Partizanai: Istorija ir dabartis

LIETUVOS KARININKAI POKARIO DEŠIMTMEČIO LAISVĖS KOVOSE

VLADAS RAMOJUS

“Žydintį birželio rytą
Trempė vieškelį maskoliai— 
Ir nuplešė Baltą Vytį . . .
Ir pavergė laisvą brolį.”

Lietuvos valstybės prezidentas, įteikdamas kardą Karo Mokyklą baigusiems jaunesniesiems leitenantams tardavo: “Be reikalo nepakelk, be garbės nenuleisk!” Lietuvos valstybę, tačiau, 1940 m. birželio mėnesį ištiko tokia staigi tragedija, kad kardas — visų ginklų simbolis — nebuvo pakeltas ir to pasėkoje, Lietuvos vardas dingo iš Europos žemėlapio, ji liko tik lyg kokia sezoninė valstybė. Tačiau anų metų gėdą ir augštųjų karininkijos sferų (turiu galvoje gen Vitkauską ir kt., tuo tarpu, kai gen. K. Musteikis stovėjo už pasipriešinimą) neryžtingumą ir nesiorientavimą atpirko 1941 m. birželio mėn. sukilimas ir Lietuvos partizanų laisvės kovos 1944-1954 m. laikotarpyje.

Šio rašinio, kurį specialiai užprašė “Kario” redaktorius sukaktuviniam žurnalo numeriui, tikslas yra pažvelgti į Lietuvos kariuomenės karininkus, dalyvavusius partizanų vestose Lietuvos laisvės kovose, kurios užtruko visą dešimtmetį ir, geriausiems vyrams žuvus, o iš kitur nesusilaukus pagalbos, galutinai buvo sustabdytos apie 1953-54 m., kai mirė Stalinas, o JAV prezidentu buvo išrinktas gen. D. Eisenhoweris. Amerikos valdžios įstaigos nutraukė bet kokį domėjimąsi Pabaltijy ir kitose bolševikų užimtose valstybėse vedamomis laisvės kovomis. Gerai išstudijavus eilę bolševikinių leidinių ir J. Daumanto “Partizanus” pamatome, kad prez. Trumano laikais susidomėjimas okupuotose kraštuose vedama rezistencija buvo palyginus nemažas, nors neveiksmingas, todėl neturėjęs lemiamos reikšmės. Šia tema reikėtų kito studijinio straipsnio su fotografijomis ir dokumentų ištraukomis.

Savo rašinį apie “Lietuvos karininkus pokario dešimtmečio laisvės kovose” grupuoju ne pagal vadovybės ar štabų rėmus, kurie nuolat ir be paliovos keitėsi, ne pagal laipsnių vyresniškumą, nes visų kovotojų auka buvo lygiai didelė ir brangi, bet pagal Lietuvos geografinį padalijimą — Augštaitiją, Žemaitiją ir Pietų Lietuvą.

Trumpą žvilgsnį metę į bendrą rezistencijos vadovybę matome, kad Vilniuje 1946 m. pradžioje VGP vadovybės priekyje stovėjo kpt. Jonas Noreika (gen. “Vėtra”), buv. “Kario” bendradarbis, vėliau bolševikų nužudytas. Pietų Lietuvos Partizanų (turėjusių “A”, vėliau “Dainavos” apygardos vardą) organizatorius ir vadas buvo plk. Juozas Vitkus - “Kazimieraitis”, žuvęs 1946 m. birželio mėnesį. LLA “Žemaičių Legiono” vadu (suėmus Adolfą Kubilių) buvo mjr. Juozas Siemaška, 1946 m. pavasarį aplankęs VGP vadovybę Vilniuje ir ilgai taręsis su kpt. Jonu Noreika. Mjr. J. Siemaška 1946 m. bolševikų buvo pagautas ir viešai pakartas Telšiuose. Dešimtmečiu vėliau — 1956 m., Vengrijos sukilimo metu, buvo pagautas ir Kaune be teismo sušaudytas paskutinis dzūkų partizanų “Dainavos” apyg. vadas ltn. Adolfas Ramanauskas, kurio bunkeryje slapstėsi iš Vakarų į kovos lauką grįžęs Juozas Lukša-Daumantas, partizanų Karo Mokyklose gavęs karininko laipsnį.

Mums yra žinoma, kad 1944 m. bolševikams grįžtant į Lietuvą, LLA vyriausioje vadovybėje buvo jos įsteigėjas Kazys Veverskis, gen. Motiejus Pečiulionis ir gusarų Itn. Adolfas Eidimtas, pokaryje garsėjęs žemaičių partizanų tarpe, bet jau 1945 m. pavasarį bolševikų nužudytas Lukiškių kalėjime, Vilniuje, kur praeiviai matė kalėjimo pasienyje išmestus jo palaikus. Kokius žygius partizanų kovose atliko vienintelis į tą sąjūdį įsijungęs Lietuvos kariuomenės generolas, tiksliai dar nežinome, nors vėliau jam teko iškeliauti į Vorkutą ir ten su dešimtimis tūkstančių kitų lietuvių kęsti sunkią vergo dalią.

AUGŠTAITIJA

Naujausios žinios iš rytų Augštaitijos mums atskleidžia dar negirdėtą kpt. Galminą (slapv.). Manoma, kad jis yra kilęs nuo Linkuvos, 1919 m. savanoriu kovėsi su bolševikais Dauguvos-fronte, 1944 m. įstojo į partizanus. Ryšių reikalais jis buvo pasiųstas į Kraslavos apyl. Latvijoje, kad kovai prieš bolševikus sudarius vieningą frontą su latviais partizanais. Vėliau 8 vyrų lydimas jis vyko į Gardiną ir Lydą pasitarimamssu gudų ir lenkų laisvės kovotojais. Apie 1947 m., kautynėse Raudinės bei Suvieko miškuose, jis buvo peršautas, ryšininkės vežamas mirė. Jo lavonas buvo pakištas po ledu ant Čičirio ežero, kai stribai iš visų pusių supo ryšininkę su kapitono lavonu. Vienas iš kpt. Galmino adjutantų — ltn. Janonis, kilęs iš Rudžių km., Kamajų vls., Rokiškio aps., savo partizanų dalinį kurį laiką buvo išvedęs į Latviją ir ten susijungęs su latviais kovotojais. Sužeistas, jis pateko į bolševikų nagus ir buvo nukankintas. Tenka pažymėti, kad kautynėse prie Kriaunų žuvo ir Latvijos kariuomenės karininkas Rezeknietis (slapv.), dalyvavęs latvių partizanų sąjūdyje. 1944 m. rudenį Ra-džionių km. laukuose žuvo ltn. Aleksandras Svik-lys (Cvinkla), kuris dar vokiečių okupacijos metais už kiaules supirko nemažai ginklų ir apginklavo rytų augštaičių kovotojų dalinius.

Biržų aps. plačiai skambėjo aviacijos kpt. Albino Tindžiulio vadovaujamų vyrų žygiai. Jo dalinys laikėsi apie Salamiestį, Vabalninko vls. Kpt. A. Tindžiulis žuvo 1949 m. sausyje. 1951 m. pradžioje vienas iš žuvusio kpt. A. Tindžiulio dalinio kovotojų — Jonas Čepulis — tarp Papilio ir Pandėlio buvo pastebėtas tebedėvįs Lietuvos kariuomenės uniformą. LLA Panevėžio apyg. pirmasis vadas buvo ltn. Stepas Girdžiūnas, žuvęs 1945 rugsėjo mėnesį, po jo — Itn. Vladas Jazokas, g. 1920 m. Pasvalyje. Ltn. Jazokas taip pat žuvo, nors jo mirties data dar nepaskelbta. Šeduvos ir Rozalimo apylinkių laisvės kovotojams vadovavo kpt. Izidorius Pucevičius - “Radvila”, 1945.VIII.26 iš pasalų nušautas Rozalimo stribų. Ramygalos-Vadoklių apylinkėse kovojo ltn. Petro Bliekos vadovaujami vyrai, o Žaliojoje girioje — ltn. Antano Šilo, žuvusio 1945 m. sausio 21 d. Pagal bolševikinius duomenis ltn. A. Šilas buvo lėktuvu persiųstas iš Vokietijos ir nuleistas į Žaliąją girią. Bet jis, kaip ir kiti partizanų daliniai, buvo paklusnus LLA Panevėžio apyg. vado ltn. Stepo Gudžiūno vadovybei. Istorijai telieka žinoma, kad 1945 m. vasarą ltn. Girdžiūnas vyko į slaptą pasitarimą su kpt. Izidorium Pucevičium ir, šokdamas per griovį jis nelaimingai persišovė ranką, iki mirties — 1945.IX — liko invalidas, gi jo įpėdinis ltn. VI. Jazokas turėjo įrengęs slaptus ginklų sandėlius, kurie buvo surandami tik pagal specialią schemą. Tą schemą, ir po to ginklų sandėlius, NKVD tesurado tik 1953 m. per Kalėdas, kai jau ltn. VI. Jazokas buvo žuvęs ir Lietuvos rezistencija buvo beveik likviduota.

Ukmergės apskrityje, kur dalis laisvės kovotojų būrių priklausė “Žaliajam Velniui”, kovojusiam daugiausia Trakų bei Kaišiadorių apskrityse, vieno dalinio vadas buvo kpt. Krištaponis. Jis su savo pavaduotoju Jonu Pakėnu žuvo 1945 m. sausio mėn. Iš kovojančio krašto 1952 m. gautomis žiniomis, Augštaitijoje egzistavo Krištapo-

nio vardo partizanų rinktinė, lygiai kaip Dzūkijoje — Kazimieraičio. Galimas dalykas, kad partizanai dalinius pavadino savo žuvusiųjų vadų vardais.

Išskirtinai tenka pabrėžti kpt. Juozo Ūselio likimą. Karo metu jis tarnavo Lietuvių savisaugos daliniuose, buvo kuopos vadas LVR Karo mokykloje Marijampolėje. 1945 m. “Pakalnio” slapyvardžiu įsijungė į partizanų sąjūdį Ukmergės apylinkėse. 1947 m. pavasarį sumušus “Žaliojo Velnio” rinktinę, jis kurį laiką slapstėsi, bet tų pačių metų spalio mėn. buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą. 1958 m. iš vergų stovyklos paleistas, dirbo Norilsko (Krasnojarsko krašte) mechaninėje gamykloje. Ten, nors ir amnestuotas, tačiau lietuvių komunistėlių iššifruotas, buvo vėl areštuotas, parvežtas į Lietuvą ir 1962.X.10 Vilniuje drauge su kitais aštuoniais lietuviais nuteistas mirties bausme ir sušaudytas. Taigi, lietuvio karininko kraujas už Lietuvos laisvę buvo pralietas dar ir 1962 metų bėgyje.

“Žaliojo Velnio” sąrangoje, kuriai priklausė ir virš minimi ukmergiškiai laisvės kovotojai (pagrindinės “Žaliojo Velnio” jėgos veikė daugiausia Trakų ir Kaišiadorių apskr.), buvo garsi “Didžiosios Kovos” rinktinė. Jai vadovavo majoras Svilas, žuvęs Dainavos miškuose, o jo adjutantas — ltn. J. Markulis, krito kovoje 1945 m. kovo mėn. Šios rinktinės štabas ilgesnį laiką glaudėsi Čiobiškio prieglaudoje, kur buvo spausdinamas rinktinės laikraštis “Žalioji Giria”. Vyriausias “Žaliojo Velnio” dalinių vadas buvo viršila Jonas Misiūnas, vokiečių laikais tarnavęs gen. P. Plechavičiaus Vietinėje Rinktinėje. Vienomis žiniomis, jis žuvo kovos lauke, kitomis — bolševikų buvęs gyvas paimtas. Kovose jis parodęs retos, tiesiog legendinės drąsos. Jo daliniuose augštuose postuose buvęs ir vienas kitas kunigas, gi viršilos Jono Misiūno adjutantu skelbiama buvęs ltn. Piliakalnis, kurio tikroji pavardė neišaiškinta.

ŽEMAITIJA

Žemaičių partizanų pokario dešimtmečio kovose iš karininkijos tarpo kaip vienas didžiųjų švyturių nušvinta majoras Jonas Siemaška-“Liepa”. Gimęs 1907 m. Panevėžio apskr., baigęs Karo mokyklą, jis tarnavo Lietuvos kariuomenėje, o vokiečių okupacijos metais — Savisaugos daliniuose. Karo pabaigos sulaukė Kuršo apsupime. Išsiveržęs iš bolševikų nagų, kartu su kpt. Stepu Januševičium, ryšininkais Broniu Petrausku ir Ipolitu Zumlunskiu, patraukė į miškus ir pamažu vyko Žemaitijos link. Pataikė pasiekti Varnių apylinkes tuo metu, kai LLA Žemaičių Legiono vadui Adolfui Kubiliui patekus į NKVD rankas, buvo būtinai reikalingas naujas žmogus vadovauti žemaičiams laisvės kovotojams. Prie Varnių

Lietuvos partizanų — laisvės kovotojų — vadų mokykla, miške, 1946-48 m.

mjr. J. Siemaška susitiko su LLA Žemaičių Legiono štabo atstovais ir 1945 m. rugsėjo pabaigoje perėmė Žemaičių Legiono vado pareigas. Pradžioje jo štabas buvo prie Varnių, vėliau Mažeikių aps., Sedos vls. Sujungęs vienon vadovybėn žemaičius laisvės kovotojus, 1946.III.15 jis nuvyko į Vilnių ir susitiko su LGP tarybos nariais, jų tarpe kpt. J. Noreika-“gen. Vėtra”. Bet netrukus po šio susitikimo, 1946 m. pavasarį mjr. J. Siemaška gyvas pateko į NKVD rankas, ir liudininkų pasakojimu, buvo pakartas Telšiuose. Po mjr. J. Siemaškos mirties Žemaičių Legiono vadas buvo jau nebe karininkas, bet ekonomistas Fortūnatas Ašoklis, taip pat žuvęs laisvės kovoje.

Kretingos apskr. kovojusiai “Kardo” rinktinei vadovavo ltn. Ožeraitis. 1946 m. ankstyvą pavasarį jis įkliuvo į enkavedistų spąstus. Toks pat likimas ištiko ir Žarėnų partizanų būrio vadą ltn. Venclauską. 1945.IV.4 jis slapta vyko į Žemaičių Legiono štabą Alsėdžių apylinkėse ir čia užėjo ant NKVD slapukų. Taip pat reikia nepamiršti, kad 1944 m. rudenį ir 1944-45 m. žiemą žemaičius partizanus dažnai lankė ir ne vienų kautynių sėkmėmis bei skaudžiais nuostoliais dalinosi, LLA centrinio štabo atstovas ltn. Adolfas Eidimtas, nužudytas Vilniuje 1945 m. pavasarį

Iš kaikurių naujausių liudininkų pasakojimų matyti, kad 1949-52 m., partizanų sąjūdžiui, dėl didelių nuostolių ir iš kitur nesulaukiamos paramos, blėstant, nebedaug karininkų bebuvo likę vadovybėje. Antai, 1949 m. rudenį iš Juodaičių miškų, Raseinių apskr., išniro partizanų vora. Visi jie dėvėjo lietuviškomis kariškomis uniformomis, su Gedimino stulpais — Raseinių rinktinės ženklu — ant rankovių. Gi rinktinės vadas tuo metu buvo Raseinių gimnazijos moksleivis B. A. Kai vyresnieji broliai bei vadai, jų tarpe ir karininkai, liko išguldyti kovų laukuose, jų žygdarbiai ir aukos įkvėpė jaunimą užimti kritusiųjų brolių vietas.

Prof. Stasio Žymanto žiniomis 1951 m. suparaližavus LLKS Tarybos prezidiumo pirmininką kpt. Juozą Žemaitį, ltn. Adolfas Ramanauskas - “Vanagas” perėmė jo pareigas. Kadangi kpt. J. Žemaičio veikla ilgesnį laiką buvo žinoma Žemaitijoje, tikėtina, kad jis bus vienas iš ilgiausiai išsilaikiusių karininkų žemaičių partizanų tarpe ir pasiekęs pačias viršūnes rezistencijos vadovybėje tais skaudžiais rezistencijai metais, kai žuvo J. Lukša-“Daumantas” ir kai buvo suduoti kiti pagrindiniai smūgiai vilties dar vis nepraradusiems broliams partizanams.

Š.m. rugpjūčio 31 d. ir rugsėjo 1 d. “Tiesa” plačiai atskleidžia buvusio vieno iš narsiųjų partizanų vadų — “Žilaičio” — veiklą. Bolševikai vengia minėti tikrosios šio karininko pavardės, tik pastebi, kad jis užsienyje baigė Karo akademiją ir jo daliniai siekę Raseinių, Tauragės ir

Telšių apskritis. Labai galimas dalykas, kad po “Žilaičio” slapyvarde bolševikai slepia kpt. Juozą Žemaitį.

Komunistinio “Švyturio” 1966 m. Nr. 8, 9 ir 10 paskelbta buvusios partizanų ryšininkės mokytojos Eug. G. prievartinė išpažintis. Dokumentuodama žuvusius partizanus, ji pastebėjo, kad buvęs sušaudytas ir kpt. J. Žemaitis, “buržuazinės kariuomenės karininkas”, baigęs Prancūzijos akademiją. Tad tik ką perskaičius “Žilaičio” veiklą komunistinėje versijoje ir įsigilinus į prof. St. Žymanto užuominas, kad kpt. J. Žemaitis buvęs suparaližuotas, kitokį šio didvyrio likimą sunku įsivaizduoti, kaip tik mirtį pakariant ar sušaudant. Tad gal čia ir tiesą rašo buvusi partizanų ryšininkė mokyt. Eugenija G.

Trumpai žvilgterėjus į žemaičių rezistenciją, tarp kitų iš jos neišbraukiami lieka tie du didieji vardai: mjr. Jono Siemaškos ir kpt. Juozo Žemaičio.

PIETŲ LIETUVA

Pietų Lietuvos (Suvalkijos, Zanavykijos ir Dzūkijos) rezistencija mums yra geriausiai pažįstama, nes iš tų kovų lauko, 1948 m. pradžioje, laisvąjį pasaulį pasiekė 1946.XI.1 partizanų vadovybės į kapitono laipsnį pakeltas ir visų Lietuvos partizanų tuometinio vado plk. “Vyčio” adjutantu paskirtas kpt. Juozas Lukša - “Daumantas” , mums palikęs didžios vertės dokumentinių atsiminimų tomą “Partizanai už geležinės uždangos” (antroji papildytoji laida, pavadinta “Partizanų” vardu). Dalis J. Daumanto minimų slapyvardžių laiko tėkmės jau yra atskleista viešumai. Tarp jų yra ir eilė karininkų.

Antrosios bolševikų okupacijos metu pirmieji žygiai centralizuoti gausių Lietuvos partizanų veiklą buvo pradėti Suvalkijos užkampyje — Skardupio bažnytkaimyje. 1945 m. birželio mėn. į Skardupį buvo pakviestas kpt. Taunys ir paskirtas rajoninio štabo viršininku. 1945 m. rugpjūčio mėn. ten pat buvo sudarytas “Tauro” apygardos štabas ir jo viršininku išrinktas ltn. Vytautas Bacevičius. Bendra politinė vadovybė buvo pavesta plk. Butkevičiui. Kpt. Tauniui ir ltn. V. Bacevičiui neilgai teteko išbūti pareigose. 1945. m. lapkričio mėn. jie buvo pasiųsti į Kauną ryšių reikalais. Iš ten jie jau nebegrįžo, nes buvo suimti. Toliau “Tauro” apygardai vadovavo majoras Mykolas Jonas, žuvęs 1946 m. birželyje, kurio tikrosios pavardės dar nežinome. “A” apygardai vadovavo plk. “Kazimieraitis” (Juozas Vitkus). 1946 m. balandžio 23 d. abiejų apygardų vadai susitikę nutarė sudaryti bendrą Pietų Lietuvos partizanų štabą, kurio vadu buvo išrinktas plk. Juozas Vitkus. Bet ir šis drąsusis rezistentas žuvo 1946 vasarą dzūkų miškuose. Jis buvo gimęs 1901 m. Tirkšliuose; 1926 m. baigė Augštųjų Karo Technikos kursų statybos laidą, 1934 m. — karo inžinerijos mokyklą Briuselyje. Grįžęs į Lietuvą buvo paskirtas į pionierių batalioną, vėliau į Karo mokyklą lektoriumi. Jau pirmame bolševikmetyje įsijungęs į rezistencijos veiklą, su ja nesiskyrė ir nacių okupacijos metais, o antrajame bolševikmetyje likimas jam lėmė išeiti į ginkluotos kovos lauką ir būti kovojančių vyrų vadu. Kovos lauke jis ir žuvo, palikdamas labai nedaugelio pokario partizanų eilėse kovojusiųjų augštojo laipsnio karininkų tarpe patį šviesiausią vardą.

Vienas iš plk. J. Vitkaus bendradarbių antinacinėje rezistencijoje — ltn. Vytautas Gontys, kilęs iš Šiaulių, 1943 m. atvyko į Leipalingį mokytojauti. Pagal bolševikų paskelbtus dokumentus, nacių okupacijos metais plk. Vitkus lankydavęsis pas ltn. V. Gontį ir jie planavę partizaninę veiklą galimos bolševikų okupacijos atveju. Kai raud. armija vėl sugrįžo į Lietuvą, ltn. V. Gontys suorganizavo partizanų dalinius Leipalingio apylinkėse, Pūščių miškuose, ir jiems vadovavo. Ltn. V. Gončio pavardė iš sovietinių šaltinių dingsta kartu su plk. Vitkaus mirtimi ir jo likimas yra nežinomas. Trys buvę Pūščių miško partizanai buvo viešai pakarti Alytuje 1951 m. gruodžio pradžioje. Tai — Zigmas Stravinskas, Juozas Kvedaravičius ir Petras Simonavičius. Šis žiaurus sprendimas buvo įvykdytas tik ką neseniai žuvus kpt. Juozui Lukšai (1951 m. spalio mėn.). Tų pačių metų vasario 16 d. Subartonių miškų, literatūros klasiko Vinco Krėvės gimtųjų Subartonių pašonėje, buvo sunaikintas paskutinis partizanų bunkeris^-, o Lazdijų apylinkėse, enkavedistų į spąstus buvo gudriai įviliotas Lazdijų apylinkėse veikusio “Keršto” partizanų būrio narsus vadas ltn. Šumlinskas. Šio vyro priešas niekaip negalėjo sunaikinti kovos lauke. Todėl, suėmė leitenanto žmoną, o vėliau pas ją į kamerą įsodino užsimaskavusį NKVD suokalbininką. Šis prikalbėjo Šumlinskienę bėgti į laisvę. Buvo slapta užmegzti ryšiai su jos vyru. Tačiau, visa tai žinojo NK VD. Vos jiems tik pabėgus, ant žmonos belaukiančio Šumlinsko užgriuvo enkavedistai ir jį gyvą suėmė. Apie tai tik prieš kelis mėnesius paskelbė komunistinė “Tiesa”, o šį išdavimą įvykdęs L. Kimževas, kuris jau anksčiau buvo pražudęs kelis partizanus, dabar yra tarybinis deputatas, taigi, dabartinės pavergtos Lietuvos “seimo” atstovas.

Tarp plk. Vitkaus kovotojų svarbų vaidmenį suvaidino ir kpt. Domininkas Jėčys, savu laiku buvęs Šiaulių apskrities šaulių rinktinės vadas, vėliau — civilinis tarnautojas Alytuje, o okupacijų metais — pogrindžio narys. Antrosios bolševikų okupacijos pradžioje jis buvo atskiros “Dzūkų” partizanų rinktinės vadas. Po plk. J. Vitkaus mirties vėl buvo padalintas į atskiras apygardas neseniai įkurtas Pietų Lietuvos partizanų štabas. Taip gimė dzūkų partizanų “Dainavos” apygarda. 1946 m. rudenį šios apygardos vadu buvo išrinktas kpt. D. Jėčys — “Ąžuolis”, plačiai minimas J. Daumanto “Partizanuose”. Jam pavyko gerai suorganizuoti visą apygardą, ją suskirstant į rinktines, kuopas, būruis. Tačiau, 1947 m. rugpjūčio 11 (pagal J. Daumantą liepos 11) “Dainavos” apygardos štabo bunkerį ištiko didelė nelaimė — jį paslapčiomis apsupo milžiniškos priešo jėgos. Beviltiškų kautynių metu žuvo apygardos vadas kpt. D. Jėčys su keliais kitais štabo nariais, o bolševikai, netverdami džiaugsmu, pirmą kartą spaudoje viešai paskelbė, kad sunaikintas pogrindžio organizacijos centras — “Dainavos” apygardos štabas. Iki tol apie organizuotą partizanų veiklą, štabus, bei pogrindžio spaudą buvo tylima.

Po šios nelaimės “Dainavos” apygarda nesilikvidavo, jai stojo vadovauti nauji žmonės ir partizanų veikla Pietų Lietuvoje buvo gyva iki 1951-52 m. Taip pat yra žinoma, kad paskutinis “Dainavos” apygardos vadas buvo ltn. Adolfas Ramanauskas, bolševikų pagautas Vengrijos sukilimo dienomis, 1956 m. rudenį ir Kaune, be teismo, sušaudytas. Ltn. A. Ramanausko — “Vanago” bunkeryje yra slapstęsis, iš Vakarų 1950 m. ątgal į kovos lauką grįžęs, partizanų kapitonas Juozas Lukša, o ltn. Ramanauskui, paskutiniaisiais rezistencijos metais, kada didžioji dalis aktyviųjų kovotojų ir ypač vadų buvo jau žuvę, teko suvaidinti žymų vaidmenį. Jo veiklai rezistencijoje aptarti reikia atskiro straipsnio, kuriam autentiškų žinių, rašančio šiuos žodžius, jau yra surinkta. Bet pačios pagrindinės žinios turi būti Lietuvos okupanto paruoštoje NKVD 50-ties metų sukakties istorijoje. Ištraukos iš to ruošiamo leidinio prieš keliolika mėnesių buvo paskelbtos komunistinėje spaudoje. Jos plačiai lietė ir ltn. Ramanauską. Bet iki šiol knyga dar nepasirodė, nors sukaktuviniai metai ir praėjo. Matomai, užkliuvo už Maskvos cenzorių.

Baigiant, negalima užmiršti ir ltn. Martyno Vičkačkos, Onuškio (Trakų aps.) būrio vado, dalyvavusio didžiajame Dzūkijos ir Vilnijos partizanų atstovų pasitarime, Meškučių km., Onuškio vis., 1945 m. vasario mėn. 5 d., kur buvo susirinkę 160 - 180 partizanų vadų ir dalinių atstovų. Pas ltn. M. Vičkačką ne kartą lankėsi ir augštesniojo štabo atstovas ltn. “Lūšis”, padėjęs gerai suorganizuoti Onuškio, Trakų bei Valkininkų apylinkių laisvės kovotojus. Ltn. Vič-

Kpt. Juozas Daumantas-Lukša, baigęs partizanų Karo mokyklą, aprašęs jų kovas. 1951 m. jis žuvo kovos lauke už Lietuvos laisvę.

kačka priešui į rankas pateko 1945 m. rugpjūčio mėn. 27 d., o vėlesnių šio būrio vadų bunkerį NKVD surado tik 1949 m. rugpjūčio mėn., ketveriems metams praslinkus nuo pirmojo vado suėmimo.

Į kurį Lietuvos kampelį bežvelgsime, visur rasime buvusių partizanų kovų pėdas. Mažosios Tarybinės enciklopedijos I tome minimos 175 vietovės, kur buvo pasireiškę partizanų veiksmai pokario dešimtmetyje. Kai išeis visi trys tomai, tokių vietovių skaičius sieks 500. Tai žinia, kaip plačiai pokario Lietuvoje buvo suliepsnojęs laisvės sąjūdis, o šiame straipsnyje specialiai atrinktos Lietuvos kariuomenės karininkų pavardės, toli gražu, ne visos, akivaizdžiai mums byloja apie Lietuvos karininkijos įnašą į partizanų vestą Lietuvos laisvės kovą.

Žvelgiant į tai, negalima sakyti, kad Lietuvos kariuomenės egzistencija ir jos herojinis epas baigėsi bolševikams^- ją, kaip savistovų vienetą, likvidavus ir įjungus į raudonosios armijos 29 šaulių korpą. Lietuvos kariuomenės tradicijos buvo tęsiamos ir per partizanų laisvės kovų dešimtmetį, ir visas šis laikotarpis Lietuvos istorijoje nušvinta naujo herojinio epo spinduliais. Laisvėje esantiems ramovėnams, birutietėms ar šauliams belieka premijomis ir kitokiais būdais skatinti laisvuosius menininkus, kad to laikotarpio atspindžiai būtų įamžinti literatūroje, dailėje, muzikoje. Tai būtų geriausias paminklas partizanų eilėse kritusiems karininkams ir kitiems laisvės kovotojams.

(Be autoriaus sutikimo šį straipsnį draudžiama perspausdinti kituose laikraščiuose ar leidiniuose. — Red.)