GENEROLAS MOTIEJUS PEČIULIONIS, Lietuvos didvyris — Vorkutos kankinys
KALPAS UOGINTUS
Šių metų sausio 31 d. sukako 80 metų nuo generolo Motiejaus Pečiulionio gimimo ir astuoni metai nuo Jo mirties.
— — — — —
Motiejus Pečiulionis atėjo į šį pasaulį 1888 m. sausio mėn. 31 d. Ranciškių kaime, Šventežerio valsčiuje, Seinų apskr. Jo tėvas Tomas, motina Rozalija (Zubrytė) Pečiulioniai, susipratę lietuviai, Ranciškių kaime turėjo apie 30 margų žemės ūkį, kuris rubežiavosi su Kalniškės mišku, mūsų tautos sutemų dienomis priglaudusiu tūkstančius geriausių mūsų brolių ir sesių — partizanų, laisvės kovotojų. Šiaurinėje miško dalyje, ties Grabaukos kaimu, prie pat Krosnos bažnytkaimio, įvyko vienos didžiausiųjų partizanų kautynių su enkavedistų gaujomis.
Motiejukui sveikam augant ir sulaukus 7 metelių, tėvai nusprendė leisti jį į mokslus. Motina, kaip ir dauguma anų laikų motinų, labai norėjo, kad jos sūnelis būtų kunigas. Tačiau jų ūkis tada buvo praskolintas ir iš to ūkio pajamų tėvų užsimojimo nebuvo galima įgyvendinti. Tad, Pečiulioniai ūkį išnuomavo ir tėvas, palikęs žmoną su Motiejuku namie, išvyko Amerikon, uždirbti pinigų sūnaus mokslinimui. Po poros metų Pečiulionienė persikėlė gyventi pas savo brolį Rudaminon, kur vaikas išėjo pradžios mokyklą ir įstojo Suvalkų gimnazijon. Gimnazijoje Motiejukas mokėsi vidutiniškai; bet buvo rimtas, darbštus tvarkingas ir — religingas.
M. Pečiulionis iš pat jaunystės buvo susipratęs, o kadangi anais laikais Lietuvos - Rusijos gyvenimas kart-kartėmis sūkuriavo revoliuciniais reiškiniais, tai ir moksleiviai politikavo. Kartą, Seinuose, susimetę keli gimnazistai sprendė klausimą, kas daryti su Rusijos caru, kuris neduoda Lietuvai laisvės. Aišku, jį teks nuo sosto versti, tačiau, kad verčiant išvengus kraujo praliejimo, buvo nutarta pasiūlyti carui gera valia atsisakyti sosto. Toje grupėje dalyvavo ir M. Pečiulionis. Tuo reikalu buvo suredaguota carui patariamojo turinio telegrama, kurią pasirašė ir Pečiulionis, ir drauge su kitais nunešė paštan perduoti. Carui siunčiamas telegramas tegalėjo priimti tik pats pašto viršininkas, tai ir šioji telegrama buvo įteikta pačiam viršininkui, kuris telegramą perskaitęs, palingavęs galvą, paglostęs savo žilą barzdą ir siuntėjus tėviškai išbaręs: “Vaikai, ar jūs suprantate, ką darote? Ar žinote, ko vertas tas jūsų darbas? Kalėjimo čia maža! . . . Liaukitės, vaikai; mokykitės, politikuoti suspėsite!”. Ir jų akivaizdoje jis telegramą sudraskė. Pašto viršininko būta išmintingo ir gero žmogaus. Jis išleidęs mokinius niekam jų neįskundė ir tuo reikalas baigėsi.
— — — — —
Baigęs gimnaziją; Motiejus Pečiulionis įstojo ne į kunigų seminariją, bet į Petrapilio universitetą matematikos studijuoti. Bestudijuodamas dalyvavo lietuvių studentų - visuomenininkų (s. d.) organizacijoje. Tai buvo stipri ir, palyginamai, skaitlinga slapta lietuvių studentų organizacija, įsikūrusi dar prieš 1905 metų revoliuciją. M. Pečiulionis buvo uolus ir veiklus, todėl ir būdavo išrenkamas į organizacijos valdybą, renkamą kasmet, mokslo metų pradžioje. Pečiulionis nebuvo iškalbus ir daug kalbėti nemėgo, bet ką sakė, sakė apgalvojęs, aiškiai ir nuosekliai savo mintis dėstydamas.
1914 m. rudenį, karui prasidėjus, Petrogrado lietuviai - visuomenininkai jautriai svarstydavo su karu ir jo pasekmėmis basisiejančius klausimus. Pro karo ūkanas nelengva buvo įžvelgti ateitį: kuo karas baigsis ir kokia ateitis po karo laukia Lietuvos. Lūkesčiai galimo carinės despotijos galo, iš po rusų jungo išsivadavimo viltys, tūnojo visų širdyse. Ir čia, jau iš tradicijų ugdoma - brandinama mintis į pakartotiną Rusijos revoliucijos galimumą, pradėjo drąsiai reikštis visuomenininkų tarpe. Buvo įsitikinta, jog iki karo galo Rusija nebeištęsės, kad revoliucija yra neišvengiama.
— — — — —
Motiejus Pečiulionis buvo vienas tų visuomenininkų, kuris daug savo sielos ir proto jėgų įdėjo šį klausimą svarstant. Visų dideliam nustebimui, iš visų tų svarstymų jis padarė tokį logišką sprendimą: nelaukdamas pašaukimo, savanoriu įstojo caro kariuomenėn eiliniu kareiviu. “Jei tikime į revoliuciją — mūsų vieta tarpe tų, kurie tą revoliuciją vykdys”, taip Pečiulionis motyvavo ir tuo teisino savo nuosprendį ir pasielgimą. Taip, M. Pečiulionis, visur ir visada buvo logiškas, nuoseklus ir pareigingas ką nusprendęs, tuojau ir vykdydavo. Nesiveržė jis karo mokyklon, bet pasirinko eilinio kareivio dalią ir pasinaudodamas savo nelabai imponuojančia išorine išvaizda, pateko nerikiuotėn ir kur tai ganė intendantūros raguočių bandą, kol buvo iššifruotas esąs studentas ir, prieš jo norą, buvo komandiruotas karo mokyklon, kurią baigė artilerininko specialybe ir 1916 m. buvo pakeltas karininku. Toliau jis tarnavo artilerijoje ir dalyvavo kovose su vokiečiais ir austrais.
— — — — —
1918 m. M. Pečiulionis (jau karininkas), grįžo Lietuvon ir pradžioje apsigyveno Vilniuje. Kurį laiką jis dirbo “Darbo Balso” (s. d.) redakcijoje. Tais pat metais prieš Kalėdas M. Pečiulionis pasiryžo stirti beatsikuriančion Lietuvos kariuomenėn. Palikęs redakciją ir su lazdele rankoje, pėsčias iš Vilniaus jis išėjo Dzūkijon “pas mamą”, kad kiek pailsėjęs, su ginklu rankoje galėtų kovoti už Lietuvos nepriklausomybę, apie kurią jis svajojo nuo pat gimnazisto dienų.
1919 m. vasario mėnesį, Pečiulionis savanoriu įstojo Lietuvos kariuomenėn ir buvo paskirtas artilerijon. Kai Pečiulionis, po poros mėnesių, su savo artilerijos būriu (dviem pabūklais) atsidūrė prie Daugų, tai prieš pradėdamas šaudymą, persižegnojęs ir savo kareiviams pasakęs: “Lietuviai, kareiviai, dabar triuškinsime raudonojo rusų imperializmo vabalus, kurie vėl stengiasi pagrobti mūsų tėvynę ir nori vėl mus pavergti . . . Laikykimės vyriškai iki paskutiniųjų!” ... Ir triuškino! . . .
Bekovodamas frontuose savo būrį Pečiulionis išugdė į pilną 4-rių pabūklų bateriją, kuri buvo pavadinta 4-ta baterija. Su savo 4-ja baterija jis nesiskyrė per visą Nepriklausomybės kovų metą, nors nekartą turėjo pasiūlymų užimti augštesnes pareigas. Pečiulionio organizuota ir auklėta baterija tada buvo mūsų kariuomenės pasididžiavimas.
Pečiulionis buvo kovose užgrūdintas karys: kantrus, ištvermingas, drąsus, visuomet pasiruošęs triuškinti priešą. Ten, kur Pečiulionis su savo 4-ta baterija pasirodydavo, priešas turėdavo bėgti, arba būdavo sunaikintas. Už savo drąsą ir taiklų baterijos šaudymą, Pečiulionis buvo pėstininkų pramintas “Perkūno Dieduku”. Kovose su bolševikais, bermontininkais ir lenkais, gautuosius kautynių uždvinius Pečiulionis visada labai tiksliai įvykdydavo. Taiklia savo baterijos ugnimi, greitai nuslopindavo priešo ugniavietes, kovojantiems pėstininkams praskindavo kelią, puolantį priešą sustabdydavo, arba priversdavo trauktis.
— — — — —
1919 m. gegužės mėn. 18-19 d. 4-ji baterija dalyvavo kautynėse užimant Kurklius, liepos 12 d. — Salaką. Čia 4-tos baterijos vaidmuo buvo itin reikšmingas. Pėstininkams Salaką užėmus, bolševikai, norėdami jį atimti, didelėmis jėgomis puolė mūsų pozicijas, tačiau buvo atmušti ir su dideliais nuostoliais priversti atsitraukti. Sekančią dieną bolševikai rinko savuosius kritusius ir sužeistuosius karius. Pečiulionis jų nešaudė. Leido jiems žuvusius ir sužeistuosius pasiimti. Rugpjūčio 24 d. prasidėjo garsioji Zarasų operacija, kurios išdavoje bolševikai buvo išstumti už Lietuvos sienų. Karininkas Pečiulionis su savo baterija ir čia dalyvavo. Vienoje vietoje, pagal Daugpilio plentą, priešas pastojo mūsų daliniams kelią ir sustabdė žygį pirmyn. Čia po taiklaus 4-tos baterijos šaudymo, priešo ugniavietė — kulkosvaidžiai buvo nutildyti ir mūsų pėstininkai tą vietovę užėmė. Kai priešo kontratakuoti mūsų pėstininkai iš ten pasitraukė, k-kas Pečiulionis barėsi: “Kodėl pasitraukėt? — daugiau nebešaudysiu! . ..” Tačiau, kai tik pėstininkai vėl pradėjo puolimą — Pečiulionis šaudė ir priešas vėl buvo priverstas trauktis. Mūsų pėstininkai užėmė buvusias apleistas pozicijas ir kautynės pasibaigė laimingai.
Vėliau, prasidėjus kautynėms su bermontininkais prie Radviliškio, dėl pradžioje per silpnų šiuose veiksmuose dalyvavusių mūsų jėgų, turėjome nuostolių. Tik, kai su papildymu atvyko 4-ji baterija, tai “Perkūno Dieduko” atsiradimas labai pakėlė kareivių nuotaiką. Ir, kai mūsų pėstininkai priešo kontratakuoti iš turėtų pozicijų buvo išstumti, k-kas Pečiulionis labai pyko, ir, kaip ir po Zarasų operacijos, šaukte šaukė: “Pasitraukėt, aš daugiau nebešaudysiu!”... Bet vos tik pėstininkai pradėjo puolimą, Pečiulionis ir vėl paleido savo baterijos ugnį ir šaudė labai taikliai, puolimas pavyko, Radviliškis buvo mūsiškių užimtas. Pečiulionis težinojo tik žygiavimą pirmyn. Nemėgo pasitraukimų. Jį tai labai erzindavo. Visi kariai fronte žinojo, jog kartą užėmus kurią nors vietovę, reikia atkakliai ją ginti nuo kontratakuojančio priešo, pigiai nesitraukti, nes priešingai, “Perkūno Diedukas” pyksta..., o jei jis pyksta, tai jau negerai. Visi jį taip tada gerbė. Pečiulionis pykdavo ir todėl, kad jam tekdavo labai taupyti sviedinius, kurių anuomet mes taip nedaug teturėjome, tačiau, anot jo, kiekvienas sąžiningas karys turėjo taupyti...
Kare dėl Lietuvos nepriklausomybės karininkas Pečiulionis pasireiškė kaip vienas geriausiųjų artilerininkų - baterijų vadų, mūsų tada jaunoje kariuomenėje. Jam teko dalyvauti visose žymesnėse kautynėse: su bolševikais užimant Kurklius ir Salaką, su bermontininkais — užimant Radviliškį ir su lenkais — prie Varėnos, Rodūnės, Lentvario ir kitur. Už narsumą ir pasižymėjimą kautynėse jis buvo apdovanotas dviem Vyčio kryžiais su kardais.
— — — — —
Pečiulionis, kaip retai kuris kitas vadas, suprato savo valdinius, tėviškai rūpindavosi jais, bėdoje jiems padėdavo. Už tat, nors ir griežtas buvo ir dėl jo griežtumo kareiviai jo bijodavo, tačiau ir mylėjo jį labjau negu kitus viršininkus. Atvykus naujon pozicijon, jis karininkams įsakydavo nakvynes pirmiausia parūpinti kareiviams, ir tik tada — sau. Kareiviai atsimena jį fronte, prie pabūklų žiemos metu, sušalusiomis, pamėlynavusiomis rankomis ir žinojo, kad pirštines jau bus atidavęs kuriam nors kareiviui, dirbančiam prie pabūklo. Kautynių metu, matydamas jauną kareivį bijantį lipti į augštą medį stebėjimo punkte, pavarydavo jį į apkasą ir jo vieton pats lipdavo. Štai ką apie jį rašo plk. K. Ališauskas: “Nebepamenu kurių metų vasarą, Kaune, buvo žemės ūkio paroda, į kurią suvažiavo daug žmonių. Kauno miesto autobusu bevažinėjant, keleivių tarpe buvo du kaimiečiai, tokie ramūs, tylūs . . . Tik staiga jų veidai nušvito, jiedu pakėlė kepures, stojosi, sėdosi ir vėl stojosi. Visi autobuse buvę susidomėjo jais. Pasirodo — gatvėje jiedu pamatė praeinantį generolą Pečiulionį. Generolas šypsojosi, džiaugėsi matydamas juos pamojo jiems ranka ir mes nuvažiavome. Neiškenčiau, paklausiau nuo kada jie pažįsta generolą? — “Mudu tarnavome jo baterijoje laisvės kovų metais” —- atsakė. Jų džiugiems pasakojimams apie buvusį savo vadą, nebūtų buvę galo, bet teko skirtis, nes kelionė pasibaigė. Aiškiai buvo matoma, kad jie myli savąjį vadą, vadas myli juos, o visi drauge myli Lietuvą, savo tėvynę” (Naujienos, n. 112-60).
Pečiulionis, be kitų gero karininko — vado ypatybių, buvo labai pareigingas, rūpestingas ir darbštus. Ką bedirbdamas, visuomet galvojo apie ateitį. Petrograde, veikdamas studentų visuomenininkų draugijoje, draugijos valdybos nariais jis siūlydavo rinkti jaunus, naujai atvykusius studentus, kad šie turėtų progos įgyti patyrimo visuomeniniam darbe ir ateityje galėtų pavaduoti išeinančius. Pabrėžiant Pečiulionio pareigingumą, tenka paminėti tokius faktus: 1924 m., būdamas 3-jo artilerijos pulko vadu, norėdamas asmeniniai įsitikinti, kaip einama tarnyba baterijose, tada stovėjusiose Raudondvaryje, keldavosi anksti ir niekam nieko nesakęs (kad nepraneštų baterijoms), pėsčias iš Šančių nueidavo į Raudondvarį (virš 10 km.) ir ten visai netikėtai užklupdavo baterijų pareigūnus. Kartą jis ten rado kareivį sargyboje bemiegantį. Tuo reikalu buvo kvota, labai “iškalbingas” įsakymas pulkui, (o rašyti Pečiulionis mokėjo!). Sargybinis pateko pulko teisman, budintis karininkas ir kiti (kas buvo kalti) buvo atitinkamai nubausti, baterijų vadai buvo paskatinti rūpintis uolesniu budrumu įgulos tarnyboje.
— — — — —
Be 4-tos baterijos vado ir pulko vado pareigų, Pečiulionis, bekildamas laipsniu, iki brigados generolo imtinai, Lietuvos kariuomenėje ėjo dar kitų augštų pareigų ir vis dar mokslinosi ir tobulinosi. 1922-24 m. Prancūzijoje baigė Fontainebleau artilerijos mokyklą, 1925-26 m. Paryžiuje baigė augštuosius artilerijos technikos kursus.
Būdamas artilerijos tiekimo viršininku, vėliau ginklavimo viršininku (1926-1930-1937 m.) rūpinosi kuogeriausiai apginkluoti Lietuvos kariuomenę ir parengti specialistų kadrus, ne tik savo žinybai, bet ir visai kariuomenei. Jo pastangų dėka, daug mūsų jaunų karininkų užsieniuose išėjo augštuosius mokslus. Jis labai stropiai žiūrėjo, kad užsieniuose perkami ginklai ir šaudmenys būtų geriausios kokybės. Priimant ir išbandant perkamus pabūklus ar kitus ginklus, ar medžiagas, dažniausiai pats dalyvaudavo. Mažiausiems trūkumams pasireiškus, ginklus grąžindavo firmoms trūkumus pašalinti. Jokių “dovanų” jis nepriimdavo, nors tokių pasiūlymų jam iš firmų pusės yra buvę. Jis visada nešiodavosi didžiulį portfelį, pilną prikimštą įvairių bylų, planų - projektų, net apyskaitų, o neretai ir artilerijos sviedinį galima buvo ten rasti. Įstaigos administracijos pareigūnams kaikada atrodydavo, jog generolas “persūdija”. Juk apyskaitoms tikrinti, kaip ir jas daryti, valdyboje buvo specialūs etatiniai pareigūnai — karininkai. Tačiau, generolas Pečiulionis norėdavo žinoti, kaip ir kuris jo valdinių atlieka pareigas, kuris ko vertas yra. Jeigu jis apyskaitoje rasdavo ką nors taisyta — nesibardavo: “Tai reiškia tikrinta” — sakydavo, bet, jei atitinkamo pareigūno jau pasirašytoje apyskaitoje rasdavo kur neištaisytą klaidą — tokį “riesdavo”.
Generolas Pečiulionis buvo staigaus būdo,, nervuotas, greitai “užsiliepsnodavo”, bet ilgai nepykdavo. Buvo atlaidus ir, jei tarnautojo veiksmuose nerasdavo blogos valios, arba apsileidimo — klaidas tėviškai atleisdavo. Niekad niekam nekenkė.
— — — — —
Siekdamas savo tikslo, kurį laikė Lietuvai naudingu, jokių kompromisų jis nepripažindavo.
Motiejus ir Konstancija Pečiulioniai (1924-25 m. Kaune)
Buvo griežtas ir tiesus. Jo tikslai, sumanymai ir planai būdavo dideli, plačių užmojų, sprendžiantieji ne tik “šios dienos”, kaip jau anksčiau minėta, bet visada ir ateities problemas. Vienas tokių gen. Pečiulionio planų buvo pastatydinti modernias ginklų dirbtuves Linkaičiuose. Kitas jo tikslas — Kauno ąžuolyne, Vydūno alėjos gale, įkurti Tyrimų Laboratoriją, kuri dirbtų ne tik ginklavimui, bet ir Lietuvos pramonės kėlimui, pritraukdama tyrimų darbams mokslininkus ir tuo padarytų Lietuvą mažiau priklausomą nuo užsienių.
Likimas lėmė, kad jo įsteigtos Linkaičių ginklų dirbtuvės buvo pastatytos ties Radviliškiu, kaip tik toje vietoje, kur jo vadovauta 4-ji baterija nulėmė mūsų pėstininkų pastangas laimėt sprendžiamąją kovą, ginant Lietuvą nuo bermontininkų 1919 m. Tuo būdu Linkaičių ginklų dirbtuvės tapo gyvas paminklas tam reto prakilnumo Lietuvos kariui, kūrėjui - savanoriui, generolui Motiejui Pečiulioniui. Šančiuose, gi, buvusios senos ginklų remonto dirbtuvės, jo pastangomis, buvo praplėstos ir sumodernintos.
— — — — —
Generolas Pečiulionis buvo principo žmogus. Jis greičiau atsisakydavo einamų pareigų, bet ne savo planų, kuriuos vyriausybė ne visada palankiai įvertindavo. Vieno tokio konflikto pasėkoje jis galutinai pasitraukė iš kariuomenės tarnybos 1936 m.
Pasitraukęs iš kariuomenės generolas Pečiulionis buvo pakviestas vadovauti Amerikos lietuvių bendrovei, kuri vertėsi automobilių prekyba ir jų remontu. Tada toji bendrovė tik iš vardo buvo Amerikos lietuvių. Faktinai ją jau tvarkė Lietuvos Finansų ministerija, begelbėdama ją nuo galutino bankroto.
Perėmęs bendrovės reikalus, M. Pečiulionis, projektavo ją iš pagrindų pertvarkyti. Jis norėjo automobilių motorus ir kitas jų dalis, kurias vietoje sunku buvo pasigaminti, pirkti JA Valstybėse iš Fordo ir Lietuvoje mašinas montuoti. Tuo reikalu Pečiulionis lankėsi Fordo įmonėse Detroite 1938 m.
Visuomet, o ypač išėjęs iš kariuomenės, Pečiulionis į savo išorę kreipdavo kuomažiausia dėmesio. Tad ir vykdamas Amerikon, jis labai kukliai apsirengė ir dėl to kelionėje turėjo tam tikrų nemalonumų, kurie tačiau jam nepakenkė.
Kaip ir visada, Pečiulionis ir šiose pareigose dirbdamas, pirmoje eilėje rūpinosi Lietuvos ateitimi. Iš šios komandiruotės jis grįžo geriausiai nusiteikęs, kupinas kuogeriausių, plačiausios apimties kūrybinių darbo planų, kurie, deja, atitinkamuose vyriausybės sluogsniuose pritarimo nerado. Į jo planus buvo pažvelgta tik “šios dienos” reikalų atžvilgiu, visai neatsižvelgiant į ateitį. Dėl to jis ir iš šių pareigų atsistatydino.
— — — — —
Pirmuosius rusų komunistų Lietuvos okupacijos metus M. Pečiulionis praleido besislapstydamas. Vokiečių okupacijos metais, Pečiulionis Vilniuje buvo vieno aliejaus fabriko direktorius. Žinome, kaip “striuka” anuo metu (ypač miestų gyventojams) buvo su maistu. Normos buvo mažos, o ir norminių produktų, pagal okupanto duotas maisto korteles, parduotuvėse nevisada būdavo galima gauti. Įstaigų tarnautojai pusbadžiaudavo, arba sąlygų verčiami (kam buvo prieinama) spekuliuodavo. Pečiulionis, gi, dėl savo sąžiningumo, buvo ta pelė, kuri galėjo badu nugaišti ant pilno aruodo, jei tas aruodas nebuvo jo nuosavybė. Pavyzdžiui, savo šeimos virtuvėje jis niekada neturėjo valgomo aliejaus, nors fabriko tarnautojai ir darbininkai iš to fabrikėlio aliejaus prisinešdavo nė tik sau, bet ir savo draugams, iš kurių mainais gaudavo kitokių produktų. Pečiulionis, gi, labai džiaugdavosi, kai, atsilankius Kaune, draugai iš spekuliantų nupirkę kelis litrus tokio aliejaus duodavo jam parvežti lauktuvių savo, beveik badaujančiai, šeimai. Toks jau buvo generolas Motiejus Pečiulionis — visada skrupulingai teisingas. Ginklavimo pulkininkas inž. S. B. generolo Pečiulionio (buvusio jo viršininko) sąžiningumą nusako tokiu pavyzdžiu: Pečiulionis kartą nuvyko Anglijon nepasiėmęs apsiausto. Užėjo lietingos dienos ir jis ten nusipirko lietpaltį. Grįžtant Lietuvon, muitinėje lietpaltį jis pateikė apmuitinti. Ne tik muitininkas, bet ir muitinės viršininkas sugaišo daug laiko, kol tam sąžiningam žmogui įrodė, kad dėvėti daiktai neapmuitinami, todėl ir jo apsiaustas neturi būti apmuitintas (Karys, nr. 3, 64).
Ginklavimo valdybos iždininko seife kelis metus gulėjo brangus auksinis laikrodis su retežėliu, dedikuotas gen. Pečiulioniui, iš kariuomenės pasitraukiančiam, G. V. karininkų dovana, kurios jis nepriėmė. Pasak gen. Pečiulionį — tos dovanos jis nebuvo nusipelnęs. Viską, ką daręs, daręs iš pareigos, kaip ir kiekvienas daryti privaląs. Už savo darbą jis gavęs bendrai nustatytą atlyginimą — algą, kurios jam ir užtenka. Kam jam dovana karininkų, kurie taip pat tik iš algos gyveną? . . . 1940 m. rugsėjo mėn., bolševikų iš kariuomenės atleistas, “perduodamas kasą, perdaviau ir minėtąjį laikrodį”.
Generolas Pečiulionis buvo labai jautrus tautiniams reikalams, lietuvybei. Keliaujant jam kartą į Detroitą, lėktuve pasitaikė lietuviškos pavardės stewardesė. Jis žinojo, kad Amerikoje vyksta nutautėjimas. Iš išvaizdos įtarė, kad grakščioji stewardesė gali būti lietuvių kilmės ir jam parūpo tai patirti. Jis kaž ko paklausė ją lietuviškai ir, kaip apsidžiaugė, kai pastaroji taisyklinga lietuvių kalba, dargi be akcento, atsakė jam. Pečiulionis iš džiaugsmo ko neišbučiavo jos ir viešai gyrė už tokį sąmoningumą, kad gerbia savo gimtąją kalbą ir nesigėdina (kaip daugelis kitų) viešai lietuviškai kalbėti.
— — — — —
1943 m. balandžio 5 d., Kaune, vokiečių generalinio komisaro buvo sušaukta žymiųjų lietuvių inteligentų (visuomenės vadų) — veikėjų konferencija apsvarstyti lietuvių S. S. legiono steigimo reikalą. Susirinkusiems buvo išdalinta žymių tautos vyrų (M. Biržiškos, prelato Šaulio, gen. Raštikio, gen. Kubiliūno ir kt.) rezoliucija, kurią susirinkę turėjo apsvarstyti bei priimti. Kalbėjo įvairių apskričių atstovai. Visi vengė aiškiai neigiamai pasisakyti ir siūlė vieni kitiems, vienaip ar kitaip, derintis prie vokiečių reikalavimo, kad išeitų “ir vilkas sotus ir ožka sveika”. Vokiečiai, gi, aiškiausiai reikalavo lietuvių už jų reikalus pralieti kraują, kitaip gąsdino represijomis. Tik vienas Pečiulionis drąsiai ir aiškiai pasisakė, kad iš rezoliucijų turi būti visai aišku, kad lietuviai siekia nepriklausomybės Lietuvai ir: “Vieną galvą teturiu, ir tą tik už Lietuvos nepriklausomybę padėsiu” . . . Tai pasakęs, jis iš susirinkimo išėjo. (Karys nr. 5, 60 ir nr. 3, 64 m.).
— — — — —
M. A. Milukas (Darbininkas nr. 22, 67 m.) rašo, jog jis abejojęs, ar Pečiulionis iš viso kada nors vesiąs, nes “jame nesimatė jokios romantiškos gyslelės”. O, jei Pečiulionis visdėlto vedęs, tai manąs, jog ne iš meilės, bet tik iš noro susilaukti įpėdinio, kad išsaugojus ateičiai Pečiulionių pavardę, kuri Pečiulioniui labai patikusi. Ten pat minima, kad Pečiulionis net savo giminių vestuvėsna nekvietęs. Kaip ten bebuvę su meile ir pavarde, atsimenu tik Pečiulionio pasirengimus vesti ir man atrodo, kad vestuvių, kaipo tokių, jis iš viso nekėlė ir nieko vestuvėsna nekvietė. Dėl savo kuklumo, ar kitų aplinkybių, Pečiulionis vedė “visai slaptai”, net artimieji jo bendradarbiai apie tai nieko nežinojo ir ta proga negalėjo jo pasveikinti. Berods, antroje 1924 m. pusėje artilerijos viršininko valdybon (A. Panemunėje) kartą atėjo pulkininkas M. Pečiulionis, tada jis buvo 3-jo artilerijos pulko vadas, ir ilgokai užtruko artilerijos viršininko kabinete. Gal po valandos aš buvau pašauktas kad atneščiau leidžiamųjų raštų knygą, raštams blanką ir antspaudą. Plk. Pečiulionis labai rimtai nusiteikęs sėdėjo priešais plk. Uogintą, kuris, priešingai — buvo gerai nusiteikęs, šypsojosi. Pateikęs kas buvo reikalauta, išėjau. Nepoilgo išėjo ir plk. Pečiulionis. Man buvo grąžinta antspaudas ir knyga. Pažvelgęs knygon, nieko įregistruoto neradau. Tebuvo “užimtas” tik eilės nr. ir plk. Pečiulionio parašas. Vedyboms karininkai turėdavo gauti savo viršininko leidimą. Tik po kelių dienų plk. Uogintas įsakė man, tada ėjusiam Artilerijos v-ko adjutanto pareigas, toje vietoje, kur knygoje plk. Pečiulionio pasirašyta, įrašyti, kad jam duotas leidimas santuokos reikalu. Pik. Uogintas dar pridūrė, kad Pečiulionis vedė savo “seną meilę”, buvusią mokytoją, bet nenori to reikalo garsinti. Nei vardo, nei mergautinės Pečiulionienės pavardės neminėjo. Visa tai paaiškėjo tik vėliau, kai buvo jau gauta sutuoktuvių metrika.
Su p. M. A. Miluko nuomone, kad “tarp Pečiulionių meilės kaip ir nebuvo”, sutikti negalima. Toks išmintingas, rimtas, idealistas žmogus, koks buvo a. a. generolas M. Pečiulionis, nemylėdamas nebūtų vedęs. O tos meilės požymių artimieji giminės nepastebėjo dėl to, kad čia “gyva” buvo tik “sena meilė”, o “jaunieji” jau buvo nebe jaunuoliai. Vesti kada nors anksčiau Pečiulionis neturėjo laiko. Kaip žinoma, jis visada buvo labai užimtas tarnybos reikalais, todėl asmeninius atidėdavo ateičiai, “kai bus laiko”
Pečiulionis jokių alkoholinių gėrimų negėrė ir nerūkė. Kai kartais kur prie baro (pav. gelžkelio stotyse) susitikdavo savo bičiulius ar frontų laikų draugus — jiems “užfundydavo” po “klebonišką” konjako, o pats gerdavo selterio stiklą. Generolas Pečiulionis savo asmeniniams reikalams maža teišleisdavo, jis nedaug kuo pasitenkindavo. Nebuvo girdėti, kad kada nors kokius pokylius jis būtų kėlęs. Nežiūrint to, kad kariuomenėje tarnaudamas augštame laipsnyje ir augštose vietose, gaudavo gražų atlyginimą, atsargų (kaip jo artimieji mano) jis neturėjo. Arčiau jį pažinusieji pasakoja, kad šeimos biudžetą jis — vos subalansuodavęs. Kodėl? Yra žinoma, kad gen. Motiejus Pečiulionis didelę savo pajamų dalį skirdavęs labdarai. Sužinojęs apie savo kareivių šeimų vargus — bėdas, dažnai savo algą išsiųsdavęs toms šeimoms. Visi Kauno elgetos generolą Pečiulionį gerai pažinojo ir specialiai stengdavosi patekti jam “po kojų”. Kai jam einant, kur “ant kampo” elgeta ištiesdavo ranką, tai jis kiek sugriebęs kišeniu-je, tiek ir įdėdavo į delną — vistiek, “papuolė” litas, du, penki ar net dešimt.
Iš santuokos gen. Pečiulionis turėjo sūnų Tomą, kuris karo metu Šveicarijoje baigė inžinerijos mokslus, ir dukterį Jonę, taipgi Šveicarijoje baigusią medicinos mokslą. Abi jaunosios gen. Pečiulionio atžalos, likimo audrų ir karo verpetų gerokai aplamdytos ir mokslus ėję sunkiomis medžiaginėmis sąlygomis, baigė mokslus, bet pakenkė savoms sveikatoms.
— — — — —
1944 m. vasarą, antrą kartą rusams į Lietuvą besibraunant ir susisiekimui gelžkeliais jau pašlijus, kai jau iš miestų išvažiuoti pasidarė nebeįmanoma, Pečiulionis iš Vilniaus į Kauną pas savo šeimą atėjo pėsčias; bet šeimos Kaune jau neberado, ji buvo išvykusi Žemaitijon, pas gimines. Kaunas buvo jau aptuštėjęs. Nusiminęs ir pasimatęs su kai-kuriais savo draugais, labai apskuręs, su lazda (paprasta medžio šaka) rankoje, Pečiulionis vėl pėsčias iškeliavo Šiaulių link, kur, pagal turėtus planus, tikėjosi susitikti su “kuo reikia” ir įsikurti su miško broliais Žemaitijos miškuose. Rusų kariuomenei prie Žemaitijos artėjant, ten apsistojusiems pabėgėliams iš miestų darėsi vis neramiau ir pavojinga. Kas galėjo — be jokio iš anksto apsisprendimo ar plano, pradėjo traukti į Vakarus. Pavojaus akivaizdoje sukruto ir Pečiulionio šeima, palikusi be globėjo — vyro ir tėvo. Kol dar nevėlu, norėjo patekti Vokietijon ir ten sau užuovėjos jieškoti. Bet kaip be skatiko kišeniuje svetiman kraštan vykti? Pečiulionienė pasiunčia jaunutį sūnų Tomą pajieškoti tėvo ir iš jo, jei ne medžiaginės paramos, tai nors naudingų patarimų gauti. Vargo prispirtas ir vilties įkvėptas jaunutis Tomas suranda savo tėvą Žemaitijos miškų glūdumoje. Žinoma, šioje kelionėje jam padėjo “miško broliai”, bičiuliai, gerai pažinusieji tas apylinkes ir turėję ryšius su partizanais. Tačiau kas iš to? Nudžiugęs ir susijaudinęs tėvas, karštai išbučiuoja, išmyluoja savo vienatinį sūnų paskutinį kartą ir pas motiną grąžina jį vieną, nes jo paties (tėvo) likimas jau paaukotas ant Tėvynės aukuro. Paleidžia jis mylimą sūnelį kaip atėjusį — tuščiom, nes jo paties kišenėse, be pistoleto, keliolikos šovinių ir poros granatų, daugiau nieko nebebuvo. Jis tik įprašo vargšą, mylimą sūnų, kad grįžęs nuramintų tėvo likimu besisielojančiai motiną ir seserį, pasakydamas joms, jog jų ateitimi pasirūpins kiti, už kurių reikalus jis dabar savo galvą aukoja.
Iš tikrųjų, Tomui grįžus, kas tai jiems viesiems parūpino užsienio pasus, tam tikrą sumelę vokiškų markių, ir patarė skubiai iškeliauti užsienin; nežinomojo rytojaus pasitikti. Jaunutis Tomas ir dar jaunesnė sesutė Jonė, (1944 m. rudenį)t per sieną išėjo vieni. Motina vėliau surado juos Vokietijoje. Tur būt, tos pačios nežinomos rankos globojami jie pasiekė Šveicariją, kur ir apsigyveno.
Generolo Pečiulionio nuomonė buvo — jokiu būdu nekenkti bolševikų kariuomenei, žygiuojančiai į Vokietiją, nes ten jos vieta. Tegu ten abu žiaurūs mūsų tėvynės priešai nusilupa sau kailius. Jo planas buvo: išleisti žygiuojančiai per Lietuvą rusų kariuomenei atsišaukimą, skelbiant, jog lietuviai nedarys jai jokių kliūčių, o kovos tik su pasikėsinimais iš naujo okupuoti Lietuvą. — “Mūsų, “miško brolių”, uždavinys, kautis su paskui kariuomenę atžygiuojančiais NKVD daliniais. Kuo tik galint, kenkti jiems, nuo jų gintis”, — projektavo generolas Pečiulionis.
Neužilgo Lietuvos miškuose upeliai paplūdo lietuvių vyrų ir moterų krauju, o per platųjį pasaulį nuaidėjo mūsų “miško brolių” karžygiškos kovos aidai. Slapyvardžių ir neaiškių užuominų dengiamas, iš anapus prasiverždavo ir Motiejaus Pečiulionio vardas. Tartum pasakų didvyris, čia jis minimas bekojovąs su okupanto gaujomis Žemaitijoje, čia kaujasi su Lietuvos laisvės smaugliais Augštaitijoje, tai vėl Dauguose. Iš spaudos žinojo apie tai ir Pečiulionio šeima, gyvenusi Šveicarijoje. Buvo pasklidę gandai, kad “Perkūno Diedukas” rusų sučiuptas ir viešai pakartas Panevėžyje, tai vėl, kad su savo daliniu “stribų” apsuptas Žemaitijoj miškuose, pats susisprogdino. Būk paskutinis jo įsakymas laisvės kovotojams buvęs: “Laikykitės vyrai, iki paskutinio. Priešui nepasiduokite, jis jūsų nepasigailės, o paskutinį šovinį pasilikite sau!” . . .
Visi, kas Pečiulionį pažinojo, buvo įsitikinę, jog gyvųjų tarpe jo jau nebėra ir, nevienas už jo kilnią sielą sukalbėjo “amžiną atilsį”. Tačiau didvyriai ne taip lengvai žūna. . . Ir gen. Pečiulionis iš visų karų išėjo gyvas ir net nesužeistas.
Partizaninei veiklai nurimus, “miško brolių” ištvermei išsekus, įsitikino, jog kovos laimėti vien tik savomis jėgomis neįmanoma, todėl tolesnės kovos ir aukos yra beprasmės, Pečiulionis paleidžia savo kovotojus, pasitraukia krašto užkampin ir vėl, kaip anuomet caro kariuomenėje, pradeda “piemens” gyvenimą.
Anuomet, caro okupuotoje Lietuvoje, Suvalkų mieste, rusų caro valdininkas, jaunuolio Pečiulionio neišdavė žandarams, o komunistinės Rusijos okupacijos metu Lietuvoje atsirado niekšas išdavikas, kuris susekęs tą doriausią žmogų, tyriausiąjį Lietuvos patriotą, išdavė jį Stalino budeliams. Ištremtas Sibiran, Pečiulionis 10 metų iškentėjo žiaurybėmis išgarsėjusioje Vorkutos vergų darbo stovykloje, kurią jis pavadino “Vorkutos mokslų akademija”.
— — — — —
1956 m. pavasarį, Pečiulionis, neapsakomai išvargęs, sudžiūvęs, sunykęs, netekęs beveik visų savo jėgų, bet dvasia nepalūžęs, grįžta tėvynėn ir jieško pragyvenimo šaltinio. Lanko dar likusius savo senus pažįstamus, teiraujasi darbo... Keista ir skaudu jam pasidaro, kad visi jo vengia, bijosi susitikti, nenoriai įsileidžia į namus. Su skaudančia širdimi nustoja lankęsis ir tikėdamas gauti darbo iškeliauja į Vilniaus kraštą, kur niekas jo nepažįsta. Pas pažįstamą kleboną mėgina įsitaisyti zakristijonauti, bet ir tas jam nepavyksta. Ir taip, kaip tas legendinis “amžinas žydas”, nerasdamas kur galvos priglausti, nežinodamas kur nakvos, kur gaus sausos duonos žiauberėlę, ar drungnos sriubos šaukštą, keliauja, vargšas, generolas, dviejų Vyčio kryžių su kardais kavalierius, kūrėjas - savanoris, per Lietuvos žmones, per Lietuvą, už kurią jis kovojo, aukojosi. . . alkanas ir išvargęs, nuskuręs, kaip koks valkata, nenaudėlis. . .
Nusivylęs, jis grįžta į Kauną, lankosi pas įtakinguosius pažįstamus ir prašo pagalbos, nes jam graso bado mirtis. Vargais negalais pavyksta jam išsirūpinti leidimą ir prisiglausti Ilguvos invalidų namuose, esančiuose ant Nemuno kranto, Suvalkijos pusėje, kur pagaliau, jis gavo pastogę ir maistą.
Čia jis gana ramiai jautėsi, žinodamas, jog nuošaliau gyvendamas negalės niekam užkliūti... Kiek pailsėjęs atsigriebė, atkuto. Pamažu atsigavo buvusi labai prislėgta jo nuotaika. Turėdamas užtikrintą pastogę, maistą ir pakankamai laisvo laiko, iš Ilguvos pavažiuoja pamatyti senai bematytų žmonių, nori su jais pasišnekučiuoti. Prieglaudoje, nuobodulį ir ilgesį bando prasklaidyti lyginamosios kalbotyros studijomis, kuriam reikalui literatūros jau buvo pasirūpinęs net iš kitų kraštų.
Jau anksčiau, tik ką grįžęs iš Vorkutos, jis rūpinosi susisiekti, susižinoti su šeima. Pagaliau su draugų pagalba, susisiekė. Sužinojęs, kad visi gyvi ir sveiki (apie nesveikatą jam niekas nerašė), kad gyvena Šveicarijoje, kad vaikai baigė augštuosius mokslus, jis visa savo jautria siela neišpasakytai džiaugėsi ir nuoširdžiai dėkojo Dievui už tokią didelę malonę. Viename (26. XII.56) savo laiške, savo draugui, Pečiulionis rašo: ... “Brangusis, jau susirašinėju su saviškiais ir siuntinius gaunu. Už ką, Dievuliau, man tokia nelaukta ir nepelnyta malonė? ... Didžiausias mano gyvenime smūgis būtų buvęs, jei mano vaikai būtų pasilikę nemokšomis. Nepakelčiau!”. .. Nenujautė, vargšas, kad jo vaikai besiekdami augštojo mokslo, nebeteko sveikatos, tik nenorėdami skaudinti tėvui širdies, nieko jam apie tai nerašė. Gavęs iš savo dukters kelis laiškus ir porą siuntinėlių, jautėsi begalo laimingas. Toji laimė, deja, neilgai truko. Jis susirūpino, kodėl jo sūnus Tomas nė žodelio jam savo ranka nerašo? Jokie aiškinimai jo neįtikino, tik dar labiau jį liūdesin — rūpestin gramzdino.
1958 m. spalio 12 d. laiške savo draugui, Pe-čiulionis kategoriškai paklausė: “ . . . Pagaliau parašyk man kartą aiškiai ir atvirai apie Jonę, Tomą ir Konstanciją, nes man vis dar neaišku, kodėl man Tomas ir jo motina nerašo? ...” Pagaliau, aplinkiniais keliais, besisielojančiam tėvui pavyko sužinoti tiesą apie savo artimuosius. Sūnus Tomas, (inž.) dėl susirgusių nervų, gydomas sanatorijoj, o žmona susenusi, suvargusi, visai bejėgė. Sužinota tikrovė jautrųjį tėvą skaudžiai paveikė, bet jis tuos visus skausmus stoiškai savo širdyje išgyveno. Nors tuojau po karo turėjo išsirūpinusi visus reikalingus emigracijai į JAV dokumentus, dėl sūnaus ligos Pečiulionio šeima išvykti negalėjo, o dabar jis pats dukteriai patarė pasilikti Šveicarijoje.
Laikas slinko, prarastoji sveikata negrįžo, o skaudžios žinios apie šeimą Pečiulionį labai skaudžiai pritrenkė. Pečiulionis pradėjo negaluoti, greitai ir žymiai senti, energijos likučiai apleido jį. Nieko negelbėjo jo bičiulių raminimas ir patarimai rimtai susirūpinti savimi, savo sveikata. Į reiškiamus jam paguodos žodžius, Pečiulionis atsakydavęs: “Koks skirtumas? — jei ne šiandien, tai rytoj” .. .
1960 m. sausio 25 d. 10 val. vakaro dar buvo nuėjęs pas Ilguvos kleboną ir ten rašė savo vaikams laišką, duodamas įvairių patarimų, kaip reikia gyvenime tvarkytis. Labai susijaudinęs (matomai, negerai pasijutęs), nebaigęs rašyti laiško, sugrįžo prieglaudon. Sekančią dieną (sausio 26 d.) apie 4 val. ryto besikeldamas iš lovos pakurti pečių, sukniubo ir... amžiams užmigo.
Taip baigė savo gyvenimą garbingas Lietuvos vyras — didvyris Motiejus Pečiulionis, Lietuvos generolas, vienintelis iš generolų išėjęs partizanams — laisvės kovotojams vadovauti.
Sumanus ir paslaugus prieglaudos sargas tuojau telefonavo Kaunan velionies giminėms, kurie pasirūpino velionį bažnytinėmis apeigomis palaidoti A. Panemunės kapuose. Naujai supiltas kapas netrukus buvo aptvertas geležine tvorele ir papuoštas akmens antkapiu su įrašu: “A. A. Generolas Motiejus Pečiulionis”.
Laidotuvėse dalyvavo didelė, ne tik giminių, pažįstamų, bet ir pašalinių žmonių minia.
— — — — —
Apie a. a. gen. Pečiulionį, kaip apie jokį kitą žmogų mūsų kariuomenėje ir visuomenėje, sklido ir dar tebeskamba daug įvairiausių pasakojimų, tiesiog legendų. Tačiau visi tie pasakojimai apibūdina jį, kaip nuoširdų Lietuvos patriotą, geriausią Lietuvos kariuomenės artileristą, teisingiausią ir nuoširdžiausią. žmogų, drąsų ir sumanų karininką vadą, didžiausio darbštumo, pareigingumo, bei žmoniškumo asmenį.
Šiam nekrologui, be asmeninių žinių, naudojausi medžiaga iš: LE XXII t. 233-234 psl., Karys Nr. 5-60 m., nr. 3-64 m., Naujienos nr. nr. 54, 55, 56 ir 112 - 1960 m. ir Darbininkas nr. 19, 25- 1967 m.
Pastaba: Generolas M. Pečiulionis, be Vyčio Kryžių, dar buvo apdovanotas Pracūzų Garbės Legiono Kryžiumi ir daugeliu kitų valstybių garbės ordinais.
Lietuvos Kariuomenės Auksinio jubilėjaus proga sveikinu mielą KARĮ ir jo štabą, linkėdamas ištvermės Lietuvos laisvinimo žygyje.
Dail. JURGIS JUODIS
LIETUVOS KARIUOMENĖS ATKŪRIMO SUKAKTIES MINĖJIMAS WATERBURY
Lapkričio 23 ir 24 d.d. vietos ramovėnai minėjo Lietuvos kariuomenės atkūrimo 50-jų sukaktį.
Lapkričio 23 d., per J. Adomaičio vedamų lietuviškų valandėlę buvo perduota Viliaus Bražėno žodis apie Lietuvos kariuomenę, žodis buvo turiningas ir įdomus. Tos valandėlės muzikinę dalį užėmė lietuviški kariški maršai.
Lapkričio 24 d. Šv. Juozapo" bažnyčioje buvo atnašaujamos šv. Mišios už kūrėjus - savanorius, karius, šaulius ir partizanus žuvusius dėl Lietuvos laisvės. Ramovėnai dalyvavo bažnyčioje su vėliavomis. 3 val. po pietų parapijos salėje įvyko viešnios iš Čikagos, buv. Kauno operos solistės Izabelės Motekaitienės ir pianisto Manigirdo Motekaičio, koncertas. Buvo išpildyta Dvariono, Naujalio, Karnavičiaus, Klovos, Čaikovskio ir k. kompozitorių kūrinių ir operų arijų. Viešnia solistė ir pianistas buvo publikos šiltai sutikti. Gaila tik, kad publikos susirinko mažokai.
Prieš pradedant koncertų, buvo pagerbti atsistojimu ir susikaupimo minute visi žuvusieji kovose dėl Lietuvos laisvės. Ramovėnų ir svečių pritarimu buvo priimtas laiškas, kuriuo kreipiamasi į lietuvius Amerikos karius visame plačiajame pasaulyje.
Koncertui pasibaigus, sekė kuklios vaišės ir pokalbiai. (d.)
Šis padidintas KARIO numeris yra skirtas paminėti Lietuvos Kariuomenės atsikūrimo 50 metų jubilėjų.
Straipsniai, skyriai, nekrologai ir korespondencija, tiesioginiai neliečiantys šį jubilėjų, yra palikti gruodžio nr., kuris jau spausdinamas ir netrukus bus išsiuntinėtas. — Red.
