KAS MUMS YRA KRISTUS
[Vysk. Liudvikas Povilonis MIC]
(Iš pamokslo)
Popiežius Jonas Paulius II savo inauguracijos dieną Šv. Petro aikštėje pasakė:
Nebijokite priimti Kristų. Nebūkite bailūs. Plačiai atidarykite duris Kristui. Kristaus gelbstinčiajai religijai atverkite valstybių sienas, politines ir ekonomines sistemas, plačiąsias kultūros, civilizacijos ir ekonomikos plėtros pakopas. Nebijokite! Kristus puikiai žino, kas yra ir kas slypi žmoguje. Šiandien žmonės taip dažnai nežino, ką jie turi savyje. <...> Aš jus prašau, maldauju nusižeminęs ir pasitikėdamas.- leiskite Kristui prabilti į jus, nes tik Jis vienas turi šio gyvenimo laimės ir amžinojo gyvenimo raktą.
Šiame kreipimesi popiežius kviečia sugrįžti prie Kristaus. Sugrįžti prie To, kuris yra mūsų tikėjimo Vadas, kurio nuolankiu tarnu ir Tiesos teikėju, kurio gyvenimo dalytoju nori būti popiežius.
Šį pavasarį popiežius vėl prabilo į kiekvieną iš mūsų kvietimu, paskelbdamas savo pirmąją encikliką, pavadintą Redemptor hominis (lietuviškai - Žmogaus Išgelbėtojas). Joje popiežius nori susitikti ir pasikalbėti su šių dienų žmogumi. Susitikti toje aplinkoje, kurioje žmogus gyvena, pasikalbėti apie tai, ką jis myli ir ko iš gyvenimo laukia. Šventasis Tėvas niekam nedaro skirtumų, nes Kristus gyvena su kiekvienu žmogumi. Jis gyvena su kiekvienu žmogumi net ir tada, kai šis to nežino, net tada nepalieka jo, jeigu jis ir nenorėtų, jeigu net ir keiktų. Žmogaus didybė ir vertė išryškėja ypač dėl to, kad Dievas žmogų taip pamilo, jog Jis tapo Žmogumi ir mirė už žmones ant kryžiaus. Iš čia kyla šventa ir nepaneigiama tiesa, jog Dievas žmogų vertina nuo pat jo užgimimo iki paskutinio atodūsio.
Popiežiaus enciklika Redemptor hominis yra kvietimas atnaujinti ir sustiprinti mūsų tikėjimą, sustiprinti ryšį su Kristumi. Popiežius ragina geriau suprasti, ką reiškia būti kataliku, būti Kristaus mokiniu.
Tad kas mums yra Kristus? Gal tik pasaka? Gal tik asmuo, gyvenęs prieš 19 šimtmečių, kurio darbų garsas kažkokiu nesuprantamu būdu išliko iki šiandien? Gal tik seniai gyvavusi žvaigždė, kurios šviesa dar tebešviečia mums? O gal tai gyvas mūsų laikų asmuo? Gal tai Atpirkėjas ir gyvybės Davėjas? O gal tai, Jo paties žodžiais tariant, Kelias, Tiesa ir Gyvenimas? Gal tai krikščioniško gyvenimo - viso mūsų religinio gyvenimo - esmė ir pati viltis? Taip.
Norėtųsi paraginti visus nuodugniau pamąstyti: Kas mums yra Kristus? Ką reiškia būti Kristaus sekėju?
Dabartinio religinio gyvenimo tragedija yra ne tai, kad mažėja dvasinių pašaukimų, ne tai, kad žmonės, ypač kaimuose, dažniau ir lengviau praleidžia sekmadienio Mišias. Dabartinio religinio gyvenimo tragedija yra tai, kad katalikų sielose nublankęs pats Kristaus Asmuo. Labai dažnai katalikybė pristatoma kaip ideologija, kaip kilnus dorovės mokslas. Bet tai ne viskas. Būtina suprasti, kad katalikybė yra pats Kristus, Dievas ir Žmogus, praeities, dabarties ir ateities Valdovas, visos žmonijos ir viso pasaulio Atpirkėjas. Tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate, - šiuos žodžius pasakė Jonas Krikštytojas, ir šitie jo žodžiai tebėra gyvi ir mūsų laikais. Mūsų laikų žmogui reikia susitikti su Kristumi asmeniškai, panašiai kaip Jį susitiko Emauso mokiniai Velykų vakarą. Mums reikia rasti Kristaus buvimą. Reikia suprasti Kristaus buvimą pasaulyje ir Kristaus buvimo žmonėse būdus.
Katalikybės pareiga dabar gyventi Kristui yra labai sudėtinga. Dabar katalikybė nebėra tas turtas, kuris su didele pagarba buvo tėvų perduodamas savo vaikams. Katalikybė savo turiniu nebeužpildo dabartinio gyvenimo: maždaug pusė gyventojų ja nesivadovauja. Katalikybė ujama, vejama iš viešojo gyvenimo. Dabar sąvoka būti kataliku siekia tik mane patį. O vis dėlto dabar labiau negu bet kada anksčiau kiekvienas pakrikštytas žmogus privalo apsispręsti ir kuo sąžiningiausiai priimti visas kataliko pareigas. Reikia melsti, kad Šventoji Dvasia kiekvieną iš mūsų padarytų gyvu kataliku, - padarytų tokį, kuris visiškai ir aiškiai suvokia, kaip turi elgtis, ką pasirinkti.
Mums reikia tvirtai apsispręsti ir aiškiai žinoti, kuo ir kokie privalome būti. Todėl paieškokime atsakymo į klausimą: ką gi krikščionybė prideda mums? Ką gi krikščionybė prideda prie doro ir garbingo gyvenimo, kokį šiandien pajėgia gyventi dažnas kultūringas žmogus? Dvasinio atsinaujinimo nebus, kol pakrikštytieji nesupras ir neįvykdys svarbiausio reikalavimo, kol pats Kristus negyvens pakrikštytuose žmonėse. Pats Kristus, o ne žmonių sugalvotos normos gyvenimui suteikia specifinį, krikščionišką pobūdį. Krikščioniško gyvenimo etalono negalima išvesti iš atskirų krikščionių gyvenimo vidurkio: ot štai taip dauguma krikščionių gyvena, toks ir turi būti krikščionis. Krikščioniško gyvenimo normas sužinome išsiaiškinę, ko Kristus dabar nori ir ko laukia iš mūsų. Apaštalų darbų knygoje krikščioniško gyvenimo norma taip nusakyta: Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų. Štai kokie tikrieji krikščionys - klusnūs apaštalams, broliški tarpusavyje, susivieniję su Kristumi, dvasingi. Pirmieji krikščionys gyveno vienybėje su Dievu taip, kaip geri vaikai gyvena vienybėje su savo tėvais. Jie stiprinosi bendra malda ir bendra komunija. Jų tarpusavio vienybė plaukė iš dvasinės vienybės su Dievu. Broliškas krikščionių sugyvenimas stebino visus, kuriems tik teko juos pažinti; ligi mūsų laikų išliko toks nuostabus posakis: Žiūrėkite, kaip jie vienas kitą myli!
Jeigu ir mes norime būti tikri katalikai, mums reikia žiūrėti dviejų dalykų: kokie mes su Dievu ir kokie su kitais žmonėmis.
Įpratome laikyti kataliku kiekvieną, kuris atlieka velykinę išpažintį, sekmadienį ateina į pamaldas, na, ir kasdieniame gyvenime laikosi įprastinių moralės normų. Bet tai ne katalikybė. Aiški, pagrindinė, specifinė katalikybės ypatybė yra vienybė su Kristumi. Net ir pats vardas krikščionis, kuriuo buvo pavadinti Kristaus sekėjai, rodo, kad jie turi būti natūraliai, intymiai, artimai susiję su Kristumi.
Todėl nesiklaidinkime: katalikas yra tik tas, kuris asmeniškai ir tvirtai yra susijungęs su Kristumi kaip su savo Keliu, kaip su savo Gyvenimu, kaip su savo Tiesa, kaip su savo Gelbėtoju. Kataliku galime būti tik gyvendami Kristumi. Kataliku galime būti tik aktyviai įsijungę į Kristaus dvasinį Kūną, į Bažnyčią vietinėje parapijoje. Katalikas auga Bažnyčioje, besidarbuodamas kiekvienas savo srityje, kentėdamas ir aukodamasis, savo gyvenimu išgyvendamas patį Kristų. Tik toks katalikas yra tikras, subrendęs, apsisprendęs visur ir visada būti su Kristumi ir paskui Jį sekti.
Šitą susimąstymą užbaikime Dievo tarno Jurgio Matulaičio žodžiais: Duok, Dieve, kad ateityje mes tik Tavo šventosios valios tesiektume.
[Pamokslą užrašė Gražina Trimakaitė]
