PADĖTI LIETUVAI ATGAUTI LAISVĘ
VEDAMIEJI
Pasaulio Lietuvių Jaunimo kongrese vienose diskusijose dalyvavęs trečios kartos lietuvis dėstė, kad protingiau esą stengtis Lietuvai padėti, bet ne kovoti dėl jos laisvės. Kadangi šio kalbėtojo pavardė bent iki šiol nesutinkama nei padėjėjų, nei kovotojų sąrašuose, reikia manyti, kad jam ta mintis buvo įpiršta iš šalies. Ir iš tikro, tą mintį lietuviškai išeivijai ne nuo vakar siūlo tam tikra dalis vidurinės ir vyresniosios kartos intelektualų.
Norint minėtą siūlymą konkretizuoti ir jį įgyvendinti, išeities tašku tektų pasirinkti vieną iš trijų “padėti Lietuvai” sampratą: pačių siūlytojų, okupanto ar okupuotos tautos.
Ar “padėti Lietuvai” frazė yra rimtas siūlymas, ar tik nenorimas aptarti šūkis, sunku pasakyti, nes patys siūlytojai iki šiol nėra atskleidę jo tikrojo turinio. Tačiau apytikriai galima spėti, kad ta pagalba turėtų ribotis didesnių laisvių Lietuvos žmonėms iš Maskvos išrūpinimu, tuo pačiu metu pripažįstant susidariusio status quo teisėtumą. Kiekvienu palengvėjimu ir pagerėjimu krašte reikia džiaugtis, tačiau kiek pernaivu galvoti, kad Maskva iš geros širdies pavergtam lietuviui duotų tokių teisių, kuriu neduoda savajam rusui. Tokia nepilna ir nereali pagelba Lietuvai laisvojo lietuvio patenkinti negali.