Kronika
NETEKOME PLK. PETRO GENIO
A.a. kūrėjas-savanoris, pulkininkas Petras Genys mirė 1969 m. spalio 15 d., sulaukęs 75 metų amžiaus; palaidotas Čikagoje Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse.
Velionis buvo gimęs 1894 m. rugsėjo mėn. 27 d. Gailionių k. Joniškėlio v. Biržų apskrities. Baigė Panevėžio miesto 4 klasių mokyklą ir privačiai gilino mokslą iki pašaukimo į rusų caro kariuomenę. 1916 m. jis baigė Maskvoje Aleksiejevo vardo karo mokyklą ir karininku būdamas dalyvavo I Pasaulinio karo veiksmuose. 1917-18 metais buvo įsijungęs į suorganizuotą lietuvių batalioną Rusijoje.
Grįžęs Lietuvon jis savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, Vilniuje 1918 m. lapkričio mėn. 10 d, ir buvo paskirtas į I pėstininkų pulką karininku. Vadovaudamas savanorių daliniui, 1919 m. dalyvavo kautynėse su bolševikais prie Alytaus, Daugų ir Varėnos, o vėliau, nuo Ukmergės iki pat Dauguvos upės, mūšiuose prie Kurklių, Anykščių, Andrioniškio, Užpalių, Antalieptės, Zarasų ir Kalkūnų. Su bermontininkais — prie Radviliškio ir 1920 m. su lenkais prie Varėnos, Nočios, Semeliškių ir Trakų.
Už nuopelnus Tėvynei Lietuvos Vyriausybė plk. P. Genį apdovanojo Vyčio Kryžiaus 5-to laipsnio su kardais ordinu, Vytauto Didžiojo ir Gedimino 3-čio laipsnio ordinais, Kūrėjų-Savanorių ir Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų medaliais. Be to, buvo atžymėtas Latvijos 10 m. Neprikl. medaliu, Šaulių žvaigžde ir Skautų Svastika. Baigė Augštuosius karininkų ir Augštesniųjų Viršininkų kursus. Buvo ilgametis 7-jo pėstininkų Žemaičių Kunigaikščio Butegeidžio pulko vadas.
1940 m. bolševikams Lietuvą okupavus, iš kariuomenės buvo atleistas rugpjūčio 1 d. ir gyveno savo ūkyje. Antrosios bolševikų okupacijos pavojaus akivaizdoje 1944 m., su šeima pasitraukė į Vakarus ir po vokiečių kapituliacijos gyveno Kaselio lietuvių tremtinių stovykloje.
Į JAV-bes jis atvyko 1949 m. ir apsigyveno Čikagoje. Spalio mėn. 9 d. įstojo nariu į organizuojamą Liet. Kar. Kur. Savanorių Sąjungą. Visą laiką būdavo išrenkamas į Sąjungos centro organus, o pastaruoju metu buvo Sąjungos Garbės Teismo pirmininku. Buvo L. Veteranų Ramovės S-gos ir Lietuvių Bendruomenės nariu. Amerikoje išgyveno 20 metų. Liko žmona Vilhelmina ir dukros: Liuda Gvildienė, Nijolė Poškienė ir Marija-Eglė Arienė su šeimomis.
Netekę vieno iš pirmutinių, drąsaus, ryžtingo, pasišventusio patrioto — kovotojo su visais mūsų tėvynės priešais, uolaus ir nuoširdaus Sąjungos centro organų nario, Laisvės kovų dalyviai, kūrėjai-savanoriai giliai sujaudinti ir su gailesčiu liūdi.
M. K.
Gen. S. Dirmanto kalba atsisveikinant su
A.A. PLK. PETRU GENIU
Nors mirtis mus tykoja nuo pat gimimo dienos, nors žmogaus amžiui didėjant ji skuba pas eilinę nužiūrėtą auką vis augančiu greičiu, tačiau, kai kas numiršta, net ir ilgiau sirgęs, — artimiesiems tai atrodo staigmena.
Kai prieš porą mėnesių, pats, eidamas į ligoninę, užsukau pakely pas ponus Genius ir pasikalbėjau su maloniais abiem šeimininkais, niekuomet nemaniau, kad krizė jau taip arti.
Įvyko tas, kas turėjo įvykti ir kas .Augščiausiojo buvo tai dienai numatyta nuo .gilaus atminimo, pulkininko P. Genio paties gimtadienio.
Atsisveikinant su velioniu, tenka apie jį tarti keletą minčių, keletą žodžių.
Šiais laikais kariuomenė yra didžiai sudėtingas organizmas. Be tikrų kovos (ar jas pavadinsiu) ugnies dalinių kariuomenėje yra dar visokios tarnybos: svarbios tarnybos — be jų kariuomenė neišsilaikytų nė kelių dienų. Kiltų chaosas, badas, katastrofa. Tai štabai, ginklavimo, intendentūros, sanitarijos, mokyklos, teismai. . . Todėl yra ir daug visokių rūšių karių, žiūrint, kokį darbą jiems skirta atlikti. Svarbios ir atsakingos yra tos tarnybos. Tačiau dauguma pačių karių ir visuomenė pagrįstai augščiausiai vertina ir stato tuos karius, kurie patys dalyvauja mūšių pirmoje ugnies zonoje, kurie patys ginklu kovoja. Nes tik jie yra tikri, kario žodžio verti, kariai.
Velionis, plk. Genys, kaip tik priklausė prie tų iškiliausių kovos vyrų.Jis su ginklu rankoje priešą vaikydamas išvaikščiojo skersai ir išilgai visą Lietuvos žemelę. Nuo Nemuno, Alytaus, Vilniaus iki Dauguvos ir Daugapilio .. . Nuo Radviliškio šiaurėje iki Suvalkijos pietuose ir iki Trakų rytuose . .. Jis jau nuo 1917 m. dirbo lietuvių batalione Vitebske.
Velionis buvo karys ne atsitiktinai, ne vien iš profesijos. Petras Genys buvo karys savo dvasia, savo būdu.
Kilęs nuo Joniškėlio, tai yra to Lietuvos pakraščio, kuris būdamas tolokai nuo Vilniaus, Kauno ar Šiaulių, pats pirmas, savo sveiku išmanymu ir ryžtu, stojo ginklo kovon su įsiveržėliais. Tai kraštas, kuris pirmas savo sūnaus—partizano krauju palaistė laisvės ištroškusią mūsų žemę. Joniškėlio-Biržų savanoriai didžiai prisidėjo prie Vasario šešioliktosios Dienos Akto įkūnijimo. Garbė Jiems!
Garbingam Lietuvos Laisvės kare susigyvenęs su mūsų žemės gynėjais — kariais, plk. Petras Genys su jais bendravo ir taikos metu. Jis jų neapleido ir už Lietuvos ribų — tremty ir emigracijoje. Jis mielai dalyvavo ramovėnų-veteranų veikloje, ar tai jiems paruošdamas įdomią paskaitą apie savo žygius Laisvės kare, ar nevengdamas atlikti kitą kokį uždavinį ar pareigą. Veteranų Sąjungos skyrių suvažiavimų jis pakartotinai būdavo išrenkamas į Sąjungos Centro revizijos komisiją, šiam garbingam poste jį ir užklupo giltinė.
Iš Augštaitijos kilęs, a. a. Petras Genys buvo malonaus, švelnaus būdo, pareigingas, drausmingas, sumanus karys. Pasižymėjo atvirumu ir kitomis gero kario ir lietuvio savybėmis. Buvo atsidavęs savo gausiai šeimai.
Jo mylėtai, dabar liūdesy ir skausme paskendusiai žmonai—našlei Vilhelminai, trims jo dukroms ir jų šeimoms, Lietuvių Veteranų Sąjungos, Centro Valdybos ir savo vardu ne žodžiais, bet širdimi ir protu reiškiu gilią užuojautą.
Lietuva, nustojusi vieno savo kilnaus kūrėjo ir gynėjo, irgi liūdi. Nes, ne kas kitas, o tie vyrai, kaip Petras Genys, 1919-1920 metais išvijo vieną, apkūlė antrą ir sustabdė trečią mūsų tautos užpuolikus .. .
Lietuvių Veteranų S-ga irgi pajus skaudų nustolį. Todėl mes jungiamės liūdesiu prie, be vyro, tėvo ir dieduko, likusios šeimos skausmo.
Jis dirbo ne sau. Dirbo Lietuvai, jos kariuomenei, šeimai, Veteranų Sąjungai. Dievas už tą Jam teatlygins. Nusiraminkime. Tęskime jo darbą. Augščiausias žino ką daro. žmogui tenka sutikti su Dievo valia. Kad ir su giliu skausmu širdyje ir sieloje.
Sudiev pulkininke, sudiev ištikimas Ramovėne!
Gen. S. Dirmanto kalba atsisveikinant su A.A. PLK. POVILU ŽILIU
Mirtis vėl praretino ir taip jau negausias ramovėnų eiles. Šį kartą grynai amerikonišku būdu. Ir man tenka šį rudenį tarti kolegai ramovėnui prie karsto atsisveikinimo žodį net trečią kartą, Šį kartą — nustojome brangaus plk. Povilo Žilio. Nustojome visai netikėtai, ūmai, tragiškai. Krito darbo vietoje. Paskutiniai jo žodžiai nakčia telefonu buvo šeimai: “Ryt pasimatysim”. Visai netikėtai, todėl, kad buvo geros sveikatos ir už mane 11 metų jaunesnis.
Skausme paskendusiai žmonai Marijai, broliams, seserims, tolimesnei giminei, broliams ramovėnams, sesėms birutietėms ir gausiai susirinkusiai lietuvių visuomenei man tenka priminti—atpasakoti velionies Povilo žemišką kelią. Neliesiu jo jauniausių dienų. Pradėsiu nuo laiko lygiai prieš 50 metų.
Tada Povilas buvo Panevėžio gimnazijos vyresnės klasės mokinys. Rusai po I Pasaulinio karo veržėsi Rytų Lietuvon. Povilas Žilys su kitais moksleiviais—jaunuoliais prasiveržia per frontą, pasiekia palyginti laisvą, nors dar vokiečių okupuotą, Kauną. Čia Lietuvos vyriausybė bando organizuoti Lietuvos valstybę, ginti kraštą. Į pirmą Karo mokyklos laidą Povilas nestoja. Tada ypač buvo reikalingi plunksną valdą žmonės ir Povilas įtraukiamas dirbti į Krašto Apsaugos ministeriją spaudos darbui.
Panevėžį atvadavus ir bolševikus išvijus už Dauguvos, Povilas turi progą užbaigti gimnaziją. Lenkams sulaužius Suvalkų sutartį ir dėl Želigovskio smurto mums netekus Vilniaus, tauta nesupasavo, nenusileido. Pradėjo pagrindinai ruoštis karui. Ginklo jėgai sustiprinti buvo organizuojama didžiulė dviejų kuopų (209-180 kariūnų) ketvirtoji Karo mokyklos laida. Jon įstoja Povilas. Ši laida nuo ankstyvesnių skiriasi savo pagilintu mokslu: jau ne 4-6 mėnesiai, bet metai su viršum. Mokyklos viršininkas jau ne Galvydis Bykauskas, o plk. Tvaronas. Aš — bataliono vadas ir inspektorius. Kariūnai paruošiami rimčiau: dvi kuopos leidžia laukuose organizuoti dvipusius taktikos pratimus. Nuo 1922 metų pradžios Povilas karininkas kavalerijos pulke. Be abejo, po kiek laiko, jis baigia vienerių metų mokslą Karininkų Augštuosiuose kursuose. Pasižymįs inteligentiškumu, veiklumu Povilas atkreipia į save viršininkų dėmesį. Jis parenkamas ir siunčiariias užsienin tobulintis karo moksle ir mene. Po trijų metų, 1931 metais, jis grįžta iš Belgijos Karališkosios karo akademijos su generalinio štabo karininko diplomu. Vėl tarnauja raitelių pulke. Pasižymi pulko vado pareigose. Dar po kurio laiko jis jau augštame atsakingame mūsų kavalerijos štabo viršininko poste, čia paruošia štabams “žinynėlį”. Be darbo štabe jaunas genštabininkas dėsto Karo mokykloje, Vytauto Didžiojo Karininkų Augštuosiuosė kursuose, o mūsų nepriklausomybės saulėlydy Povilas kavalerijos taktikos ir karo istorijos lektorius mūsų naujai įsteigtoje Vytauto Didž. Augštojoje Karo Mokykloje, kitaip — Karo Akademijoje. Gilesnis susipažinimas su karine istorija atliepia jo tolimesnėje veikloje emigracijoje.
Vėl atslenka Lietuvai neramūs grasiną laikai. Povilas Žilys skiriamas vadu Trečiojo dragūnų Geležinio pulko vadu. Jis su tuo pulku įžengia į Vilnių. Deja, neilgam: 1940 metais jis okupanto paleidžiamas iš karo tarnybos. 1944 m., kaip ir mūsų čia esančių dauguma, atsiduria Vokietijoje, Sėligenštate. Vėliau parašo tos laikinos lietuvių kolonijos tremties laikų istoriją.
Atsidūręs šioje Atlanto pusėje, ne krante, o pačioje Čikagoje, Povilas Žilys nenustoja energijos ir ryžto dirbti saviesiems. Jis penkerius metus vadovauja Lietuvių Bendruomenės Marketparko apylinkei, atsidėjęs dirba šalpos darbą Balfe, aktyvus narys Lietuvių Veteranų Sąjungoje; rašinėja Dirvoje, Drauge, Naujienose, Kary ir kituose spaudos organuose. Nuo 1958 metų, tai yra apie dešimt metų, Povilas Žilys energingai darbuojasi būdamas paskirtas Į CValdybos sudarytą Lietuvos Karo Istorijos komisiją. Čia jis pilnai kvalifikuotas darbininkas trijų narių komisijoje. Greit parašo jam pavestomis I-jo tomo temomis: apie šiaurės partizanus, bermontininkus, kovas su jais Latvijoje, kaip lenkai antrą kartą atėmė iš rusų-bolševikų Vilnių; jis efektyviai padeda kitiems bendradarbiams, kritiškai įvertindamas jų paruoštus rašinius.
Pirmame Lietuvių Kovų dėl Nepriklausomybės tome jam skirtą dalį parašęs ir LKIK-jos pirm-kui pakeitus darbo metodą ir organizaciją, Povilas Žilys pasijuto be darbo, komisijai nereikalingas ir pagaliau, joje padirbėjęs dešimt su viršum metų, pasitraukė. Pakalbinau jį savarankiškai rašyti apie Lietuvos Krašto Apsaugą taikos metu. Apie 1966 metų Kalėdas jau gavau iš jo rašinį apie “kadrų”, atseit karininkų, paruošimą mūsų karo mokslo įstaigose. Nustebau, nes toji tema LKIK-jos raštu buvo pavesta man. Grąžinau su pastaba, kad reikia stipriau pagrįsti, panaudojant Čikagos Lietuvos konsulate esamą ‘Vyriausybės žinių ‘ komplektą. Žadėjome kartu ten padirbėti. Po kiek laiko Povilas Žilys man pristatė jo iš inž. plk. Biručio užsakytą— užprašytą labai vertingą studiją apie Krašto Apsaugos min-jos Ginklavimo darbą, nuo 1918 iki 1940 metų: ginklų užpirkimai, mūsų ginklų pramonės organizavimas Kaune ir Linkaičiuose, Tyrimo laboratorijos statyba ir kt.
Visuomenei dažnai keliant klausimą, kodėl nepasipriešinome tinkamu laiku sovietams, Povilas parūpino ir KARYS 1967 m. atspausdino knygą “Suomių sovietų karas”. Dar anksčiau, 1964 m. P. Žilys prisidėjo karinėm temom prie kolektyvo išleistos knygos “Panevėžys”.
Velionis turėjo stiprų norą, gal net aistrą ir gebėjo rašyti. Buvo greitas galvoti. Kartą jį paklausiau, kodėl jis, kaip ir kitas mūsų karo istorikas, ramovenas, nerašo mašinėle. Atsakė: “Mašinėle nemoku greit rašyti. Mano mintys bėga greičiau negu pirštai mašinėle. O rašydamas senoviškai, plunksna — galiu suskubti.”
Kai buvo kiek prislėgtas ir nusiminęs po 1967 metų, įkalbėjau įstoti į Lietuvių Istorijos draugiją. Netrukus tos draugijos leidžiamo žurnalo III tomo redaktoriui J. Damauskui įteikė rašinį, kurį tikiuos, pamatysime, kaip velionies pomirtinį spausdinį. Greičiausiai jis bus ne paskutinis, nes turiu viltį, kad jo raštų palikime yra likę vertingų darbų. Drįstu prašyti LVS-gos vardu gerbiamąją našlę, kad susitarus, perleistų ramovėnų Centro Valdybai jo knygas ir rankraščius.
Gen. štabo pulkininkas Povilas Žilys buvo Lietuvos Respublikos karininkas jau visai naujo, savo tipo: grynai lietuviškos formacijos — visai netarnavęs rusų carų armijoje. Net ir bendrą mokslą jis jau buvo įgijęs savo lietuviškoje mokykloje. Kurį laiką velionis yra studijavęs teisę jaunam mūsų universitete. Savo būdu tiko tarnybai kavalerijoje ir pilnai buvo kvalifikuotas darbui štabe. Suvokdavo ir sprendė greit, pagrįstai. Reiškė iniciatyvą. Kietai gindavo savo nuomonę. Mėgdavo dalyvauti diskusijose. Kompromisų nepakęsdavo. Buvo labai jautrus savo asmens atžvilgiu. Sunkiai pergyvendavo moralius smūgius, kurie beveik neišvengiami emigrantų visuomeninėje veikloje.
Povilo Žilio gyvenimo kely nedaug buvo laimingų malonių džiuginančių įvykių. Prisimenu vieną smagų žygį, kurį kartu atlikome. Tai Karo mokyklos abiejų kuopų kelionę iš Kauno traukiniu iki Kretingos ir pėsčia su dainomis 12 km į Palangą, tą mūsų krašto žibantį balzgani perlą iš latvių atsiimti. Nors žygiavome be ginklų, bet kartu su tauta jautėmės laimėtojais.
O, štai, ryt bus sunkus ir niūrus mudviejų žygis į Kazimierines. Juo labiau, kad ne mokinys lydės savo mokytojų, o atvirkščiai, nenormaliai.
Nes, štai, toji kūrybingoji galva, taip reikalinga ramovėnams ir visuomenei ir žmonai, toji galva, kuri taip noriai savo iniciatyva imdavosi ne tik pasvarstyti, pamokyti, patarti, bet kurti, parašyti, padaryti, — toji galva, neatlaikiusi barbaro fizinio smūgio, -— štai, čia guli sudaužyta, perskelta jo paskutinėje darbovietėje. O tos rankos, kurios mokėdavo veikti raitelio kardu, tie pirštai, kurie rikiavo popieriuje jo mintis, — guli suverti, amžinai sustingę ...
Liūdi žmona—našlė, liūdi artimieji, liūdi lietuviškoji Čikaga, liūdi ir ramovėnai, kurių eilių velionis neapleido. Nustojome vertngo kvalifikuoto sąjungos ir bendruomenės nario, Lietuva nustojo savo ištikimo sūnaus kvalifikuoto gynėjo. Krito nelaiku, nesavo numylėtoje žemėje . . . Nepasiekęs savo tikslo — Laisvos Lietuvos. Kas jį pavaduos?
A.a. dr. atsargos kapitonas ADOMAS LASKAUSKAS
Baltimorėje, rugpjūčio mėn. 24 d. mirė dr. Adomas Laskauskas.
Gimė 1887 m. rugpjūčio mėn. 16 d. Puroniškio kaime, Svėdasų vl., vyriausias iš 14 vaikų. Netrukus, tėvas Julijonas su šeima persikėlė į Lagedžių vienk. Anykščių vl. Utenos aps. Baigęs Mintaujos gimnaziją įstojo į Tartu (Dorpato) universitetą, kurio medicinos fakultetą baigė 1914 m. daktaru. I Pasaulinio karo metu jį, gydytoją, rusai mobilizavo. 1916 m. jis pateko vokiečių nelaisvėn. Grįžęs, 1918 m. apsigyveno Anykščiuose, čia
buvo pradininkas kuriant valsčiaus komitetą, kuriam ir pirmininkavo. Valsčiaus komitetas veikė iki gruodžio mėn. pabaigos, kai Anykščius užėmė bolševikai. Pirmasis pėstininkų pulkas, vadovaujamas karininko K. Ladigos, bolševikus iš Anykščių ir apylinkės išvijo 1919 m. gegužės mėn. Dr. Adomo Laskausko 70 metų sukaktį minint Baltimorėje, jis papasakojo kaip įsijungė į Lietuvos kariuomenės eiles. Tuo metu, rūpintis sužeistaisiais reikėjo gydytojo. Jį surado ir jam pasakė, kad jis kariuomenėje labai reikalingas. Tuo būdu dr. Adomas Laskauskas liko kariuomenėje ir su daliniais pasiekė Dauguvą. Karo tarnyboje buvo nuo 1919 m. lapkričio mėn. 15 d. iki 1923 m. vasario mėn. 10 d. Į pirmąjį karininko laipsnį pakeltas 1922 m. liepos mėn. 14 d. Nuo 1923 m. vasario mėn. 10 d. paleistas į karininkų atsargą. Dėl nesveikatos paleistas į dimisiją nuo 1939 m. gruodžio mėn. 5 d.
Dr. Adomas Laskauskas buvo vienas iš pradininkų steigiant sanatorijas Palangoje ir Kėdainiuose. Būdamas Palangos sanatorijos vyriausiu gydytoju susipažino ir, 1921 m. spalio mėn. 4 d., vedė Barborą Indziulaitę. Apeigos įvyko Birutės kalne prie koplytėlės. Jo žmona mirė 1928 metais.
A. Laskauskas buvo veiklus šaulys. Ypatingai rūpinosi šaulių namų statyba Anykščiuose. Lankydavosi su paskaitomis iš medicinos srities. Priklausė tautininkų sąjungai. 1940-1941 m. buvo bolševikų kalintas Utenos kalėjime. Vokiečiams atėjus, pats savo jėgomis iš kalėjimo jau nebegalėjo išeiti. Dr. Adomo Lskausko motina mirė Sibire 1942 m. Brolis, taip pat mirė Sibire.
Dr. Adomas Laskauskas iš Lietuvos pasitraukė į Vokietiją 1944 m. Gyveno Ingolstadto lietuvių stovykloje. 1949 m. atvyko į JAV ir apsigyveno Baltimorėje. Buvo Lietuvių Veteranų S-gos “Ramovė” Baltimorės skyriaus garbės narys, priklausė Tautinės S-gos skyriui ir LB Baltimorės apylinkei.
Laisvajame pasaulyje liko sūnus Kęstutis, marti Valerija; anūkai — Ona, Romas, Regina; sesuo Marija Paliokienė. Pavergtoje Lietuvoje liko brolis ir trys seserys.
Palaidotas Lauden Park kapinėse.
Dr. Adomas Laskauskas iki paskutinio atodūsio troško ir svajojo grįžti Tėvynėn dėl kurios taip daug kentėjo. Tėvynėn, kurios labui ilgai, našiai ir garbingai dirbo. Bet Lietuvos Trispalve pridengtas ir gausaus baltimoriečių ir ramovėnų būrio palydėtas, tapo priglaustas nors svetingos, bet svetimos žemelės.
M. Šimkus
Mirė gen. štabo pulkininkas B. JAKUTIS
Senosios gvardijos eilės retėja. Po sunkios ir ilgos plaučių ligos, rugsėjo 28 d. mirė Edinburgh ligoninėj, Didž. Britanijoje, plk. B. Jakutis. Palaidotas buvo ten pat, spalio 2 d.
Jis buvo gimęs 1890 m. sausio 13 d. Kalviškių km., Dūkšto vals. Zarasų apskr. Mokėsi Kauno gimn. 1901--09 m., baigęs matavimo kursus, dirbo šioje srityje Lietuvoje. 1916 m. baigė Karo mokyklą Maskvoje. 1919 m. vasario 4 d. stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, kurioje ėjo įvairias pareigas: Karo mokyklos lektoriaus, brigados, vėliau divizijos štabo, v-ko. Baigęs Belgijoje gen. št. akademiją buvo štabo UI ir IV sk. v-kas, 1930-1937 m. — karo atašė Latvijai, Estijai ir Suomijai, 1937-1940 m. — Karo mokyklos v-ko pavaduotojas. 1920 m. spalio 9 d. pasižymėjęs mūšyje su lenkais gavo Vyčio kryžių.
Antrojo Pas. karo metu pasitraukęs Anglijon kurį laiką buvo vienoje karo mokykloje rusų kalbos instruktoriumi. Išsitarnavęs pensiją, gyveno nuosavame bute Edinburge. Jis buvo gabus karininkas, turėjęs nemažą patyrimą ir diplomatinęje srityje, gero ir draugiško būdo kolega. Tegul bus jam lengva svetinga Škotijos žemė, gi mielai našlei Emilijai mūsų visų giliausia užuojauta. R. Liormonas
MIRĖ PLK. L. ŠILINGAS
Čikagoje gyvenęs Stasys Šilingas gavo žinią, kad jo tėvas, Leonas, mirė šią vasarą. Lietuvos Šilingų šeima buvo iš seno atvykusi Lietuvon iš Austrijos, kur naudojosi baronų titulu. Leonas buvo gimęs dvare netoli Kėdainių 1884 m. Buvo baigęs kadetų korpą Polocke ir Karo Inžinerijos Akademiją Peterburge. Dalyvavo I-am Pasauliniam kare. Grįžęs Lietuvon, kaip prityręs karo inžinierius, nuo 1920.II.l2ėjo mūsų jaunoje atgimstančioje kariuomenėje “armijos inžinierių viršininko” pareigas. Organizavo inžinerijos pulką ir buvo jo pirmasis vadas. Augštuosiuose Karo Technikos kursuose dėstė apie kelius ir tiltus. 1926m. atspausdinta jo KELIAI (XIII ir 227 psl. ir atskirai 42 psl. brėžinių). Išėjus atsargon nuo 1928m., ilgai buvo direktorius stambiausios ir moderniausios Lietuvoje plytinės ties Palemono gelež. st. Pastaruoju metu su žmona ir dukra gyveno Lodzėje, Lenkijoje.
Buvusių bendratarnautojų vardu likusiai šeimai užuojautą reiškia
St. Dirmantas
Virš.: Ed. Vengianskas praveda KARIUI paremti kavutės programą. Kairėje nuo jo — KARIO atstovas Čikagoje J. Stankūnas. Vid.: Čikagos Birutininkių stalas. Apač.: KARIO rėmėjai ir svečiai pobūvio metu. M. Kasniūno nuotr.
KARIUI PAREMTI POBŪVIS — KAVUTĖ ČIKAGOJE
Spalio mėn. 26 d., sekmadienį, 4 val. p.p., Jaunimo Centre, Čikagos ramovėnai ir birutininkės suruošė žurnalui KARYS paremti pobūvį—kavutę. Pobūvį pradėjo savo kalba Čikagos ramovėnų skyriaus pirmininkas A. Juškevičius: “... man yra labai malonu Čikagos skyriaus ramovėnų vardu pasveikinti atvykusius į šią. kultūrinę popietę, šie metai yra šeimos ir lietuviško švietimo metai. Šeima yra Tautos pagrindas ir ateitis, šeima yra lietuvybės išlaikymo židinys ir tvirtovė. Birutininkės ir ramovėnai sudaro vieną didelę lietuvišką šeimą. Kiekvienos šeimos nario pareiga rūpintis savo šeimos reikalais. Siekti, kad ji augtų, stiprėtų, didėtų ir jos reikalai gerėtų, o nariai galėtų lengvai atlikti jiems pavestus Tautos uždavinius. Šiandieną mūsų kiekvieno yra šventa pareiga paremti tą vienintelį mūsų šeimos — organizacijos laikraštį—žurnalą KARYS, žurnalas KARYS yra gimęs 1918 metais — Lietuvos Laisvės kovų metais. Jis stiprino ir gaivino lietuvį karį kovojusį už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Šiandieną KARYS taip pat mus visus stiprina ir gaivina bei ragina vieningai dirbti ir aukotis Tėvynės Lietuvos išlaisvinimo žygiams ir darbams. Linkiu, kad žurnalas KARYS šiandieną būtų mūsų visomis išgalėmis paremtas. Linkiu, kad ši kultūrinė popietė būtų linksma, nuotaikinga ir smagi, o mums taptų miela poilsio valandėlė. Ačiū labai!”
Kavutės programai pravesti buvo pakviestas Ed. Vengianskas ir žodį tarti — KARIO atstovas Čikagoje J. Stankūnas. Savo trumpu žodžiu KArio atstovas pasveikino gausiai susirinkusius žurnalo rėmėjus ir padėkojo ramovėnams ir birutininkėms suruošiusiems šį gražų tradicinį žurnalo paramos pobūvį. Tęsdamas savo žodį pažymėjo “. .. spalio mėnuo yra KARIO sukakties mėnuo. KARYS yra ne tik buvusių karių, šaulių, savanorių ar partizanų žurnalas, KARYS yra mūsų visos lietuviškosios visuomenės žurnalas. Atvykę į šį pobūvį būkime duosnūs ir paremkime KARĮ savo nuoširdžia auka. Nesigailėkime! Duokime ir dar pridėkime!” Toliau KARIO atstovas, Centro V-bos Premijų komisijos pavestas, padarė pranešimą apie tilpusių 1967 ir 1968 metais KARYJE straipsnių autorių premijavimą. Už 1967 m. KARYJE tilpusius geriausius straipsnius premijos po 40 dol. kiekvienam yra skirtos: mjr. P. Gudeliui — už straipsnį “Širvintų miesto ir apskrities karo komendantūra” (nr. nr. 1, 2, 3); dr. A. Budreckiui — “Etnografinės Lietuvos rytinės ir pietinės sienos” (nr. 7); P. Būtėnui — “Ten lietuvių, ne gudo šalis” (nr. 6). Už tilpusius geriausius straipsnius 1968 metų KARYJE premijos po 40 dol. kiekvienam yra skirtos: dr. J. Puzinui už straipsnį “Vasario šešioliktosios genezė (nr. nr. 1, 2,'3); J. V. Sūduviui — “Kautynės prie Sedos” (nr. 9 ; ir J. Vasiui —- “Lietuvos Valstybės sienos” (nr. 4 ir nr. 5).
Po šio pranešimo Ed. Vengianskas pakvietė meninės dalies atlikėjus. Akomponuojant muz. Bjanškui, p-lė L. Nakutytė savo žaviu ir sodriu balsu padainavo St. Šimkaus “Kur bakūžė samanota”, Zamecnik — "Puiki naktelė” ir Štrauso iš op. “Šokoladiniai kareivėliai” — “Mano karžygis”. Dainininkė savo išpildymu tiek visiems patiko, jog nesiliaujant gausiems plojimams buvo priversta vieną iš dainų pakartoti.
Kiekvienais metais, kaipo dovaną visuomenei už dosnumą, rengėjai parūpina vieną mūsų dailininkų kūrinių, kuris laimės keliu skiriamas vienam iš KARIO rėmėjų. Šiais metais toks kūrinys buvo dail. Jurgio Juodžio paveikslas “Moderni amazonė”, o laimingasis liko KARIO skaitytojas Bronius Draugelis. Mūsų dosniųjų prekybininkų suaukotomis parengimui dovanomis — dviem tortais ir radio aparatu laimė nusišypsojo dar keliems iš atsilankiusiųjų.
J. Stankūno parodytame trumpame filme iš 1968 m. KARIO kavutės parengimo dalyviai pamatė patys save, laimėtų dovanų įteikimą ir meninės dalies atlikėjus.
Po trumpos pertraukėlės pobūvio dalyviams buvo parodytas L.V.S-gos “Ramovė” Centro V-bos rūpesčiu paruoštas filmas “Iš dabarties į praeitį”. Nebūtų galima pasakyti, kad šis filmas yra grynai iš “Ramovės” gyvenimo. Jame matome ir ramovėmis, ir birutininkes, šaulius, savanorius ir skautus tremtyje, o iš čia, muzikos ir matomų vaizdų, esame grąžinami į mūsų didžią praeitį, į mūsų laisvą Tėvynę, matome žygį į Vilnių, žiauriausias abi okupacijas, karo vaizdus, degančias mūsų sodybas, griūvančias bažnyčias ir miestų pastatus, ir vėl mūsų sodybas, mūsų žemę . . . žemę .. . žemę artojo rankose, žemę įmirkusią lietuvio prakaitu ir krauju . ..
Filmas žiūrovams paliko nepamirštamą įspūdį ir kai salėje vėl buvo įžiebta šviesa — dauguma šluostėsi ašaras ir buvo giliai sujaudinti gautų prisiminimų įspūdžių. Yra rekomenduotina visiems “Ramovės” skyriams pasistengti suorganizuoti savose apylinkėse šio filmo parodymus lietuviškajai visuomenei. Filmas garsinis, — trunkąs apie 1 val. 20 min.
Pasibaigus programai susirinkusieji ponių birutininkių buvo vaišinami skaniais sumuštiniais ir kava. Pats pobūvis praėjo darnioje ir jaukioje nuotaikoje ir pasižymėjo dalyvių gausumu ir nuoširdžiu duosnumu KARIUI, o taip pat ir rengėjų atsilankiusiems patiekta vertinga programa. Atsisveikindami visi linkėjo — “Iki pasimatymo kitais metais!” jonas k-lis
"KAUTYNĖS PRIE SEDOS” straipsnio papildymas ir klaidų atitaisymas
Aprašyme “Kautynės prie Sedos” (KARYS nr. 9, 1968 m. lapkričio mėn. jubilėjinis numeris), skaitytojams pageidaujant, daromas šis papildymas:
1. Vietoje Lietuvių Rinktinė, turėtų būti vadinama Tėvynės Apsaugos Rinktinė. Įsikūrė Viekšniuose 1944 m., liepos mėn. 29 d. Aktą pasirašė: kapitonai Izidorius Jatulis ir Jonas Čėsna, dr. Jonas Steponavičius, Vincas Tamošiūnas, Aleksas Gasperavičius, ir Tamošaitis.
2. Fronto ruože Papilė - Tryškiai, nakties patrulių tarnyboje, žuvo: Jonas Rūkštelė iš Utenos apskr. Ties Sedos klebonija, rusų puolimo metu, didvyriškai žuvo Pranas Mozūra iš Zarasų apskr., pancerfaustais sunaikinęs du puolančius rusų tankus. Studentas Algis Čepėnas, iš Utenos aps., žuvo bataliono atsitraukimo metu.
3. Aprašyme išspausdinta, kad kpt. Henrikas Počebutas žuvo 1943 m. Turi būti — kpt. Edvardas Počebutas žuvo 1944 m.
4. Sedoje, dar prieš kautynes, mirė ir buvo palaidotas plk. inž. Mečys Kareiva, ne plk. inž. dr. Vėbra, kaip buvo per klaidą atsiminimuose paduota ir išspausdinta. Už šią paklaidą straipsnio autorius nuoširdžiai atsiprašo plk. inž. Vėbrą. Drauge dėkoja visiems skaitytojams, kurie pastebėję netikslumus, bei paklaidas, jas pranešė. Kaip jau aprašyme “Kautynės prie Sedos”, buvo minėta, greitai bėgančio laiko tėkmė apdildė atsiminimus ir pasilikusios paklaidos pateko į rašinį ne dėl blogos valios.
J. V. Sūduvas
New Yorko ramovėnų iškylos, kartu ir Tautos šventės minėjimo, įvykusio rugsėjo 28 d. p.p. Tomų sodyboje, dalyviai. Priekyje, vidury — plk. J. Šlepetys, sk. v-bos pirm. su ponia. Dešiniajame kampe, viršuje skyr. sekr. V. Šventoraitis, daugiausia pasidarbavęs sėkmingam pobūviui; žemiau jo stovi J. Tomas. L. Tamošaičio nuotr.
NEW YORKO SKYRIAUS TRADICINĖ IŠKYLA
Rugsėjo 28 d., sekmadienio rytą, New Yorko ramovėnai ir birutietės pakilo iškylon — pas p. Tamus, į kalnuotą Peekskill miestelį. Gamta — rudenėjanti medžiai, davė progos keliautojams pasigrožėti įvairiomis spalvomis. Iš visų krypčių susirinkta pas p. Tarnus jų gražioje rezidencijoje, kur šeimininkai laukė ir visus gražiai priėmė. Šioje, tradicija virtusioje, iškyloje buvo paminėta Tautos šventė — 8 Rugsėjo. Kalbėtojas L. Virbickas perbėgo tautos įvykius. Tautos didybės amžiais, Vytauto laikais, lietuviai sugebėjo gintis nuo juos apsupusių priešų ir organizuoti stiprią valstybę. Apie ryšį tarp lietuvių ir ukrainiečių tremtyje, kalbėjo J. Cėsna, svečias iš Čikagos, kaip ryšininkas prie ukrainiečių egz. vyriausybės.
Po pašnekėsiu visi buvo pakviesti prie užkandžių, kuriuos parengė šeimininkė Tamienė ir birutietės. Inž. J.Zabielskis rodė filmas: Izraelio karas, ir ant linksmosios — “Pirmasis emigrantas, U.S.A.”
Prie kavutės pabendrauta iki vakaro, kol besileidžianti saulutė priminė visiems, kad laikas apleisti vaišingus šeimininkus ir keliauti New Yorkan. Skirstytasi geroje nuotaikoje, sakant iki greito pasimatymo!
Dalyvis
BALZEKO MUZĖJUS
Plk. Kazys Ališauskas su dukterim Aldona, studente, 1969 m. rugsėjo mėnesio pabaigoje aplankė Balzeko lietuvių kultūros muzėjų ir atsisveikindamas, muzėjaus adresu pareiškė labai palankią nuomonę.
Plk. Kazys Ališauskas, teisininkas ir Lietuvos karo istorikas, užgyrė šio muzėjaus vadovybės planus steigti Lietuvos karių skyrių ir rinkti bei komplektuoti čia karių, kūrėjų-savanorių, šaulių ir kitų atsiminimus.
“Tik kaip paveikti mūsų karius— veteranus rašyti atsiminimus ? Diena po dienos laiko srovė nusineša nebegrįžtamai vieną po kito mus ir taip dingsta daugybė įdomių ir, jei ne istorijai, tai kada nors rašysimai karinėmis temomis mūsų grožinei literatūrai, labai vertingos medžiagos, atsiminimų’’ — pasakė plk. K. Ališauskas.
Šventą tiesą pasakė plk. Ališauskas. Štai, spalio 17 d., atsisveikindamas su a.a. plk. Petru Geniu, buvęs velionio, pulko vado, pavaduotojas, gen. štabo plk. Karolis Dabulevičius, papasakojo labai įdomių ir net istorijai vertingų iš a.a. plk. P. Genio gyvenimo nuotykių. Nuotykių, velionį atestuojančių kaipo kūrėją-savanorį, Vyčio kryžiaus ordino kavalierių, labai taurų krikščioniškai ir pilietiniai dorą žmogų, kilnų patriotą ir be-kompromisinį pareigonį, kuris bolševikų tankų apsuptas nepersigando ir nepakluso politruko nurodymams: “Nors vieną dieną, bet aš dar tebesu pulko vadas ir be manęs niekas kitas mano pulko tenedrįsta vedžioti!” — pareiškęs plk. Genys rusų politrukui, norint išvesti pulką mitingan.
O kaip gaila, niekur neteko nei skaityti, nei girdėti, kad a.a. plk. Genys, savo laiku (kol buvo sveikas ir galėjo) kur nors apie tai būtų rašęs. Tiesa, prie visų dorybių jis turėjo ir kuklumo dorybę, bet tokiems reikalams skelbti — kuklumas kenksmingas. Tai juk istorija, tai reikia skelbti. Nepaskelbimas atneša žalą mūsų palikuonims.
Gerbiamieji kariai (karininkai ir kareiviai), kūrėjai-savanoriai, šauliai ir visi kiti, rašykite savo atsiminimus. Jūsų atsminimai muzėjuje bus gražiai apsaugoti, o prireikus, kompetentingų juos vertinti žmonių, bus rimtai peržiūrėti, suredaguoti ir paskelbti spaudoje.
Palikime apie save, savo nepriklausomybės kovų, bolševikų invazijos metų, abiejų okupacijų laikų ir kt. ir kt. žygius rašytus, atsiminimus. Jūsų atsiminimais naudosis, iš jų mokysis ir jais didžiuosis mūsų priaugančioji karta, mūsų palikuonys.
Sunku būtų įsivaizdinti gražiai išauklėtą lietuvį jaunuolį, kuris įsiskaitęs apie plk. P. Genio heroiškus Lietuvos kariuomenės drausmės ir garbės atstovavimus, kartu sąmoningai aukojantis už tuos reikalus — neužsiliepsnotų heroizmu aukotis Lietuvai. O juk ir mūsų gyvenimo tikslas — uždegti jaunųjų narsumą, įžiebti jų jaunose sielose ir širdyse karštą Lietuvos meilę ir ryžtą atėjus metui aukotis už ją, kaip aukojosi jų pranokėjai.
Pasak mūsų tautos Himną: iš praeities turime semtis stiprybę, tad minėkime tą praeitį, rašykime savo atsiminimus, nes nekiekvienai kartai lemta tokius išgyvenimus turėti; taigi ir tokiuos atsiminimus rašyti.
Nenusineškime vertingų savo atsiminimų į kapus, ten niekam iš jų naudos!
Muzėjaus adresas: Balzekas Museum of Lithuanian Culture -— 4012 Archer Ave. Chicago, III. 60632.
(kp)
Plk. Kazys Ališauskas su dukra Aldona lanko Balzeko Lietuvių Kultūros muzėjų, Čikagoje. J. Kasakaičio nuotr.
Pirmojo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos
Karo Mokyklos 50 metų sukakties minėjimas
Adelaidėje (Pietų Australijoje) įsikūrę buv. Lietuvos kariuomenės karininkai, š. m. lapkr. mėn. 8 d. paminėjo Karo mokyklos įsteigimo 50 ties metų sukaktį. Minėjimo rengėjai buvo K. Taparas, Jz. Lapšys, A. Levickis, Vc. Šimkus ir VI. Radzevičius. Jie nuoširdžiai rūpinosi, kad dienos mintis ir minėjimo prasmė pasiektų kiekvieną baigusįjį Lietuvos Karo mokyklą.
Sukakties minėjimas buvo pradėtas pamaldomis šv. Kazimiero koplyčioje. Pamaldas atlaikė Adelaidės Lietuvių Bendruomenės kapelionas kun. A. Kazlauskas, M.I.C. Pamaldose giedojo (maloni staigmena!) buvę kariūnai. Vargonais pritarė ir vadovavo Vc. Šimkus.
Vakare, Lietuvių Namuose, prie vienintelio Australijoj “žuvusiems už Lietuvą” paminklo, buvo skaitomas minėjimo aktas. Susikaupimo ir tylos minute buvo pagerbti mokslo ir ginklo draugai ir jų prisiminimui padėtas laurų vainikas. Akte, kurį pasirašė visi Lietuvos Karo mokyklą baigę minėjimo dalyviai, yra pabrėžtas ryžtas visomis jėgomis padėti tautai jos kovoje dėl laisvės.
Minėjimas buvo baigtas prisiminimų vakariene. Dalyviai su žmonomis ir svečiais — karininkų našlėmis ir buv. Lietuvos kariuomenės karininkais prisiminė jaunąsias, Karo mokykloje praleistas, dienas. Atidarymo žodį tarė A. Levickis ir pakvietė dalyvius tostui už Lietuvos Karo mokyklą ir jos kariūnus. Po skambios dainos “Kur aš nukeliausiu, nakvynėlę gausiu”, kalbėjo K. Labutis apie I laidos gyvenimą ir darbą. Po to, ilgametis dirigentas ir muzikas Vc. Šimkus pakvietė “kariūnus” dainai prie pianino. Šauniai suskambėjo “Bunda vyčiai” ir “Dunda, trankosi griaustiniai”.
Iš 34 Adelaidėje gyvenančių kadro ir aspirantų karininkų, minėjime dalyvavo 27. Dėka rūpestingos organizacijos, minėjimas buvo įspūdingas ir praėjo su giliu išgyvenimu, šventės nuotaiką pakėlė dalyvavimas pačių pirmųjų laidų atstovų: I — K. Labutis, šiai progai atvykęs iš Canberros, II — P. Urbonas ir III laidos — J. Pyragius, šventė buvo baigta paskutiniosios laidos atstovo C. Zamoiskio žodžiu, kurio pabaigą čia cituojame:
“Šiandien, stebėdamas šiame minėjime dalyvaujančius buvusius kariūnus ir jų žmonas, taip skaitlingai atsiliepusius į šio minėjimo organizatorių paraginimą, aš jaučiu, kad praeityje gimę bendro susipratimo ryšiai, stipriai jungia mus dar vis. Praeities ryšius ir jaunystės idealus palaikydami ir stiprindami, pasilikdami ištikimi vienybės ir broliškumo nuostatams, mes dar vis būsime naudingi ir tautai ir tėvynei. Jei bendrai veikdami nors dalį šios vidujinės šviesos sugebėsime perduoti po mūsų ateinančiai kartai — būsime nuveikę naudingą darbą. Nenusiminkime dėl neapgalvotų sprendimų ir leiskime tautos istorijai nuspręsti, kas jai naudingiau: ar turėti, pavyzdžiui, baigiamus užmiršti Katyno ar kitus kankinius, ar plačiai po pasaulį pasklidusius, tautos kultūrą ir teisę garsinančius ir ginančius, ištikimus lietuvius. Nuo mūsų pačių priklauso, ar gyvenimo būdą susikūrę esame tautos ambasadoriais, ar pigiais, patogesnio gyvenimo ir piktesnio šaukšto jieškančiais ateiviais. Aš pats manau ir tikiu, kad jei gyvenimą ir rytojų paremsime Karo mokykloje gyventais idealais, tai laikui atėjus ne vienas pajusime, kad ne tokie sunkūs ir neatperkami buvo ir tie ‘netesėti pažadai’ ”.
D.
Lietuvos Karo mokyklos minėjimo—vakarienės Lietuvių Namuose bendras svečių ir dalyvių vaizdas. Kalba vaišių’ vadovas Jz. Lapšys. A. Budrio nuotrauka
Minėjimo dalyviai. Iš k., I eilėje: J. Lapšys, VI. Patašius, L. Garbaliauskas (svečias), K. Labutis, P. Urbonas, A. Levickis, VI. Radzevičius, J. Pyragius, C. Zamoiskis; stovi (II eilėje) R. Glaubertas, S. Dainius, P. Bareišis, M. Rudzenskas, B. Straukas, Vc. Raginis, K. Taparas, J. Morkūnas, Vc. Šimkus, V. Statnickas; II eilėje — J. Abukevičius, Br. Kapočiūnas, V. Mažeika, P. Mikužis, Ig. Taunys, J. Stačiūnas, Alf. Urnevičius, K. Pocius ir J. Užubalis.
A. Budrio nuotrauka
Bostoniečiai Lietuvos kariuomenės atkūrimo minėjime, iš d.: kun. A. Janiūnas, Lietuvos garbės konsulas A. Šalna, J. Vizbaras, A. Matjoška, Br. Utenis, komp. J. Gaidelis su ponia ir kt. P. Plikšnio nuotr.
LIETUVOS KARIUOMENĖS ATKŪRIMO 51-ji sukaktis buvo iškilmingai paminėta Bostone lapkričio 23 d. Rengė LVS Ramovės skyrius ir talkininkavo vietinė Vanagaičio šaulių kuopa. Sekmadienį 10 v. ryto, šv. Petro lietuvių parapijos bažnyčioje, dalyvaujant devynioms lietuvių organizacijoms su savo vėliavomis, buvo išklausytos šv. Mišios už žuvusius Lietuvos laisvės kovose karius, partizanus ir sugiedoti Amerikos ir Lietuvos Himnai. Šventės sukaktis buvo gražiai prisiminta ir per abidvi vietines lietuvių radio programas, tą pačią dieną: per P. Viščinio lietuvių radio — Laisvės Varpą ir per Minkų.
Iškilmingas minėjimo aktas vyko 3 val. po pietų Lietuvių klubo auditorijoje. Jį pradėjo vietinio ramovėnų skyr. pirmininkas Br. Bajerčius. Vėliavų įnešimui į sceną vadovavo Amerikos Lietuvių Veeteranų Stepo Dariaus postas. Amerikos ir Lietuvos Himnus pravedė komp. J. Gaidelis. Kun. Janiūnas sukalbėjo maldą už tėvynę. Pirm. Br. Bajerčius savo sveikinimo žodyje pagerbė šventėje dalyvaujančius savanorius - kūrėjus, Vyčio Kryžiaus kavalierius ir tylos minute — visus žuvusius Lietuvos laisvės kovose kartu ir nesenai mirusį buvusį Lietuvos valstybės prezidentą A. Stulginskį. Taip pat buvo prisiminta ir Lietuvos Karo mokyklos įsteigimo 50 metų sukaktis. Lietuvos garbės konsulas adv. A. Šalna sveikino savo žodžiu ramovėmis, šaulius ir visus svečius, švenčiančius kariuomenės atkūrimo sukaktį.
Pagrindinis minėjimo prelegentas buvo visuomenininkas, amerikiečių Prieškomunistinio Forumo ir LB-nės prezidiumo narys Vilius Bražėnas iš Watertown, Conn. Jo kalbos tema: Pasaulio politinė bei karinė padėtis ir Lietuva. Savo kalboje V. Bražėnas paskleidė daug naujų minčių. Ypatingai išryškino Lietuvos okupanto ruso pradėtą vylingą kultūrinių mainų akciją tikslu suskaldyti tremties lietuvių vieningas pastangas, siekiant Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės. "... Jeigu anomis dienomis lietuvei motinai buvo nepaprastai sunku ir skaudu praeiti pro šalį savo sūnaus — partizano išnie-
Minėjime taria žodį Lietuvos garbės konsulas A. Šalna; dešinėje — Ramovės sk. pirmininkas Br. Bajerčius.
kinto kūno, pamesto turgaus aikštėje, kad jo neatpažintų rusas enkavedistas, ir ji (motina) turėjo valios praeiti, tai ir mums, šiandien, skaudu nedalyvauti Vilniaus lietuvių operos solistų koncertuose, Amerikoje, kuriuos mūsų skaldymuisi planuoja Maskva...” Bražėno gyva, gražiais palyginimais išpinta, kalba sukėlė publikos gausius aplodismentus.
Meninę minėjimo programą paruošė ir jai vadovavo Ramovės skyriaus kultūrinių reikalų vadovas J. Vizbaras. Pradžioje jaunos lietuvaitės skautės tautiniuose rūbuose: Birutė Adomavičiūtė, Aldona Dabrilaitė ir Vilija Leščinskaitė, pianinu palydint komp. J. Gaideliui, išpildė scenini vaizdelį “Prie Partizanų Kapo”. Jo siužetas: Vėlinių vakarą lietuvaitės slaptai, miške, puošia mūsų didvyrių partizanų, Juozo Lukšos - Daumanto ir Julijono Butėno, kapus. B. Adomavičiūtė skaitė dedikaciją “Partizanė”. Dedikacija sukurta partizanų kovų metu Lietuvoje, pagerbti žuvusias partizanes moteris.
Po to, Bostono iškilioji solistė Daiva Mongirdaitė, akomponuojant J. Gaideliui, padainavo: Pavasario daina iš Kantatos apie Lietuvą — žodžiai St. Santvaro, muzika Gaidelio; Mano gimtinė — Kačanausko ir Kad aš našlaitėlė — Kačanausko. Antroje dalyje solistė dainavo klasinius dalykus. Už gražias dainas ir arijas, kurias publikai prašant, solistei teko kartoti, ji ir akomponatorius Gaidelis, jaunų lietuvaičių buvo apdovanoti rožėmis. Po programos vyko šokiai ir vaišės. Iš juostelių muziką tvarkė inž. J. Stašaitis. Vaišėmis rūpinosi, kaip ir kiekvienos mūsų nietinęs šventės metu, mielos mūsų ramovėnų ponios.
Už gražų bendradarbiavimą ir paramą šventės rengime, visiem programos dalyviams, šeimininkėms ir svečiams Ramovės valdyba nuoširdžiai dėkoja.
J. V. Sūduvas
Viršuje — scena iš “Prie Partizano kapo”: sesės Aldona Dabrilaitė ir Vilija Leščinskaitė puošia didvyrių partizanų J. Lukšos-Daumanto ir Julijono Būtėno kapus. Vidury — kalba Vilius Bražėnas. Apačioje — programos dalyviai — V. Leščinskaitė, solistė Daiva Mongirdaitė, komp. J. Gaidelis, ir Birutė Adomavičiūtė.
P. Plikšnio nuotr.
Iš k. (sėdi): Juzefina Daužvardienė ir Natalija Ružancovienė; (stovi) Veronika Petrulienė-Ružancovaitė ir gen. St. Dirmantas. J. Kasakaičio nuotr.
PAGERBTAS MJR. A. RUŽANCOVO PRISIMINIMAS
Š. m. lapkričio 1 d., Stanley ir Irenos Balzekų rezidencijoje, Čikagoje, įvyko pobūvis — vakariene, buv. Lietuvos kariuomenės majoro, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriaus, žymaus bibliografo a. a. Aleksandro Ružancovo, miruio 1966 m. liepos 24 d. Danville, III., pagerbimas.
Be velionies šeimos narių: našlės, dukters, žento ir anūkės, vakarienėje dalyvavo apie 60 žymesnių čikagiečių visuomenininkų knygos mėgėjų ir mylėtojų. Pirmasis velionies nuopelnus lietuvių kultūrai gražiu žodžiu įvertino Lietuvos gen. konsulas dr. P. Daužvardis. Kalbėjo dar: Lietuvos Istorijos Draugijos, Lietuvos profesorių d-jos ir Lietuvos kariuomenės veteranų s-gos “Ramovė” vardu, gen. profesorius St. Dirmantas, kuris gražiai, išsamiai apibūdino velionį, kaip labai taurų žmogų — karininką ir nepavargstantį lietuvių kultūros dirvonuose darbuotoją — buv. Lietuvos kariuomenės Centrinės Bibliotekos viršininką — bibliotekininką ir bibliografą, ir aistringą artimo pagalbon — ugniagesių organizacijos veikėją. Amerikos lietuvių bendruomenės vardu žodį tarė CV pirmininkas inž. Br. Nainys, kurią, tarp kitko, pažadėjo, kiek išgalės leis, remti Balzeko lietuvių kultūros muzėjų, kuriam dabar atiteko brangus kultūrinis velionio palikimas — turtingas bibliografinis archyvas, kuriuo dabar mokslo reikalams galės naudotis plačioji visuomenė. Istorinių “Tautos Praeities” leidinių redaktorius, istorikas Jonas Damauskas savo žodyje plačiai paminėjo mokslinę bibliografinės tarnybos reikšmę knygą mylinčiame pasaulyje. Nuo 1948 metų velionis, pats vienas bedirbdamas bibliografinį darbą (pradėjęs tremties sąlygose V. Vokietijoje), pasiaukodamas tęsė jį iki pat savo mirties. Be kitų darbų (susirašinėjimo ir t.t.), suregistravo ir paminėjo bibliografijos biuletenyje “Knygų Lentyna” apie 2000 leidinių ir arti 9000 periodinės spaudos aprašymų, straipsnių. Tai milžiniškas darbas, juoba, kad visa tai buvo dirbama iš geros valios, be jokio atlyginimo, aukojant savo poilsio valandas ir lėšas, ir sveikatą.
“Knygų Lentyna” buvo siuntinėjama viso pasaulio žymiosioms bibliotekoms, tuo labai efektyviai prisidedant Lietuvos vardo populiarinimui.
Visi kalbėję, reiškė nuoširdžią užuojautą simpatingai velionies šeimai — palikuonims ir vertino didelį ir labai brangų lietuvių kultūrai velionio A. Ružaneovo atliktą darbą. Buvo kartu ir apgailestauta, kad, štai, jau treji metai po jo mirties, o neatsiranda kas tokiu pasiaukojimu šį didžiai vertingą ir labai reikalingą kultūros darbą tinkamai tęstų.
Velionio šeimos vardu jautriu, gražiu žodžiu visiems už nuoširdų jos tėvo pagerbimą, padėkojo p. Veronika Petrulienė - Ružancovaitė. Visus į pagerbimą atsilankiusius pasveikino ir gražiai padėkojo Stanley Balzekas, jr., Balzeko lietuvių kultūros muzėjaus savininkas ir prezidentas, kurio vadovaujamam lietuvių kultūros muzėjui, dabar, kaip minėta, yra, perduotas A. Ružaneovo archyvas.
Pobūviui vadovavo Kazimieras Baltramaitis, kurio dėdė Silvestras Baltramaitis, dar Petrapilio laikais, pradėjo lietuviškos bibliografijos darbą. Kazys Baltramaitis yra BLK muzėjaus meno srities direktorius.
Konstantinas Petrauskas
Minėjimo programos dalyviai — Brooklyno skautai.
L. Tamošaičio nuotr.
NEW YORKO RAMOVĖNAI ĮSIGIJO VĖLIAVĄ
Lapkričio 23 Dienos šventė buvo suruošta New Yorko ramovėnų lapkr. 22 d., Maspetho parapijos salėje. Tai buvo bene vienas iš įspūdingesnių mūsų kariuomenės atkūrimo minėjimų, nes ta proga Ramovė skyrius įsigijo ir pašventino vėliavų.
Atidaręs minėjimų plk. J. Šlepetys pakvietė tarti žodį dr. Domų Jasaitį. Jo įdomi ir vaizdžiai pasakyta kalba telpa šio KARIO puslapiuose.
Naujųjų vėliavą, kurių be atlyginimo pagamino B. Kidolienė, pašventino prel. J. Balkūnas. Krikšto tėvai buvo: Karo Invalidų dr-jos pirm. Vyčio Kryžiaus kavalierius virš. Br. Tvarkūnas ir dr. A. Birutienė, taip pat atžymėta Vyčio Kryžiumi, atstovaujama M. Klivečkienės; antra krikštatėvių pora — Vyčio Kryžiaus kav. mjr. L. Virbickas ir L. K. Birutės dr-jos sk. p-kė L. Sperauskienė.
Ta proga buvo pagerbti minėjime dalyvavę mūsų kariuomenės kūrėjai -savanoriai. Jiems skautai prisegė po rūtos šakelę su tautiniu kaspinėliu. Vėliau skautai deklamavo ir skaitė ištraukas iš kūrinių.
Meninėje dalyje sol. St. Citvaras, dėl savo kultūringo balso ir augštos technikos, buvo šiltai sutiktas minėjimo dalyvių. Jam akomponavo muz. A. Kačanauskas.
Po programos vyko šokiai, veikė baras ir turtingas užkandžių stalas, kurį puikiai paruošė ponios birutninkės.
Programai energingai vadovavo sk. kult. reik. vadovas V. Čėsna ir daug rūpesčio, berengiant minėjimų, parodė sk. sekr. V. Šventoraitis.
Sekmadienį, Maspetho bažnyčioje, naujoji skyriaus vėliava stovėjo, greta kitų vėliavų, prie altoriaus, šv. mišias už Kovotojus dėl Lietuvos aukojo kun. J. Pakalniškis. Jis pasakė ir prasmingą pamokslą.
Dalyvis
GERB. KARIO REDAKCIJAI
KARIO 9-tame nr. Sūduvas “Kautynės prie Sedos” rašo: 3. “Aprašyme išspausdinta, kad kpt. Henrikas Počebutas žuvo 1943 m. Turi būti -— kpt. Edvardas Počebutas žuvo 1944 m.”
Paaiškinu: Ne kpt. Edvardas Počebutas žuvo 1944 m. bet kpt. Pranas Počebutas,kpt. Edvardo Počebuto tikras brolis.' Kpt. Edvardas Počebutas žuvo anksčiau, Vilniaus krašte, kovoje su lenkų partizanais, tarnaudamas gen. Plechavičiaus Rinktinėje.
Su pagarba,
A. Stankevičius
Naujos skyriaus vėliavos krikštatėvis B. Tvarkūnas perduoda vėliavą skyriaus pirmininkui J. Šlepečiui; kairėje — M. Klivečkienė, deš — L. Virbickas. L. Tamošaičio nuotr.
Minėjime pagerbti kūrėjai-savanoriai (iš k.): V. Alksninis, L. Virbickas, B. Tvarkūnas, J. Šlepetys, P. Jurgėla, J. Jankus, J. Kiaunė ir A. Novickis.
PAŠVENTINTAS KPT. DIONYZO MEIŽIO PAMINKLAS
š.m. spalių mėn. 11 d. Brocktono. Mass, kapinėse, kun. St. Vembrė pašventino, prieš metus eismo nelaimėje tragiškai žuvusio, šarvuočių Rinktinės kpt. Dionyzo Meižio paminklą, kuris buvo jo žmonos rūpesčiu pastatytas.
Po iškilmingų lietuviškų mišių ir pamaldų atlaikytų Šv. Kazimiero parapijos bažnyčioje, dalyvaujant šeimos nariams, giminėms ir didokam artimųjų draugų būriui, buvo tuojaus vykstama į kapines — į ramybės ir amžinojo poilsio vietą. Jau iš tolo buvo galima pastebėti prie pat platoko tako kuklų pilko granito paminklą, papuoštą gėlėmis, atkreipiantį visų dėmesį lietuviškais įrašais, ornamentais ir tautiniais ženklais. Pašventinus paminklą, žodį tarė kun. St. Vembrė, Bostono L. V. “Ramovės” skyriaus valdybos p-kas B. Bajerčius ir buvo sugiedotas Tautos Himnas.
Paminklo šventinimo proga buvo atvykę Meižių giminės p. Adomaičiai iš Peterson N.J., Dionyzo sesutė Vitkienė su vaikais, iš Rochester, N.Y., sūnus Almantas Meižys su žmona ir sūnumi, iš New Jersey, “Darbininko” buv. redaktorius dr. S. Sužiedėlis su žmona ir daug kitų. Pasibaigus apeigom Bronė Meižienė svečius pakvietė į savo namus pusryčiams. A. T.
KŪRĖJŲ - SAVANORIŲ SUSIRINKIMAS
Š. m. lapkričio 9 d. Chicago Savings and Loan Ass. patalpose įvyko Lietuvos kariuomenės kūrėjų - savanorių metinis susirinkimas. Dalyvavo apie 30 narių. Pirmininkavo Jonas Švedas, sekretoriavo Adolfas Juodka. Susirinkimas savo skyrių pavadino — Lietuvos Kariuomenės Kūrėjų - Savanorių D. L. K. Vytauto skyriumi.
Įdomią paskaitą “Lietuvos kelias į nepriklausomybę” skaitė Jonas Damauskas. Išrinkta nauja skyriaus valdyba, kurion įėjo: Leonas Balzaras, Konstantinas Petrauskas ir Adolfas Juodka.
Lietuvos vyriausybės antrojo premjero Mykolo Sleževičiaus 30 metų mirties sukaktuvių minėjimo proga, jo pagerbimui, kaip 1919 m. pradžioje pašaukusio Lietuvą gelbėti savanorius, savanoriai - kūrėjai nutarė įmokėti Lietuvių Fondui Nežinomojo Kareivio pamniklo statymui auką. P.
Stasio Butkaus kapas šv. Karolio kapuose, Long Island, N.Y., kurį rūpestingai prižiūri ramovėnas Jurgis Sirgėdas.
NE KRITIKA — TIK PAAIŠKINIMAS
Balandžio KARYJE, 128 psl. p. Vytautas Patašius klausia: ar vokiečių feldmaršalas Georg von Kuechler yra gavęs Riterio kryžių už Kauno paėmimą ?
Kiek mačiau ir supratau karo eigą, galiu tiek paaiškinti:
Karas prasidėjo 1941 m. birželio 22 d., ketvirtą val. ryto — tai buvo sekmadienis.
Tą pačią dieną, 8:00 val. ryto, iš Karaliaučiaus per radiją gavome įsakymą — paraginimą: šauliai, savanoriai, ir visi kas galite, stokite visi prie ginklo. Būdamas šaulys, stojau ir aš. Kilo karas, kartu kilo ir sukilėliai. Iš karto mūsų buvo labai mažai, tik maža grupelė. Tačiau tuojau išaugome i didelius būrius. Sustiprėję, pradėjome užkabinėti rusus iš pasalų, apšaudydami.
Iš pradžių rusai nesuprato, kas čia dedasi. Jiems, tačiau, žydai paaiškino, kad čia šaudo vietiniai gyventojai. Taip praslinko sekmadienis.
Pirmadienio rytą — anksti, sulipome ant kalno ir stebėjome, kas dedasi mieste ir ant kelių. Pastebėjome, kad rusų armija pradeda pakrikti. Mums tas tik pataisė ūpą.
Turėdami gerokai jėgų ir ginklų, pradėjom drąsiau puldinėti rusus. Jie mūsų nesivaikė, tik puolami smarkiai atsišaudydavo. Taip praėjo pirmadienis.
Antradienį užėmėme pozicijas Jonavos gatvėj ir Panerių plente. Iš tų pozicijų galėjome puikiai palydėti "draugus” į “rodiną”.
Tą pat dieną gavome žinią, kad rusų tankų dalinys atvyksta malšinti Kauno sukilėlių. Tą išgirdus mūsų ir blusos apmirė. Tačiau, tuoj gavome antrą pranešimą, kad vokiečių bombonešiai prie Jonavos išblaškė rusų tankus ir taip išgelbėjo mus nuo jų. Tačiau Jonava nuėjo ugnimi. Mes, gi, pasijutome neblogai, nes rusų Kaune jau nebebuvo, o vokiečių dar negirdėti.
Trečiadienį beveik neturėjome darbo, tik slankiojome pamiesčiais. Tik apie 8:00 val. vakaro, kai jau buvo geroka prieblanda, Vilijampolėje ant kalno, pastebėjome nepaprastų karių. Jie mus pamatę priartėjo — tai buvo vokiečiai, jų pirmas dalinys mūsų sutiktas. Jų buvo 15 kareivių ir vienas leitenantas; turėjo kelis kulkosvaidžius, kitų smulkių ginklų, amunicijos ir motociklą. Matomai tai buvo desantas. Vokiečiai mus sutiko labai draugiškai. Besikalbant su jais, tuojau atsirado net ir “skaidriosios” kelios bonkos.
Tą pat vakarą, apie 10:00 val., į Kauną įžygiavo vokiečių armija. Vokiečių armijai nereikėjo Kauno paimti. Kai ji žengė per Nemuną, tai Kaunas jau dvi dienos buvo išmedžiotas ir švarus nuo rusų.
Žygiuodami į Kauną, vokiečiai neiššovė nė vieno šūvio, nes nebuvo į ką šauti. Jie atėjo kaip laukiami svečiai.
Taigi, vokiečių armijos vadui, kurio aš nemačiau ir nežinau, kas jis toks ten bebuvo, kryžius už Kauno paėmimą nepriklauso. Jis Kauno nepaėmė, tik atvyko į jį lyg koks svečias.
Dalyvis — sukilėlių puskarininkis Pietinė Australija
Šarmuota Ir snieguota — didinga Trakų pilis
