ŽMOGAUS DIDYBĖS ASPEKTAI
ASMENYBĖS UGDYMAS
K.[Felicija Kasputytė]
Amžinosios Išminties knygoje sakoma, jog Dievas tapo Žmogumi todėl, kad žmogus taptų tikruoju žmogumi, kad jis galėtų pasiekti dieviškumą. Toje pačioje knygoje teigiama, jog žmogaus vertė yra neišmatuojamai didelė. Žmogus yra didesnis už visus pasaulio lobius, už visus mokslo laimėjimus, už meno kūrinius. Taip sakoma apie kiekvieną žmogų, nesvarbu, ar jis būtų mokslininkas, ar rašytojas, ar paprastas darbininkas, ar vargšas elgeta.
Viduramžių filosofai žmogų vadindavo persona per se una. Tai reiškia, kad kiekvienas asmuo yra vienintelis ir nepakartojamas. Jis yra neįkainojama brangenybė. Kiekvienas žmogus turi neįkainojamą vertybę, būtent -sielą. Ir svarbiausia žmogaus paskirtis - stengtis, kad toji siela nebūtų paniekinta, kad nepatirtų nuostolio.
Žmogus - tai skamba išdidžiai, - tą rašytojo Maksimo Gorkio posakį mes dažnai kartojame, tačiau gyvenime niekada nepritaikome, nes žmogaus didybę matuojame išviršiniais matais. Mes nieko nedarome, kad taptume geresni ir žmoniškesni. Mes atpratome nuo vidinio tobulėjimo ilgesio. Mes nebestebime savęs moralinių imperatyvų akistatoje. Mes nesiveržiame prie giliosios savo esmės ir nieko nedarome, kad sukurtume savo vidinį pasaulį, kad praturtėtume dvasinėmis vertybėmis. Mes tik skubame ir bėgame, triūsiame ir stengiamės kuo daugiau sukaupti daiktų, kuo daugiau susikurti patogumų.
Kai žmogus pasiduoda naudai ir technikai, tada visi jo darbai yra beprasmiai ir tušti, nes jų nenušviečia amžinųjų vertybių šviesa, gyvenimo pilnatvės spindesys. Dvasinis pasaulis, dengiamas prakticizmo ir sumaterialėjimo apnašų, nyksta ir žūva. O juk pirmutinė žmogaus pareiga -išugdyti savo dvasines galias, kitaip tariant, tapti žmogumi.
Kas yra žmogus, koks jo pagrindinis tikslas? - susirūpinęs klausia rašytojas A. Kamiu. Tai nuolatinis visų egzistencialistų klausimas. Tasai klausimas yra skambus iki tragizmo.
Kas esi ir koks turėtum būti? - į šiuos klausimus žmogus privalo atsakyti dvasine kontempliacija. Visus savo darbus bei poelgius reiktų matuoti žmogaus didybės matmenimis, pakilti virš šio skurdaus laiko, siekti tikrųjų vertybių ir individualios egzistencijos perėjimo prie amžinųjų būties pagrindų.
Vyksta baisus nužmogėjimo procesas. Sulaikyti jį gali tik kiekvieno rūpinimasis savo žmoniškumo dimensijomis ir kilimo aukštyn trajektorija. Jeigu kiekvienas apsispręstų būti žmogumi ir gyventi žmoniškai, tada pašviesėtų visas gyvenimas. Kiekvienas didis gyvenimas sutaurina sielą. Kiekvienas galingas pasiryžimas formuoja tolesnę veiklą. Kiekvienas meilės gestas yra naujas asmenybės bruožas.
Todėl norint patikrinti savo žmoniškumą reiktų nuoširdžiai atsakyti sau į šiuos klausimus:
- Kokiomis dimensijomis matuoju džiaugsmą ir skausmą?
- Kiek nuoširdumo parodau savo artimui?
- Kokie horizontai mane vilioja?
- Kokie troškimai pripildo sielą?
- Kaip veržiuos išsivaduoti iš prakticizmo grandinių?
- Kiek atsiplėšiu nuo tų vulgarių šiokiadienių, kur nėra nei ramybės, nei idealų, nei šviesaus džiaugsmo?
Jeigu negali dirbti iki mirtino nuovargio...
Jei drebi dėl savo posto, dėl karjeros, dėl garbės...
Jei bijai išeiti į tamsią naktį ieškoti tiesos...
Jeigu nesieki vidinės laisvės...
Jeigu sotus ir pasitenkinęs žengi per gyvenimą...
Jeigu nesustoji prie vargstančių...
Jeigu nenusileidi į skausmo bedugnę...
Jeigu nepakyli į aukštumas...
Jeigu nesistengi atitaisyti savo klaidų...
Jeigu niekada nesusimąstai apie gyvenimo prasmę...
Tie visi jeigu atspindi tavo vidinį pasaulį. Kiek daug būtų pasiekta, jeigu bent kartą būtų nuoširdžiai ištarti šie psalmės žodžiai:
Viešpatie, ištyrink mane ir vesk mane teisinguoju keliu.
Šiame prašyme skamba žmogiškos didybės aidas. Jei toks prašymas tikrai būtų ištartas bent vieną kartą, padariniai būtų neišmatuojamai dideli. Tokie prašymai ir troškimai išlieka amžinai.
Žmogus turi tokį gyvenimą, kokio trokšta. Jis turi tokį gyvenimą, koks pats yra.
