KEISTINA POLITINĖS VEIKLOS KRYPTIS
VILIUS BRAŽĖNAS
Nežinia, kas pavojingiau asmeniui ir tautai — tikrovės nežinojimas ar nenoras ją atpažinti. Pirmoji negerovė bent atleistina ir atitaisoma, jei nežinojimas nėra tik intelektualinio tingumo ar snobizmo pasėka. Antrasis atvejis gal geriau suvokiamas tik psichologams. Aleksandr Solženicyn, apsižvalgęs Vakaruos, priėjo teisingos išvados: “Ne! Vakarai neturi jokių sunkumų suprasti padėtį. Jie tik serga troškimu nežinoti”. Atrodo, jog tai tinka ir gerai daliai mūsų išeivijos.
Neabejotina, jog kai kurių esminių faktų nežinojimas ar geopolitinės padėties nesuvokimas yra buvęs priežastimi tautų, jų tarpe ir mūsų tautos, klaidingos politinės linijos užėmimo, klaidingų žingsnių padarymo ar susilaikymo nuo teisingų sprendimų. Mūsų geopolitinės pažiūros į II Pasaulinį karą, pavyzdžiui, matomai buvo paremtos tvirtu įsitikinimu, kad laisvųjų kraštų vyriausybės atstovavo ir vykdė piliečių valią ir galvoseną, kurią pažinome kaip patriotinę, idealistinę, pasisakančią už laisvę. Turbūt mažai kas abejojo, kad Vakarų vyriausybės vedė kovą už kraštų nepriklausomybę, už tautų laisvę, už žmonių apsisprendimo teisę, skelbiamą Atlanto Chartoje. Tarsi iš išsigelbėjimo ir šiandien dar išeivių politinė veikla remiama ana naivia galvosena, nebojant to, kad, pradedant Atlanto Chartos skelbtų idealų nuskandinimu Atlante, prieš mus atsistoja vis nauji ir vis ryškesni įrodymai, jog tikrovė sako visai ką kitą. Todėl jau seniai turėjome prižiūrėti savo politinę galvoseną ir pagal tai pakeisti politinę veiklą. Komunizmo pavergtų kraštų išeivijai, jei ji tikrai siekia to, ką ji skelbiasi siekianti, būtina, kad nematantieji pamatytų tikrovę, gi matantieji išdrįstų pagal ją veikti.
Jeigu būtų žinota, kas tikrumoje laukia Sibiro tremtyje, Baisiojo Birželio savaitės dienomis ir naktimis nedaug būtų sėdėję namie rezignacijoje ar paklusniai lipę į sunkvežimius, (net turistiškai užsikabinę foto aparatus ant kaklų! ...), su raminančia mintimi, kad “žmonės visur gyvena, gyvensime ir mes ..
Jeigu būtų žinota apie Atlanto Chartos klastą ir apie iš kalno paruoštus Jaltos ir Potsdamo planus, mūsų rezistencija okupacijų metu būtų buvusi kitokio pobūdžio. Bent jau nebūtų laukta šiaip jau logiškos Vokietijos kapituliacijos Vakaruose priėmimo ir nebūtų tikėtasi, kad Vakarai neužleis Sovietam užgrobti Europos širdies. Daugybė “laikinai” pasitraukusių iš tėviškės nebūtų lūkuriavę Rytų Vokietijoje ir taip praradę laisvę bei gyvybę. Nėra abejonės, kad grįžtančio raudonojo teroro pasėkoje vistiek būtų kilęs partizaninis karas, tačiau jis bent jau nebūtų pasibaigęs su tragiškai didžiu kartėliu, nesulaukus kovojantiems tada tikrai įtikėtos Vakarų paramos.
Šiandien kai kas įmantriai šaiposi iš VLIKo vadovų V. Europoje pokarinių vilčių netrukus grįžti laisvon Lietuvon. Tačiau vargu ar kuris iš dabartinių pašaipuolių anuomet buvo girdėjęs ar sapnavęs apie “vieną pasaulį”, “pasaulinę vyriausybę”, “naujo pasaulio santvarką” sukurti pasišovusių internacionalistų ateities planus ir jų įtaką į karo vedimą ir pokarinę Vakarų politiką. Jei tai buvo pateisinama pokarinėmis dienomis, nebepateisinama šiandien, kada ne tik istorijos faktai, bet ir juos paryškiną dokumentai yra prieinami.
Nesibaidą realybės gali lengvai sau ir kitiems įrodyti, kad, pavyzdžiui, JAV užsienio politiką ir šiandien dar planuoja, vykdo, manipuliuoja ir propaguoja tie patys sluoksniai, kurių dėka Lietuva, tarp kitų valstybių, prarado nepriklausomybę ir mūsų tauta apie trečdalį narių aukomis. Tų pačių “vieno pasaulio” kūrėjų planų vykdymo pasėkoje Sovietų Sąjunga buvo iškelta į pasaulinę grėsmę Vakarų, ypač JAV, finansų, maisto, technologijos ir politinio prestižo pagalba. Tuo pačiu metu Vakarai buvo priversti atsitraukti iš visų strateginių pasaulio pozicijų, jas praktiškai užleisdami komunistams. Raudonosios tironijos plėtimuisi palengvinti ir paspartinti JAV politinė bei ekonominė galia buvo panaudota nuversti vieną po kitos JAV-bėms draugiškas prieškomunistines vyriausybes.
Kaip šis istorijos vyksmas atsispindi dokumentuose ir jų tyrinėtojų raštuose? Sovietų technologijos ekspertas, tarptautinių dokumentų tyrinėtojas bei eilės knygų autorius Anthony C. Sutton 1973 metų “Washington and Lee Commerce Review” Vol. 1, rašo:
“Per visą penkiasdešimt trijų metų laikotarpį, nuo 1917-tų iki 1970 metų, vyravo atkakli, galinga, aiškiai nenusakoma jėga, Vakaruose veikianti (technologijos) pervedimo kryptimi. .. Tikrumoje, turint mintyje agresyvų Sovietų paskelbtų pasaulinių tikslų pobūdį, tokia politika atrodo nesuprantama, jeigu Vakarų tikslas yra išlikti nepriklausomų, nekomunistinių kraštų sąjunga.
“Chicago Tribune” rašytojas Willard Edwards 1962 metų birželio mėnesį pateikė skaitytojams susumuotą oficialų Kennedžio administracijos dokumentą, įrodantį, kad nei pasaulio laisvei nei Amerikos saugumui nepasitarnmaujančia politika planuojąs elitas visiškai nesiskaito su JAV piliečių nuomone. Dokumentą paruošė Walt Whitman Rostow, valstybės departamento politikos planavimo štabo pirmininkas:
Bet kurios krizės su Rusija atveju turi būti nekreipiama dėmesio neiį kylančias įtampas, nei į mūsų sąjungininkų ar Amerikos nuomonės maldavimus. Turi būti išvengta pagundos prailginti ar praplėsti bet kurią krizę, siekiant pažeminti ar pastatyti į keblią padėtį sovietus pasaulio akyse. Yra siūlomas švelnus satelitinių kraštų traktavimas. Nedarytini jokie oficialūs jų režimų puolimai, nežiūrint kokia bebūtų provokacija; net jų kritika turėtų būti sušvelninta. Tuo pačiu metu Vakarų Europa turėtų būti paskatinta į artimesnį bendravimų su satelitais ir jiems pagalbos teikimą.
Toliau tas pats dokumentas siūlo ne tik nesigynimo privalumą Amerikai, bet net ir pačios Amerikos, kaip nepriklausomos valstybės, panaikinimą:
Teisėtas tautinis siekis yra atimti iš visų kraštų— įskaitant JAV — teisę naudoti žymių jėgų saviems interesams apginti. Kadangi ši įsisenėjusi teisė yra krašto suvereniteto šaknis ir pagrindas tarptautinės jėgos arenai egzistuoti, Amerikos interesai reikalauja, kad būtų siekiama panaikinti nepriklausomybę (nationhood), kaip ji lig šiol buvo istoriškai suprasta.
Dabartinis JAV užsienio politikos formuotojas Zbigniew Brzeziński 1970 m. išėjusioje knygoje “Between Two Ages” patvirtina tą pačią galvoseną: “Amerika šiuo metu pergyvena naują revoliuciją, kuri atidengia faktą, jog ji yra savo atgyvenusi ..Ten pat Brzeziński siūlo laipsnišką perėjimą į “tautų bendruomenę ... per visą eilę netiesioginių ryšių, ir su dabar išvystomu tautinės nepriklausomybės apribojimu”.
Kad neabejotume, kokios tautų bendruomenės siekiama, toje pat knygoje Brzeziński pareiškia:
Marksizmas, liaudyje paskleistas komunizmo forma, atstovauja didžiulei pažangai žmogaus sugebėjime įprasminti sąryšį su šiuo pasauliu.
1963 metais JAV piliečių mokesčių pinigais paruoštas J.V. Ginklų Kontrolės ir Nuginklavimo agentūros dokumentas sako:
Ar prisipažinsime, ar ne, mes begalo daug laimime iš sovietų policinės sistemos sugebėjimo išlaikyti tvarkų ir ramybę tarp maždaug 200 milijonų rusų ir kitų milijonų žmonių satelitų kraštuose ...
Net ir tie, kurie vengė informacijos, gaunamos “dešiniųjų ekstremistų” leidiniuose, galėjo išskaityti įspėjimą net tokiame “New York Times”, kuris jau 1961 rugpiūčio 16 d. vedamuoju pareiškė:
Mes turime siekti prieškomunistiniųs ukilimų atgrasymo, kraujo praliejimui ir karui išvengti. Nežiūrint savų principų, mes turime susigyventi su blogiu, jeigu tai darydami mes net padėsime stabilizuoti begriūvančius komunistinius rėžimus, kaip Rytų Vokietijoje, ir gal būt net išstatysime laisvės tvirtoves lėtai mirčiai nuo užsmaugimo.
Kennedžio administracijoje buvęs valstybės pasekretorius, ligi šiol dar laikomas vienu iš įtakingiausių asmenų užsienio politikos formavime, George W. Bali, dar būdamas anose pareigose, pareiškė:
Nedarytina nieko, kas pastatytų pavojun ryšius tarp šio krašto ir komunistų. Komunizmas niekad neminėtinas kaip priešas. Ir, pagaliau, šis kraštas nesiekia pergalės šaltajame kare. Jungtinės Valstybės jokiomis aplinkybėmis komunistinės taktikos neturėtų vadinti ‘brutalia’, ar naudoti žodį ‘vergija’, kalbant apie komunistų užimtus kraštus.
Jau minėtasis Anthony C. Sutton Nixono prezidentavimo laikais parašytoje knygoje “National Suicide: Military Aid To The Soviet Union” šitaip susumuoja padėtį:
Trumpai paėmus, visų prezidentų administracijos, nuo Woodrow Wilson iki Richard Nixon, vykdė dvipartinę užsienio politikų sustiprinti Sovietų Sąjungą. Ši politika yra neskelbiama. Tai yra tautinės savižudybės politika.
Tai tik maža dalis tos mozaikos, kuri pateikia ištisą, prieš laisvę, tautų apsisprendimą ir net šiandien plačiai linksniuojamas žmogaus teises vedamos Vakarų politikos vaizdą. Todėl vargu ar betenka net statyti klausimą: ko mes asmeniškai, o taip pat Lietuva, Amerika ir visas kitas laisvasis pasaulis gali tikėtis iš tokios politikos planuotojų bei vykdytojų ateityje ir kur, pagaliau, net vos už kelių metų, tokia politika gali nuvesti pasaulį. Neturėtų būti jokios abejonės, kad planuotojai ir planų vykdytojai, kurie siekia “stabilumo” sovietų kolonijose ir tiki, kad “tautinės valstybės”, nepriklausomi kraštai, yra senos atgyvenos, širdyje tik juokiasi iš mūsų demaršų ir memorandumų Lietuvos nepriklausomybės reikalu, nors jie dar ir pratęstų savo vis mažiau ką pasakančius pareiškimus apie “nepripažinimą”. Todėl privalo-me rimtai pastatyti klausimą: kodėl mūsų politinė veikla, kaip atrodo, yra paremta įsitikinimu, jog mes galime ko tai gero susilaukti iš šių šiandien JAV užsienio politiką vairuojančių sluoksnių, ir tik iš jų?
1979 gegužės mėnesį lietuviškai žinybai ir visuomenės veikėjams išsiuntinėjau memorandumą su dviem straipsniais, tilpusiais Šiaurės Amerikos spaudoje: “Let’s Stop This Hypocricy” — Lubor J. Zink iš “Toronto Star”, paskelbtas Kanados “Speak Up”, 1979 kovo mėnesį, ir “Second Yalta Betrays Captive Nations”, Thomas A. Lane straipsnis, paskelbtas “The Wanderer”, 1974 liepos 18 numeryje. Esmėje ir amerikietis Thomas A. Lane, ir kanadietis Lubor J. Zink stebisi komunizmo aukų, išeivijos vadovų, nesugebėjimu ar nenoru matyti, kad jie yra ciniškų politinių partijų “vedžiojami už nosies”. T. Lane net teigia: “Pavergtoms Tautoms vienintelė viltis yra JAV užsienio politikos “krypties pakeitimas". Kanadietis L. Zink apgailėdamas nurodo, kad (Kanados) Baltų Federacijos atstovai, “keliaklūpščiauja prieš vyriausybę, kuri, benaudodama pamaldžias klišes apie žmogaus teisių visuotinumų, ugdo draugystę su režimu, kurs naudoja pačias žiauriausias priespaudos priemones ilgoje žmogaus teisių prislėgimo istorijoje”. Panašios mintys jau senokai buvo ne vieno keliamos ir mūsų pačių spaudoje. Tai buvo ir pagrindinė mano knygos “Sąmokslas prieš žmoniją" atsiradimo priežastis. Tačiau įdomiausia tai, kad visai neseniai panašią pažiūrą į mūsų išeivijos politinę veiklą paskelbė ir okupuotos Lietuvos pogrindžio spauda.
Gaila, kad prie minėtojo savo memorandumo negalėjau prijungti (nes neturėjau po ranka) “Aušros” Nr. 14-me paskelbto straipsnio “Prekyba tautomis”. Birželio 20 “Draugas” jį paminėjo vedamuoju “Lietuvos pogrindžio atviras žodis Vakarų valstybėms”, kuris gal labiau nukreiptas į mūsų išeivijos veiksnių vadovybes. Straipsnio autorius Lituanus, išminėjęs visą eilę Vakarų politikos ėjimų, pastebi, kad “Vakarai ir rusų komunistai prekiauja tautomis”. Net ir “kongreso ir senato posėdžius, kur šlovinami lietuviai ir tikinama, kad Amerika neatiduoda Lietuvos rusams ...” pogrindžio “Aušra” apibūdina štai kaip:
Tai lietuvių, pačių amerikiečių ir visos žmonijos apgaudinėjimas, kaukė, pridengianti gėdingų prekybų žmonėmis.
Veik norėtųsi įžiūrėt Viešpaties pirštą tokio balso atėjimo iš pavergtos Lietuvos kai tik šiuo metu, kada, atrodytų, yra lemtinga valanda išeivijai apsispręsti dėl ateities politinės veiklos krypties. Suprantama, kad “savame kaime pranašu nebūsi”, kad didžiosios žinybos ir kompartijos propagandos neišpūsti svetimi ko-lumnistai, tokie kaip Lane ir Zink, nebus daug didesniais autoritetais už savuosius. Nenustebtina, kad savimeilės, grupinės ar partinės politikos bei oportunizmo apkurtinti kai kurie tautiečiai neišgirstų net iš milžinkapių prisikėlusių tautos didvyrių balso. Tačiau dauguma mūsų veikėjų ir spaudos žmonių yra tikri patriotai ir atsakomingi visuomenininkai. Todėl besivystančių įvykių akivaizdoje jie negalės negirdom praleisti balso, atėjusio iš pavergtos tautos pogrindžio. Tai teikia vilties, kad mūsų politinės veiklos pagrindai bus rimtai peržiūrėti ir kelio kryptis ateičiai persvarstyta.
Vienas iš pirmųjų reiškinių optimizmui buvo tai, kad “Į Laisvę” redakcija, laikydama mūsų veiksnių santykius su JAV vyriausybe labai svarbiu klausimu, pasiūlė man pasvarstyti galimus tų santykių variantus. Mano nuomone, esminis klausimas būtų toks: ar iš vis ko nors gero galima Lietuvos laisvei tikėtis iš JAV vyriausybių, kurios, — nežiūrint, kuri partija valdžioje, — kontroliuojamos tų pačių jėgų, vedė II Pasaulinio karo, Korėjos ir Vietnamo karų politiką, bei vykdė Amerikos moralinį silpninimą viduje ir jos pozicijų praradimą pasaulyje?
Istorijos eigos vystymasis ir dokumentuoti faktai į šį klausimą duoda neigiamą atsakymą.
Jeigu mūsų veiksnių ir lietuviškos žinybos vadovai pagaliau apsispręstų už tokį atsakymą, logika reikalautų atsakyti į antrą klausimą: kaip perorganizuoti lietuvišką veiklą? Į pastarąjį klausimą atsakymų galėtų būti ne vienas. Diskusijų pradžiai reiktų pasiūlyti pagrindinius persiorganizavimo variantus.
Pirmiausia, vienas arba abu pagrindiniai Amerikos lietuvių politinėje veikloje tiesioginiai dalyvaują veiksniai (ALT ir JAV LB) galėtų pastangų ir išteklių svorį permesti į konservatyvios, prieškomunistinės, prokonstitucinės JAV opozicijos rėmimą, tuo pačiu atsiribodami nuo liberalinio, tikrumoje, prosovietinio politinio sparno. Su administracija (Baltaisiais rūmais ir Valstybės departamentu) turėtų būti palaikomi tik “diplomatiniai” mandagūs ryšiai, nebandant mūsų visuomenėje sudaryti įspūdžio, kad veiksnių vadovai pasitiki administracijos pažadais ir jų parama Lietuvos bylai. Ta linkme veikti galėtų arba vienas veiksnys, kitam pilnai perėjus “opozicijon”, arba abu veiksniai kartu.
Antra galimybė: abiem veiksniam susitarus, steigiama atskira politinio aktyvizmo organizacija, su veiksniais susieta netiesioginiais ryšiais. Vienu ir antru atveju, ta linkme įtaigojamos ir kitos etninės grupės.
Jei veiksniai palankiai neapsispręstų nė už vieną čia siūlomą alternatyvą, liktų trečia, mažiausiai pageidaujama išeitis: sukūrimas be veiksnių palaimos konservatyvaus politinio informacinio sąjūdžio. (Redakcijos pastaba: principiškai nepasisakant dėl straipsnio autoriaus daromų siūlymų, šiuo metu veiksniuose nesama net išeities taško tokioms reformoms svarstyti. Amerikos Lietuvių Taryba net nepripažįsta teisės JAV Lietuvių Bendruomenei dalyvauti Lietuvos laisvinimo veikloje ir atsisako bendruose pasitarimuose tais klausimais dalyvauti. Amerikos Lietuvių Tarybos pirmininkas per 10 metų nėra atsakęs nė į vieną JAV LB Krašto valdybos pirmininko laišką. Su naujuoju Vliko pirmininku, panašūs santykiai gali išsivystyti ir tarp Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės).
Bet kuriuo atveju, nei veiksniai, nei jų globojami politiniai sąjūdžiai neturėtų išeiti iš lietuvių išeivijos, kitų etninių grupių bei plačiosios visuomenės informavimo veiklos ribų. Tiesioginis, formalus kurios vienos partijos ar kurio kandidato parėmimas ne tik neleistinas tokio pobūdžio organizacijoms, ypač veiksniams, bet net gali sukelti nepageidaujamų susikirtimų su federaline rinkimų priežiūros komisija. Tiesioginis kandidatų rėmimas pagaliau net nereikalingas, jei visuomenė yra gerai informuojama svarbiausiais klausimais ir pilnai supažindinama su kandidatais ir jų mums rūpimais nusistatymais.
Tie, kurie, bandydami pakeisti politinę liniją, yra nustoję pasitikėjimo politiniu procesu, turėtų atgauti drąsą, patyrę, kad vadovaują konservatoriai veik visai nebekreipia dėmesio į prezidentinius rinkimus. Mat, prezidentiniai rinkimai yra pilnai kontroliuojami “establišmento” per jo pagrindinę žinybą. Dėmesys kreiptinas į JAV Kongresą, nes ne administracija ir ne Aukščiausias teismas, o Kongresas yra pagrindinė ir galingiausia valdžios šaka. Be to, Kongreso, ypač Atstovų rūmų, rinkimai gali būti mažiausiai įtaigojami centrinių federalinių įstaigų bei pagrindinės žinybos. Dveji pastarieji rinkimai jau yra paruošę palaipsniui augantį Kongreso pasvyrimą dešinėn. Dar daugiau to galima laukti iš 1980 ir gal 1982 rinkimų.
Minėtasis “Aušros” straipsnis baigiamas viltimi, kad Vakaruose politikų tarpe atsirasią žmonių, kurie bus “kilnūs, išmintingi, drąsūs vyrai, o ne vergų pirkliai”. To atsiekti turėtų būti mūsų politinės veiklos pirmasis tikslas. Ir tik iš visų politinių partijų konservatyvaus sparno galima tikėtis tos rūšies politikų.
Kokių kas iš mūsų beturėtume nesusipratimų ar nesutarimų su tikromis ar tariamomis konservatinėmis pažiūromis, tačiau laisvojo civilizuoto pasaulio išlikimo, Lietuvos laisvės ir mūsų pačių likimo rūpestis turėtų lemti mūsų sąjungą su konservatyviuoju politiniu sparnu. Mes neturime kito pasirinkimo, jeigu laisvę ir išlikimą norime statyti virš labai netikrų “socialinės pažangos” pažadų. Liberalai mums žada nemokamą aspiriną nuo galvos skaudėjimo, tačiau jų vykdomos politikos pasėkoje mes, deja, greičiausiai netektume ir pačių galvų . Pagaliau, priimant dėmesin ir tai, kad yra nemaža “konservatyvių” savanaudžių, tačiau svarbu suprasti, kad dešiniojo sparno pažiūra į komunizmą esmiškai yra priešinga liberalų pažiūrai ir galutiniuose siekiuose sutampa su mūsų politiniais tikslais — pavergtų tautų išlaisvinimu per komunizmo sužlugdymą. Konservatoriai siekia pavergtųjų išlaisvinimo nebūtinai iš artimo meilės. Jie tai daro dėl geopolitinės realybės, o tai yra daug stipresnė garantija pavergtiesiems. Štai pora "dešiniųjų” galvosenos pavyzdžių:
1962 m. birželio mėnesį kalbėdamas Čikagos tūkstantinei John Birch Society seminaro publikai buv. Notre Dame u-to Teisių kolegijos dekanas Clarence E. M anion apie komunizmą kalbėjo:
Tai yra pirmas kartas istorijoje, kai kovingas ateizmas įsėdo į balnų ir išjojo kovon ... Mes turime nušluoti komunizmų nuo šios žemės veido!
Didysis antikomunistinio sąjūdžio vadovas Robert Welch jau 1953, kalbėdamas New Hampshire Moterų Klubų federacijos konvencijoje, tarp kitko pareiškė:
Arba trečdalis žmonijos, dabar esančios komunizmo vergijoje, sutraukys savo grandines, arba mes patys po kurio laiko būsime jomis sukaustyti.
Reiškia, pagal konservatorius, JAV-bių laisvei ir saugumui užtikrinti būtina sąlyga yra pavergtųjų išlaisvinimas. Atrodytų, kad sąjungininkų pasirinkimas mums neturėtų būti sunkus. Tik turime sugebėti atsikratyti liberalų ir apsispręsti už tą politinį sparną, kuris patikimiau gali sudaryti Lietuvos išlaisvinimui tinkamas tarptautines sąlygas.
Ta pačia proga straipsnio autorius pateikia savo pastabas dėl LFB CREDO — Red.
Stipriai apvylė ir net nuliūdino "Lietuvių Fronto Bičiulių Credo”. Stebėtina, kad, turint tiek intelekto ir karčios pasaulėžvalginės patirties, įstengta sulipdyti tik tokį jaunuolišku naivumu paremtą, pilną prieštaravimų, nors ir kilnų, credo, kurs sukelia daugiau klausimų, negu duoda šiandien mums taip reikalingi; atsakymų. Liūdniausia, kad tai yra potencialiai paveiklios organizacijos viešas ir formalus pareiškimas visiško neitralumo žūtbūtinėse grumtynėse tarp laisvojo pasaulio ir tarptautinio komunizmo tironijos: beprasmiška savo jėgas aukoti kuriai nors sistemai. .. nesutinkame nei rinktis kurią nors vieną iš blogybių nei grimsti į neviltį”. Atseit — ir Vakarai ir komunizmas, šio credo redaktorių nuomone, yra vienodos blogybės. Tad kas gi teikia jiems vilties? Kodėl mums taip užtikrintai siūloma būti tik pasyviais stebėtojais, sėdinčiais ant istorijos vagos, kai laisvės ir ekonominės bei socialinės pažangos daigus žmonijos dirvonuose iš šaknų verčia raudonasis buldozeris, kurį pastoviai kuru aprūpina Vakarų internacionalistai? Atrodo, jog credo autoriai neboja, kuri pusė laimės šią gigantišką kovą, jie pasiryžę ne tik sukurti utopinę “socialinę demokratiją”, bet net išplėsti ją visame pasaulyje. Vienok iš credo nematyti, kaip numatoma visa tai įgyvendinti tokiame ateities pasaulyje, kuriame, Vakarams pralaimėjus, vyrautų totalinė šėtoniška priespauda, Dievo paneigimas ir visuotinė neapykanta, kai ten pat teigiama, jog “socialinė demokratija” ... “gali būti įgyvendinta . ..” “tik demokratiškai nusiteikusių žmonių visuomenėje”. Ateityje tokia visuomenė neįmanoma, jeigu šiandien dauguma krikščionybės principu propaguojančių idealistų sėdės ant istorijos neutralumo ežios. Raudonasis buldozeris ne tik ežią nuknis, bet ir jos sėdėtojus sužers į neutralumo šiukšlyną pasyviems istorijos stebėtojams.
Atrodytų, jog būtų tiksliau į mūsų organizacinį ir asmeninį credo įrašyti būtinumą įsijungti istorinėn kovon tų pusėje, kurie siekia sužlugdyti komunistinį sąmokslą ir tuomi pačiu užtikrinti (nors dar ir netobulo) Vakarų pasaulio išlikimą. Nes juk tik tuo būdu gali susidaryti palankios sąlygos Lietuvos išlaisvinimui ir tobulesnio pasaulio kūrimo eksperimentams.
Lyg ir sąmoningai, kad nedavus priežasties “jėgas aukoti” Vakarų išlikimui, credo autoriai ar redaktoriai visiškai nutyli pastaraisiais metais Europoje ir ypač Amerikoje gyvastingai atgimstantį konservatizmą ir besklindantį naująjį amerikonizmą, kuris, kaip ir LFB credo, siekia individo laisvės nuo valstybės absolitizmo ir visų iš to išplaukiančių žmogaus teisių užtikrinimo, išskyrus, credo aiškiai siūlomo svieto lyginimo per "socialinę demokratiją”. Tas labai jau pakvimpa iš kitur atvirai siūlomu “krikščionišku marksizmu”. Pastarasis primena tiek pat sau prieštaraujantį credo propaguojamąjį "krikščionišką humanizmą”. Humanizmas juk paneigia Dievą, jo vietoje ant altoriaus pastatydamas homo — žmogų; tuo pačiu atmeta ir krikščionybę. Tai tik vienas iš eilės credo pasitaikančių terminų sumaišymo, miglotumo ir prieštaravimo atvejų. Tikiu ar bent tikiuosi, jog šis credo nesako to, ką jo autoriai tikrumoje bandė pasakyti, gi jei ir pasako, kad tai neatstovauja daugumos LFB narių nuomonės.
