BĖGOME NUO HIBRIDŲ
Komunizmo ir rusiškumo santykių klausimu
ANTANAS MUSTEIKIS
I
Į Laisvę 51 (88) numery (1971 gegužės mėn.) prof. dr. Antanas Maceina plačiai nagrinėja klausimą, nuo ko mes bėgome: nuo rusų ar nuo komunistų? Autorius baiminasi, kad pastaruoju metu komunizmas pradeda dilti mūsų sąmonėj — užleisdamas vietą rusiškojo imperializmo negandui. Kaip paprastai savo raštuose, Maceina patraukliai įveda skaitytoją į rūpimą problemą, pasiremia gausybe gerų autoritetų ir pagaliau logiškai prieina prie žinomos išvados, kad Lietuvą yra ištikę abu negandai, ir ji turi būti ne tik nerusiška, bet ir nekomunistinė. Savaime aišku, kad šią temą galima išplėsti į daugiatomius veikalus, tad ir mano dvylekis, nenuvertindamas mūsų vyresniojo bičiulio darbo, tikiuosi, jį papildys. (Autorių aš pavadinau vyresniuoju ir sugavau save besišypsant: pravartu būti jaunesniam, tik ir aš — kaip siekianti ir nesiekianti lygybės moteris — seniai jau nustojau savo amžiaus metus skaityti).
V(yresnysis) B (ičiulis) yra filosofas ir literatas; jo stiprybė — kas gilu ir gražu. Jo raštų grožiu aš visada žaviuosi, vadinas, mūsų skoniai sutampa. Bet man dažnai niežti prikibti prie to, kas yra gilu ir esminga. Ir ne tai, kad aš pasigesčiau gelmės ar esmės V B veikaluose. Anaiptol. Tik kad tie dalykai man atrodo kartais tiek atitraukti nuo realybės, tiek pakilę į padangę, kad paskęsta debesyse. Numanau, kad čia kalta mano specialybė. Filosofai žvelgia į apylinkės mišką, taip sakant, iš aukšto kalno ir suvokia bei apsprendžia jį iš bendro medžių vaizdo; socialinių mokslų mėgėjai, priešingai, pėstininkiškai iššniukštinėja tą mišką iš apačios, išskaičiuoja, surūšiuoja ir tik tada jį suvokia bei apsprendžia. Aš esu prisišliejęs prie pastarųjų. Tad jeigu kai kurie mano pastebėjimai skirsis nuo V B paskelbtųjų, tai bus daugiau priėjimo prie studijuojamo dalyko skirtybės, dažniausia nepaneigiančios pirmųjų, o tik metančios šviesą iš kitos kertės.
V B tiksliai pristato skaitytojui dvi sampratas, liečiančias rusiškumo ir komunistiškumo santykius. Tai banditų gaujos teorija ir iškabos teorija. Pagal pirmąją — komunistai esą tik banditų gauja, užpuolusi rusų tautą, plėšianti ir prievartaujanti; komunizmas — tai europietiški nuodai (Marksas nebuvo rusas). Pagal antrąją — visa kaltė atitenka rusų tautai, kuriai komunizmas tik iškaba, priedanga rusiškajam imperializmui vykdyti ir svetimas tautas surusinti. Abiejų teorijų autoriai yra filosofai, nors V B daugiur cituoja ir kitokius mokslininkus. Jis sukritikuoja šiaip — siaurai — suvoktą rusiškumo ir komunistiškumo problemą. Sustodamas ties valdžios ir masių santykiais priešrevoliucinėj Rusijoj, V B klausia, ar carinis režimas (dorinė lepra) “nebuvo ženklas, kad kažkas rusų tautos kūne nėra tvarkoje, jei šie raupsai galėjo prasiveržti ir įsigalėti visuose visuomenės sluoksniuose?” Ir prieina prie išvados, kad Rusijos valdanti klasė (kamarila) apėmė visą kraštą ir kad rusų emigrantų daromas skirtumas tarp režimo ir tautos bus “greičiau tik tuščias posakis, kuriuo norima pridengti rusų tautos atsakingumą tiek už caristinio režimo klaidas, tiek už dabartinio komunistinio režimo iškrypimus priespaudą” (13 p.). Iš kitos pusės, V B atmeta iškabos teoriją, nes “Rusijoje auga jau ketvirta karta visuotinėje komunizmo įtakoje ... Visas dvasinis, socialinis, politinis, meninis gyvenimas Rusijoje yra palenktas komunizmo principam” (16 p.). Man rodos, kad ir aš galiu būti laikomas vienu tų, kurie, V B žodžiais tariant, “ar čia mes nedarome kartais didžiulės klaidos”, kai neseniai periodinėje spaudoje parašiau: pradrėksk sovietinio žmogaus odą, ir atrasi rusą.
_files/I-Laisve-1971-53(90)-6.jpg)
