Partizanai: Istorija ir dabartis

MIRĖ LEONAS PRAPUOLENIS

LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ GRETOSE

LEONAS PRAPUOLENIS, 1941 birželio 23 sukilimo vadas, mirė Čikagoje 1972 liepos 25.

Buvo gimęs 1913 birželio 9 Daugėlaičių k., Kybartų vls., Vilkaviškio apskr. Kybartų Žiburio gimnaziją baigė 1933, karo mokyklą — 1936, prekybos institutą Klaipėdoje 1939. Pogrindžio veiklon prieš rusų okupaciją perėjo 1940 metų rudenį ir tapo aktyvus Lietuvių Aktyvistų Fronto branduolio narys. Vadovavo 1941.VI.23 sukilimui Kaune ir per Kauno radiją paskelbė nepriklausomos Lietuvos atstatymą.

Vokiečiams okupavus Lietuvą, perėjo pogrindinėn antinacinėn rezistencijom 1941.IX.27 gestapo areštuotas ir išsiųstas Dachau konc. stovyklon. Lietuvos pasiuntinio Berlyne K. Škirpos pastangomis 1942.IV.2 išlaisvintas ir priverstinai apgyvendintas Vokietijoje specialioje gestapo priežiūroje. 1945 pabėjo į Šveicariją.

Po karo gyveno Vokietijoje, o nuo 1955 Čikagoje ir aktyviai dalyvavo LFB veikloje: Europos LFB c. v. vicepirmininkas, LFB Vyr. Tarybos narys, LFB Čikagos apygardos pirm. Iki pat savo mirties išlaikė gyvą rezistencinę dvasią: skaitė paskaitas, bendradarbiavo spaudoje, organizavo Lietuvos laisvės klausimais diskusijas, talkindamas kitoms organizacijoms, rengė demonstracijas, viešas eisenas ir kt. 1971 buvo pakviestas Amerikos Lietuvių Tarybos centro reikalų vedėju, bet kaip frontininkas netrukus buvo iš tų pareigų atleistas.

Apie Prapuolenio iš nacių kaceto gelbėjimą šiame “Į Laisvę” numeryje rašo buv. Lietuvos pasiuntinys Berlyne pulk. K. Škirpa. (Žiūr. “Vėliavnešio gelbėjimas”, pusl. 16).

PETICIJOS, PETICIJOS

Pirmoje 1972 metų pusėje bent kelios lietuvių grupės rinko parašus po savo peticijomis. Amerikos Lietuvių Tarybos vykdomojo komiteto peticija buvo nukreipta į Baltuosius rūmus. Jaunimo kongreso rengėjai bandys su savo peticija siekti Jungtinių Tautų generalinį sekretorių dr. Kurt Waldheim. Romas Kezys ir jo talkininkai rinko parašus po savo peticija Simo Kudirkos išlaisvinimo reikalu. Apie savo peticiją rašė ir kalbėjo Gintaras Karosas, taip vadinamo Lietuvių jaunimo informacijos centro vadovas. Atrodo, kad ši peticija liko tik planuose. Spaudoje skelbtomis žiniomis, pirmosios trys grupės surinko po savo peticijomis po keliasdešimt tūkstančių parašų. Tai, žinoma, pareikalavo nemaža pastangų, darbo, laiko ir pinigo. Peticijų iniciatoriai ir vykdytojai siekė padėti komunistų vergijoje kenčiančiai Lietuvai ar lietuviams.

ALT-bos peticija

ALT-bos vykdomasis komitetas pajudėjo su parašų rinkimu 1971 metų pabaigoje. Peticijos tikslas buvo painformuoti prezidentą Richard Nixon, prieš jam išvykstant į Maskvą deryboms su Kremliaus diktatoriais, apie padėtį pavergtoje Lietuvoje ir kartu prašyti, kad jis nepadarytų jokių nuolaidų komunistams Lietuvos bylos klausimu. Štai tos peticijos tekstas, po kuria pavyko ALT-bos vadovybei surinkti apie 75,000 parašų:

“We protest the forcible Soviet occupation and the illegal annexation of Lithuania, the denial of religious freedom, self-determination and human rights to the nation as exemplified by the brutal imprisonment of Simas Kudirka”.

Skaityti daugiau: PETICIJOS, PETICIJOS

IVINSKIO RŪPESČIAI LAIŠKUOSE

Kiekvienas laikraštis ar žurnalas gali didžiuotis bendradarbių sąrašuose turėdamas prof. Zenono Ivinskio masto žmogų. Tad sunkia ranka ir dar sunkesne širdimi redaktoriui tenka iš bendradarbių kartotekos išimti prof. dr. Zenono Ivinskio kortelę. Jau jam laiškas niekad nebebus rašomas ir atsakymo nebelaukiama. Kaip 54 (91) “Į Laisvę” numeryje skelbiamos bibliografijos matyti, tokių redaktorių bus ne vienas . ..

Ivinskio bendradarbiavimas “Į Laisvę” žurnalui nesibaigė vien straipsnių prisiuntimu. Jis, Lietuvių Fronto sąjūdžio užgrūdintas veteranas, iki paskutinės gyvenimo valandos gyveno rezistenciniais rūpesčiais, kuriais dalijosi su redakcija.

Pradėdamas 1970 redaguoti “Į Laisvę”, kviečiau visus Bičiulius “savo žurnalo atžvilgiu tam tikra prasme būti ir redaktoriais, ir kritikais, ir bendradarbiais”. Atsiliepimų buvo įvairių, bet Zenonas buvo vienas iš tų, kurie atsiliepė pilnai ir entuziastiškai. Su giliu dėkingumu prisimenu jo padrąsinimus, kurie ypač redagavimo pradžioje buvo naudingi, jo įspėjimus, kuriais pasinaudojau, jo siūlymus, planus ir idėjas, kurios buvo stengtasi perkelti į “Į Laisvę” puslapius. Galimybės ribotos, ir ne viskas pasisekė, tačiau jo mintys tapo ryškiais orientyrais, kurių prisilaikant, buvo vairuojama idėjinė žurnalo kryptis.

Prof. Z. Ivinskio lietuviškas idealizmas stipriai atsispindi jo laiškuose, kurių reikia manyti, yra daug kam parašęs. Būtų prasminga visus jo laiškus surinkti į vieną vietą, kad ateityje būtų prieinami lietuvių išeivijos gyvenimo, veiklos ir kūrybos tyrinėtojams. Šioje vietoje skelbiamos kai kurių Ivinskio laiškų “Į Laisvę” redakcijai, ištraukos.

Skaityti daugiau: IVINSKIO RŪPESČIAI LAIŠKUOSE