BAŽNYČIOS PADĖTIS SOCIALISTINĖSE ŠALYSE
BAŽNYČIA PASAULYJE
[Edvardas Šiugžda]
Mūsų popiežius yra socialistinės šalies atstovas. O socialistinėse šalyse, kaip žinome iš savo praktikos ir patyrimo, religija yra beveik „uždraustas vaisius“, kurį laisvai mąstantis žmogus gali pasiekti tik nugalėjęs daug tiek psichologinių, tiek fizinių barjerų. Tikintysis tampa antraeiliu socialistinės valstybės piliečiu, nes skleisti ir ginti savo religines pažiūras nei spaudoje, nei per radiją ir televiziją, nei darbovietėje jis negali. Tiesa, tikėjimo laisvės Lenkijoje yra daugiau negu Lietuvoje. Bet apie tai kalbėsime vėliau.
Užsienio spauda pradėjo spėlioti, kuria kryptimi pasuks gana nenormalūs Bažnyčios ir valstybės santykiai socialistinėse šalyse. Vienas laikraštis tuoj parašė, kad Lenkijos vyskupai, tarp jų ir kardinolas Vojtyla, savo kalbomis ir darbais įrodė, jog jie yra gerai susipažinę su tokiais reiškiniais Vakarų Europoje, kaip „eurokomunizmas“ ir „eurosocializmas“. Laikraštis pacitavo vieno Vatikano pareigūno žodžius, kad
naujasis popiežius galėtų pasiekti pozityvių rezultatų santykiuose su Rytų Europos šalimis. Tėvynėje jis buvo Lenkijos katalikų disidentų idėjinis vadas ir tuo pačiu metu nenutraukė dialogo su Lenkijos vyriausybe. Taigi dialogas, kurį prie Pauliaus VI pradėjo kardinolas Kazarolis, nebus nutrauktas.
Naujojo popiežiaus politinė kryptis turėtų būti, pirma, santykių tarp Vatikano ir socialistinių šalių gerinimas ir, antra, kova dėl tikinčiųjų teisių socialistinėse šalyse. Šalia daugelio ryžtingų popiežiaus pasisakymų prieš atskirų valstybių savavaliavimą tikinčiųjų atžvilgiu, vienas pirmųjų žingsnių minėta kryptimi buvo popiežiaus Jono Pauliaus II kelionė į Lenkiją (1979 m. birželio 2-10 d).
Tačiau kyla klausimas, ar ši kelionė įnešė ką nors naujo į religinį gyvenimą socialistinėse šalyse ir konkrečiai Lietuvoje? Ar tai liudija didesnę toleranciją?
Dėl Tarybų Sąjungos, tai į šiuos klausimus galima atsakyti tik neigiamai. Tai matome jau iš to, kaip tarybinės masinės informacijos priemonės atsiliepė į popiežiaus vizitą. Centrinė TSRS spauda popiežiaus vizitą paminėjo vos keliomis frazėmis. Tą patį, kaip papūga, atkartojo ir Lietuvos spauda. Tik popiežiaus lankymasis vokiečių konclageryje buvo aprašytas kiek plačiau - buvo pranešta per radiją ir televiziją. Aišku, jokių transliavimų per Interviziją nebuvo, nors tikintieji ir reiškė pageidavimų, kad popiežiaus vizitas būtų rodomas per televiziją. Tuo ir baigėsi Lietuvos gyventojų informavimas apie popiežiaus vizitą į Lenkiją. Negana to, kaip pastebėta, nepraėjus nė mėnesiui po vizito pabaigos, atskiruose rajoniniuose laikraščiuose pasirodė vietinių ateistų parašytų straipsnių, nukreiptų prieš popiežių Joną Paulių II.
Kaip žiūrėjo į šį vizitą Lenkijos, socialistinės valstybės, spauda? Dar prieš porą mėnesių iki vizito Lenkijos jungtinės darbininkų partijos (t. y. kompartijos) oficiozas „Trybuna Ludu“ kartu su kitais laikraščiais nurodė, kad pranešimas apie būsimą popiežiaus vizitą sukėlė susidomėjimo ir pasitenkinimo jausmus. „Trybuna Ludu“ pažymėjo, kad šie jausmai pasireiškia ne tik dėl pagarbos pirmajam lenkui, išrinktam popiežiumi, bet ir dėl tos reikšmės, kurią vizitas turės plėtotei santykių tarp socialistinės Lenkijos valstybės, iš vienos pusės, ir Katalikų Bažnyčios ir Vatikano, -iš kitos. Laikraštis akcentavo, kad valstybė vertina Bažnyčios įtaką doroviniam auklėjimui, šeimos stiprinimui, sąžiningo požiūrio į darbą formavimui, atsakingumui už Lenkijos pažangą. Kartu pabrėžė, kad pasaulietinis socialistinės Lenkijos valstybės pobūdis ir materialistinės (t. y. marksistinės) pasaulėžiūros skleidimas neturi kovos su religija ir politinės konfrontacijos su Bažnyčia požymių. Vietoj to „Trybuna Ludu“ iškėlė tautinius interesus, kurie, pasak laikraščio, yra svarbiausia vienybės jėga ir tikinčiųjų bei ateistų platforma.
Lenkijos laikraščiai atkreipė dėmesį, kad Katalikų Bažnyčios Vadovo atvykimas į Lenkiją bus pirmasis popiežiaus vizitas į socialistinę šalį ir turės didelę tarptautinę reikšmę. Taip ir įvyko. Popiežiaus susitikimai su valstybės ir partijos atstovais, taip pat ir su miniomis žmonių parodė, kad, jeigu viskas vykdoma su abipuse pagarba, Katalikų Bažnyčia neprieštarauja socialistinės šalies principams. Todėl suprantama, kodėl pasaulinė spauda skyrė tiek daug dėmesio popiežiaus vizitui į Lenkiją.
Iškyla klausimas, kodėl tarybinė spauda, radijas ir televizija taip slėpė informaciją apie popiežiaus Jono Pauliaus II kelionės momentus? Kodėl Lietuvos gyventojai apie tai galėjo pasiklausyti tik iš užsienio radijo laidų ir pamatyti per Lenkijos televiziją? Atsakymas tėra vienas: valdžios pastangomis yra sudaryta ir palaikoma nuolatinė konfrontacija tarp valstybės ir Katalikų Bažnyčios, neleidžiant pastarajai dalyvauti jokiame visuomeniniame gyvenime, Bažnyčią visiškai ignoruojant.
Nors Lenkijos spauda nuolatos pabrėždavo, kad Jono Pauliaus II vizitas dar labiau pagerins Lenkijos Bažnyčios ir valstybės santykius, tačiau iš esamos padėties Lenkijoje galima spręsti, kad šie santykiai yra žymiai normalesni negu Tarybų Sąjungoje, nes Lenkijos komunistinė valdžia neignoruoja Katalikų Bažnyčios indėlio į visuomeninį gyvenimą ir yra suteikusi gana plačias teises tikintiesiems. Bažnyčios ir tikinčiųjų padėtis Lenkijoje skiriasi nuo padėties Lietuvoje kaip diena nuo nakties, nors tiek TSRS (kartu ir LTSR), tiek Lenkijos Liaudies Respublikos konstitucijų straipsniai, liečiantys piliečių sąžinės ir tikėjimo klausimus, yra analogiški (Bažnyčia atskirta nuo valstybės; Bažnyčia <...> gali laisvai vykdyti savo religines funkcijas; Piliečiai turi lygias teises visose valstybinio, politinio, ūkinio, visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo srityse; Nepriklausomai nuo tautybės, rasės ir tikėjimo, neapykantos ir paniekos skleidimas <...> ryšium su tautiniais, rasiniais ir religiniais skirtumais yra baudžiami).
Didžiulis tikinčiųjų padėties skirtumas Lenkijoje ir Lietuvoje pirmiausia yra literatūroje ir spaudoje. Lietuvoje po 1945 m. teišėjo vienas kitas religinis leidinys (Naujasis Testamentas, Psalmynas, II Vatikano Susirinkimo nutarimai, Maldynas, maldaknygė „visada su Dievu“), ir tai labai mažais tiražais, o Lenkijoje religinė literatūra leidžiama daugelio pavadinimų ir dideliais tiražais. Įvairią literatūrą leidžia 5 pasaulietinės katalikiškos leidyklos (Pax, znak, Ars Christiana, Caritas, odIos) ir 14 leidyklų, priklausančių bažnytinei hierarchijai (Šv. Jacko knygynas Katovicuose, Šv. Vaitiekaus knygynas Poznanėje, Diecezinė leidykla Plocke, Diecezinė Šv. Kryžiaus leidykla Opolėje, Tėvų Pranciškonų leidykla Nepokalanove, Tėvų Karmelitų leidykla Krokuvoje, Katalikų universiteto leidykla Krokuvoje, Liublino katalikų universiteto leidykla ir kt.). Vien 1945-1972 m. Šv. Vaitiekaus knygyno leidykla išleido: Naująjį Testamentą - 360 000 egz., Evangelijas ir Apaštalų darbus - 113 000 egz., Katekizmo pagrindus - 2 105 000 egz., kitokių katekizmų ir katechetinių priemonių - 5 183 000 egz., liturginių tekstų - 1 775 000 egz., įvairių maldaknygių 1 240 000 egz. Bažnytinės leidyklos leidžia šiuos visiems prieinamus žurnalus: Acta Mediaevalia(metinis, Liubline), Analecta Cracoviensis, Studia Philosophico-Theologica(metinis, Krokuvoje), Archywa, Biblioteki i Muzea Kościelne(pusmetinis, Liubline), Częstochowskie Studia Teologiczne(metinis, čenstakavoje), Gość Niedzielny(savaitinis, Katovicuose, tiražas - 80 000 per savaitę), Nasza Przeszłość. Studia Z dziejów Kościoła i kultury katolickiej w Polśce(pusmetinis, Poznanėje), Przewodnik Katolicki(savaitinis, Poznanėje, tiražas - 62 ooo), Rocznik HistorycznoTeologiczny(metinis, Tarnove), Roczniki Humanistyczne(metinis, Liubline), W drodze(dominikonų vienuolių mėnesinis žurnalas, Poznanėje) ir kt. Iš viso išeina 34 leidiniai. Juos visus gali pasiskaityti bet kuris lenkas. Eina ir kitų periodinių leidinių - žurnalų (daugiausia atskirų diecezijų), kuriuos galima gauti bibliotekose be specialaus leidimo. Be to (tai svarbiausia pasauliečiams tikintiesiems), didžiuliais tiražais leidžiami katalikiški, bet ne bažnytiniai, laikraščiai ir žurnalai: Słowo Powszechne(dienraštis, Varšuva), tiražas 90 000 egz., sekmadieniais - 160 000 egz., Kierunki(savaitraštis, Varšu-va-Krokuva), 55 000 egz., Życie i Mysl(mėnesinis, Varšuva), Za i Przeciw -savaitinis, 50 000 egz., Tygodnik Powszechny(savaitinis, Krokuva), 40 000 egz., Znak(mėnesinis, Krokuva), Mysi Społeczna(savaitinis, Varšuva), 25 000 egz., Kalendarz Caritas(metinis, 30 ooo egz.) ir kt.
Dvasininkams rengti ar šiaip pasauliečiams studijuoti skirtos dvi aukštosios mokyklos. Varšuvos Katalikų teologijos akademija turi tris fakultetus: Teologijos (jame studijuojama visuotinė teologija, Bažnyčios istorija, krikščioniškoji archeologija, bažnytinio meno istorija, patrologija, misionieriavimas ir muzika), Krikščioniškosios filosofijos (logika, pažinimo teorija, būties filosofija, psichologija, prigimties filosofija, etika ir filosofijos istorija) ir Kanonų teisės fakultetą (bendrųjų kanonų, civilinių kanonų, istorinių kanonų). Teologijos fakultete 1973 m. mokėsi 1380 studentų, Krikščioniškosios filosofijos fakultete - 380, Kanonų teisės fakultete - 163.
Liublino katalikų universitetas (KUL)turi keturis fakultetus: Humanitarinių mokslų (dėstoma lenkų, klasikinė, romėniškoji filosofija, istorija, meno istorija), Krikščioniškosios filosofijos (teorinė filosofija, prigimties filosofija, psichologija, etika, sociologija), Teologijos (biblistika, Bažnyčios istorija, bažnytinė muzikologija), Kanonų teisės (bažnytinė teisė, teisės istorija). Šiame universitete yra 86 katedros. 1974 m. čia mokėsi 2340 studentų.
Be to, Lenkijoje veikia 24 aukštosios diecezinės seminarijos ir 20 aukštųjų mokyklų vienuoliams. 1974 m. diecezinėse seminarijose mokėsi 3090 klierikų, 1070 vienuolių. Lenkijoje 1974 m. įšventinta 640 kunigų.
1974 m. Lenkijoje buvo 74 vyskupai, kurie vadovavo 18 267 kunigams, iš jų 4808 vienuoliai. (Prieš karą buvo 11 394 kunigai ir 1740 vienuolių.) Vienuoliai turi 44 vienuolynus. Iš daugelio regulų Lenkijoje veikia benediktinai, bernardinai, cistersai, dominikonai, pranciškonai, jėzuitai, kapucinai, pijorai, saleziečiai, karmelitai ir kt. Moterų vienuolynų yra 100 (benediktietės, bernardietės, klarietės, vizitietės, albertinietės, elzbietietės, pranciškie-tės, šaritės, uršulietės ir kt.).
Lenkijos dvasininkai gali vykti į užsienio šalis misijų darbui: 1973 m. išvyko 82 misionieriai lenkai. 1975 m. užsienyje dirbo 877 lenkų misionieriai: 45 vienuoliai, 178 vienuolės, 6 pasauliečiai, kiti - kunigai. Lenkijos dvasininkai gali teikti religines paslaugas tikintiesiems kariuomenėje, ligoninėse, kalėjimuose (Tarybų Sąjungoje tai draudžiama).
1974 m. Lenkijoje buvo 13 623 bažnyčios, koplyčios ir maldos namai. Šalia to, 1975 m. buvo statoma dar 160 naujų bažnyčių. Ypač daug buvo statoma naujuose miestuose: Nova Hutoje, Staliova Volioje, Konine, Gos-tynine, Lodzės priemiesčiuose. Tokia religinė padėtis Lenkijoje.
Tikinčiųjų religines teises Tarybų Sąjungoje ir konkrečiai Lietuvoje mes gerai žinome: tikintysis turi teisę tik lankytis bažnyčioje, bet ir tai sekamas šnipų; apie kitas teises, kaip katalikiškos spaudos laisvę, laisvą stojimą į kunigų seminariją ir daugelį kitų, tikintysis jau nėra girdėjęs daugiau kaip 30 metų. Bet šios menkos teisės dar labiau ribojamos: pagal LTSR Aukščiausiosios tarybos 1976 07 16 sprendimą tikintieji neturi teisės netgi klausytis bažnyčioje pamokslo, nes pagal tą sprendimą religijos mokytis galima tik dvasinėse seminarijose. Taip iš tikinčiųjų atimama ir ta maža dar išlikusi teisė - pasimokyti tikėjimo tiesų bažnyčioje. Religijos tiesų aiškinimas arba bent tikinčio žmogaus balsas tiek spaudoje, tiek per radiją ir televiziją yra griežtai uždraustas. Štai kokia skirtinga tikinčiųjų padėtis Lenkijoje ir Lietuvoje, nors abi socialistinės. Aišku, Lenkija, kaip Vengrija, Čekoslovakija ir kt., yra vienoje socialistinių šalių režimų spektro pusėje, o Lietuva su kitomis respublikomis, įeinančiomis į Tarybų Sąjungos sudėtį, - kitoje.
Yra dar trečia socialistinių šalių grupė, pasižyminti visišku dogmatizmu, kuris, beje, dar neseniai buvo būdingas ir Tarybų Sąjungai. Tai -Albanija, Kinija, Korėjos LDR, Vietnamas, Kambodža. Albanijoje su tikinčiaisiais pasielgta žiauriausiai: dauguma kunigų nukankinti, išlikę gyvi išsižadėjo Dievo, o pačių tikinčiųjų jau nebėra. Albanija oficialiai paskelbta ateistine valstybe. Tarybų Sąjunga apie tai savo liaudžiai nepraneša, nes tokias priemones pati neseniai naudojo prieš dvasininkus ir tikinčiuosius, o jos tikslas irgi tas pats - tapti ateistine valstybe, tik, norėdama tapti pirmąja tokia pasaulyje, nesuteikia laurų Albanijai. Kambodžoje komunistinis Pol-Poto režimas šalia piliečių, kuriuos išmarino badu, nukankino ir išžudė, žiauriausiai susidorojo su tikinčiaisiais budistais (krikščionių ten nėra). Vietname yra šiokia tokia tolerancija tikinčiųjų atžvilgiu, tačiau ir ten budistams pripaišoma kontrrevoliucinė veikla. Su katalikais, kurių Vietname gana daug, kol kas elgiamasi taikingai.
Kokia katalikų padėtis Kinijoje? Krikščionių čia nedaug. 1949 m., prieš paimant komunistams valdžią į savo rankas, Kinijoje buvo 3 milijonai katalikų. Jiems vadovavo apie 100 vyskupų. Tačiau netrukus dėl komunistų kišimosi į Kinijos Katalikų Bažnyčios reikalus santykiai tarp Vatikano ir Kinijos Bažnyčios nutrūko. Paskutiniu metu šie santykiai po truputį užmezgami, tiesa, neoficialiai. Tačiau Vatikanas nepripažįsta naujojo Pekino vyskupo, kuris buvo paskirtas su Kinijos valdžios žinia ir pritarimu.
1948 m. Kinijoje veikė 10 jėzuitų misijų ir buvo per 1000 misionierių. Nuo XVI a. vidurio Jėzuitų ordinas su Kinija palaikė glaudžius ryšius, tačiau tie santykiai buvo nutraukti 1949 m., kai valdžią Kinijoje perėmė komunistai. Dauguma jėzuitų buvo suimti arba priversti pabėgti. Dabar liko tik apie 120 jėzuitų. Visi jie kinai. Prieš 30 metų jie irgi buvo nuteisti ilgus metus kalėti, išbuvo savo bausmės laiką ir išliko gyvi. Tik 2 iš jų buvo reabilituoti. Tačiau nė vienam iš 120 nebuvo leista grįžti prie religinės veiklos. Pastaruoju metu vyko slaptos derybos tarp Kinijos ir Vatikano dėl naujų sąlygų jėzuitams. Kinija sutinka atidaryti Šanchajuje vieną seniausių Kinijos universitetų Oror, kuris priklausė jėzuitams, ir medicinos mokyklą su prancūzų kalba. Šiose abiejose mokslo įstaigose dirbs ankstesnieji dėstytojai. Tai, aišku, teikia daug vilčių. Pastaruoju metu komunistinės Kinijos gerus ketinimus patvirtina ir tai, kad valdžia leido demonstruoti iš Vatikano 1978 metų Kalėdų šventes.
