KAUTYNĖS PRIE SEDOS

J. V. SŪDUVAS

ĮVEDAMOSIOS MINTYS

Antrojo Pasaulinio karo eigoje kada mūsų Tėvynė buvo teriojama imperialistinių kaimynų armijų, buvęs nepriklausomos Lietuvos karys su širdies skausmu sekė karo gaisrų naikinamos tėvynės kančią. Jis šventai tikėjo, atėjus laikui vėl galėsiąs griebtis ginklo, kuris iš jo buvo atimtas išdavikiškų politiškų kombinacijų būdu, kad juo galėtų ginti tik savo krašto interesus ir laisvę.

Karo meto okupacinė hitlerinės Vokietijos valdžia Lietuvoje, naudodama įvairias apgaules ir represijas, dažnai bandė organizuoti lietuvių karinius dalinius ir siųsti juos į frontus kautis už trečiojo reicho interesus. Tačiau visos nacių pastangos, be mažų išimčių, palūžo į kietą lietuvio nusistatymą — likti tik savo krašte ir ginti protėvių žemę nuo betkokio priešo. Tikram lietuviui patriotui — ūkininkui, intelektualui ir kariui buvo pilnai suprantami tiek raudonųjų komunistų, tiek rudųjų nacių kėslai Lietuvos atžvilgiu Lietuvą okupuoti ir ją paversti savo kolonija. Tačiau greitai kintančios karo fronto apystovos nešė netikėtumų ir vilionių pavergtoms tautoms.

Šiandien mums nėra sunku vertinti ano meto kariavusios Europos politinę padėtį ir padaryti atitinkamas išvadas. Tačiau tas buvo veik neįmanoma prieš dvidešimt penkeris metus. Juo labiau, kad tikrieji Atlanto Chartos, Teherano bei Jaltos konferencijų nutarimai kaip bus tvarkoma pasidalinta pokarinė Rytų Europa, buvo pridengti apgaulinga tautų apsisprendimo ir jų išlaisvinimo skraiste.

Ir taip, 1944 metų vasarą, sulūžus Rytų frontui, besitraukianti vokiečių kariuomenė Rytinę ir Pietinę Lietuvos dalį užleido besiveržiančiai raudonajai armijai. Viena okupacija užleido vietą kitai dar nuožmesnei. Komunistinės Rusijos antrasis Lietuvos okupavimas nešė siaubą ir baisius praėjusių išvežimų prisiminimus bei tautos naikinimą. Skaudaus likimo akivaizdoje patriotinis Lietuvos jaunimas spontaniškai organizavosi į partizanų kovos vienetus ir, pasitraukęs į miškus, kovėsi su Maskvos pasiųstųjų desantinių plėšikų gaujomis, teriojančiomis lietuviškas sodybas.

Tuo metu dar laisvoje Žemaitijoje susibūrę lietuviai kariai, policijos pareigūnai bei iš okupuotų vietovių pasitraukę gyventojai, paskatinti vokiečių kariuomenės augštesniųjų karininkų ėmėsi organizuoti lietuviškus kariuomenės dalinius. Jie, vokiečių Wehrmachto padedami, turėjo išaugti į pirmąją Lietuvišką Diviziją. Suorganizuotai divizijai buvo paskirtas uždavinys Sedos rajone organizuoti stabdomąjį gynimąsi prieš raudonosios armijos veržimąsi Telšių—Klaipėdos kryptimi. Divizijos štabo būstinė buvo Telšiuose.

Dėl greitai kintančių fronto sąlygų ir paskubinto rusų puolimo, lietuviška divizija nebuvo suspėta pilnai suorganizuoti. Sedos kautynėse dalyvavo tik vienas trijų batalionų nepabaigtas organizuoti pulkas. Dar tenka pažymėti, kad organizuojama divizija buvo vadinama:    Lietuvių

Rinktine, Žemaičių pulku ir pan. Kadangi jos dalinių sudėtį sudarė nevien žemaičiai, bet iš visos Lietuvos galį ginklą vartoti vyrai, tai toliau šį karinį lietuvių vienetą vadinsime bendru Lietuvių Rinktinės vardu.

Šiais Lietuvos Laisvės Kovos Metais norėčiau mielam skaitytojui suteikti pluoštelį atsiminimų, surinktų iš kautynių prie Sedos išlikusių gyvų dalyvių, ir drauge pagerbti tuos brolius karius, kurie su ginklu rankose žuvo Sedos kautynių lauke prieš raudonąją rusų armiją, antru kariu okupuojančą Lietuvos žemę.

LIETUVIŲ RINKTINĖS FORMAVIMOSI BRUOŽAI

1944 metų vasarą Zarasų policijos ir partizanų rinktinė pietų poilsio metu miškely prie Viekšnių suėjo į sąlytį su vokiečių Wehrmachto, taip vad., išsklaidytu daliniu (Versprengte Truppen) pulkininko Maeders vadovybėje. Plk. Maeders savo kovavietės štabą buvo įrengęs Viekšnių dvare. Maeders pradžioje turėjo tik priešlėktuvinę artileriją. Jo pėstininkus, kurių trūko, sudarė lietuvių rinktinės vyrai, kuriai vadovavo kpt. Jatulis. Šitas susijungimas su vokiečiais yra laikomas Lietuvių Rinktinės užuomazgos pradžia. (Taip rašo savo atsiminimuose J. Pr., kuris tuo metu buvo ryšio karininku tarp L. Rinktinės ir plk. Maeders štabo.) “Mano pareigos buvo palaikyti ryšį tarp plk. Maeders ir mūsų rinktinės, kuri jau dabar vadinosi Lietuvių Tautine Rinktine. Svarbiausia mano pareiga buvo sekti tą vokiečių štabą, kad jis nepabėgtų palikę mus vienus, rusų puolimo metu”, — rašo J. Pr.

L. Rinktinė buvo išdėstyta palei Ventą, kad sulaikytų rusus Akmenės—Papilės—Tryškių ruože. Rusų jėgos tame bare buvo silpnos. Todėl stipresnių kautynių, be patrulių susišaudymų, beveik nebuvo. Rusų patrulių slinkimas pirmyn mūsų buvo sustabdytas. Jokių vokiečių dalinių šiame ruože nebuvo. Kasdien į Maederio štabą ėmė rinktis įvairių ginklo rūšių išsklaidytų vokiečių karių, daugumoje pėstininkų. Jie tuojau buvo formuojami į dalinius ir siunčiami į frontą kovoti šalia Liet. Rinktinės vyrų. Visos tos vokiečių ginkluotos jėgos buvo vadinamos trumpai Maeders kovos grupe (Kampfgruppe Maeder).

Kai rugpjūčio pradžioje Maederio kovos grupė tapo gana skaitlinga ir paramai atvyko vokiečių tankai—Panteros, buvo įvykdytas puolimas Šiaulių m. kryptimi. Šarvuočiai pasiekė net Šiaulių aerodromą. Ruože Kuršėnai—Kruopiai kautynės vyko ištisą parą. Deja, tolyn žygiuoti nevyko, nes ten rusai buvo sutraukę stiprias jėgas. Mūsų Rinktinės vyrai šiose kautynėse negalėjo pilnai pasireikšti, nes trūko tinkamos aprangos ir ginklų. Tačiau, nežiūrint to, šiose kautynėse lietuviai laimėjo daug grobio ginklais. Po to, lietuviai kariai, tada jau vadinamas pirmasis pulkas, mjr. Urbono vadovaujamas, buvo išdėstytas Plinkšių rajone formavimui ir apmokymui. Pagaliau, pulkas buvo formaliai įjungtas į vokiečių Wehrmachtą. Plk. Maeders savo štabą įrengė Plinkšių dvare ir vadinosi “Befehlshaber der Litauischer Freiwilligen” divizijos vado teisėmis. Lietuviai kariai buvo laikinai ginkluoti vartotais vokiečių bei rusų ginklais. Uniformos buvo vokiečių kariuomenės šviesiai žalios su lietuviškos tautinės vėliavos skydeliais ant kairiosios munduro rankovės. L. Rinktinės susisiekimo priemonės—sunkvežimiai buvo pažymėti Gedimino stulpų ženklais. Pagal plk. Maeders reikalavimą L. Rinktinė turėjo išaugti į Pirmąją Liet. Diviziją.’ Divizijai apginkluoti iš Vokietijos buvo užsakyta gerausių ginklų siunta, tačiau, dėl klaidų geležinkelių tarnyboje ir dėl bombardavimų, ginklų siunta nebuvo laiku gauta. Pilnai buvo suformuotas tik vienas Liet. divizijos pulkas, vadovaujamas mjr. Urbono. Antrasis ir trečiasis pulkai teturėjo dar nepilnus kadrus. Juos vėliau papildė iš Dresdeno atvykusi šimtinė lietuvių karininkų. Savanorių į formuojamus pulkus atvykdavo kasdien po keliasdešimts. Didelis skaičius savanorių atvyko iš Žemaitijos, palydėtas generolo Tamašausko. Šie pilni patriotizmo jauni vyrai buvo įjungti į pirmojo pulko antrojo bataliono sąstatą, Tryškių ruože. Taip besitvarkant, formuojantis ir apmokant atėjo spalių mėnuo.

Schema Nr. 1. Iškarpa iš L.E. išleisto Lietuvos žemėlapio

SEDA

(žiūr. schemą Nr. 1)

Mažeikių apskr. miestelis, istorinė Žemaičių krašto gyvenvietė—Seda, randasi prie Varduvos upelio (Ventos įtako) ir Dominijos upelių santakos. Tai svarbus septynių vieškelių mazgas 26 km nuo Mažeikių ir 25 km nuo Telšių. Šioje linijoje buvo vykdomas raudonosios armijos sutelktas puolimas, nuo Šiaulių miesto per Sedą, Klaipėdos kryptimi.

Organizuojamai lietuvių divizijai vokiečių vadovybės buvo duotas uždavinys spalio mėnesį organizuoti stabdomąjį gynimąsi Sedos rajone. Tačiau dėl greitai besikeičiančių fronto apystovų jau spalio 4 d., dar nepilnai parengtas kautynėms, pirmasis pulkas gavo įsakymą užimti iš anksto parengtus apkasus į rytus nuo Sedos ir pasiruošti atremti laukiamą rusų puolimą.

Kokiose sąlygose pulko daliniai užėmė gynimosi pozicijas, patirsime iš I Bn 2 kp vado vyr. ltn. V. K. atsiminimų:

“Divizijos štabe Telšiuose buvo paskelbtas sąrašas karininkų, viso 21, kurie turėjo tuojau vykti į Sedą ir užimti vietas pirmame pulke. Pakrauti į atvirą sunkvežimį nuvažiavome į Sedą. Čia atvykę sužinojome, kad tik buvo palaidotas miręs pulko vadas plk. Vėbra. Pulko vado pareigas perėmė mjr. Urbonas. Jam ir prisistatėm. Mjr. Urbonas mums paliko gerą įspūdį. Atvykusius karininkus jis, kiek prisimenu, paskirstė sekančiai: I bataliono vadu paskyrė kpt. Puodžiūną, Batl. adjutantu — ltn. M., 2 kuopą įsakė perimti man (vyr. ltn. V. K.). 2 kuopos I būrio vadu paskyrė ltn. Vosylių. Batl. sunkiųjų priemonių kuopos vadu buvo paskirtas kpt. Pranas Počebutas, į jo kuopos sudėtį įėjo sunkieji kulkosvaidžiai, prieštankiniai pabūklai, artilerijos baterija ir minosvaidžių būrys. Artilerijos baterijai vadovavo ltn. Pr., minosvaidžių būriui — ltn. J. R. Pirmajai kuopai vadovavo kpt. B., tarnavęs 9 p. pulke, Nepriklausomybės kovų veteranas. 3 kuopai vadovavo ltn. Z.

II Bn vadu buvo paskirtas kpt. Br., pasižymėjęs kautynėse su bolševikais Pabradės rajone 1941 m. II Bn adjutantu — ltn. N., 1 kuopos vadu — ltn. K.”

Trūkstant autentiškų žinių toliau bus stengiamasi pilniau atvaizduoti tik I Bn veiksmus. Reikia manyti, kad panaši situacija buvo ir kituose batalionuose. “I Bn būstinė tuo metu buvo Dainų kaime. Ten tuojau ir išvykome: aš, ltn. Vosylius ir kpt. Puodžiūnas. Dainų kaimas buvo apie 4 km į šiaurę nuo Sedos. Turėdamas truputį laisvo laiko, aplankiau II Bn antrąją kuopą, kuriai vadovavo mano geras pažįstamas, kuopos vadas ltn. P. P.” — rašo toliau vyr. ltn. V. K. “Jį pažinau, kaip labai pavyzdingą neprikl. Lietuvos karininką. Jis man aprodė savo puikiai paruoštą ir sutvarkytą kuopą. Ltn. P. P. su ja buvo atkeliavęs nuo Panevėžio ir kuopa jau buvo dalyvavusi kautynėse su rusais. Kuopos virtuve ir kareivių maitinimu rūpinosi P. P. žmona, baigusi Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją. Šis susitikimas man paliko gilų įspūdį — koks didelis pasiryžimas buvo ginti savo tėvų žemę. Čia visur vyravo dvasia, kaip Nepriklausomybės kovų metu. Kareivių nuotaikos buvo geros. Visi troško atkeršyti Lietuvos grobikams — rusams.

“Vieną vakarą, jau sutemus, iš I Bn vado gavau įsakymą žygiuoti į Sedą ir užimti iš anksto paruoštus apkasus. Keturių km žygis nakties metu buvo atliktas greitai ir tvarkingai. Žygyje dalyvavo tik dvi pirmosios kuopos, trečioji kuopa buvo pasiųsta iškasti gynimosi apkasus į vakarus nuo Sedos, Barstyčių rajone. Uždavinį atlikus, ji turėjo prisijungti prie I Bn. Nuvykę, apkasuose jau radome 4-tą sunkiųjų priemonių kuopą. Išaušus rytui, pradėjau apžiūrinėti jau iš anksto batalionui paruoštus apkasus.”

Schema Nr. 2. Pulko gynimosi pozicijos prie Sedos

SEDOS GYNIMO SITUACIJOS PLANAS

(žiūr. schemą Nr. 2)

I    Bn užėmė pozicijas dešinėje pusėje miestelio, į pietryčius.

II    Bn priešais Sedos miestelį ir į kairę nuo jo.

III    Bn, kaip nepilnai suformuotas, buvo paliktas rezerve miestelio rajone. Skiriamąją tarp I ir II batalionų pozicijų sudarė pailgas ežerėlis dešinėje miestelio (žiūr. schemą Nr. 3).

Užpakaly pozicijų per Sedos miestelį teka upelis Varduva. Pats upelis šiaip nebūtų didelė gamtos kliūtis, tačiau Sedos miestelio šiaurinėje pusėje ant upelio buvo padaryta užtvanka vandens malūnui. Del rudens lietų upelis buvo patvinęs ir sudarė jau rimtą gamtinę kliūtį užpakaly mūsų gynimosi pozicijų. Kodėl gynimosi pozicija buvo įrengta turint užpakalyje gamtinę kliūtį, kas prieštarauja pėstininkų gynimosi taktikos dėsniams, daugumai buvo nesuprantama. Vienok, strateginiu požiūriu, stabdomajame gynime tas yra naudojama, kadangi tokia kliūtis yra nepatogi besiginančiam, o taip pat ir puolančiam priešui. Kaip matysime iš tolesnio aprašymo, paminėta gamtinė kliūtis besitraukiančiam batalionui padarė daug nuostolių.

1 Bn išsidėstė gynimosi pozicijoje dviem kuopom pirmame- skaidinyje (žiūr. schemą Nr. 3), nuo ežerėlio į dešinę, kiek leido jėgos. 3-ji kuopa buvo rezerve prie upelio. Prie trečios kuopos, netoli esančios bažnytėlės buvo ir Bn vado kpt. Puodžiūno vadovietė.

Tarp 2-ros kuopos (jos bare) abipus vieškelio buvo išdėstyta kpt. Počebuto sunkiųjų priemonių kuopa: sunk. kulkosvaidžiai, prieštankiniai pabūklai, artilerijos baterija, kuri taip pat turėjo uždavinį tiesiu taikymu šaudyti rusų tankus, ir minosvaidžių būrys.

GINKLAVIMAS IR APRANGA

Kiekvienas eilinis kovotojas iki skyrininko imtinai buvo ginkluotas vokišku šautuvu ir 40 šovinių. Kai kurie skyriai su lengvaisiais kulkosvaidžiais turėjo didesnes šovinių normas ir įvairių rankinių granatų. Lengvieji kulkosvaidžiai buvo vokiečių ir rusų modelių, įsigyti kautynių metu kaip karo grobis. Be to, kiekvienas skyrius turėjo po du pancerfaustus, šaudyti tankus iš artimo atstumo.

Kpt. Počebuto Sunkiųjų priemonių kuopa turėjo vokiškus naujus sunk. kulkosvaidžius, S.S.

- 42 m. Jie tiko šaudyti ir lėktuvus. Be to, turėjo prieššarvinių šovinių šaudyti tankus. Kiekvienas kulkosvaidis turėjo po 5000 šovinių dėžėse ir po 200 metaliniuose kaspinuose ir po 50 šovinių būgneliuose prieš lėktuvus. Artilerijos pabūklai, 75 mm rusiški, kiekvienas turėjo po 40 sviedinių. Minosvaidžiai turėjo didesnes minų normas ir jie su sunkiaisiais kulkosvaidžiais padarė daugiausia nuostolių puolantiems tankų priedangoje rusų pėstininkams. Nemaža kovotojų 2-je kuopoje, tarp jų ir keli skyrininkai, nebuvo anksčiau tarnavę kariuomenėje. Jiems nebuvo suspėta suteikti pagrindinį apmokymą. Kaip pavartoti pancerfaustus teko čia pat pamokyti kuopos vadui, jau būnant gynimosi pozicijoje.

Apranga buvo įvairi, daugumoje nusidėvėjusi. Trūko batų ir šiltų rūbų. Tuo pačiu metu vokiečiai į Sedos sandėlius vežė rūbus ir ginklavimo reikmenis. Jeigu rusų puolimas būtų įvykęs vėliau, reikia manyti, ginklavimo ir aprangos trūkumai būtų buvę papildyti.

Spalių 6 dieną, vakare, pulko vadas davė įsakymą vieną skyrių iš 2-ros kuopos pasiųsti 12 km į rytus nuo Sedos su uždaviniu žvalgyti ir sekti priešo veiksmus. Pastebėjus priešo šarvuočius, leisti raudonas raketas. Apie kitas rusų jėgas siųsti pranešimus, naudojant vietos ūkininkų pastotes.

KARIŲ NUOTAIKOS — MORALĖ

Spalių 6 d. pavakarėje lijo smulkus lietus. Vieškeliu nuo Mažeikių per Sedą traukėsi voros vokiečių sumuštos armijos Kurše daliniai (Heresgruppe Nord). Rytuose, Šiaulių kryptimi, buvo regimi lietuviškų sodybų gaisrai ir girdimas kovos ūžesys. Ten, ore vyko vokiečių-rusų lėktuvų kautynės. Priešo žvalgybos lėktuvai pasirodydavo ir Sedos erdvėje. Ir tokiose gūdžiose aplinkybėse, neturint kaimynų nei dešinėje, nei kairėje, nei artilerijos paramos, Lietuvių Rinktinės vyrai be baimės stovėjo ugniavietėse prie ginklų. Nuotaikos buvo geros, visi įtemptai laukė pasirodant nekenčiamo priešo—rusiškojo Lietuvos okupanto. Nepriklausomos Lietuvos mokyklose išauklėtas, patriotinis jaunimas: moksleiviai, studentai, buvę policijos tarnautojai, užgrūdinti Nepriklausomybės kovose visų laipsnių savanoriai karininkai ir kareiviai ramiai stovėjo prie ginklo prieš siaubą ir vergiją nešančią raudonąją armiją. Stovėjo jie be baimės, įsikibę į lietuvišką žemę ir pasiryžę ją ginti iki mirties, nepaisant visų trūkumų, ginti žemę, kurios syvais jie buvo užaugę vien garbingos ir narsios protėvių dvasios stiprinami. Ir taip, įtempto laukimo apystovose, prabėgo naktis ir išaušo miglotas spalių septintosios rytas.

Schema Nr. 3. Pulko dalinių ir ginklų išdėstymas

RAUDONOSIOS RUSŲ ARMIJOS PUOLIMAS

“Apie 9 val. ryto, tolumoje rytuose, buvo pastebėtos raudonos raketos. Supratome, kad artinasi priešo tankai. Pranešiau Bn vadui kpt. Puodžiūnui ir sunk. priemonių kuopos vadui kpt. Počebutui. Gavau įsakymą pasiruošti kautynėms. Kpt. Počebutas davė įsakymą pasiruošti priešlėktuviniam šaudymui iš sunk. kulkosvaidžių. Netrukus virš mūsų pozicijų pasirodė 4 rusų lėktuvai. Atidengus sunk. kulkosvaidžių ugnį, jie be nuostolių pasitraukė. Toliau, sekdamas kautynių lauką, pastebėjau 4 mūsų vyrus besitraukiančius palei ežerėlį ir nešančius vieną sužeistą. Tai buvo vyrai iš skyriaus, praėjusią naktį išsiųsto žvalgybai. Po to, iš pamiškės išlindo vienas rusų tankas ir pasileido į mūsų pozicijas, tikslu išaiškinti mūsų ugnies taškus. Šalia jo dar bėgo vienas mūsų žvalgybos kareivis. Bet čia prabilo mūsų prieštankiniai ginklai ir priešo tankas užsidegęs, susprogo, o mūsų vyras saugiai perbėgo į mūsų apkasus. Po to, iš miškelio išrėpliojo 5 rusų tankai, iš užpakalio sekami rusų granadierių ir, prisiartinę apie 400 metrų prieš mūsų pozicijas, atidarė savo kulkosvaidžių ir patrankėlių ugnį. Vienas iš tų tankų vėl buvo kliudytas mūsų artilerijos, užsidegė ir nustojo šaudęs. Po to, vėl iš pamiškės išriedėjo antroji 17-kos tankų banga. Užpakaly jų sekė rusų pėstininkų masė. Jiems artėjant, buvo atidaryta visų mūsų turimų ginklų ugnis. Minosvaidžių ugnis buvo sukoncentruota į užpakaly tankų puolančius rusų pėstininkus ir jie buvo priplakti prie žemės. Svarbiausią vaidmenį priešo tankų ir pėstininkų naikinime vaidino sumaniai ir drąsiai vadovaujama kuopos vado kpt. Počebuto sunk. priemonių kuopa, ypač sunkieji SS-42 m. kulkosvaidžiai galėję šaudyti ir prieštankiniais šoviniais.”

Kad skaitytojas geriau galėtų įsivaizduoti kautynių eigą, leisime kalbėti sunk. kulkosvaidžių kuopos skyrininkui A. Ad., išlikusiam gyvam, nors ir pervažiuotam rusų tanko. Jis pasakoja: “I Bn 4 sunk. kulk. kuopos I-mo būrio vadas viršila Žukauskas davė komandą taikliai ir šaltai trumpomis serijomis šaudyti pradėjusius pulti rusus ir tankus. Viršila Kvasys tiesiu taikymu iš artilerijos pabūklo nušovė 3 rusų tankus. Vis stiprėjant mūsų bare tankų puolimui ir jiems jau veržiantis į mūsų apkasus, mūsų ginklų ugnis pradėjo silpnėti, ėmė trūkti šaudmenų, jokio tiekimo nebuvo. Matėsi užmuštų ir sužeistų mūsų vyrų. Rusų artilerija taip pat pradėjo apšaudyti mūsų apkasus. Sedos miestelis degė priešo artilerijos padegtas. Kpt. Počebutas buvo užmuštas, pataikius artilerijos sviediniui į jo vadovietę. Rusų tankam besiveržiant į mūsų apkasus, keli iš jų buvo sužaloti mūsų sunk. kulkosvaidžių prieštankinių šovinių, nukertant jų vikšrus, arba vyrams pametant po jais surištus granatų ryšulius. Būrio vadas virš Žukauskas, gavęs įsakymą trauktis, iššoko iš savo apkaso ir pancerfaustu iš 30 metrų atstumo susprogdino pro šalį riedantį rusų tanką, bet ir jis pats čia pat žuvo, priešo kulkų pakirstas. Man nesuspėjus atsipalaiduoti, dėl stiprios priešo ugnies” — toliau pasakoja A. Ad., “vienas rusų tankas pervažiavo mano sunkiojo kulkusvaidžio apkasą, sutriuškino kulkosvaidžio stovą ir užvertė mane žemėmis. Netekau sąmonės. Likę gyvi mano kovos draugai, ištraukė mane iš apkaso jau be sąmonės ir nugabeno į lauko ligoninę. Čia, po kiek laiko, atgavęs sąmonę, pamačiau prie manęs stovintį karininką, laikantį rankoje mano sutriuškintą šalmą. Mano galva buvo aprišta. Kietoje molinėje žemėje iškastas apkasas apsaugojo mane nuo visiško sutriuškinimo. Dėkoju Dievui ir kovos draugams, kurie mane, be sąmonės esantį, išnešė iš kautynių lauko” — baigia savo atsiminimus sunk. kulkosvaidžių kuopos skyrininkas psk. A. Ad.

Tęsiant toliau I Bn 2-ros kuopos vado vyr. ltn. V. K. atsiminimus, pereiname į antrąją kautynių fazę — atsitraukimą.

“Sekdamas toliau kovos lauką pastebėjau, kad sunk. priem. kuopos ugnis susilpnėjo ir dauguma jų visai nutilo. Sužinota, kad šaudmenų pritrūko, o tiekimo nėra. Pažvelgęs į kairę, pastebėjau, kad II Bn jau traukiasi. Pro jo kairįjį sparną rusai veržėsi į miestelį. Nesant kaimynų, rusai apėjo II Bn kairįjį sparną. Situaciją pranešiau bataliono vadui kpt. Puodžiūnui. Pradžioje jis nedavė įsakymo trauktis, žadėdamas 3-čią kuopą mesti kontratakai, tačiau, pamatęs beviltišką padėtį, davė įsakymą trauktis Barstyčių kryptimi.

Dėl stiprios priešo artilerijos ir tankų ugnies planingo pasitraukimo negalima buvo įvykdyti. Kiekvienas traukėsi kaip kam saugiau. Traukimąsi apsunkino per Sedą bėgąs upelis. Upelio tiltelį jau apšaudė privažiavę rusų tankai. Tankai drauge šaudė ir per upelį brendančius ir taip besitraukiančius mūsų vyrus, kurių dauguma čia žuvo nuo priešo ugnies. Tarp jų žuvo ir I Bn vadas kpt. Puodžiūnas ir ltn. Vosylius. Persikėlę per upelį, likę gyvi I Bn kariai traukėsi laukais abipus vieškelio Barstyčių kryptimi, stipriai apšaudant priešo artilerijai, minosvaidžiams ir greitai kilnojamai “stalino vargonų” ugniai. Kokie buvo nuostoliai I ir II Bn užmuštais ir patekusiais į rusų nelaisvę, nesant tikrų žinių šaltinių, čia neįmanoma nustatyti. Tik pažymėtina, kad II Bn daugiau karių pateko į rusų nelaisvę dėl kairiojo sparno supimo. Gi, I Bn bare, kur buvo sukoncentruotas rusų tankų pagrindinis smūgis, buvo daugiau žuvusių. Bet ir bolševikai vien tik I-mo Bn bare patyrė didelius nuostolius. Čia buvo sunaikinti 7 rusų T-34 tipo sunkieji tankai, o keli šimtai bolševikų lavonų nuklojo kovos lauką. Panaši padėtis buvo ir II Bn ruože. Rusų nuostoliai I-mo Bn ruože buvo dideli dėka taiklios sunk. kulkosvaidžių ir minosvaidžių ugnies, sumaniai ir drąsiai vadovaujant jų vadui kpt. Počebutui, kur ir jis pats žuvo nuo priešo artilerijos ugnies.”

Atsitraukimo nuostolius padidino ir ta aplinkybė, kad Lietuvių Rinktinės vyrai nebuvo pilnai paruošti kautynėms ir buvo nepakankamai ginkluoti, o ypač trūko šaudmenų. Tačiau, visumoje jie kovėsi narsiai ir žuvo gindami tėvų žemę prieš šimteriopai stipresnį priešą. Kautynės negalėjo tęstis ilgai, nes rusų tankų jėgos buvo labai stiprios. Rinktinės uždavinys buvo stabdomasis gynimasis.

Prie Barstyčių ėjo linija apkasų, paruoštų atsitraukimo atvejui. Čia jie ir buvo panaudoti sekančios dienos rytą, bandant sulaikyti bepuolančius rusų tankus. Į pagalbą čia atvyko 4 vokiečių tankai — Panteros. Neilgai, tačiau, buvo laikytasi ir čia, nes mūsų dalinių organizacija buvo pakrikus, trūko šaudmenų ir prieštankinių ginklų. Šioje pozicijoje savo sugebėjimą ir rūpestingumą kariais parodė gen. št. plk. M. N., praleidęs naktį apkasuose su kareiviais. Kitą dieną, įvertinęs padėtį, jis davė įsakymą pasitraukti Kretingos kryptimi, nes tolesnė kova būtų tik gyvybių aukojimas: sulaikyti rusų tankų kylį besiveržiantį Klaipėdos kryptimi, neturėta jokių prieštankinių ginklų. Pasitraukus iš Barstyčių, pasibaigė organizuotas Lietuvių Rinktinės pasipriešinimas Lietuvos žemėje. Kad išvengus apsupimo katilo prie Klaipėdos, dauguma likusių gyvų Rinktinės karių pasitraukė į Rytprūsių kraštą.

ŽUVUSIŲJŲ SĄRAŠAS IR JŲ CHARAKTERISTIKA

Jis, toli gražu, nebus pilnas. Čia bus paminėti tik tie kautynių metu žuvę karininkai ir kareiviai, apie kuriuos suteikė žinias gyvi išlikę jų kovos draugai. Daugumai neatpažintų žuvusių, mes tegalime nulenkti galvas, pagerbdami jų amžiną atminimą. Vien ateinančios laisvos Lietuvos kartos įamžins jų vardus Lietuvos karo istorijoje.

Žuvę: 1) kpt. Petras Puodžiūnas, I-mo Bn vadas 2) kpt. Pranas Počebutas, I-mo Bn 4-tos sunk. priemonių kuopos vadas 3) ltn. Vosylius, 2 kuop. būrio vadas 4) ltn. Zubrickas, būrio vadas 5) viršila Žukauskas, sunk. kulkosv. būrio vadas 6) Kazimieras Ubonis, I būrio skyr. 7) eilinis Bikulčius 8) Kunkulevičius, sunk kulkosv. sekėjas 9) eil. Poškus, 4 kuopos 10) Truklica, minosvaidininkas 11) eil. Padvalskis 12) eil. Juozas Dubeika 13) j. psk. Petras Glinskas, sunk. kulk. skyr. skyrininkas.

Apie 4 sunk. priemonių kuopos vadą kpt. Pr. Počebutą vienas jo kuopos vyrų taip pasakoja: “Kpt. Počebutas kareivių buvo vadinamas tėvu ir buvo visų labai gerbiamas ir mėgiamas. Vieną rytą išrikiavęs kuopą, jis paklausė: — Kas iš jūs vyrų esate zarasiškiai? — išeikite į priekį.

Tokių kuopoje buvo 70 vyrų. Tada kapitonas paklausė: — Kas iš jūsų žino apie likimą mano brolio kpt. Henriko Počebuto? — Aš, Tamsta kapitone, žinau jūsų brolio likimą — atsiliepė vienas. — Jis žuvo 1943 m. birželio mėnesį prie Mūrinės Ašmenos, kai ją puolė 400 lenkų raudonųjų partizanų. Tuo metu kpt. H. Počebutas buvo M. Ašmenos atsparos punkto vadu, — pasakoja psk. A. Ad. Ir taip abu broliai kapitonai zarasiškiai žuvo kovose dėl Lietuvos laisvės.

PLK. MAEDERIO ŠTABAS

Plk. Maederis buvo karys tikra to žodžio prasme: drąsus, taktiškas ir labai gero išauklėjimo, apdovanotas augščiausio laipsnio riterio kryžiumi su kardais ir brilijantais. Jis nebuvo nacis, bet tik kariškis ir palankus lietuviams. Jo adjutantas kpt. Stafenzki, kilęs iš Rytprūsių, buvo nepaprastas karys. Vyr. ltn. Christ buvo ūkio dalies viršininkas, vyr. ltn. Knobloch — divizijos žinių karininkas, oberzahlmeister Zaabe — maitinimo viršininkas. Štabo ordonans-karininku buvo ltn. Welker — labai nepalankus lietuviams. Jis buvo, arba komunistas, arba rusų draugas. Jis pačioje Sedos kautynių pradžioje pirmasis pasidavė rusams į nelaisvę. Turėdami tokį karininką savo rankose, rusai tuojau smulkiausiai sužinojo mūsų fronto padėtį ir mūsų jėgas, kas jiems labai palengvino laimėti Sedos kautynes!

BAIGIAMOSIOS PASTABOS

Šis rašinys yra vien pluoštas atsiminimų, surinktų iš karių, dalyvavusių paskutinėse didesnio masto organizuoto vieneto kautynėse su rusišku Lietuvos okupantu prie Sedos. Būčiau dėkingas, kad daugiau žinantieji apie Lietuvių Rinktinės organizavimąsi ir kautynes platesne prasme, papildytų mano aprašymą. Tuo pasitarnautų Lietuvos karo istorijai ir pagerbtų žuvusių ginklo brolių atminimą. Drauge atsiprašau už klaidas ir netikslumus, pasitaikiusius ne iš blogos valios, bet dėl šaltinių stokos, neturėjimo lietuviškų karinių žemėlapių ir dėl greitai bėgančio laiko išblėsusių atsiminimų.

I. Iš aprašymo skaitytojas gali pajusti su kokiu užsidegimu, narsa ir savęs išsižadėjimu sunkiausiose kovos sąlygose lietuvis karys, nepaisy, damas mirties, stojo į nelygią kovą prieš milžinišką raudonosios armijos masę. Šita lietuvio kario kovos dvasia, išauklėta per kartas Lietuvos, karinėse tradicijose ir užgrūdinta laisvės kovose, ryškiai apibūdina jo kovos vertę ir laisvės meilę.
II. Šis atsiminimų pluoštelis ir žuvusiųjų auką, gal būt, bent dalinai atrems nepamatuotus priekaištus, kad Lietuvos kariuomenė negynė tautos laisvės pirmosios rusų okupacijos metu. Karys klauso ir vykdo įsakymus, gautus iš savo vadovybės ir krašto valdžios. Veiksmingas gynimasis yra įmanomas tik jei jis yra organizuotas ir ginkluotas. Dėl priekaištų, kad nesigynė, Lietuvos kariuomenė gali būti dėkinga tik savo karinei vadovybei, kurių įsakymų ji klausė ir laukė. Išdavikiškas jos vado gen. Vinco Vitkausko, Karvelio ir kitų, rusams parsidavimas, bei klastingas kariuomenės nuginklavimas atėmė jai galimybę pasipriešinti. Antraip, kariuomenė būtų kovojusi ir gynusi kraštą taip, kaip ji kovojo Giedraičių, Radviliškio, Sedos ir kit. kovų vietose. Gerai organizuotos ir didvyriškos Lietuvos partizanų kovos per keletą metų su rusišku okupantu šį teigimą tik patvirtina.

Užbaigdamas norėčiau padėkoti: 1) ltn. A.G. už situacinių braižinių paruošimą, 2) vyr. ltn. V. K. I Bn 2 kuopos vadui už atsiminimus, 3) ltn. J. Pr. už L. Rinktinės kūrimosi žinias, 4) sunk. kulk. psk. A.Ad. už vaizdingus kautynių prisiminimus, 5) kpt. Ž. už patarimus, sudarant I Bn gynimosi situacijos planą.

P.S. Kario žurnalo archyve paliekamas raktinis sąrašas pavardžių, tekste pažymėtų tik inicialais.