ANTANAS KLIMAS
Retai kuriuo klausimu lyginamojoje indoeuropiečių (sutrumpintai: ide.) kalbotyroje yra išlieta tiek rašalo ir tiek popieriaus lankų pripildyta, retai kuria tema yra pirirašyta tiek nesąmonių kaip mūsų nagrinėjamąja tema.
Pirmiausia tuojau kyla klausimas: kodėl gi taip yra? Atsakymas galėtų būti ir labai ilgas, bet mes čia pasitenkinsime suminėdami tik pačias stambiausias priežastis:
1. Abi šios ide. kalbų šeimos šakos yra labai konservatyvios, taigi, abi yra išlaikiusios daugelį bruožų, paveldėtų tiesiog iš ide. prokalbės. Tie paveldėti bruožai ir daro jas kai kuriais atvejais “panašiomis” į viena antrą, tuo tarpu kai visos kitos gyvosios ide. kalbos laiko bėgyje yra taip pasikeitusios, kad ir jų iš prokalbės paveldėti panašumai jau nebeatrodo, bent iš pirmo žvilgsnio, panašumais.
2. Abi šios kalbų grupės yra užrašytos, užrekorduotos, palyginti, labai vėlai. Kai hetitų kalbos dokumentai siekia net apie 1800 pr. Kr., kai senųjų indų kalbos paminklai siekia gal ligi 1000 pr. Kr., kai graikų kalbos pirmieji šaltiniai jau paliudyti apie 1350 pr. Kr. (vad. Mikėniškoji graikų kalba, arba linijinio B. rašto įrašai), tai slavų kalbų pirmieji rašytiniai šaltiniai siekia tik 9 šimtmetį po Kr., o baltų kalbų — tik apie 1400 m. po Kr. (prūsų kalbos Elbingo žodynėlis). Taigi, beveik nieko neturima paliudyti šių kalbų vystymosi eigai ligi tik paskutiniojo tūkstantmečio.
Skaityti daugiau: NESIBAIGIĄS GINČAS: BALTŲ IR SLAVŲ KALBŲ SANTYKIAI
Dr. C. M.
Vasaros pradžioje teko sutikti iš pavergtos Lietuvos Amerikon atvykusį vaikystės draugą, dar netgi šiek tiek tolimą giminaitį. Abu gimę nepriklausomoje Lietuvoje, vokiečių okupacijos metais dar spėjome ir gimnazijos mokslo paragauti. O paskui mūsų keliai išsiskyrė. Aš išaugau ir išsimokslinau Vakaruose, jis— rusų komunistų okupacijoje. Abu pasiekėme tokį pat mokslo laipsnį, nors kiek ir skirtingose specialybėse. Susitikimas buvo netikėtas ir jautrus, tačiau pokalbyje pajutau šaltą santūrumą. Kitame susitikime jis kiek “atšilo”, ir ramioje, nuošalioje vietoje įsitraukė į, atrodo, gan nuoširdų pasikalbėjimą. Surašiau jį sąžiningai, be pagražinimų ir perdėjimų, kad nors kiek plačiau atsivertų sovietinamos Lietuvos žmogus. Ar jis tipingas pavergtos Lietuvos vidurinės kartos inteligentui, tesprendžia mūsų politikai, sociologai, psichologai.
Tarp mūsų vyko toks pasikalbėjimas:
— Lietuvą valdo rusai.
— Lietuvoje viską mes patys darome. Rusai nenurodinėja, ką daryti.
— Kiek mums žinoma, rusai net lietuviais komunistais nepasitiki.
— To sakyti negalima. Partija ir vyriausybė Lietuvoje turi pilną laisvę daryti visa, kas Lietuvos respublikai naudingiausia.
— Pažįstant komunistinę santvarką, kur viskas baisiai centralizuota, o be to, turint galvoje, kad Lietuva yra okupuotas kraštas, man būtų sunku patikėti, kad Maskva nelaikytų Lietuvos kietoje kontrolėje.
— Negalima sakyti, kad centralizacijos nebūtų. Bet mes turime teisę tyrinėti, rodyti iniciatyvą, daryti siūlymus. Didesniems projektams, žinoma, Maskvos patvirtinimas reikalingas.
Skaityti daugiau: SOVIETINAMAS LIETUVOS ŽMOGUS
SOLIDARUMAS SU TAUTA
Idealus žemėje galima lyginti su žvaigždėmis danguje. Jei danguje nebūtų žvaigždžių, nebūtų įmanoma vietos orientacija ir didžiosios kelionės į laiko ateitį nebūtų galėjusios įvykti. Jei žemėje nebūtų idealų, nebūtų įmanoma prasmės ir tikslo orientacija ir žmogus nebūtų pasiekęs tokio didybės ir galybės laipsnio, kokiame jis yra šiandien. Žmogus be idealų būtų žmogus be žmogaus veido. Tik idealai padaro žmogų žmogumi ir tik idealai apsprendžia jo žmogiškąją vertę.
Idėjos nemiršta
Laisvė yra žmogaus egzistencijos sąlyga. Tik laisvėje žmogus yra pilnas, išsamus ir visapusiškai kūrybingas. Alkano žmogaus sąmonė sukoncentruota į duoną, o pavergto — į laisvę. Nei duona, nei laisvė negali atstoti ar pavaduoti viena antros. Pirmoji yra biologinė sąlyga, antroji — dvasinė. Sotus, bet pavergtas žmogus nėra laimingas, lygiai negali būti laiminga laisva, bet alkana dvasia. Ženklai per daug ryškūs, kad nepastebėtum, jog šiuolaikinis žmogus yra nepatogioje situacijoje: reikia apsispręsti ir viešai angažuotis arba už visišką duoną — biologinį egzistencijos pradą, arba už totalinę laisvę — idėjinį egzistencijos pradą. Didieji ir galingieji nedviprasmiškai pasisako už biologinį pradą, kada mažieji ir silpnieji — už idėjinį. Galijotų ir Dovydų kova tebevyksta. Galijotai, ginkluoti moderniosios komunikacijos technika ir neribotu kapitalu abiejose pasaulio dalyse visu įniršimu bando nugalėti silpną Dovydą, ginkluotą tiktai laisvės idealo nemirtingumu.
Maironis yra pasakęs, kad “idėjos, jei didžios, nemiršta kaip žmonės”. Taip, nemiršta, bet žmogus nebūtų žmogumi, jei nebandytų nemirtingumą numarinti ar bent užnuodyti iki neveiksmingumo. Todėl šiandien idealai, kurių vedama žmonija atėjo iki dabartinės kryžkelės, yra nuvertinami, nuprasminami, įstatomi į klaidingas premisas klaidingoms išvadoms gauti, išjuokiami, iškoneveikiami ir begėdiškai klastojami. Ir visa tai, deja, daroma humanizmo vardu, žmogaus gyvenimo tikslui žemėje įprasminti.
Skaityti daugiau: PARTIZANO IDEALAS REALYBĖJE
SOLIDARUMAS SU TAUTA
► Partizano idealas realybėje
► Rusifikacijos tempas spartėja
► Stipendijas skirti Sibiro lietuviams
► Iš Lietuvos į Jungtines Tautas
LAISVINIMO VEIKSNIUOSE
► Vyriausio Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto seimas
► Naujų kelių ieškojimas Lietuvos laisvinimo darbe
► Jaunieji kovoje prieš okupantus
► Amerikos Lietuvių Tarybos suvažiavimas
► Su Lietuvos byla į svetimuosius
LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ GRETOSE
► Prof. dr. Zenonas Ivinskis
► Iš LFB vyr. tarybos nutarimų
SPAUDA, RADIJAS, KNYGOS
► Amžinoji laisvės giesmė
► Raganų medžioklė tebevyksta
► Prof. dr. Zenono Ivinskio darbų bibliografija
► Atsiųsta paminėti
“Į LAISVĘ” VEDAMIEJI
► Skelbti paliaubas
► Bendruomenė turi
Iš Rusijos atsiųsti varovai, Lietuvoje įsikūrę kolonistai ir prisiplakėliai iš pačių lietuvių tarpo spartėjančiu tempu vykdo okupuotoje Lietuvoje “socializmo statybą”: smurtu ir prievarta verčia Lietuvos žmones vilkti komunizmo ir ateizmo sienojus, kad kuo veikiau išaugtų rusicizmo pastatas, kurin būtų suvaryta visa lietuvių tauta.
Komunistinė kultūra
Ateizmas, komunizmas ir rusifikacija — visa tai okupantai skiria į kultūrinio darbo sritį. Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos centro komitetas per Lietuvos KP centro komitetą spaudžia miestų ir rajonų komitetus ir “pirmines partines organizacijas” “ . . . imtis visų priemonių, kad būtų įgyvendinti TSKP XXIV ir Lietuvos KP XVI suvažiavimų nutarimuose keliami tolesnio kultūros vystymosi uždaviniai, kad būtų šalinami kultūros įstaigų darbo trūkumai. Visa kultūrinė veikla rajonuose turi būti geriau ir sumaniau panaudota partijos XXIV suvažiavimo nutarimų propagavimui, komunistiniam, internacionaliniam ir ateistiniam darbo žmonių auklėjimui”.
Toliau tame pačiame Lietuvos KP centro komiteto nutarime dar smulkiau detalizuojami komunistinės kultūros tikslai: “Ir toliau reikia siekti, kad kultūros - švietimo įstaigos dar aktyviau padėtų skiepyti žmonėms tarybinio patriotizmo ir proletarinio internacionalizmo jausmus, plačiau propaguotų lenininės nacionalinės politikos, tautų draugystės ir jų bendradarbiavimo idėjas. Ieškoti naujų kultūrinio darbo formų internacionalinio auklėjimo turiniui gerinti”.
Skaityti daugiau: RUSIFIKACIJOS TEMPAS SPARTĖJA
