IŠ ATSIMINIMŲ IR MĄSTYMŲ

Stasys Barzdukas,

Pasaulio Lietuvių Bendruomenės garbės pirmininkas,
atsako į “Į Laisvę” klausimus

Stasys Barzdukas — lituanistas, pedagogas, žurnalistas, visuomenininkas, rezistentas. Lietuvių tautos istorija pastebės Barzduko darbus daugelyje veiklos sričių, tačiau į didžiųjų mūsų tautos vyrų tarpą Barzdukas atėjo kaip Lietuvių Bendruomenės laisvajame pasaulyje, ypač JAV-se, išugdytojas. Lietuvių Bendruomenė — tai pagrindinis lietuvybės už Lietuvos ribų išsilaikymo laidas ir didysis kovos dėl Lietuvos laisvės talkininkas. Tikėdamas didžiąja Lietuvių Bendruomenės idėja, Stasys Barzdukas tremtyje jai atidavė pagrindinius savo turtingos dvasios išteklius.

Nuotrauka Vytauto Matelio

Peržengėte savo amžiaus 70 metų. Tai pilnas žmogaus gyvenimas. Iš antros pusės, tiek metų jau reikšmingas ir visos tautos istorijai. Tad įdomu, ką davė tėviškė Jūsų gyvenimui?

Mano tėviškė Meškučių kaime, netoli Marijampolės. Ten mano tėvas Kazys Barzdukas turėjo didoką 70 margų (34 ha) ūkį. Buvo pamokytas, susikalbėjo taip pat lenkiškai ir rusiškai, domėjosi lietuvišku gyvenimu, skaitė lietuviškus laikraščius, po spaudos atgavimo priklausė ūkininkų draugijoms, pvz. “Žagrei” ir kt. Nepriklausomybės laikais linko į tautininkus. Nusivylęs Smetonos-Tūbelio valdymu, dėjosi prie ūkininkų streiko, buvo suimtas ir pasodintas Marijampolėje į belangę. Nuo tautininkų atitolo. Jį likvidavo Lietuvą okupavę bolševikai, išveždami į Sibirą ir ten, kiek esu girdėjęs, badu numarindami.

Motina Ona Papartytė - Barzdukienė, kilusi nuo Gižų, iš didelio ūkio. Dainininkė, šokėja, labai sociali, darbšti ir pamaldi. Kažin kokiu nežinomu būdu liko į Sibirą neišvežta ir mirė Lietuvoje.

Aš buvau pirmasis jų sūnus. Gimiau 1906 balandžio 23, per Jurgines. Turėjau būti pakrikštytas Jurgiu, bet girdėjau juokaujant, kad kūmai, duodami atsikvėpti arkliams, taip pat “atsikvėpė” ir patys. Ėmė ir pamiršo sakytąjį Jurgio vardą ir parvežė mane iš Keturvalakių pakrikštytą

Stasiu. Pirmagimiui, žinoma, teko daugiausia dėmesio, meilės ir privilegijų, bet tėviškėje gavau tai, ką gauna kiekvienas augantis ir bręstantis vaikas. Taigi čia tariau pirmuosius lietuviškus žodžius, čia sukalbėjau pirmąją motinos išmokytą maldą, čia išmokau mylėti paukštelį, gyvulėlį, medelį, žolytę ir gėlytę. Čia susidūriau su žmonėmis, kurie mokė pagrindinių tiesų: gerbk vyresnį, nenorėk nieko svetimo, klausyk Dievo. Būk geras ir darbštus. Padėk kitiems.

Šiandien mano tėviškės jau nėra, ji sunaikinta ... Tačiau ją tebematau: pirkia su dviem galais — stuba ir seklyčia. Šiaudais dengtas stogas su dviem kreige išlindusiais kaminais. Kalkėmis nubaltintos sienos, žemos priemenės durys, nedideli langai. Dvi eilės tvartų, tvarteliai, kluonas, kalvė ir kamara su girnomis. Šalia nemažas sodas, kieme šulinys su svirtimi . .. Tėviškė tebegyva ir dabar mano širdyje, tik, poeto Vaičaičio žodžiais,

To neišreikš nė vienas raštas,
Tai pasakys vieni jausmai... 

O su poetu Bernardu Brazdžioniu tariu:

Ak, spaudtia krūtinę ir plėšo
Tos lankos, ta žemės daina 
O galjau, o gal negalėsiu 
Sugrįžti —

Meškučiai yra kapsų žemė, tai ir mano pirmoji kalba buvo kapsiška. Štai keli jos pavyzdžiai: kap, tep, šep tep, nė šep nė tep, an ir no stogo, jegu, ažeras, aglė, darbinykas, lietuvys, žvirb-lys, vuoga, vuodai, bo (buvo), važiau (važiavo), ė, ė ir nuė ėjo, ėjo ir nuėjo) ir t.t. Namų kalboje buvo vartojama taip pat nemaža barbarizmų, kaip iškala, učitelis, nedėlia, panedėlis, adyna ir kt., bet jie užleido vietą bendrinės kalbos mokyklai, mokytojui, savaitei, pirmadieniui, valandai. Taigi žmonės ėmė kalbėti “gramatiškai”. Tai labai ryški gyvenimo atmaina.

Artimiausias miestas, man tada daręs labai didelį įspūdį, buvo Marijampolė. Iš tėviškės galėjau matyti jos bažnyčios bokštus, dirbtuvių kaminus, girdėti didžiuosius varpus, “šaukiančius dangaus”.

Marijampolę rusai vadino Mariampol, žmonės — Starapole, o lietuvėjimo metu —Senapile. Nepriklausomybės laikais visuotinai prigijo Marijampolė, dabar ją išstumia komunistų primestas Kapsukas. Šio lietuvių tautos atgimimo židinio pavadinimas išgamos vardu yra didžiausias įžeidimas.

Lietuviškai mano sąmonei ir nuotaikoms daug įtakos turėjo atgimstančios Lietuvos tautinis judėjimas — lietuviški vakarėliai Meškučiuose ir kt. Tėviškė tautai duoda artojus, kunigus, mokytojus, gydytojus, inžinierius ir t.t. Iš mano tėviškės į lietuvių gyvenimą išėjome aštuoni broliai ir seserys.

Ruošimasis gyvenimui: kokios mokyklos bei organizacijos tai atliko ir kokiu būdu?

Pirmoji mano mokykla buvo šeima ir tėviškė, veikusi sąmonę aplinkos pažinimu: vyturėlis laukų aukštybėse, pempių balsai galulaukės pievose, ratu sukantis ar varlinėjantis gandras, prie inkilėlio švilpaujantis varnėnas, žiedais aplipusios sodo liepos, iš tolo pasitinkantys viršum kitų medžių iškilę sodo beržai, gluosnelis kryžkelėje, kaimyno kryžius ir kt. Visa tebėra gyva iki šiol.

1913 m. į naujai pastatytą Meškučiuose pradinę mokyklą mane nuvedė tėtė. Ten mus pasitiko mokytojas Andrius Bliūdžius, lietuvis, bet oficiali mokyklos kalba buvo rusų. Mokėmės ir lietuviškai iš Ksavero Vanagėlio “Dovanėlės”. Mokslą nutraukė 1914 m. kilęs karas. Vokiečių okupacijos metu veikė jau lietuviška mokykla, kurioje mokė Emilija Bliūdžiūtė (kelis mėnesius) ir Vl. Pauža. Čia į mus jau prabilo patriotinė Maironio, Kudirkos, Vaičaičio, Jakšto ir kt. kūryba.

Ne tik apylinkėje, bet ir visoje Lietuvoje garsėjo Marijampolės “kliasos”. Tai buvo gimnazija, skirta rusinti, bet davusi Lietuvai Basanavičių, Jablonskį, Grinių, Matulaitį ir kt. Vietoj jos 1918 m. pradėjo veikti “Žiburio” gimnazija, vėliau suvalstybinta ir pavadinta savo auklėtinio bendrinės kalbos kūrėjo Rygiškių Jono vardu. Į ją dabar stojo daugybė velstiečių vaikų, į jų skaičių ir aš patekau. Trūko mūsų mokslui ir pasirengusių mokytojų, ir vadovėlių, bet netrūko lietuviškos dvasios ir nuotaikos. Jautėme, kad rengiamės būsimam savo nepriklausomos valstybės gyvenimui ir darbui. Gimnazijoj taip pat veikė ateitininkų, aušrininkų socialistų, bešalių ateistų ir vėliau skautų organizacijos. Nuo ketvirtos klasės priklausiau ateitininkams, suvaidinusiems mano gyvenime didelę reikšmę: jie mus ne tik lavino, bet ir orientavo anų metų kovose už krikščionišką Lietuvą ir Dievą. Čia įsigijau ir organizacinės technikos.

Gimnaziją baigiau 1925 m. ir įstojau į Lietuvos universitetą Kaune. Jaučiausi turįs mokytojo pašaukimą. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo darbui mane rengė Juozas Balčikonis, Jonas Jablonskis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Juozas Eretas, Stasys Šalkauskis ir kt. Anų dienų valstybiniame gyvenime daugiausia orientavo dalyvavimas ateitininkų studentų organizacijoje, o visuomeninius nusiteikimus ugdė prof. Stasys Šalkauskis.

Reikšmingi Lietuvos seimo posėdžiai man buvo tuo, kad jų reportažus krikščionių demokratų, liaudininkų ir tautininkų (keturis mėn. po perversmo) valdymo metais rašiau keliems laikraščiams — “Rytui”, “Lietuvai” ir kt. Didelę įtaką darė susitikimai su tautinio atgimimo veikėjais — Basanavičium, Maironiu, Jablonskiu, Vaižgantu, Jakštu ir kt. Jų įtakoje ir šiandien kiekvieną vakarą maironiškai meldžiuos: Apsaugok, Aukščiausias, tą mylimų šalį, kur mūsų sodybos, kur bočių kapai.. .

Kokie laisvosios Lietuvos šviesiausi patirties momentai atlydėjo Jus į dabarties dienas?

Savo akimis mačiau atsistatančią nepriklausomą Lietuvą, didžiavausi heroinėmis kovomis už jos laisvę, liūdėjau kritusių karių laidotuvėse, džiaugiausi jos daroma pažanga, Klaipėdos atgavimu ir kitais laimėjimais.

Didelė laimė buvo mokytis lietuviškose mokyklose, sudariusiose natūralias sąlygas ruoštis laisvo savo krašto darbui ir ateičiai. Vėliau ir aš, kaip mokytojas, galėjau, man rodos, sėkmingai prie šių bendrų darbo ir ateities ugdymo pastangų prisidėti. Bet apie tai geriau tesprendžia buvę mano mokiniai.

Tauta mus nešė savo gyvenimo srove, tad su dideliu malonumu prisimenu dalyvavimą pirmojoj Dainų šventėj 1924 m. Kaune, ateitininkų ir pavasarininkų kongresuose su vaidinimais, dainų, sporto ir kitokiomis šventėmis, kur mezgėsi naujos mūsų pažintys, buvo daug pakilios nuotaikos ir kt. Tai buvo geros bendrojo tautinio judėjimo pamokos.

Gaivinančiu pragiedruliu šviečia gyvenimo kelių vingiuose mano šeima. 1930 m. liepos 12 d. sujungėme širdis ir rankas su Albina Kazlauskaite, klasės drauge, taip pat mokytoja. Ji turėjo tris geras ypatybes: buvo gera žmona, motina ir namų siela. Suprato mano visuomeninius polinkius, pritarė tautiniams uždaviniams bei siekimams, tad turėjau laisvę važinėti, lankytis susirinkimuose bei posėdžiuose ir t.t. Be to niekad nebūčiau buvęs tuo, kuo tapau. Kaip motinai jai rūpėjo vaikų lietuviška ateitis, tad šiuo keliu juos ir vedė. Jie visi sukūrė lietuviškas šeimas, su visais vaikaičiais susikalbu lietuviškai. Nešdama sunkią namų tvarkymo naštą, ji žiūrėjo, kad mes visi būtume naudingi lietuvių visuomenės ir bendruomenės nariai.

Ir kurie prisiminimai nemalonūs?

Jų kaip ir neturiu. Abu su žmona neįtikome tautininkų valdžiai, tad aštuonerius metus turėjome gyventi atskirai nesukelti į vieną vietą, nors tuo ir rūpinomės. Aš pats, 1929 mokslo metų pradžioje buvau atleistas iš Tauragės mokytojų seminarijos “politiniais sumetimais”, nes vieno pasivaikščiojimo metu užsistojau už valdžios suiminėjamus ir baudžiamus studentus. Kai žmona savo vestuvių metu nesutiko duoti mokyklos klasės jaunalietuvių susirinkimui, buvo iškelta iš geresnės vietos į prastesnę. Bet tai smulkūs reikalai, ir mano širdyje dėl jų nėra niekam nei priekaištų, nei pagiežos. Juo labiau, kad 1938 metais Švietimo ministerija man siūlė lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo vietą Marijampolės mokytojų seminarijoje.

Trys žmonės, lyg pagrindiniai stulpai, yra patekę į Lietuvių Bendruomenės istoriją: Krupavičius, Balkūnas ir Barzdukas. Krupavičius laikomas Pasaulio Lietuvių Bendruomenės idėjos iškėlėju, Balkūnas savo autoritetu atkėlė Lietuvių Bendruomenei vartus į JAV-bes, o Barzdukas — tai pagrindinis Lietuvių Bendruomenės ugdytojas, ypač JAV-bėse. Kaip Jūs aptartumėte Krupavičiaus ir Balkūno ištikimybę ir entuziazmą Bendruomenės idėjai ir praktiškam jos kūrimui?

Kaip rodo vardas, bendruomenė svetur, kaip ir tauta tėvynėje, jungia lietuvius bendraisiais, daugiausia prigimtiniais ryšiais — kalba, likimu, istorija, gyvenimo būdu, papročiais bei tradicijomis. Atsižvelgdamas į tautai gresiantį sovietinio genocido pavojų ir išeivijos nutautimą, VLIK-as — Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas — ėmėsi Lietuvių Bendruomenės organizavimo darbo. VLIK-ui tuo metu pirmininkavo prel. Mykolas Krupavičius. Šiam tikslui VLI-kas priėmė ir 1949 birželio 14 paskelbė Lietuvių chartą, suredaguotą Vytauto Vaitiekūno pirmininkaujamos komisijos. Tai buvo žengtas istorinis    žingsnis—

VLIK-as kapstėsi ne tik po savim.

1947.V.22-24 Reino (Vokietijoje) kelionės metu Ateitininkų Federacijos konferencijoje (iš kairės) Stasys Barzdukas, Julijonas Būtėnas (žuvęs partizaninėse kovose Lietuvoje 1951), dr. Zenonas Ivinskis (miręs 1971.XII.24), Juozas Pažemėnas ir dr. Adolfas DamušisNuotrauka Vytauto Maželio

bet sugebėjo pažvelgti ir į ateitį. Krupavičius tuo būdu yra atlikęs du istorinės reikšmės darbus: įvykdęs žemės reformų nepriklausomoje Lietuvoje ir įkūrę: Lietuvių Bendruomenę svetur

Prel. Jono Balkūno atsiradimas JAV Lietuvių Bendruomenės organizavimo priešakyje yra reikšmingas tuo, kad jis suvokė Bendruomenės esmę, suprato jos reikšmę ir ėmėsi organizavimo darbo labai nepalankiomis aplinkybėmis, kai ši idėja senajai išeivijai buvo svetima. Be prel. Balkūno iniciatyvos, darbo ir pastangų Bendruomenei kelias į JAV būti; buvęs dar sunkesnis. Reikia džiaugtis, kad organizaciniame komitete jam talkino tokie senosios lietuvių išeivijos veikėjai kaip Chase ir Colney. Didelę organizacinio darbo naštą nešė Antanas Saulaitis.

Apie save tiek tenoriu pasakyti, kad penkerius metus pirmininkavau Clevelando apylinkei, pirmininkavau JAV Lietuvių Bendruomenės pirmajai ir antrajai krašto valdybai, JAV Lietuvių Bendruomenės trečiosios tarybos prezidiumui, dešimt metų dirbau Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdybose vykdomuoju vicepirmininku ir po pirmininko J. Bačiūno mirties pirmininku, taigi Bendruomenei atidaviau apie 25-rius metus, tikėdamas jos būtinumu ir reikalingumu, lietuviško darbo prasmingumu ir ją gindamas nuo piktžodžiautojų. Bet Bendruomenė — tai ne aš: tai jos apylinkės, apygardos įvairių darbo rūšių institucijos, krašto bendruomenės ir kt. Čia visur atsirado nuoširdžių ir uolių Bendruomenės idėjai pritarėjų, jos rėmėjų ir darbuotojų. Visi jie yra didžioji bendruomeninio darbo talka.

Kiek prisimenam, su Krupavičium esate turėjęs nuomonių skirtumų. Kokie tie skirtumai?

Su M. Krupavičium santykius palaikiau, ir jie buvo geri. Kai Clevelande ryšium su lietuviškos mokyklos reikalais jos priešininkų prie šv. Jurgio lietuvių bažnyčios viešai buvau apstumdytas, net ir kumščio paliestas, Krupavičius laišku išreiškė man pritarimų, palygindamas mane net su apaštalu Paulium. Dovanodamas 1959 m. savo knygų “Lietuviškoji išeivija”, įrašė mane vadino “lietuvybės sargybų vadu JAV-se”. Būdamas Čikagoje, vienas arba su kitais LB darbuotojais jį aplankydavau — visados pasitardavome Bendruomenės reikalais. Bet Krupavičius buvo nepatenkintas Pasaulio Lietuvių Bendruomenės 1958 m. seimu ir kaltino Bendruomenę patekus “vienos rankos politikos” įtakon. Šiuo seimu buvo nepatenkintų ir daugiau, pvz. Bačiūnas, negalėjęs pravesti Vasario 16-sios rinkliavų paskirstymo reformos. Seime išrinktai PLB valdybai pirmininkavo Jonas Matulionis, vėliau dr. Juozas Sungaila, tad negalėjome suprasti, kų tos “vienos rankos politika” reiškia. Tai ir bus tas bene vienintelis “nesusipratimas”.

Ar Pasaulio Lietuvių Bendruomenės idėjų įsisavino paskui Jus ateinančios kartos? Kurie dabartiniai LB-nės darbuotojai kelia Jūsų pasididžiavimą?

Pasaulio Lietuvių Jaunimo Sąjungos apsisprendimas veikti Bendruomenės ribose rodo, kad ateinančioms kartoms jos idėja yra sava. Su kai kuriais dabartiniais B-nės darbuotojais teko dirbti tose pačiose mano pirmininkaujamose valdybose bei institucijose, tad juos linkstu laikyti savo bendruomeninio darbo “buvusiais mokiniais”, pav.: Kamantų, Lenkauskienę, Kleizų. Su daugeliu dabartinių jaunesnių veikėjų taip pat dirbome kartu — su Sakadolskiu, Kasparu, Kojelyte, Kupriu, Naku, Kojelių ... Jų atėjimas ir įsijungimas į Bendruomenės darbų rodo, kad Bendruomenės darbuotojai natūraliu būdu pasipildo ir užtikrina jos ateitį. Tai man kelia džiaugsmų ir pasididžiavimų.

Kaip interpretuojate JAV LB IX-sios tarybos rinkimus ir jų rezultatus?

LB apima pasaulyje pasklidusius lietuvius. Nuoseklu, kad būdama atvira kiekvienam lietuviui, ji tvarkosi demokratiškai, nes demokratija ir yra “žmonių valdžia”. Kiekvienas turi teisę ir laisvę, nustatyta tvarka, į renkamuosius organus kandidatuoti ir balsuoti. Reikia pastebėti, kad demokratija yra komplikuota tvarkymosi sistema, reikalinga sąmoningų ir geros valios asmenų. Jiems čia sudaromos sąlygos aktyviai reikštis savo iniciatyva, siūlymais ir darbais.

Reikšminga, kad JAV Lietuvių Bendruomenė demokratiniu rinkimų procesu nuosekliai naudojasi ir pajėgia tai daryti. Tuo būdu į LB gyvenimą įsijungia naujų žmonių, reguliariai atsinaujina jos sprendžiamieji ir vykdomieji organai, ja domisi palyginti didelis žmonių skaičius. Žinoma, šis skaičius galėtų būti didesnis, bet demokratiniam normaliam procesui pakanka ir tokio.

Kai kas vietoje demokratinių LB rinkimų siūlo vadinamąjį federacinį atstovavimą, kur atstovus skirtų organizacijos, grupės, partijos. Tačiau tai būtų apgailėtinas LB susinimas, kuris reikštų jos gyvenimo siaurinimą ir stagnaciją. Priešingai, JAV LB IX-sios Tarybos rinkimai rodė jos gyvybę: idėją populiarino gyva rinkiminė akcija, buvo pasiūlyta pakankamai kandidatų, rinkimuose dalyvavo palyginti daug lietuvių.

Bendruomenės priekabiautojai nesąmoningai pripažįsta Jūsų nuopelnus Lietuvių Bendruomenei, vadindami ją “barzdukine Bendruomene”. Jiems tam tikra prasme reikia pritarti, nes be Jūsų talento, ištvermės ir pasiaukojimo Lietuvių Bendruomenė Amerikoje nebūtų sustiprėjusi, išaugusi ir apėmusi visas lietuviško gyvenimo veiklos sritis. Ar toks įžeidžiama prasme vartojamas LB pavadinimas ištikrųjų jai kenkia?

Savo gyvenime nesigėdinu to,

JAV LB V-sios tarybos pirmosios sesijos posėdis New Yorke 1967.IX.24 d.; pirmoje eilėje iš dešinės — Stasys Barzdukas, Juozas Bačiūnas, kun. Vaclovas Zakarauskas, Bernardas Brazdžionis, Juozas Kojelis. Nuotrauka Vytauto Maželio

Stasys Barzdukas (viduryje) politinių studijų savaitgalyje Los Angeles Hilton viešbutyje 1974; iš kairės — Jurgis Gliaudys, jr., Algis Rauli-naitis, Simas Kudirka, Genė Kudirkienė, Stasys Barzdukas, Leonardas Valiukas, Robert Finch (buv. JAV prezidento kabineto narys), Žibutė Brinkienė ir Bernard Nurmsen (estas). Nuotrauka L. Kanto

ką esu padaręs. Akmuo metamas ne į sausą, bet į vaisiais apkibusį medį. Ši patarlė, matyt, tinka ir man.

Kaip Jūs vertinate Gudelio -Zakarausko - Danilevičiaus - Dargio - Stravinsko sąmokslo susidarymą prieš Lietuvių Bendruomenę? Kas tas bendras vardiklis, jungiąs katalikų kunigą, marksistą teroristą, ateitininką, šviesietį masoną, tautininkų valdžios buv. aukštąjį pareigūną?

Yra išryškėjusios dvejopos priešbendruomeninė tendencijos. Vieni jai nepritaria internacionaliniais motyvais. Tai komunistinių nusiteikimų žmonės, todėl savo tautinėje LB jų neturime. Čia pasimaišo ir idėjinių mainikautojų. Antai toks Martynas Gudelis galėjo kovoti už komunizmą pilietiniam Ispanijos kare (žr. Liet. encikl.), o šiandien, neapgailėjęs šios savo praeities, jau imasi “mokyti” kitus lietuviško patriotizmo. Ispanišką jo versiją plačiau atidengia knyga “Lo Que Oi En La U.S. S.R.”. (“Ką girdėjau Sovietų Sąjungoje”), iš kurios matyti, kaip jis pakeitė savo vardą į Martin Gudeli, kaip važiavo į Maskvą pagalbos prašyti, kaip kalbėjosi su aukštaisiais sovietų pareigūnais ir t.t. (žr. “Pasaulio Lietuvis” 1979 m. 6 nr.). Tokiems sava lietuvių tautinė bendruomenė yra svetima, ir prieš ją jie kovoja.

Kokį nors loginį vardiklį srovinei kai kurių mūsų žmonių koalicijai rasti neįmanoma. Psichologiškai juos jungia avantiūrine manija ir moralinis kitų teroras demokratinės LB vietoje atsistoti patiems. Šiam tikslui jie įsteigė net atskirą savo grupės reorgų organizaciją, turinčią griaunamųjų siekimų ir nesiskaitančių su priemonėmis.

Kaip tai atrodo mūsų visuomeninėje praktikoje? Kultūringai visuomenei ir bendruomenei, žinoma, reikia taip pat kultūringų priemonių. Pirma, leisti kiekvienam turėti savo nuomonę, ją ginti, pritariant — vykdyti. Antra, reikia remtis faktais, juos pastebint, interpretuojant, bet kokias išvadas darant. Deja, to kai kuriems žmonėms labai trūksta. Vietoj faktų fabrikuoja plepalus, prasimanymus ir gandus. Diskredituoja asmenis. Griauna tai, ką kiti stato. Tai demagoginis kelias į balaganą. Iliustracijai duodama reorgų pirmininko dr. V. Dargio dvejų metų veiklos pranešimo keletas frazių, rodančių, kaip pagieža ir neapykanta užgožia gyvenimo tikrovę. Jis, neturėdamas ko pasakyti apie savąją veiklą, nemato nei LB veiklos, nei darbo, tik frontininkus:

Frontininkų bendruomenės skaldanti akcija, partinių bilietų ir užmačių nešimas į bendruomeninį darbų, barzdukinių frontininkų sabotažas, frontininkų bendradarbiavimas su okupantu, frontininkų "partorgų” vadų ir klapčiukų vadovavimas nereorganizuotai JAV LB daliai— štai "rūpestis buvo — kaip išsilaikyti ir tiesiog egzistuoti prieš koordinuotą barzdukinių frontininkų paglemžtos JAV Lietuvių Bendruomenės dalies ataką!!!”

Spaudos, radijo, televizijos ir net komunistinės "Vilnies” kontroliavimas— “šis biaurus ma-chiaveliškas frontininkų darbas buvo ir yra remiamas dabar visų trijų lietuviškų vienuolikų Amerikoje!” Skundžiasi, kad per dvejus metus jiems "kovoje” nepadėjo politinės lietuvių partijos, tačiau ypačiai dėkoja "tiesiam ir tiesą remiančiam visų lietuvių dienraščiui "Naujienoms” ir jo tauriam redaktoriui ponui Gudeliui”.

Tokiai “veiklai” dr. Dargiui surengtame viešame pagerbime Dievo palaimos prašė kun. Vaclovas Zakarauskas: Mes meldžiame Tave, Viešpatie, sustiprink dr. Vytauto Dargio dvasią, kad jis galėtų kartoti, kartu su Apaštalu pasakyti: "Kovojau gerai... Teisusis Teisėjas suteiks man teisingo atlyginimo vainikų!”

Ar tokio darbo palaiminimas rodo reikiamą visuomeninį lygį ir moralės principus?

Jūsų asmeniškam niekinimui reorgų šaukliai taip pat vartoja “barzdukinių kūtvėlų” pavadinimą. “Kūtvėlomis” jie laiko pačius jaunuosius LB idėjos nešėjus, kaip Liną Sidrį, Viktorą Naką, Emiliją Pakštaitę (Sakadolskienę), Liną Kojelį, Virgį Narbutą, Gabiją Juozapavičiūtę ir kitus. Ar šie jaunieji kelia Jums kokių rūpesčių?

Jokio rūpesčio. Jie eina lietuvišku keliu, dirba lietuviškus darbus. Turėjau progų jais visais

Stasys Barzdukas (viduryje) Lietuvių Fronto Bičiulių konferencijoje Clevelande 1963; kiti (iš dešinės) — Vytautas Vaitiekūnas, prof. Juozas Brazaitis, Leonardas Valiukas ir dr. Kazys Ambro-zaitis.

gėrėtis ir didžiuotis, šia proga dar kartą tai darau. Jei “kūtvėla” reiškia apsileidėlį, tai šis jaunimas , priešingai, visais atžvilgiais yra tvarkingas. Prasimanyti priekaištai yra tikras nesusipratimas, kyląs tik iš pagiežos, pavydo ir dvasinio nepajėgumo.

Tebesidomiu jaunųjų raštais, rodančiais, kaip jie eina kartu su gyvenimo raida ir atsiliepia į laiko reikalavimus. Ir pesimistiškai pagalvoju: kodėl reorgų tarpe nėra tokių “kūtvėlų”? Gal ir jie prasimanytų kokio nors naudingo darbo?

Dalyvaujate Lietuvių Fronto bičiulių sąjūdyje. Kada ir kas Jus į šį sąjūdį patraukė ir kokios idėjos pastoviai prie jo pririšo?

Atsistačiusi Lietuva atliko daug ir didelių darbų: priėmė Lietuvos konstituciją, įvedė savo lito valiutą, vykdė žemės reformą, įsteigė Lietuvos universitetą ir kitas aukštąsias mokyklas, teatrą, tvarkė švietimą ir t.t. Tačiau neturėjo nei demokratinio gyvenimo praktikos nei tradicijų. Todėl partijų tarpusavio santykiai buvo labai priešiški ir nekultūringi. Rinkimai į seimus reiškėsi aštriausia kova, kurioje pagrindinę vietą užėmė demagogija. Apie tai yra pasisakę anų laikų atsiminimų autoriai, tų kovų dalyviai. Ryškesniam vaizdui susidaryti užtenka paskaityti kad ir Kazio Škirpos atsiminimus, išspausdintus Mykolui Sleževičiui skirtoje knygoje. Tik tai, kas čia taikoma krikščionims demokratams, visiškai tinka ir valstiečiams liaudininkams bei socialdemokratams, buvusiems pirmųjų opozicijoje. Net vyriausiąją nepriklausomos Lietuvos instituciją — seimą Škirpa vadina “balaganu”, kuriame “Rimtesnis įstatymų projektų svarstymas buvo sunkiai beįmanomas” (psl. 256). Kadangi seimas davė toną visai valstybinei Lietuvos santvarkai, tai ji buvo pradėta vadinti seimokratijos vardu. Pagaliau 1926 m. ryšium su naujai išrinktu trečiuoju seimu žengta į anarchiją, kurią pašalinti ėmėsi gruodžio 17 dienos karinis perversmas, seimokratiją pakeitęs autoritetiniu režimu. Deja, dabar įsigalėjo kita blogybė — tai protekcionizmas, kuris rėmėsi viena partija, kariuomene ir policija.

Pasigirsdavo paskirų balsų, susirūpinusių valstybės negerovėmis. 1936 m. Naujojoj Romuvoj pasirodė kolektyvo pasirašyta deklaracija Į organiškosios valstybės karybų, ieškojusi Lietuvai naujų valstybinių kelių. Ji nepraėjo negirdomis, nes tai buvo bandymas viešu žodžiu judinti visuomenę iš politinio sustingimo, susikrovusio per dešimtį nedemokratinių valdymo metų. Buvusiomis sąlygomis organizavosi Naujosios romuvos visuomeninis sąjūdis, kuris kovojo su valstybiniame gyvenime įsigalinčiu karjerizmu, miesšioniškumu ir kitomis blogybėmis. Nepakeliui šios blogybės buvo ir man. Ir tai buvo pirmieji mano žingsniai į Lietuvių Fronto sąjūdį.

Į šį sąjūdį formaliai įsijungiau Vokietijoje, kai buvo organizuojamas iš tėvynės pasitraukusių lietuvių visuomeninis ir politinis gyvenimas. Tai daryti skatino ypačiai dvi sąlygos. Pirmoji sąlyga išreikšta šiais žodžiais: Gerai suprantame, kad laimingesnei Lietuvos ateičiai sukurti neužtenka reformuoti vien valstybės santvarką ir suorganizuoti naujų institucijų, bet kad turi reformuotis ir patys žmonės. Turėtų būti reformuoti ne visai laimingi ligšioliniai mūsų politiniai papročiai, aukštai iškelta politinė dorovė, pareigos bei atsakomybės jausmas, asmeniškas ir profesinis sąžiningumas, supratimas ir vertinimas bendrų pastoviųjų valstybės reikalų ir bendros viešosios gerovės (Į pilnutinę demokratijų, psl. 78). Antroji sąlyga — tai sąjūdžio angažavimasis kovai su Lietuvos okupantu, įtraukiant į ją visas gyvąsias jėgas, taigi ir LB. Reikia pastebėti, kad Lietuvių Frontui nebuvo ir nėra lengva lietuviško gyvenimo rutiną ir inerciją pakeisti.

Kas Lietuvių Fronto sąjūdyje artimiausia Jūsų širdžiai?

Visų prima, tai ieškojimas gyvenimui naujų kelių. Antra, tie žmonės, su kuriais čia susitikta, bendrauta, kartu dirbta. Gilių pėdsakų lietuviškos visuomeninės minties raidoje yra palikę ypač Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, Antanas Maceina, Juozas Girnius, Lietuvių Fondą tautinei kultūrai ir švietimui remti pirmasis pradėjęs dr. Antanas Razma. Gilią vagą išvarė ir žurnalo “Į Laisvę” redaktoriai ir bendradarbiai. Bendri tikslai ir siekimai mus daro bičiuliais, dėl to taip ir pasivadinta.

Mielas Pirmininke, norėtume išgirsti Jūsų žodį, specialiai taikytą pavergtos Lietuvos lietuviams, pasaulio lietuvių bendruomenei ir Lietuvos Fronto bičiuliams.

Gyvenimas remiasi idėjomis. Jos gaivino mane jaunystėje, tebegaivina ir dabar. Prisiminkime jas visi. Dr. Basanavičius Aušros pratarmėje įtaigavo: Juk ir mes esame tokie pat žmonės, kaip ir mūsų kaimynai, ir norime visomis teisėmis, priklausančiomis visai žmonijai, lygiai su mūsų kaimynais naudotis. Dr. Kudirka eilėraštyje Labora kreipėsi į kiekvieną lietuvį, jog jis neitų į kapų be likusio ženklo, kad žmogumi buvęs . .. Maironis tiek tautai tiek paskiram lietuviui nurodė konkretų kelią: Paimsim arklą, knygą, lyrų Ir eisim Lietuvos keliu! Lietuvos keliu ir dabar visi einame — tiek Jūs pavergtoje tėvynėje, tiek mes laisvajame pasaulyje. Nuoširdžiai linkiu: 

Broliams ir Sesėms Lietuvoje: Dvasioje būkite tvirti, kaip ąžuolai, nes, tautos kankinio arkivyskupo Mečislovo Reinio žodžiais: “Nukankintieji kovoja drauge su mumis ... Jie stiprina mūsų gretas . .. Tebus pašlovinti nenusilenkę prieš netiesą!”

Lietuvių Bendruomenei:Vykdykime Visagalio valią ir laisvųjų žmonių tautinį pašaukimą, dirbkime lietuvybei ir Lietuvos laisvei.

Lietuvių Fronto Bičiuliams:

Mūsų pagalbos ir talkos reikia tiek tautai tėvynėje tiek bendruomenei išeivijoje, tad atlikime savo sąjūdžio įsipareigojimus.

Lietuvi, tebūnie tavo pasiryžimas:

Į Lietuvą žiemojančią einu,
Prie kryžkelių stovėsiusmūtkeliu,
 Milžinkapiuos varpais nakčia skambėsiu, 
Kad speiguose po stora miline 
Neliautų plakus Lietuvo širdis.

(Balys Sruoga)

Stasys Barzdukas (viena iš vėliausių nuotraukų) ir “Į Laisvę” redaktorius Dainavos jaunimo stovykloje kalbasi apie jaunystės dienas. Nuotrauka K. Ambrozaičio