PO 40 METŲ...
J. M-tis [Jonas Ambraziejus]
1939 m. spalio 10 d. vakare Kremliuje buvo pasirašyta Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos-TSRS savitarpio pagalbos sutartis. Ji buvo Tarybų Sąjungos-Vokietijos reicho tų pačių metų rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 28 d. sutarčių tiesioginė išdava. Tačiau kalbėsime ne apie šias valstybes - kalbėsime apie save.
Ar diktato priėmimas buvo vienintelis galimas kelias? Ar kapituliacijos formos priežasčių reikia ieškoti tik vyriausybėje, ar ir visoje Lietuvos valstybinėje ir visuomeninėje struktūroje? Apie šiuos klausimus ir suksis mūsų svarstymas.
Dabar daugelis, ypač jaunesnieji, yra tos nuomonės, jog reikėjo kautis. Tokias nuotaikas skatina įžūlūs, nacionalinius jausmus skaudžiai žeidžiantys straipsniai oficialioje spaudoje, taip pat ir suvokimas, jog tai vis tiek neišgelbėjo šimtų tūkstančių mūsų žmonių. Kaip sunku turėjo būti mirti Norilsko vergų lageriuose mūsų karininkams! Juk jie būtų galėję mirti mūšio lauke, atlikdami pareigą Tėvynei. Laimėti jie neturėjo galimybės, bet juk kario pašaukimo esmė ne pergalė, o nuolatinis pasirengimas išpirkti Tėvynę aukščiausia kaina - savo gyvybe.
Į tai paprastai atsakoma, jog taip atrodo žvelgiant iš dabarties pozicijų, žinant viską, kas po to sekė. Tada tokį neišprovokuotai žiaurų elgesį buvo sunku įsivaizduoti. Atrodė, jog kuo mažesnis bus pasipriešinimas, tuo ir aukų bus mažiau. Mesti armiją į mūšį, neturint jokios paramos, neturint nė mažiausios vilties laimėti, reikštų niekinamą požiūrį į žmogaus gyvybę. Juo labiau kad ir karių ryžtas kautis tokiomis sąlygomis, kaip atrodo, buvo ne itin didelis. Be to, viena yra asmeniškai ryžtis paaukoti savo gyvybę, ir visai kas kita - siųsti į tikrą mirtį kitus. Net jei ir buvo tikėtasi, jog okupacinė valdžia elgsis taip, kaip pasielgė (faktiškai - buvo, nes jau buvo žinomas jų elgesys Vakarų Baltarusijoje ir Ukrainoje), apsispręsti nebuvo lengviau, nes naikinti belaisvius - tai priešų apsisprendimas ir atsakomybė, o siųsti savo kareivius, juo labiau mobilizuotus, į neturinčias jokių perspektyvų skerdynes - tai jau mūsų vyriausybės apsisprendimas ir atsakomybė. Antano Smetonos pasisakymas už pasipriešinimą vėliau, 40-aisiais metais, vien tam, kad pagerintų pozicijas pokario derybose, vargu ar pateisinamas. Deryboms tai per didelė kaina. Kad tai buvo šiurkščios prievartos aktas, ir taip visiems, kas bent kiek tuo domisi, yra aišku ir jokių diskusijų nekelia. Mūsų ryžtas priešintis, mūsų visuomeninis ir valstybinis brandumas - čia jau kitas klausimas. Būkime atviri: sunku įsivaizduoti, jog taip būtų pasielgusi, pavyzdžiui, Šveicarijos vyriausybė, net jei ją perkeltume prie Baltijos (aišku, kartu su tauta, su jos institutais, tradicijomis, patirtimi). Tai nereiškia, jog ji būtų tikrai davusi įsakymą kautis. Galbūt ji būtų įsakiusi kapituliuoti. Jei turi 50 000 kareivių, o priešas sutelkė pasienyje 500 000, neskaitant milžiniškų rezervų, kapituliacija visiškai priimtinas sprendimas. Tas ir yra, jog mums pritrūko jėgų ir šiam paskutiniam, kiek buvo įmanoma garbingesniam, sprendimui. Mes nekapituliavome. Buvome priversti patys užsinerti kilpą ant kaklo, ir net būtinai išlaikydami gerą miną. Skaudžiai dabar mus žeidžia „Švyturyje“ spausdinami tuometinės vyriausybės vadovo Antano Merkio pirmąją okupacijos dieną per radiją pasakytos kalbos žodžiai:
Naujų dalinių atvykimas į Lietuvą yra įvykęs kaip tik dėl pačios Lietuvos ir Sovietų Sąjungos didesnio saugumo sumetimų. Todėl ši kariuomenė pas mus atvyko kaip draugiška kariuomenė...
Visų tų raginimų draugiškai sutikti įsiveržusią armiją tikslas buvo ne tik „užglostyti žvėrį“, bet ir siekimas užbėgti už akių bet kokiems pasipriešinimo bandymams. O tokių nuotaikų, matyt, būta. Ypač aviacijoje. Pavadinsi okupantu - jie gal priims tai kaip signalą atidengti ugnį, ir visos pastangos išvengti aukų bus veltui. Dėl šios priežasties sava vyriausybė visuomenės demobilizacija buvo suinteresuota, atrodo, labiau už įsiveržėlius. Dėl tokios įvykių raidos kaltas ne vien vyriausybės silpnumas. Daug priežasčių čia susipynę. Norint tvirtai laikytis, būtina stipri visuomenės parama, o tam būtini glaudūs ryšiai tarp vyriausybės ir visuomenės. 1926 metai toli gražu ne tokia linkme tuos ryšius pakreipė. Pats perversmas taip pat ne tuščioje vietoje gimė. Bet tai jau atskiros didelės temos.
Grynai diplomatinėje plotmėje vyriausybė padarė viską, ką galėjo. Juk toji sutartis su įgulų įsileidimu bent pusmečiui atitolino galutinę okupaciją. Būtų užgriuvusi, reikia manyti, ne vėliau kaip Suomiją (lapkričio mėn.). Be abejo, karą būtų „pradėjusi“ Lietuva, pavyzdžiui, turėdama tikslą užimti Kijevą ir atkurti Lietuvą nuo jūrų iki jūrų. Tarybinė vyriausybė, aišku, nebūtų galėjusi pakęsti tokios grėsmės savo šalies saugumui ir ryžtingais atsakomaisiais raudonosios armijos veiksmais būtų išardžiusi įžūliai klastingus kėslus, o to rezultatas - buržuazinė santvarka Lietuvoje skubiai žlunga, o jos griuvėsiuose susikuria tarybinė respublika. Jai Tarybų Sąjunga būtų atidavusi ne tik Kijevą, bet ir Maskvą.
Vis dėlto toji demobilizacija turi ir gilesnę prasmę. Būtent dėl jos niekšybė pasirodė esanti visiškai nuoga - savavališki areštai, kankinimai, masiniai trėmimai liko niekuo nepridengti. Šia prasme ir tie karininkai Norilske mirė ne veltui.
Pažvelkime dabar į visa tai plačiau. Žydų aktyvisto M. Heifico lageryje parašytoje knygoje atpasakota įdomi autoriaus diskusija su ukrainiečių nacionalinio judėjimo dalyviais. Sustokime tik ties baigiamaisiais autoriaus samprotavimais. Juose jis palygina viduramžių Europos dvi žydų bendruomenes: Ispanijos ir Vokietijos vienos dalies. Ispanijos žydai pasidavė spaudimui, išoriškai prisitaikė, bet vis dėlto išsaugojo savo religiją ir kultūrą, o minėta vokiečių bendruomenė laikėsi be kompromisų ir dingo be pėdsakų.
Tačiau, - rašo Heificas, - aš neatsisakau savo nuomonės, nes tie Ispanijos žydai išliko tik dėka tų, kurie žuvo. Ne jie save išsaugojo, bet žuvusieji juos.
Mūsų situacija kiek kitokia. Galima prarasti Anglijos, Amerikos lietuvių bendruomenes, bet jokiu būdu - Lietuvos. Naudinga čia prisiminti Amerikos indėnų likimą. Jie negebėjo prisitaikyti prie pasikeitusio jėgų santykio, atitinkamai pakeisti gyvenimo būdo bei kovos metodų ir žuvo arba buvo išstumti į dykumas. Jie negebėjo tvirtumo suderinti su lankstumu, tiksliau - išmintimi. Tačiau kažkas nuolat atsiduria kraštutinėje situacijoje, kurioje tenka arba išduoti, arba priimti už visą tautą Pilėnų likimą. Lietuvą tad, kiek ji yra tikra Lietuva, mes drąsiai galime vadinti Pilėnais.
Tarybinė aktyvistė atvirumo akimirką prie stalo papasakojo tokį pokario epizodą. Su rusų saugumiečiu ji vedėsi suimtą jauną merginą. Einant pro ežerą, mergina staiga šoko į vandenį ir nebeiškilo. Tai įvyko kažkur Dzūkijoje. Kodėl ji pačioje jaunystėje pasirinko tokią žiaurią mirtį? Gal panikos apimta? Bet tokiu atveju labiau tikėtinas būtų bandymas - nors ir beviltiškai - plaukti į kitą krantą, bėgti... Savisaugos instinktas vis dėlto stipresnis už paniką. Gal ji troško parodyti didvyriškumą? Bet kam? -porai priešų, kurie, kiek palaukę, nusispjovė ir nuėjo savo keliais. Gal dėl kankinimų baimės? Bet pasakydama, ką žino, ji galėjo tikėtis jų išvengti. O gal ji bijojo būtent neištverti ir pasakyti?.. Ežeras tyli. Net nežinau kuris, kaip nežinome, ant kurio piliakalnio stovėjo Pilėnai.
Abiem atvejais viską, ką žinome, žinome iš priešų. Kiek dar jų - Pilėnų -iškils kada nors, kai bus atidaryti visi slaptieji archyvai... Tik iš 1939 10 03-1940 06 15 laikotarpio Pilėnai vargu ar beiškils... Nerandame čia aiškių, visa apimančių atsakymų į pradžioje iškeltus klausimus. Lemtingų klaidų neradome, bet nesutikome ir didvyriškumo. Lieka tik suvokimas, jog kažko trūko...
