Partizanai: Istorija ir dabartis

IŠ LFB VYR. TARYBOS 1972.I.16 NUTARIMŲ

Vlikas pačiu savo buvimo faktu yra Lietuvai naudingas. Bet kad ir savo veikla Vlikas kiek galima paveikiau galėtų tarnauti Lietuvai, privalo sušiandieninti savo struktūrą, priemones ir metodus, įjungdamas išeivijos gyvąsias jėgas. LFB remia Vliką, teikia jo veiklai konkrečių siūlymų ir rūpinasi, kad Vlike galėtų reikštis išeivijos jaunesnioji karta.

LFB remia Rezoliucijoms Remti Komiteto pastangas Baltijos valstybių bylą iškelti Jungtinėse Tautose.

Veiksnių informacijos centralizavimą LFB laiko neatidėliotinu reikalu.

Kol JAV Lietuvių Bendruomenės ir Amerikos Lietuvių Tarybos susipratimui forma nesurasta, LFB pritaria formulei, kad laisvinimo reikalam renkamos iš visuomenės aukos būtų paliktos aukotojo nuožiūrai skirti tai ar kitai institucijai.

PROF. DR. ZENONAS IVINSKIS

LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ GRETOSE

Lietuvos laisvės kovotojas, Lietuvos istorijos tyrinėtojas, Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos viceprezidentas, Lietuvių Fronto Bičiulių Vyr. Tarybos narys ir Europos LFB pirmininkas, Bonnos (Vokietijoje) universiteto profesorius, mokslininkas ir visuomenininkas mirė Bonnoje 1971 m. gruodžio 24. Palaidotas Nordfriedhof kapinėse.

Pirmoje “Į Laisvę” šio žurnalo dalyje apie a. a. Zenonų Ivinskį rašo jo artimas bičiulis, idėjinis vienmintis ir rezistencinės kovos bendrininkas dr. Adolfas Damušis. Profesoriaus mokslinių darbų bibliografiją paruošė V. Prižgintas. Taip pat spausdinamas paties prof. Z. Ivinskio pasisakymas apie savo pasaulėžiūros susiformavimą. Šioje vietoje, pasinaudojant “Europos LF Bičiulio” 1971 m. nr. 2 (70) paskelbta medžiaga, paryškinami velionio — šviesaus Lietuvio ir ištikimo Bičiulio — asmenybės bruožai, kuriais reiškėsi kasdieninėje aplinkoje.

Z. Ivinskis 1971 m. vasarą

LIŪDNOS KŪČIOS

Prieš metus (t. y. 1970 m.), Kūčių vakarą skambino, kaip kasmet įprasta, draugai į Bonną pasveikinti bičiulius Ivinskius. Nelauktas atsakymas: “Zenonas jaučiasi blogai. Beveik nevalgė Kūčių vakarienės”. Per Kalėdas išvežamas ir į ligoninę . . . Stiprus smūgis ir rūpestis draugams. Tiesiog sunku patikėti, kad sugriuvo Žemaičių ąžuolas. Po poros mėnesių sekė sunki operacija. Bet po jos jis pradėjo skaityti paskaitas universitete.

Nors niekam nebuvo žinoma tikroji liga, bet Lietuviškųjų studijų savaitėje (žiūr. “Į Laisvę” 1971 m. 53/90 nr.) kai kurie susirinkusieji spėjo, kad Zenonas jau nebepasveiks .. . Taip blogai jis atrodė . . . Baiminomės, kaip jis “išveš” savo, kaip paprastai, ilgą paskaitą apie žydelius Lietuvoje. O jis “išvežė” gerai ir dar energingai pravedė ilgai užsitęsusias diskusijas.

Skaityti daugiau: PROF. DR. ZENONAS IVINSKIS

AMŽINOJI LAISVĖS GIESMĖ

SPAUDA, RADIJAS, KNYGOS

Rašytojos Alės Rūtos įvadinis žodis, pasakytas Laisvės Kovotojų tema literatūros vakare Los Angelese 1971 metų gruodžio 4

“Rašykit apie baisų, deginantį skausmą, kuris sukausto mūsų ateitį, rašykite apie mūsų miškų širdį draskančias raudas, apie verkiantį, išlietą ir užmirštą mūsų kraują. . .

Mūsų širdys neišlaikys, jeigu ir jūs nutilsite . . ’’

(Iš Mykolo Vilties “Neparašytų laiškų’’ poezijos, kur pogrindinio autoriaus atdūsius tartum išsako pati Tauta)

Po karo atėjo mokytojo našlės, keturių mažamečių motinos laiškas, kurio gale atsargiai pridėta: “Kazimieras mirė, devynias žiemas išbuvęs po eglėm . . . Taip pat, Antanas, Liudas ..

Daugelis mūsų tokių laiškų sulaukėm, kur “brolis dingo miškuos”, “vyras atgulė po žvaigždėtu dangum”, “keli kaimynai sukniubo pamiškėj”, “mylimas paguldė galvelę tarp vystančių lapų .. .”

Ir tai nebuvo poezija, o aiškiausia realybė, artimųjų drebančiom rankom parašyta, kad čia artimieji drebančiom širdim sužinotų ... Ir kas benuspręs tikslų žuvusių laisvės karžygių skaičių, kas išvardins visas vietoves ir vieteles, visas aplinkybes, kas besurinks išsunktą palaukėse prakaitą ir kraują, ašaras ir keiksmus, maldas ir viltis, žmogišką baimę ir antžmogišką drąsą, pasiaukojimą ir vienintelį tikslą tame svetimųjų sukurtame baisiam gyvenime ir perankstyvoj mirty: laisvės troškimą. Tiesos, teisės, laisvės ir žmoniškumo sau, artimiesiems, ateinančioms kartoms. Partizanai laisvės, kurios ir Simas Kudirka troško pasiekti, daina, maldom, ilgesiu, visa siela ir krūtine, ir nagais, ir dantimis įsikabinę į savo žemę, su įniršiu ir žmogiška neapykanta atėjūnų neteisybėms ir žiaurumams, ir su šventųjų pasiaukojimu, su legendarinių milžinų jėga, baisiuose skausmuos, pasaulio apleidime, net savų, brolių, išdavinėjimuose ir užmiršime, ekstazėj, begalinėj svajonėj ištirpo jie, išlašėjo, įsisunkė gimtinės moly ir lapuose . . . Begalinėj svajonėj — pasiekti laisvę. Laisvę ir žmogaus orumą: apsispręsti pačiam, dirbti ir kurti laisvai, be svetimųjų purvino bato priespaudos. Tokios laisvės svajonės paskatinti, pavojingiausiose aplinkybėse iš vergijos bandė išsiveržti ir Simas, ir Bražinskai, ir daugelis kitų žinomų ir nežinomų bėglių.

Skaityti daugiau: AMŽINOJI LAISVĖS GIESMĖ