RELIGINĖ ATRIBUTIKA JUSTINO MARCINKEVIČIAUS KNYGOJE „GYVENIMO ŠVELNUS PRISIGLAUDIMAS"
KNYGŲ PASAULYJE
Jurgis Damulis
Šiandienei lietuvių lyrikai nesvetimas filosofinis aspektas, gilesnis jausmų prasiveržimas, ieškojimas prasmės ir pastangos daryti apibendrinimus.
Aukščiausias apibendrinimas yra pasaulio esmių esmės supratimas. Kaip žinome, jis skyla į idealistinę ir materialistinę kryptis. Tarybiniam poetui turėtų būti būdingas materialistinis pasaulio suvokimas. Tačiau kažin ar nors vienas lietuvių tarybinis poetas nuosekliai išlaikė materialistinę pasaulio sampratą.
Ryškiausi filosofinės lietuvių lyrikos atstovai yra Eduardas Mieželaitis ir Justinas Marcinkevičius. Poezijos rinkinyje „Žmogus“ E. Mieželaitis iš tikrųjų deklaravo šiuolaikines komunistines pažiūras. Tačiau kitoje labai gausioje E. Mieželaičio kūryboje atrastume beveik visa, ką davė žmonijos filosofinės minties raida.
Justino Marcinkevičiaus kūryba savo filosofine kryptimi nėra tokia įvairiapusė. Vis dėlto galima tvirtinti, kad būdingiausi Just. Marcinkevičiaus minties bruožai yra meilės, gėrio ir grožio idėjos. Tai būdinga visai poeto kūrybai, bet ryškiausiai tai rodo naujausias lyrikos rinkinys „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas“, išėjęs 1978 m. Vilniuje.
Kas nori mąstyti, siekdamas gėrio, grožio ir meilės kategorijų įprasminimo, neišvengiamai susiduria ir su krikščioniškąja filosofija. Ir Just. Marcinkevičius šioje knygoje operuoja, nors nenuosekliai, krikščioniškojo, o tiksliau - religinio pasaulio esmės supratimo idėjomis.
Būdingiausias naujausios Just. Marcinkevičiaus poezijos bruožas - dualistinis pasaulio įsivaizdavimas:
Krinta
gaili rasa. Tylu, kad net girdėt,
kaip teisinasi kūnas, kai dvasia
jam priekaištauja ir išmetinėja.
Sielos ir kūno opozicija, kuri tokia ryški pateiktoje citatoje, glūdi visame rinkinyje. Dominuoja sielos įvaizdis. Net visas pirmasis rinkinio skyrius pavadintas „Su klausančia ir klausiančia dvasia“. Kūnas, poeto supratimu, - tas narvas, kuriame gyvena uždaryta, bet nepavergta siela:
Ir tu, nugalėtas, lėtai
prieš veją iries krūtine,
kartodamas lūpomis: taip,
o siela vis šaukdamas: ne.
Arba:
Aš nežinau, ar tu pakelsi žmogų
su klausančia ir klausiančia dvasia.
Bet veda tavo spindulys, bet veda,
ir siela kyla, pasitikdama,
į ten, kur liko pirmo žingsnio žemė
usnių akim, kur augo kraujo lašas,
kartodamas: esu, esu...
Tas sielos kilimas dar daugelyje eilučių išsakytas:
Kur tie toliai, aukštumos, atstumai,
gyvastie - amžinastie mana?
Veržiasi lyg iš apleistų rūmų
iš gamtos žydėjimo dvasia.
Sielos ir kūno opozicijai iliustruoti štai dar pora citatų:
Dvasia
ir kūnas mūsų amžinumo.
Ir slypi visur,
kaip mintis ar siela mano kūne.
Poeto lyrinis herojus jaučia, kad kūnas laikinas, o siela amžina, tačiau jie vienas su kitu taip susiję, kad labiausiai poetą baugina tas momentas:
O kaip reiks pargrįžti,
o kaip reiks pareiti
tenai, kur dar nebuvau?
Bet mintį, kad kūnas tyliai gęsta, lyrinis herojus sutinka stoiškai, o kartais ir labai liaudiškai paprastai:
Ir ilgai palovėj graibo kojos
mėšlinų, nuvalkiotų jau batų -
negi basas pas dievulį eisi.
Siela norėtų pas Dievulį eiti su kūnu, su visa žemiškąja atributika ir prašo:
O boružei
gal sušnibždėsi: dievo vabalėli,
paimk mane į dangų su žeme.
Vis dėlto lyrinis herojus supranta, jog tai neįmanoma, todėl ir sako:
Giliai tavyje
mano dievas gyvena.
Jo pėdsakais basas
į kalnelį kylu.
Tik baiminasi, kad nėra aiškaus supratimo apie sielos pomirtinį gyvenimą:
Dar nežinau, ar aš tave gerai pažįstu.
Ir siela ieško Dievo:
Kas girdi tylintį, aš klausiu,
Kai vakaras parklupdo jį
Ir kai tamsa į jį taip žiūri?
Ant mano sielos jo šešėlis,
ant mano rankų jo ranka,
ir žodis jo ant mano lūpų.
Todėl lyrinis herojus ryžtasi:
Ir galvą nulenkti,
ištiesti rankas
kai peržengs per slenkstį
didysis Kažkas.
Žinoma, siela, dvasia ir didysis Kažkas (poeto parašytas didžiąja raide) -tai vis poetiniai įvaizdžiai. Tačiau tikras poetas savo filosofinį credo ir išsako ne atviromis deklaracijomis, o poetiniais įvaizdžiais.
Šiame lyrikos rinkinyje Just. Marcinkevičius pabėrė ir daugiau įvaizdžių, susijusių su religijos mokymu, liturgika:
Žydėk, žydėk, juodoji gėle,
Ant žvaigždžių altoriaus.
Peržegnotas. palydėtas jau esi
musių nutupėtu lango kryželiu.
Per mišparus išgiedojo.
Ten stovi baltas baltas mano brolis.
Rugių baldakimas virš jo galvos.
Dangus man pritaria, kai aš kalbu:
pagoniško tikėjimo ir meilės
duok, Nemune, dabar ir visados.
Iš čia
Kristupas brenda
su vaikeliu ant peties.
Praėjusį mes pažymejom Kaino ženklu.
Visi mūsų pabrauktieji įvaizdžiai bus suprantami ir savi krikščioniškai išauklėtam žmogui, ir atvirkščiai, jie nieko nesakys tam, kuris to dvasinio klodo ir patirties nepažįsta.
O štai kaip nusakytas Kristaus mirties ant Golgotos kalno būtinumas:
Bet jau erškėtis žydi - jo karūnai.
Bet auga medis mumyse - jo kryžiui.
Tam, kurs ateina, kito ženklo nėr.
O kad žemėje turi viešpatauti meilė ir gėrio pradai, poetas jau tiesiog deklaruoja:
Didumas to. kas mumyse
iš meilės auga ir gerumo!
Rinkinio pabaigoje yra septynios meilės elegijos. Jose pakiliais įvaizdžiais išsakoma meilės esmė, jos būtinumas žmogui:
Žiūrėk į mane, žiūrėk,
Žvaigžde meilės aukštoji!
Žėrėk virš manęs, žėrėk,
Gerumo pilnoji.
Mylėti - laimė, nes viso gerumo laidas - meilė. Gal jau galima Just. Marcinkevičių laikyti konvertitu ir įrašyti į krikščioniškos minties skelbėjus? Ne. Visos tos mintys - dar ne tiesos atradimas, dar tik jos ieškojimas. Tai liudija kitos to paties rinkinio eilutės, kuriose poetas išsako savo abejones:
Ką aš galiu pasakyti
orui ar vandeniui
apie buvimą?
<... > Ir man baisu,
kad nuo manęs kažkas vis atsilieka.
Kad jau buvau, kada sakau esu.
Ak, būti tarp tų formų ir garsų,
dainuot prie tako, vedančio į Nieką.
Vandeniu, oru, ugnim jau buvai.
Atėjo eilė būt žeme.
Tai sutampa su graikų gamtos filosofų, panteistų, pagaliau agnostikų mintimis. O ir Just. Marcinkevičiaus tikėjimo supratimas vietomis liaudiškai panteistiškas:
Dar gyvas tas tikėjimas, vaikei,
kad galima į spindulį įeiti...
Ties tuo slenksčiu ir pakylėk mane,
Kur aš, gyvenimo apakintas, vis giedu:
Ten dega šviečia aukštas meilės langas,
Ir baltos rankos atidaro jį.
Didžiausias lyrinio herojaus troškimas gal ryškiausiai išsatytas šiose eilutėse:
Tai mano žemė. jeigu nori - imk.
Tik neatskirk manęs nuo dieviškumo.
kurio esi pilna, gyvybės upe!
Pabaigai reikia pridurti, kad religinių įvaizdžių atsiradimas Just. Marcinkevičiaus poezijoje nėra vienišas medis dykumoje - tarybinėje lietuvių poezijoje. Jų rasi ir naujausiame Alfonso Maldonio rinkinyje „Rytas vakaras“. Ypač įdomus eilėraštis, antrašte „Du pagalvojimai minint dievo vardą be reikalo“:
O viešpatie, kodėl tiktai kurti
Tave išgirsta, o akli pažįsta?
Todėl, kad savyje, labai arti
Pamato prasmę ir išgirsta tikslą.
Kodėl tu, dieve, nedavei taikos?
Kodėl tava malonė jūrą kraujo braido?
Todėl, kad jūs be kraujo ir ugnies aukos
Nedrįsote regėti mano veido.
Vytautas Onaitis rinkinyje „Dega širdies ugnis“, išleistame po jo mirties, sako:
Negalima neigti Einšteino nuopelnų,
Ieškant
ketvirto matavimo.
Neigti negalima ir Kristaus,
Ieškant vėl to paties matavimo.
Kristaus ir 12-os apaštalų įvaizdį vartoja ir Robertas Keturakis eilėraštyje „Tryliktas“.
Religinių įvaizdžių atsiradimas lietuvių tarybinėje lyrikoje - naujas reiškinys, ir kritikams, kurie remiasi socialistinio realizmo metodologija, nelengva bus tai paaiškinti.
Tikėkimės, kad tos pirmosios kregždės - ne paskutinės.
* * *
TIKRAS APAŠTALAVIMAS lygiai dega tiesos ir žmogaus meile. Nemylint tiesos, negali būti ryžtamasi ją skleisti. Nemylint žmogaus, negali būti nenusiviliama po pirmos neišvengiamos nesėkmės. Kas iš tiesų myli tiesą, tas tesijaučia jos tarnu, o ne „savininku“. Kas iš tiesų myli žmogų, tas lygiai visus broliškai vertina ir lygiai visais pasitiki ligi galo.
(Dr. Juozas Girnius)
