Kronika
Viduryje, stovėdamas, kalba prelatas Mykolas Krupavičius, iš k.: gale stalo sėdi P. Venclova (susirinkimo sekretorius), Juozas Sabaliauskas (susir. pirmininkas), gale stalo sėdi K. Petrauskas — skyriaus valdybos pirmininkas.
METINIS KŪRĖJŲ - SAVANORIŲ SUSIRINKIMAS
.. Bėga laikas kaip vanduo, kaip vanduo negrįžta. .
(J. Aistis)
Rodos dar taip nesenai skambėjo savanorių, išeinančių į kovų laukus, dainos, lyg vakar skardėjo berdankų ir tratėjo kulkosvaidžių šūviai, atnešę Lietuvai laisvę, o, štai, nuo tų garbingų, neužmirštamų žygių, sukako jau 50 metų! ...
Žmogaus gyvenime 50 metų — nemažas laiko tarpas. Daug savanorių jau paliko mūsų eiles. Nemaža jų dar tebekankinama Sibiro taigose -— vergų darbo stovyklose, o kitus dar ir dabar tebešaudo tėvynėje okupantas. Tik dalelei jų buvo lemta išsislapstyti ir drauge su kitais tautiečiais pasiekti laisvąjį Vakarų pasaulį. Tačiau ir čia, diena iš dienos, vis dažniau skaitome jų nekrologus. Jų gretos retėja, o papildyti jų negalima.
Tiesa, naujų tėvynės gynėjų eilėse, nemaža buvo ir kūrėjų-savanorių — partizanų, Miško Brolių, bet daugumą, vis dėlto, sudarė nauji kovotojai, jaunesni karžygiai ir kitos kartos jiems garbės vainikus pins, paminklus statys. Kūrėjų-savanorių, 1918 -1920 m. iškovojusių Lietuvai laisvę ir nepriklausomybę, jau nebebus.
Šių metų balandžio mėnesio 28 d. Čikagoje įvyko vietos kūrėjų-savanorių metinis susirinkimas, kuriame dalyvavo virš 30 narių, nuo eilinio ligi generolo imamai. Valdybos buvo pateikta dienotvarkė iš 10 punktų, kurių pora buvo būdingesnių, tai: sulaukusių 70 ir daugiau metų amžiaus narių pagerbimas ir pagerbiant Lietuvos praeitį, skyriui tinkamo vardo suteikimas. Toji graži skyriaus valdybos iniciatyva buvo susieta su 50 metų Lietuvos nepriklausomybės jubilėjumi. Pagerbtinų narių skyrius turėjo 15, kurių tarpe keli Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriai ir jų žinomi vardai dabartinės visuomenės veikloje. Truputį keistoka, tokiam gražiam sumanymui atsirado priešta-
Iš k.: P. Venclova, K. Petrauskas, J. Švedas, L. Balzaras, J. Jarec-kas ir Jonas Gaidelis. Stovi: K. Karoblis ir V. Avižius. Visi dalyviai — kūrėjai - savanoriai.
raujančių ir tai iš tų, iš kurių mažiausia buvo tikėtasi.
Neretai skaitome spaudoje, kad pagerbiami žmonės, kurių nuopelnai yra tik toki, kad jie paseno ir kartas nuo karto, su savo draugais pabaliavoja. Kūrėjai-savanoriai, gi, skyriaus valdybos iniciatyva, norėta pagerbti už jų karžygiškus darbus, anais tėvynės laisvės kovų laikais frontuose ir už didelį, vertingą įnašą kraštui laisvę atgavus. Ir tik po įtikinančios valdybos pirmininko kalbos, tie garbingi veteranai buvo pagerbti — pasveikinti įteikiant jiems meniškai pagamintus sveikinimo laiškus. Vyties Kryžiaus kavalieriai, gen. M. Rėklaitis ir plk. K. Ališauskas, už tokį nuoširdų pagerbimą, valdybai viešai padėkojo. Gi, susirinkime nedalyvavę Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius vyr. ltn. dr. Kristupas Gudaitis (CV pirmininkas) ir vyr. ltn. dr. Jurgis Gedaugas - Prialgauskas valdybai už tai atsiuntė gražius padėkos laiškus ir skyriaus reikalams gausias aukas.
Antram skyriaus valdybos sumanymui susirinkimas nepritarė. Skyrius pasiliko senuoju beprasmiu “Čikagos skyriaus” vardu besivadinąs.
Su Čikaga kūrėjai-savanoriai teturi tik tiek bendra, kad šiuo metu dalis jų čia gyvena. Šia prasme daug tiksliau, prasmingiau yra susitvarkę mūsų šauliai tremtyje.
Manykime ir tikėkime, kad ir kūrėjai-savanoriai šį reikalą ateityje tinkamai sutvarkys. Juk ir mes turime Centro valdybą, kuri šiais jubilėjiniais metais pagerbs ir istoriniai įprasmins mūsų kūrėjų - savanorių vardą ir didingą Lietuvos praeitį.
Atsistatydinus senajai skyriaus valdybai, nauja valdyba, neatsiradus norinčių kandidatuoti (IV.28 d.) nebuvo išrinkta. Senoji valdyba buvo paprašyta ir įgaliota ir toliau eiti pareigas ir parinkti (individualiai susitariant) kandidatus į būsimą skyriaus valdybą.
Naujai valdybai rinkti ir kt. reikalus aptarti, visuotinis skyriaus narių susirinkimas buvo sukviestas š. m. IX.29 d. Susirinkiman buvo pakviestas ir dalyvavo kūrėjų-savanorių labai gerbiamas, valstybinės veiklos veteranas, prelatas Mykolas Krupavičius, kuris susirinkime pasakė jautrią ir prasmingą kalbą. Pabrėžė, kad pas kūrėjus-savanorius atvykęs tik todėl, kad juos labai gerbiąs, nes jie pirmieji stojo kovon už Lietuvos nepriklausomybę: .. .“Už gimtosios šalies laisvę mes kovą tęsime, bet kūrėjai-savanoriai, to amžiaus sulaukę, žirgų jau nebebalnos ir kardu jau nebekariaus, bet jie ir savo dienų saulėleidyje, turi gyventi taip, kad jų dvasia skatintų lietuvių tautą laisvės kovai. ..” Baigdamas Prelatas šaukė: “Broliai, kūrėjai-savanoriai, būkite tvirti, branginkite lietuvybę, glauskimės į ratą ... Gal mes jau ir nebesulauksime, bet Lietuva vėl bus laisva ir nepriklausoma”—- baigė prelatas M. Krupavičius. Be to jis iškėlė sumanymą, kad kūrėjai-savanoriai būtinai išleistų atskirą leidinį apie savo žygius atliktus anais Nepriklausomybės kovų metais karo frotnuose.
Kadangi IX.29 d. kaip tik buvo prelato M. Krupavičiaus vardadienis, o už poros dienų sukaktų jo garbingo 83 metų amžiaus sukaktis, tai skyriaus valdybos p-kas K. Petrauskas, dėkodamas Prelatui už atvykimą ir tartą žodį, susirinkusiųjų vardu, gerbiamąjį Prelatą pasveikino palinkėdamas jam sveikatos ir sėkmės jo tęsiamuose mūsų tautai darbuose ir įteikė jam kuklią kūrėjų savanorių dovanėlę.
Šis susirinkimas praėjo labai pakilioje ir darbingoje nuotaikoje. Naujon skyriaus valdybon buvo išrinkta: K. Petrauskas, P. Venclova ir L. Balzaras. Pirmajam susirinkimui (IV. 28) pirmininkavo gen. M. Rėklaitis, antrajam (IX.29d.) -— kūrėjas-savanoris Juozas Sabaliauskas.
Po oficialiosios dalies įvyko kuklios tradicinės vaišės — kavutė.
Kalpas Uoginius
IŠ NAUJOSIOS ANGLIJOS RAMOVĖNŲ VEIKLOS
1968 m. spalio mėn. 26 d. Hartforde Lietuvių Piliečių klubo patalpose įvyko rajoninis suvažiavimas Bostono, Hartfordo ir WaterbUrio ramovė-nų atstovų. Iš Bostono skyriaus dalyvavo: pirm. K. Šimėnas, valdybos nariai — A. Vileniškis, J. Vizbaras ir Br. Utenis. Waterburio skyriaus -— pirm. A. Malakauskas ir K. Urbšaitis. Hartfordo skyriaus — pirm. A. Maslauskas ir valdybos nariai — P. Simanauskas, Ig. Simonaitis ir Pr. Spakauskas.
Posėdį pradėjo ir jam pirmininkavo Hartfordo skyriaus pirmininkas A. Maslauskas, sekretoriavo P. Simanauskas.
Posėdyje skyrių pirmininkai padarė pranešimus apie savo skyrių veiklą. Iš pranešimų paaiškėjo, kad skyriai yra aktyvūs ir žada savo veiklą dar labiau sustiprinti. Bostono skyrius gražiai bendradarbiauja su šauliais Bostone ir Brocktone, o taip pat ir su lietuviais Amerikos legijonie-riais. Waterburio skyr. dalyvavo suruoštame Hartfordo ramovėnų su legijonieriais Lojalumo parade. Svarstant kaimyninių skyrių bendradarbiavimo klausimą, nutarta, kad panašūs atstovų suvažiavimai ar išvykos būtų organizuojamos kasmet bent vieną kartą. 1969 m. tokį suvažiavimą sukviesti sutiko Waterburio skyrius. Siekiant glaudaus bendradarbiavimo tarp skyrių sutarta, kad skyriai informuosis ir kvies kitų skyrių ramovėnus į rengiamus skyriaus pobūvius, parengimus ir minėjimus. Tokiu būdu būtų pasiektas didesnis ramovėnų aktyvumas. Nagrinėjant lapkričio 23-24 dd. ramovėnų atstovų suvažiavimo programą Čikagoje ir atstovų pasiuntimo klausimą, vienbalsiai nutarta: taupant skyrių labai kuklias pajamas, Čikagon pasiųsti vieną atstovą, kuris atstovautų suvažiavime Bostono, Waterburio ir Hartfordo skyrius. Tokiu atstovu buvo vienbalsiai išrinktas ir sutiko vykti Kazys Urbšaitis iš Waterburio. Atstovo kelionės išlaidas skyriai padengia solidariai. Svarstant Ramovės statuto keitimo klausimą, Čikagoje įvykstančiame suvažiavime pasisakyta, kad suvažiavimas turi išrinkti tik tam tikslui specialią komisiją statuto keitimo projektui paruošti. Tokį projektą išsiuntinėti skyriams apsvarstyti.
Vykdant mirusių ir žuvusių karių registraciją, siūloma C.V. kad įvairūs nekrologai būtų skelbiami spaudoje — Karyje, tokiu būdu būtų galima sutikrinti jų tikslumą. Efektingam ramovėnų reprezentavimui amerikiečių ruošiamuose paraduose yra būtina turėti uniformą. Siūloma vienbalsiai suvažiavimui Čikagoje šitą klausimą rimtai apsvarstyti. Posėdžiui pasibaigus, Hartfordo skyriaus pirm. A. Maslauskas pakvietė visus svečius į skyriaus ruošiamą tą patį vakarą Lietuvių Literatūros vakarą, kurį pravedė rašytojas Volertas.
J. V. Sūduvas
KARIUOMENĖS 50 M. ATKŪRIMO SUKAKTIES MINĖJIMAS ROCHESTERY 1968 m. gruodžio 1 d. -
Programos įvairumu, rimtumu ir naujoviškumu minėjimas buvo tikrai jubilėjinis. Prasidėjo jis Šv. Jurgio bažnyčioje pamaldomis: šv. Mišias
už žuvusius laisvės kovose atnašavo ir tai dienai pritaikytą gražų pamokslą pasakė ramovėnąs kun. vikaras L. Januška. Pamaldų metu kūr.-savanorio sūnus Obalis grojo vargonais, kas suteikė pamaldoms didesnį iškilmingumą. Į pamaldas atžygiavo ramovėnai su vėliava ir prie jų prisijungę jaun. ateitininkai su savo vėliava.
Iškilmingasis minėjimas salėje pradėtas žuvusiųjų pagerbimu kurį gražiai atliko lituan. mokyklos mokiniai, mokyklos vedėjo Br. Krokio vadovaujami. Scenoje prie Nežinomo Kario paminklo, jaun. Šipailos pagaminto (K. muzėjaus sodnely paminklo imitacija), stovėjo giliai susikaupusių mokinių būrys. Mokinys Br. Petrauskas padarė įvadą: jei dabar grįžtumėm Lietuvon — Nežinomo Kario paminklo, kaip ir Lietuvos Laisvės statulos neberastumėm, jie maskolių komunistų nugriauti... Mokin. G. Saladžius deklamavo eilėraštį apie Laisvės Varpą, gi mokinė Jūratė Krokytė deklamavo giesmės “Kovoje Jūs kritot..žodžius, mokin. K. Saladžiui pianinu palydint. Giesmės “Marija, Marija” melodijai aidint prie paminklo padėtas vainikas. Apeigos jaudinančios ir reikšmingos tuo, kad jas atliko mūsų brangus jaunimas. Gili padėka ir garbė mokiniams ir mok. vedėjui ramovėnui Br. Krokiui.
Apeigoms užsibaigus dr. A. Klimas skaitė paskaitą apie lietuvio—kario heroizmą, kaip jis pavaizduotas nuo senų iki dabartinių laikų mūsų poezijoje, cituodamas daugelio eilėraščių ištraukas. Pagrindinė idėja — lietuvis karys ne svetimų žemių užgrobikas, o savos Tėvynės gynėjas. Paskaita įdomi savo turinio naujoviškumu, todėl susirinkusiųjų buvo išklausyta dideliu dėmesiu.
Šias eilutes rašantis, nesenai grįžęs iš skyrių atstovų suvažiavimo Čikagoje (dalyvavo, kaipo vietinio ramovėnų skyriaus atstovas) supažindino ramovėnus su svarbesniais suvažiavimo nutarimais. Vienas jų liečia ir Ročesterio ramovėnų darbštų pirm. V. Vitkų, būtent: jo brolis plk. J. Vitkus - Kazimieraitis, liet. partizanų vadas, kritęs kovose, buvo išrinktas LKVS Ramovės garbės nariu.
Dirigento J.Adomaičio vadovaujamas vyrų choras pasigėrėtinai gražiai padainavo keletą kariškų ir liaudies dainų. Užbaigai ramovėnas Vl. Keiba jautriai ir vaizdžiai padeklamavo Partizano priesaiką.
Minėjimą labai įdomiai ir iškalbingai pravedė ramovėnas A. Cieminis. Programai pasibaigus, jis ramovėnų vardu pareiškė gilią ir nuoširdžią padėką programos dalyviams ir atsilankiusiems į minėjimą karių bičiuliams — svečiams. Iš surinktų aukų paskirta: Karo invalidams sušelpti
70 dol. ir Nežin. Kario įnašui L. F. papildyti — 70 dol.
Baigiant turiu pasakyti dar, kad skyrių atstovų suvažiavimo metu mano perskaitytas Br. Krokio Ročesterio jaunimo vardu sveikinimas susilaukė didelio įvertinimo ir ovacijų. R. Liormonas
KALBA
kurią ukrainietiškai pasakė Ukrainos Tautinės Respublikos prezidento (in egzil) Mykolo Livyc’kio įgaliotinis generolas inž. Vasyl Fylonovyč, Lietuvos kariuomenės atkūrimo 50-mečio minėjimo proga Lietuvos Veteranų S-gos Ramovės atstovų suvažiavime, 1968, lapkričio 23 d.
Didžiai Gerbiamas Generole Pirmininke, Ponai Generolai, Garbingieji Lietuvos herojiškos armijos Kariai!
Man teko didelė garbė sveikinti Jus, Lietuvos ginkluotų jėgų atkūrimo 50-mečio minėjimo proga. Tad, pirmiausia, sveikinu Jus Ukrainos Tautinės Respublikos Prezidento vardu, taip pat vardu Ukrainiečių Veteranų Pasaulinės Organizacijos bei Ukrainiečių Veteranų S-gos Jungtinėse Amerikos Valstybėse.
Praėjusieji ir šie metai priminė mums daug praeities momentų, kurie tapo jau jubilėjiniais ir kuriuos mes, plačiau ar kukliau, šventiškai minėjome.
Kiekvienas toks jubilėjus paprastai turėtų priminti kokį nors linksmesnį įvykį ... Deja, ukrainiečiuose ir lietuviuose, kiekvienas toks jubilėjus,— kiek jis bebūtų džiaugsmingas,— vis-tiek jį gaubia sielvartas— pagal ukrainietį poetą Olesį: “.. .Liūdesys su džiaugsmu glamonėjasi ...”
Štai ir šiandieną mes minime didelį, džiaugsmingą ir lyg daug žadėjusį įvykį— Lietuvos ginkluotų jėgų atkūrimą. Bet, štai ir tą džiaugsmą vėl gaubia širdgėla, nes visos tautos pakilesnes nuotaikas apglėbė liūdesys— mes turėjome išeiti į svetimus pasviečius ...
Tokia yra tikrovė! Bet, nepaisydami jos, nusikratykime liūdesio, nes jis yra silpnybės pažymys— džiaukimės Jūsų garbingais žygiais, herojišku gynimu Jūsų numylėtosios Lietuos ir vilkimės ateisiant laiką, kai ta kova vėl įsiliepsnos— melskime Dievo leidimo sulaukti tos valandos.
_Kalbant apie mūsų valstybinius jubilėjus, dažnai susiduriame su mintimi, kad 1917-21-jų metų įvykiai yra jau “apdulkėję", kad gyvenimas einąs nauja vaga, o todėl tokie minėjimai esą jau persenę ...
Taip pat yra teigiančių, kad Lietuvos ar Ukrainos atkūrimo šūkiai, tai tik... “restauraciniai šūkiai”, kuriais nepaseks mūsiškiai Tėvynėse, nes tai esąs tik kvietimas grįžti “atgal”, o gi kiekviena tauta turinti eiti savuoju keliu “pirmyn". Na ir reikią ieškoti naujų galimybių, o ne “jauninti” tai, kas jau persenę ...
Tokios “mintys”, tai naujieji modernaus gyvenimo dvelkimai, nes ... kiekvienoje tautoje yra niekuomet nesenstančių vertybių. Ar, pvz., persens JAV-bių Nepriklausomybės Deklaracija, Anglijos Laisvių Charta ar Prancūzijos Žmogaus Teisių Deklaracija?
Ne, nes tai tik,— priklausomai naujų gyvenimo formų bei civilizacijos pažangos,— atitinkamai modifikuojasi. Ypač tai liečia tautas, kurios dar grumiasi už išlaisvinimą ir, dėka išorinių aplinkybių, nepasiekė jų tautiniais aktais pramatytų tikslų.
Paprastai, kiekvienu jubilėjiniu atveju minima praeitis, kaikada tai rišama su dabartimi, bet retai kada užsimenama ateitis. O labai gaila ..., nes tas ar kitas jubilėjinis įvykis juk įpareigoja mus— anuometinius dalyvius, pasvarstyti anų žygių išdavas, ypač kokias klaidas praeityje padarėme, todėl, ką turime daryti dabar ir ypač ateityje. Turime, nes tai mūsų tautinė pareiga!
Ir štai, viena pagrindinių mūsų ir jūsų klaidų— užmiršimas mūsų bendros istorijos ir, atskirai, užmiršimas to, kas mus— ukrainiečius bei lietuvius rišo praeity, pvz., užmiršome įvykius bei laikus Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino, kai jis su savo narsuoliais atėjo pagelbėti Ukrainai— kai bendrom jėgom išvijome totorius ir vėliau gyvenome vis vieni kitiems talkininkaudami.
Kalbama— “vienybėje galybė!" Taip, tai taip, bet... ta vienybė savaime neatsiranda— turi būti koks nors stimulas, kuris vienytų mūsų jėgas. Ir, berods, toks stimulas aiškus! — yra grėsmė visiškai sunaikinti abi mūsų tautas, nes ... turime bendrus priešus. O juk mūsų tautos ir dabar jau pavergtos!
Taigi,— akivaizdoje artėjančių dar žiauresnių galimybių, kai reikės dar atkakliau grumtis, paklauskime save:— ar mes pasiruošę būsimam mūšiui? Ar mes svarstome realias galimybes? O gal vėl kartosime senąsias klaidas, kad ... vėl praloštume...
Šis žymus jubilėjus tegul būna anuo stimulu, postūmiu, bent paskatinančiu priminimu būtinybės jau dabar ruoštis atremti smūgius.
Taip, tegul šis jubilėjus bent primena mums būtinumą mūsų vienybės, mūsų senąją bičiulystę, mūsų ginklų istorinę brolybę! Nes tik mūsų jungtiniame žygyje tegali būti laidas mūsų bendrų priešų pergalei.
Tad už mūsų istorinę bičiulystę, už mūsų bendrinę akciją bendriems mūsų priešams atremti, už pergalę mūsų priešų!
Garbė Lietuvai! Garbė jos herojiškai Armijai!
•
Iškilmingo minėjimo metu, lapkričio 24 d. gen. Fylonovyč tarė tokį žodį:
Ekscelencija Generalini Konsule, Ponai Generolai,
Garbingi Lietuvos Armijos Veteranai, Brangūs Bičiuliai Lietuviai!
Šiandieną suėjo 50 metų nuo Lietuvos Armijos atkūrimo. Todėl, šio reikšmingo jubilėjaus proga, leiskite man Ukrainos Tautinės Respublikos
Čikagos ramovėnai su svečiais, min. S. Lozoraičiu ir gen. kons. dr. P. Daužvardžiu, prie pamink lo žuvusiems už Lietuvos Laisvę. Viduryje Ramovės CV pirm. gen. St. Dirmantas.
prezidento (in egzilium) pono Mykoly Livyc’kio vardu perduoti sveikinimus bei linkėjimus visiems šio susibūrimo dalyviams. Sykiu Prezidentas prašė užtikrinti Jus, kad Ukrainos Tautinės Respublikos dabartinis Valstybinis Branduolys tvirtai tiki, kaip Ukrainos, taip ir Lietuvos tautų pergale, bei tikisi, kad tarp atgimusių laisvų Lietuvos ir Ukrainos valstybių bus pilnutinai įgyvendinta bičiulystė, o sykiu ir santarvė!
Taip pat leiskite man Ukrainiečių Veteranų Laisvajame Pasaulyje Sambūrių Federacijos bei Ukrainiečių Veteranų Sąjungos JAV-bėse vardu, nuoširdžiai pasveikinti Jus, brangūs ginklo Bičiuliai.
50 metų!— tai jau istorija, ir tai istorija reikšmingos kovos, gynyboje jūsų gimtojo krašto, sykiu kovojant už Tėvynės nepriklausomybę— visuomet garbingą Lietuvą.
Jūs nekapituliavote, nepasidavėte priešo malonei, bet buvote priversti nuožmaus priešo viršijančios jėgos pasitraukti iš savosios žemės. O tai nereiškia pralaimėjimą bei sužlugimą, nes siekį į savaimingą gyvenimą, į gyvenimą Laisvoje Tėvynėje, Jūs užantspaudavote savo kraujo antspaudu, o savo Tėvynės gynyboje pralietasis kraujas niekuomet neuždžiūva— jis visuomet bus fermentu — skatintojų ir jis gyvybingai reikšis Jumyse iki pabaigos pradėtosios kovos — iki laimėjimo!
Atvejais, kai man tenka kalbėti apie kovą už laisvę vienos ar kitos tautos— Ukrainos taikingo kaimyno ar pačios Ukrainos, man vis prisimena augščiausią protą reiškianti legenda apie Ukrainos kunigaikštį Jaroslavą, kai jis, paėmęs pluoštą vytelių, rodė jas savo sūnums ir sakė: “Kiekvieną vytelę paėmus atskirai, lengva Sulenkti ir perlaužti bet visas — pluoštas neperlaužiamas."
Šią legendą perkeldami mūsų gyvenimam, gyvenimam Ukrainos bei jos kaimynų, gi, ypač prisimenant lietuvių su ukrainiečiais istorinį glaudų sugyvenimą, prieiname išvadą, kad kiekvieną mūsų atskirai lengva nugalėti. Bet jei prieš 50 metų, petys petin, kaip istorinėje praeityje, būtume kovoję su mūsų amžinais priešais, tai mes tikrai nebūtume visumoje pralaimėję ir šiandieną mūsų Tėvynės būtų laisvos, ir Jūsų šį žymų jubilėjų mes džiaugsmingai švęstame laisvame Vilniuje!
Šiandieną, akivaizdoje artėjančių ryškių galimybių— valandoje, kai išgirsime “trimto garsą”, mes turim prisiminti išmintį Ukrainos kunigaikščio Jaroslavo— mes turim prisiversti pripažinti tik išmintį ir nepakartoti pragaištingos klaidos, o tik suglaustomis gretomis kovoti už Jūsų ir mūsų teisę gyventi laisvėje. Nes tik, ir vien tik tikroje bičiulystėje, įsisunkusioje į mūsų sielas bičiulystėje, yra laidas mūsų kovoje už mūsų tautų laisvę! Į tokį žygį šaukia mus sveika nuovoka, šaukia begaliniai daug kentėjusios ir tebekenčiančios Lietuva ir Ukraina.
Ekscelencijos Generalini Konsule ir Generole! Ukrainos Tautinės Respublikos Prezidento pono Mykoly Livyc’-kio pavestas, prašau leidimo įteikti Jums Aktus-Hrarnotas Jūsų priimtiems Simono Petliūros kryžiams.
Sykiu prašau Jus, Ekscelencija, Generalini Konsule, priimti žymenį— Simono Petliūros kryžių, skirtą Lietuvos Diplomatijos Šefui ministrui Stasiui Lozoraičiui. Šis žymenis skiriamas ponui Ministrui ženklan mūsų Prezidento asmeniškos jam pagarbos ir ypač ženklan ukrainiečiuose nesikeičiančių nuoširdžiausių jausmų broliškai Lietuvių tautai.
Lai gyvuoja laisva Lietuva!
Lai gyvuoja kovotojai už mūsų Laisvę!
(Vertė Jonas D. Čėsna)
Kariuomenės atkūrimo minėjime, lapkr. 30 d., Brooklyne". Iš k.: A. Diržys, L. Vilkutaitienė, V. Vilkutaitis, J. Petniūnienė, Z. Rimas, J. Klimavičius, S. Savukynienė, V. Savukynas; pirmas iš deš. dr. Radzivanas.
L. Tamošaičio nuotr.
A.A. Plk. Itn. KAZYS BABICKAS
1968 m. spalio 18 d. Čikagoje mirė kūrėjas-savanoris inžinerijos pulkininkas leitenantas Kazys Babickas.
Mirtis a.a. plk. Itn. Kaziui Babickui gyvybės siūlą, nutraukė ligoninėje, po sunkios operacijos. Pašarvotas buvo Mažeika-Evans koplyčioje, kur ji gausiai lankė draugai ir pažįstamieji. Spalio 20 d., vakare, koplyčioje susirinkus daugybei artimųjų ir atkalbėjus rožinį, atsisveikinimo žodžius tarė: Kūrėjų-Savanorių vardu L. Balzeras, Lietuvių Karių vardu generolas J. Černius ir Tautinės sąjungos vardu Vėbra.
Spalių 21 d. iš koplyčios buvo nulydėtas į švč. M. Marijos gimimo parapijos bažnyčią, kur kan. Zakarauskui už velionies sielą atlaikius gedulingas pamaldas, buvo palydėtas į Šv. Kazimiero kapines ir palaidotas.
Velionis gimė 1901 m. gegužės 7 d. Laukminiškiuose, Panevėžio apskrityje. Mokėsi Kupiškio dviklasėje ir Petrapilio Šv. Kotrynos gimnazijoje. Brandos atestatą įgijo Kaune prie švietimo ministerijos išlaikydamas egzaminus jau kariuomenėje betarnaudamas. Iš Rusijos grįžo į Lietuvą 1918 m. vasarą ir stojo į Kauno Saulės gimnaziją tęsti mokslą. Savanoriu stojo į kariuomenę 1919 m. vasario 6 dieną iš Saulės gimnazijos 7 klasės. 1919 m. gruodžio mėn. baigė Karo mokyklos II laidą. Tad leitenantu tapo 18 metų amžiaus teturėdamas. Tarnavo elektrotechnikos — ryšių batalione. 1920 m. liepos mėnesyje Lietuvos kariuomenei užėmus Vilnių, Itn. Kazys Babickas draug su Itn. V. Endziulaičiu sutvarkė ryšius (telefono ir telegrafo) tarp Kauno miesto ir Vilniaus. 1924-1926 m. baigė Augštųjų karininkų kursų elektromechanikos skyrių. 1926 - 1931 m. buvo Ryšių bataliono Mokomos kuopos vadas. 1928-1936 m. Karo mokykloje — ryšių ir transmisijos lektorius. 1937-1940 m. — Auto rinktinės viršininkas. Okupavus bolševikams Lietuvą tapo atleistas iš kariuomenės 1940 m. birželio 28 d. Mokytojavo suaugusių gimnazijoje Vilniuje. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, iš kur 1949 m. emigravo į JAV.
Parašė: “Karo ryšiai ir transmisijos’’ — kariūnams konspektas, 1934 m.; “Bendro elgesio taisyklės’’ ir "Karo Mokyklos vidaus tvarkos statutas” — 1935 m. Periodinėje spaudoje daugiausiai rašė “Karyje”, karinėmis temomis. Paskutiniais gyvenimo metais jau mažai buvo darbingas, nes sirginėjo.
Priklausė Architektų Inžinierių sąjungai, Lietuvių Tautinei sąjungai ir LVS-gai “Ramovė”.
Ilsėkis ramybėje, mielas ginklo drauge — kovotojas dėl Lietuvos laisvės. Reiškiu gilią užuojautą Jo žmonai p. Mortai Babickienei, dukrai Gintrai Narienei ir jos šeimai, sūnui Rytui Babickui ir a.a. Velionies broliui rašytojui Petrui Babickui.
Kazys Ališauskas
Inž plk. Itn. Kazys Babickas
Lietuvos Apsaugos Dalių vadas, gen. št. plk. Itn. Antanas Špokevičius, staiga miręs Čikagoje
Užgęso dar viena lietuviška širdis — A.A. JONAS ŠVARPLAITIS
Spalio mėn. 1 d. Hanau mieste, Vokietijoje, belankydamas ten gyvenantį brolį, širdies smūgio ištiktas mirė Waterburio Ramovės skyriaus narys Jonas Švarplaitis. Gimė jis 1906 m. lapkričio mėn. 15 d. Ežeriukų kaime, Sintautų vlsč., šakių aps. Būtiną tarnybą atliko gusarų pulke. Išėjo atsargon puskarininkio laipsnyje. Buvo ilgametis Sintautų šaulių būrio vadas. Jo, tėvynės meile deganti, širdis užgęso per anksti. Jo du sūnūs, Algimantas ir Vygandas, taip pat priklauso Ramovės skyriui. Paskutiniame iš Hanau ligoninės rašytame šeimai laiške, priminė jiems, kad būtinai dalyvautų Kariuomenės atkūrimo minėjime. Jo paskutinis noras buvo įvykdytas, jie abu nešė vėliavas pamaldų metu už žuvusius ir mirusius karius ir partizanus. Jie abu yra JAV Armijos veteranai, abu viršilos laipsnio.
J. Švarplaitis buvo palaidotas So. Dover kapinėse, Wingdale miestelyje, New Yorke, amžinam poilsiui ilsėtis prie praeitais metais statyto paminklo savo broliui aviacijos kapitonui Albertui Švarplaičiui, Červenės žygio metu sušaudytam Minsko kalėjimo kieme.
Ramovės skyrius palydėjo jį paskutinėje kelionėje, uždedamas lietuvišką Trispalvę ant jo karsto. Š!os pagarbos jis buvo tikrai vertas. Gyvendamas vietovėje, kur nebuvo organizuotos lietuvių visuomenės, į už 50 mylių esantį Waterburio miestą atvykdavo į visus Ramovės ir lietuvių bendruomenės susirinkimus.
Skaudu matyti atsiskiriančius iš mūsų tarpo tėvynės meilės pavyzdžius. Jie taip reikalingi pradedančioje nutautėti lietuvių masėje šiais sunkiais tėvynei laikais.
Ilsėkis ramybėje šioje nors ir svetingoje, bet tolimoje nuo tėvynės žemėje. Kazys Urbšaitis
A.A. PLK. LTN. BALYS SVILAS
mirė 1968 m. spalio 29 d. Detroite, palaidotas vietos Holy Sepulchre kapinėse. Artimų giminių Amerikoje velionis nepaliko. Jo tolimesni giminės, Regina ir Petras Petrauskai, pas kuriuos velionis ilgesnį laiką gyveno, slaugė jį ligoje ir rūpinosi jo laidotuvėmis.
Plk. B. Svilas buvo gimęs 1898 m. spalio 28 d., Drageliškių km., Dusetų vals., Zarasų apskrity. Gimnaziją pradėjo Šiauliuose, o baigė Voroneže, lietuvių pabėgėlių nuo karo, mokyklų centre.
Grįžęs iš Rusijos, 1919 m. įstojo į Karo mokyklos II laidą, kurią baigus, buvo pakeltas į leitenanto laipsnį ir paskirtas į aviacijos dalinį. Tarnaudamas aviacijoje įgijo karo lakūno specialybę, kilo tarnyboje iki eskadrilės vado vietos ir majoro laipsnio.
Lygiagrečiai su karo tarnyba, velionis studijavo ekonomiką Vytauto Didžiojo universitete, kurį galėjo baigti apie 1930-tus metus. 1932 m. jis buvo išsiųstas čekoslovakijon, į intendantūros akademiją, kurią baigus, buvo paskirtas į Tiekimo Valdybą, maisto tiekimo viršininku. Pakeltas į pulkininko-leitenanto laipsnį,
tose pareigose tarnavo iki bolševikų okupacijos.
Amerikoje, kurį metą, dirbo žemės ūkyje, apie metus New Yorke, o likusį laiką Detroite. Kelius metus dirbęs fizinį darbą, vėliau įsigijo braižytojo specialybę. Gavęs konveijerių braižytojo darbą, juo vertėsi iki mirties. Mirė nuo galvos smegenų paraližo.
Testamentu paliko tam tikrą sumą Lietuvių Fondui ir kitoms lietuvių organizacijoms.
V. Baužos koplyčioje, laidotuvių išvakarėse, buvo bendras rožančius, po kurio velionį atsisveikino Detroito ramovėnų, Lietuvių Fondo, ir jo bičiulių atstovai. Kitą dieną, gausaus Detroito visuomenės būrio buvo palydėtas į kapines. J. š.
A.A. LTN. VLADAS PLIŪRA
žuvo eismo nelaimėje 1968 m. spalio 15 d. Gyveno Detroite, čia žuvo ir čia palaidotas Holy Sepulchre kapinėse.
Nedaug žinių velionis paliko apie save. Kilimo buvo linkuvietis, gimęs 1906 m. birželio 27 d. Augęs neturtingoje šeimoje, bet būdamas gabus, buvo išėjęs gimnazijos mokslą.
Baigęs VI aspirantų laidą, o vėliau -— 10-ties mėnesių kursus kadro karininkams. Pakeltas į kadro leitenanto laipsni, tarnavo artilerijoje, rodos, 4-me artilerijos pulke, 3-čioje grupėje, Raseiniuose.
Išeivijoje, Amerikoje, dirbo fizinį darbą ir žuvo grįždamas iš naktinės darbo pamainos. Paliko žmoną Česlovą.
Detroito ramovėnai padėjo giminėms velionį laidojant ir palydėjo jį į kapines. J. š.
Mirė Kūrėjas - Savanoris ADOMAS LAUKAITIS
Š.m. lapkričio 6 d., po kelerių metų trukusios ligos, mirė Australijos Kūr.
savanorių Sidney skyr. narys Adomas Laukaitis.
Gimęs buvo netoli Nemuno, Semeliškių apylinkėje. Jaunystę praleido kaime. I Pas. karo metu buvo mobilizuotas, dalyvavo kautynėse, buvo sužeistas ir Rumunijoje pateko į nelaisvę. Iš nelaisvės po karo, vargais negalais, grįžo Lietuvon. Tačiau, tuomet ėjo kovos už Lietuvos laisvę. A. Laukaitis, tik savaitę pailsėjęs tėviškėje, stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę per Alytaus komendantūrą. Dalyvavo kovose su bolševikais ir lenkais. Kovoms pasibaigus apsigyveno Birštone; čia jis ilgą laiką dirbo prie kelto per Nemuną. Antrajai bolševikų okupacijai artėjant pasitraukė į Vakarus į Vokietiją, vėliau į Australiją. Mirė turėdamas 76 metus. Velioni į kapus palydėjo Sydnev gyvenantys kūrėjai-savanoriai ir gausus būrys tautiečių. Kapuose k.-savanorių vardu atsisveikinimo žodi pasakė Kr. valdybos pirmininkas Simas Narušis. V. š.A.A. KPT. JONAS IGNATAVIČIUS - IGNAS
Liepos 20 d. Clevelande mirė Lietuvos kariuomenės Vyčio Kryžiaus kavalierius, kūrėjas - savanoris, knt. Jonas Ignatavičius.
Kpt. Jonas Ignatavičius-lgnas
Jis buvo gimęs 1894 m. kovo 6 d. Aukštuolių viensėdyje, Raseinių aps. Karinę tarnybą atliko, pašauktas, caro armijoje. Iš Rusijos grįžęs 1918 m. stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Karininku tarnavo 6 p.p., iš kurio 1924 m. išėjo į pasienio policijos tarnybą, baro viršininku. Vėliau perėjo į viešąją policiją. Biržuose ėjo policijos vado pareigas iki bolševikų okupacijos.
1923 m. sausio 27 d. vedė Moniką Žemaitytę. Jų sūnus — dabar žinomas mūsų dailininkas — Vytautas Ignas.
Už narsumą ir pasižymėjimą kautynėse su lenkais ties Jieznu, buvo apdovanotas Vyčio Kryžiumi. Tarnaujant, buvo atžymėtas Gedimino ordenu, Nepriklausomybės medaliu ir Latvių skautų ordenu. (b.i.)
The Boston Globė lapkričio 19 d. pranešė, kad lapkr. 18 d. mirė (kitomis žiniomis — automobilio kliudytas) buvęs ilgametis KARIO redaktorius Lietuvoje ir tremtyje — SIMAS URBONAS.
J. Juodis — Tėvynė pavojuje
