IŠ ENCIKLIKOS „REDEMPTOR HOMINIS"
Rūpintojėli, nepalik mūs krašto,
Rūpintojėli, nepalik širdžių.
Tu knygnešį siuntei parnešt Lietuvai rašto,
Tu vaiką mokei iš maldaknygės lietuviškų raidžių...
Jonas Paulius II
IŠ ENCIKLIKOS „REDEMPTOR HOMINIS"
1979 03 15 popiežius Jonas Paulius II išleido pirmąją savo encikliką Redemptor hominis, kuri sulaukė plataus atgarsio visame pasaulyje. Joje nagrinėjami aktualūs klausimai, kurie dabar jaudina žmoniją, ir nurodoma kryptis, kurios laikysis popiežius savo pontifikato metu.
Čia spausdinamos enciklikos ištraukos, paskelbtos lenkų laikraščio „Kierunki“ (1979, Nr. 12) publikacijoje.
ŽMOGAUS ATPIRKĖJAS JĖZUS KRISTUSyra Visatos ir istorijos centras. Į Jį krypsta mano mintys ir mano širdis šią svarbią istorinę valandą, kurią gyvena Bažnyčia ir didelė visuotinė žmonijos šeima. Tai laikas, kai Dievas savo paslaptinguose planuose patikėjo man tęsti mano mylimojo pirmtako Jono Pauliaus I visuotinę tarnystę Šv. Petro Soste Romoje, tai laikas, kai artėjame prie 2000-ųjų metų. Dar sunku šią akimirką pasakyti, ką reikš šie metai žmonijos istorijoje, ką reikš artėjantis jubiliejus atskiriems žmonėms ir tautoms, šalims ir žemynams, Bažnyčiai, Dievo tautai, kuri, nors netolygiai, jau išsiplėtė po visą Žemės rutulį, - tai bus didelio jubiliejaus metai.
Artėjame prie datos, kuri, atsižvelgiant į įvairias pataisas (jų reikalauja chronologijos tikslumas), primins mums ir ypatingu būdu atnaujins pagrindinę tikėjimo tiesą, kurią savo Evangelijos pradžioje išreiškė šv. Jonas: Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų, o kitoje vietoje:
Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą(Jn 3,14).
<...> Bažnyčios mokymas privalo būti visiems visapusiškai atviras, kad visi žmonės galėtų jame rasti tuos neišmatuojamus Kristaus turtus, apie kuriuos kalba Tautų apaštalas. Toks atvirumas tiesiogiai susijęs su atskiro žmogaus savo vertės pajutimu, su įsitikinimu savo tiesa, - ta tiesa, apie kurią Kristus sakė, kad ji yra ne mano, bet to, kuris yra mane siuntęs, Tėvo, - ir reiškia apaštališką arba misijinį Bažnyčios dinamizmą. Kaip tik vardan šio dinamizmo Bažnyčia, išpažindama ir skelbdama tiesą, gautą iš Kristaus, tuo pat metu veda dialogą, kurį Paulius VI savo enciklikoje Ecclesiam Suam pavadino išganymo dialogu, žinodamas atskirus jo tarpsnius, kurių ribose jis turi būti vedamas.
Pasaulio atpirkimas - tai sukrečianti meilės paslaptis, kurioje tarsi iš naujo pasikartoja sukūrimo paslaptis, kad ji galėtų tapti daugelio žmonių širdžių teisumu amžiname viengimiame Sūnuje. Kalvarijos kryžius, per kurį Jėzus Kristus, išrinktasis Juozapo iš Nazareto Sūnus, „išeina“ iš pasaulio, kartu yra naujas atskleidimas amžinojo Tėvo tėvystės, kuri Jame vėl priartėja prie žmonijos, prie kiekvieno žmogaus, apdovanodama jį Šventąja Dvasia.
<...> Žmogus negali gyventi be meilės. Žmogus pasilieka pats sau nesuprantama būtybė, jo gyvenimas praranda prasmę, jeigu jam neapsireikš Meilė, jeigu jis nesusitiks su Meile, jeigu jos nepajus ir kokiu nors būdu nepadarys sava, jeigu neras joje savos dalies. Ir būtent dėl to, kaip jau minėta, Kristus-Išganytojas apsireiškė žmogaus pilnatvėje pačiam žmogui. Tai, sakytume, žmogiškasis atpirkimo paslapties matas. Žmogus jame randa tikrą didybę, orumą ir žmogiškąją vertę. Atpirkimo paslaptimi žmogus tampa naujai įteisinamas, tarsi naujai paskelbiamas, sukuriamas iš naujo! Nėra nei žydo, nei graiko, nei belaisvio, visi esate viena Jėzuje Kristuje.
Žmogus, kuris nori save iki galo suprasti, remdamasis ne skubotais, daliniais, kartais paviršutiniškais savo asmenybės vertinimo kriterijais, privalo artintis prie Kristaus su savo nerimu, netikrumu, taip pat silpnumu ir nuodėmingumu, su savo gyvenimu ir mirtimi.
<...> Kokią vertę Kūrėjo akyse turi turėti žmogus, jeigu užsitarnavo tokį galingą Atpirkėją; jeigu Dievas davė savo viengimį Sūnų, kad jis, žmogus, nežūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą'.
<...>Religijos laisvės deklaracija įtikinamai rodo, kad Viešpats Jėzus Kristus ir apaštalai, skelbdami tiesą, kuri yra ne žmonių, bet Dievo -mano mokslas ne mano, bet to, kuris yra mane siuntęs, Tėvo, - veikia visa savo dvasios jėga, kartu didžiai gerbdami žmogų, jo protą ir valią, sąžinę ir laisvę. Taip pats žmogaus vertingumas tampa to mokslo turiniu, reiškiamu ne žodžiais, o pačiu žmogumi. Tai ypač atliepia aktualiuosius mūsų laikų reikalavimus.
Dažnai ne viskas, kur įvairios sistemos ir atskiri žmonės mato ir propaguoja laisvę, yra tikroji žmogaus laisvė. Bažnyčia vardan savo dieviškosios misijos saugo tą laisvę, kuri sąlygoja tikrąją žmogaus asmenybės vertę.
Kiekvienos, taigi ir mūsų, epochos žmogų Jėzus Kristus sutinka su tais pačiais žodžiais: Pažinkite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus. Šiuose žodžiuose slypi pagrindinis reikalavimas sąžiningai paklusti tiesai, kaip tikros laisvės sąlygai. Kartu tai ir apsauga nuo bet kokios tariamos laisvės, nuo paviršutiniškai, neįsigilinus į visą tiesą apie žmogų ir pasaulį, suprastos vienaprasmės laisvės. Kristus ir šiandien, po dviejų tūkstančių metų, stovi tarp mūsų kaip Tas, kuris neša žmogaus laisvę, paremtą tiesa, išvaduoja žmogų nuo to, kas tą laisvę riboja, menkina, laužo iš pačių šaknų žmogaus sieloje, širdyje, sąžinėje. Kaip puikiai tai įrodė ir šiandien patvirtina visi žmonės, kurie Kristaus dėka ir Kristuje pasiekė ir parodė tikrąją laisvę net tais atvejais, kai iš jų buvo atimta išorinė laisvė.
<...> Jėzus Kristus yra tikrasis Bažnyčios kelias. Jis pats yra kelias į Tėvo namus. Jis taip pat yra kelias į kiekvieną žmogų. Tame kelyje, kuris eina nuo Kristaus į žmogų, kelyje, kuriame Kristus vienijasi su kiekvienu žmogumi. Bažnyčios niekas negali sulaikyti. To reikalauja laikinoji ir amžinoji žmonijos gerovė. Bažnyčia, žvelgdama į Kristų, suvokdama tą paslaptį, kuri yra tikrasis Bažnyčios gyvenimas, negali būti nejautri tam, kas tarnauja tikrajai žmogaus gerovei, lygiai taip pat negali būti abejinga tam, kas kelia jai grėsmę. Vatikano II Susirinkimas daugeliu atvejų išreiškė pagrindinį Bažnyčios rūpestį dėl to, kad gyvenimas žemėje būtų vertas žmogaus, kad visur jis darytųsi vis žmoniškesnis. Tai paties Kristaus - gerojo visų Ganytojo - rūpestis. Vardan to rūpesčio, kaip rašoma Pastoracinėje konstitucijoje,
Bažnyčia, kuri dėl ypatingo savo uždavinio ir kompetencijos jokiu būdu negali būti sutapatinama su politine bendruomene nė siejama su jokia politine sistema, yra ir žmogaus asmenybės transcendentinės prigimties ženklas bei įvertinimas.
Taigi čia kalbama apie pilnutinį žmogų, jo tikrąją didybę. Kalbama ne apie abstraktų, bet tikrą, konkretų, istorinį žmogų. Kalbama apie kiekvieną, nes kiekvienas žmogus yra apgaubtas Atpirkimo paslapties, ir toje paslaptyje amžiams sujungtas su Kristumi.
<...> Šiandieniam žmogui nuolat graso jo paties kūriniai, jo rankų darbo vaisiai, taip pat - net ir dar labiau - jo proto darbai, jo valios siekimai. Šios daugialypės žmogaus valios vaisiai pernelyg greitai ir dažnai nenumatytu būdu ne tiktai atimami iš to, kas juos sukūrė, bet ir dažniausiai iš dalies nukreipiami prieš patį žmogų. Čia slypi skaudžiausia visuotinės žmonijos egzistencijos drama pačiu plačiausiu ir kasdieniškiausiu mastu.
Technikos pažanga, tos technikos viešpatavimu pagrįstas visuotinės civilizacijos kilimas reikalauja, kad proporcingai būtų ugdoma moralė ir etika. Tuo tarpu moralė ir etika nuolat atsilieka. Toji nuostabi pažanga atskleidžia esminius žmogaus didybės bruožus, kurių pradus jau pastebime sukūrimo aprašyme Pradžios knygoje. Tačiau čia slypi daugeriopas nerimas. Tas nerimas susijęs su principiniu ir pagrindiniu dalyku: ar pažanga, kurios autorius ir kūrėjas yra žmogus, daro žmogaus gyvenimą žemėje žmoniškesnį, labiau vertą žmogau!lBe abejo, kad dažniausiai yra taip. Tačiau klausimas, kuris nuolat keliamas, susijęs su esmingiausiu dalyku: ar žmogų ta technikos pažanga daro geresnį, dvasiškai brandesnį, labiau jaučiantį savo žmogiškąją vertę, atsakomybę, labiau atsivėrusį kitiems, labiau atjaučiantį vargstančius, silpnesnius, labiau pasirengusį liudyti Kristų ir teikti pagalbą visiems?
Tai klausimai, kuriuos krikščionis turi kelti sau kaip tik dėl to, kad Jėzus Kristus juos taip visapusiškai atskleidė. Bet šiuos klausimus taip pat turi kelti visi žmonės, o ypač tie visuomenės sluoksniai, kurie itin veikliai dalyvauja visuotinės pažangos procese. Žvelgdami į tuos procesus ir dalyvaudami juose, negalime per daug džiaugtis, negalime vienpusiškai didžiuotis savo laimėjimais. Bet privalome labai sąžiningai, objektyviai ir su moralinės atsakomybės jausmu kelti pagrindinius klausimus, susijusius su žmogaus padėtimi šiandien ir tolesnėje perspektyvoje. Ar visus ligšiolinius ir būsimus technikos laimėjimus lydi etinė ir dvasinė žmogaus pažanga? Ar jų kontekste žmogus, kaip asmenybė, taip pat tobulėja ir kyla, ar smunka ir degraduoja? Ar tarp žmonių, žmogaus pasaulyje, kuris yra moralinio gėrio ir blogio buveinė, persveria pirmasis? Ar visuomenėje, bendruomenėje, tarp tautų ir valstybių auga teisingumas, solidarumas, tarpusavio meilė, pagarba kiekvieno teisėms - tiek atskiro žmogaus, tiek tautos ir bendruomenės, - ar priešingai, vietoj tikros tėvynės meilės auga visoks egoizmas, siauras nacionalizmas, pagaliau siekimas valdyti kitus, neatsižvelgiant j jų teises ir nuopelnus, visą materialinę, techninę pažangą panaudojant kitų pavergimui ar kitokiems imperialistiniams tikslams? Štai pagrindiniai klausimai, kurių negali nekelti Bažnyčia, nes daugiau ar mažiau tuos klausimus kelia milijardai žmonių visame pasaulyje.
<...> Nors šis mūsų laikas, mūsų kartos laikotarpis, artinantis mus į antrojo krikščioniškosios eros tūkstantmečio pabaigą, mums atrodo kaip didelės pažangos laikotarpis, bet kartu tai didelės grėsmės žmogui laikotarpis, apie kurią Bažnyčia privalo nuolat kalbėti visiems geros valios žmonėms. Nes žmogaus padėtis dabartiniame pasaulyje yra toli nuo objektyvių moralinių reikalavimų, toli nuo teisingumo, tuo labiau nuo tarpusavio meilės reikalavimų. Čia kalbama ne apie ką kita, kaip tik apie tai, ką kalbėjo Kūrėjas žmogui, atiduodamas jam žemę, kad ją sau pajungtų.
Šis pirminis kvietimas buvo patvirtintas Viešpaties Kristaus atpirkimo paslaptimi, apie ką kalba Vatikano II Susirinkimas, skirdamas ypač puikius skyrius iškelti žmogaus karališkajai paskirčiai, pašaukimui dalyvauti paties Kristaus karališkojoje misijoje. Iš čia kyla to karališkumo, žmogaus viešpatavimo regimajame pasaulyje prasmė, atskleista jam paties Kūrėjo: kad etika pirmauja palyginti su technika, asmuo - palyginti su daiktais, dvasia - palyginti su materija. Ir todėl būtent šiuo požiūriu reikia atidžiai sekti visus dabartinės pažangos procesus, įžvelgti atskirus jos etapus. Kalbame apie asmenybės pažangą, ne tik apie gausinimą daiktų, kuriais asmuo gali naudotis. Kalbame apie tai, ką gražiai išreiškė mūsų laikų mąstytojas ir pakartojo Susirinkimas, kad reikia ne daugiau turėti, o daugiau būti. Egzistuoja labai realus ir juntamas pavojus, kad kartu su milžiniška pažanga, apvaldydamas daiktų pasaulį, žmogus praranda to viešpatavimo esmę, įvairiu būdu aukodamas daiktams savo žmoniškumą, pats tapdamas įvairialypės, kartais sunkiai įžvelgiamos, bendro gyvenimo organizacijos, produkcijos sistemų, komunikacijos priemonių manipuliavimo objektu. Žmogus negali prarasti savęs, savo tikrosios vietos regimajame pasaulyje, negali tapti daiktų, pačių ekonominių santykių, produkcijos vergu, savo kūrinių vergu. Grynai materialistinio profilio civilizacija -dažnai priešingai savo pionierių ketinimams ir sumanymams - kaip tik šitokiu būdu pavergia žmogų. Čia glūdi ir rūpesčio dėl dabartinio žmogaus šaknys. Čia kalbama ne vien apie abstraktų atsakymą į klausimą, kas yra žmogus, bet apie visą gyvenimo ir civilizacijos dinamizmą, apie kasdienio gyvenimo naujovių ir daugelio kitų programų prasmę.
Bažnyčia gyvena ta regimąja tikrove. Gyvena ta laikinumo tiesa apie žmogų, kuri leidžia jam peržengti ribas, o kartu su ypatinga meile ir rūpesčiu mąstyti apie visa, kas to laikinumo plotmėje reikšminga žmogaus gyvenimui, žmogaus dvasiniam gyvenimui, kur ryškus amžinasis nerimas, apie kurį kalbėjo šv. Augustinas: Sukūrei mus sau, Dieve, ir nerami mūsų širdis, kol neatsilsės Tavyje. Tame kūrybiniame nerime pulsuoja tai, kas yra labai žmogiška: tiesos ieškojimas, nepasotinamas gėrio poreikis, laisvės alkis, grožio ilgesys, sąžinės balsas. Bažnyčia, stengdamasi žiūrėti į žmogų paties Kristaus akimis, nuolat tvirtina sau, kad ji yra saugotoja didžiulio turto, kurio jai nevalia išbarstyti, kurį turi nuolat gausinti.
<...> Bažnyčia gyvena Eucharistija, gyvena pilnybe Sakramento, kurio nuostabų turinį ir reikšmę Bažnyčios mokslas daugybę kartų pabrėždavo ir pabrėžia, pradedant seniausiais laikais ir baigiant mūsų dienomis. Tačiau drąsiai galima pasakyti, kad tas mokymas, paremtas teologų tyrinėjimais, giliu tikėjimu ir maldomis žmonių, asketų ir mistikų, - turint galvoje visą ištikimybę Eucharistijos paslapčiai, - nuolat tarsi sustoja ant jos slenksčio, nepajėgia iki galo aprėpti ir išsakyti visko, kas sudaro Eucharistijos esmę, kaip ją išreiškia ir vykdo.
Iš tikrųjų. Ineffabile Sacramentum! Pagrindinis uždavinys - o visų pirma regima malonė ir Bažnyčios kaip Dievo tautos antgamtinės jėgos šaltinis - yra gyventi eucharistiniu gyvenimu ir daryti jame pažangą, bręsti dvasia Eucharistijos atmosferoje.
Mums negalima savo mąstyme, savo praktikoje, išgyvenimuose prarasti to Sakramento - iš tiesų Švenčiausiojo - pilnybės, jo esminės reikšmės.
Jis yra ir Sakramentas-Auka, ir Sakramentas-Komunija, ir Sakramentas-Kristaus buvimas tarp mūsų.
Nors Eucharistija visada buvo ir turi būti nuodugniausias Kristaus mokinių bei išpažinėjų žmogiško broliškumo išreiškimas ir įkūnijimas, tačiau jos negalima traktuoti tik kaip to broliškumo manifestacijos progos.
Šv. Mišių aukoje reikia išlaikyti dieviškosios paslapties didybę, visą prasmę to sakramentinio ženklo, kuriame Kristus išgyvenamas kaip tikrai esąs, pripildo sielą malonės ir duoda būsimos garbės garantiją. Todėl būtina griežtai išsaugoti liturgines taisykles ir visa, kas liudija bendrą šlovę, teikiamą pačiam Viešpačiui, juo labiau kad šio Sakramento ženkle Jis su beribiu pasitikėjimu atiduoda mums save, tarsi nematytų mūsų žmogiško silpnumo, nevertumo, netikusių įpročių, rutinos ir netgi Jo įžeidimo galimybės.
Bažnyčioje visi, o pirmiausia vyskupai ir kunigai, tegul budi, kad šis meilės Sakramentas būtų pats Dievo Tautos gyvenimo centras, kad įvairiais garbinimo būdais pirmiausia stengtųsi Kristui teikti meilę už Meilę, kad Jis iš tikrųjų taptų mūsų sielų gyvenimu. Niekada negalima užmiršti šių šv. Pauliaus žodžių: Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės.
Šis apaštalo raginimas nurodo - galbūt netiesiogiai - glaudų Eucharistijos ryšj su atgaila. Iš tikrųjų, jeigu pirmasis Kristaus mokymo žodis, pirmasis Evangelijos-Gerosios naujienos kreipinys buvo: Atsiverskite ir tikėkite Evangelija, - tai Kančios, Kryžiaus ir Prisikėlimo Sakramentas ypatingu būdu pasirodo, kad sustiprintų ir įtvirtintų šį raginimą mūsų sielose. Taip Eucharistija ir atgaila tampa lyg dvilypiu matu mūsų tikrai krikščioniško gyvenimo Evangelijos dvasia.
Kristus, kviečiantis į Eucharistinę puotą, visada yra tas pats Kristus, kviečiantis į atgailą ir kartojantis: Atsiverskite! Be šių nuolatinių ir vis iš naujo dedamų pastangų atsiversti dalyvavimas Eucharistinėje Aukoje netektų visiško išganomojo veiksmingumo. Jame išnyktų ar bent susmulkėtų tas pasirengimas aukoti Dievui dvasinę auką, kurioje svarbiausiu ir kartu visuotiniausiu būdu išreiškiamas mūsų dalyvavimas Kristaus kunigystėje. Nes kunigystė Kristuje jungiasi su Jo visišku atsidavimu Tėvui. O šis atsidavimas kaip tik dėl to, kad yra begalinis, sukelia mums - be galo ribotiems žmonėms - poreikį kaskart tobuliau atsigręžti į Dievą, nuolat ir kaskart išsamiau atsiversti.
<...> Stovėdami prieš šias užduotis, kurios iškyla Bažnyčios keliuose, kurias taip aiškiai nurodė jau popiežius Paulius VI pirmoje savo pontifikato enciklikoje, ir suvokdami tų visų kelių svarbą, o kartu ir kliuvinius, kurie juos užtveria, juo labiau jaučiame tvirtos vienybės su Kristumi būtinybę. Mumyse stipriai atsiliepia jo žodžiai: Be manęs jūs nieko negalite padaryti. Jaučiame ne tiktai poreikį, bet tiesiog nenumaldomą būtinybę didelės galingos visos Bažnyčios maldos. Tiktai malda galima siekti, kad tos didžiosios užduotys ir būsimi sunkumai taptų ne krizių šaltiniu, bet stimulu ir tarsi pagrindu kaskart brandesniems laimėjimams Dievo tautos žygyje į Pažadėtąją žemę dabartiniu laikotarpiu, kai artėjame prie 2000-ųjų metų ribos. Ir todėl, baigdamas šiuos svarstymus karštu ir nuolankiu kvietimu maldai, trokštu, kad toje maldoje ištvertume, vienydamiesi su Marija, Jėzaus Motina, taip, kaip tesėjo apaštalai ir Viešpaties mokiniai po Kristaus įžengimo į Dangų. Pirmiausia prašau dangiškąją Bažnyčios Motiną, kad šio naujo Bažnyčios Advento maldoje būtų su mumis, kurie sudarome Bažnyčią, arba Jos Sūnaus mistinį Kūną. Tikiu, kad per tokią maldą gausime nužengiančią ant mūsų Šventąją Dvasią ir tapsime Kristaus liudytojais iki žemės pakraščių, panašiai kaip tie, kurie iš Vakarienbučio išėjo po pirmųjų Sekminių.
Vatikanas, 1979 m. kovo 15 d.,
pirmieji Jono Pauliaus II pontifikato metai.
(Iš lenkų kalbos vertė ses. Lina [Laima Vanagaitė])
