Partizanai: Istorija ir dabartis

Žodis

GEN. ŠT. PLK. KAZIO ŠKIRPOS, PIRMOJO LIETUVOS
KARIUOMENĖS KŪRĖJO - SAVANORIO

ŽODIS,

TARTAS LIETUVOS GINKLUOTŲ JĖGŲ ATKŪRIMO
50 METŲ JUBILĖJAUS MINĖJIME

Gerbiamas Pirmininke, Kovos Draugai,

Mieli Tautiečiai!

Mūsų vyresnysis ginklo brolis, generolas St. Dirmantas, paakindamas mane tarti žodį šia iškilminga proga, tėviškai patarė visiems žinomą praeitį “kuomažiausiai” liesti, o kalbėti “plačiau apie dabartį”, konkrečiai — “kas jau šiuo laiku darytina” . . .

Stengsiuos to tat ir laikytis . . .

Tačiau man prisimena ir mūsų Tautos Himno patarimas — “Semtis stiprybės iš praeities”...

Mesdamas tik trumpą žvilgsnį į praeitį, noriu pažymėti — ir neabejoju su manim sutiksite, jog gražiausią iš visų praeities pavyzdžių apie ginkluotos pajėgos rolę kovoje už savą valstybę paliko mums 1918-1919 metų kūrėjai -savanoriai. Pašaukti prie ginklo už mėnesio nuo šios mūsų čia šventiškai pagerbiamos datos, 50 metų tam atgal, kada Lietuva be mažką jau žuvo ant savo prisikėlimo slenksčio, jie užpildė pirmuosius atgimstančios Lietuvos kariuomenės pulkus, tuo sudarydami jai tvirtą pagrindą. Į jį atsiremiant, jau buvo galima palaipsniui sumobilizuoti sveikiausius vyrus ir skubiai suformuoti visą armiją, ir ją suformuoti ne patogiose kareivinėse, bet kovos lauke. Vienkart susidarinėjo krašte ginkluoti vietinių žmonių būriai, kuopos ir net batalionai, kad pastojus kelią rusams vis giliau brautis į Lietuvos teritoriją.

Kaip matome, Lietuva tada išsigelbėjo ne skambiais žodiniais ir pagalbos pažadais iš svetur, bet vien savo pačios jėgomis ir mūsų tautos sudėtomis kraujo aukomis. Todėl suprantama, kad vėliau — kai jau galėjome naudotis savos valstybės palaimomis — tautos priaugančios kartos buvo ugdomos laisvės kovotojų — savanorių dvasioje ir buvo inspiruojamasi Lietuvos Nepriklausomybės kovų pavyzdžiais ...

Pastebėsiu, jog ir lietuviškojo Klaipėdos Krašto išlaisvinimas 1923 metais neapsiėjo be jo sukilėlių savanoriško pasiaukojimo ir kraujo aukos ...

Visai kitokių, bet jau nebe žavinančių — ginkluotų pajėgų vaidmens pavyzdžių paliko mums Lietuvos nepriklausomybės sutemų metai.. Tūriu omenyje susilaikymą nuo žygio į Vilnių. Tuo buvo pažeistas pats pagrindinis tų pajėgų principas, būtent — patikrinti valstybei saugumą nuo išorinio pavojaus . . .

Nereikia būti dideliu strategu, kad supratus, jog žygis į Vilnių, įvykdytas, pav., tarp 8 ir 15 rugsėjo, kada lenkai savo okupacines jėgas jau buvo atitraukę iš to krašto pačios Lenkijos gynimui, nebūtų reiškęs jokio iš mūsų pusės militarinio smūgio jai, ar Lietuvos įsivėlimo į karą. Priešingai, tokiu žygiu Lietuva tebebūtų atlikusi savo pareigą suteikti Vilniui ir Vilniaus kraštui ginkluotą apsaugą nuo gręsusio pavojaus iš Rytų, apsaugą, kurios Lenkija tada užtikrinti jau nebepajėgė. Lenkų Vilniaus Karo komendantas net buvo tokios pagalbos pats paprašęs per Lietuvos general. konsulą Vilniuje, dr. A. Trimaką.

Iš slaptų vokiečių dokumentų, išvydusių po karo viešumą, žinome, jog Lietuvos didieji kaimynai — Vokietija ir Sovietija — buvo sutarę, jog Vilnius ir Vilniaus sritis laikytini priklausantys Lietuvai. Iš kitos pusės, Molotovo reveliacijos padarytos prof. Krėvei-Mickevičiui 1940 m. liepos 1 d. Maskvoje patvirtina, jog Kremliaus vadeivos, bijodami ginkluoto konflikto su hitlerine Vokietija, visai nebuvo ruošęsi Vilnių pagrobti. Kremlius davė įsakymą raudonajai armijai tą padaryti tik po to, kai patyrė, jog ano meto Lietuvos vyriausybė nutarė laikytis pasyviai ir net vengė pasinaudoti jai per Zechliną ir vėliau per mane, padarytomis Lietuvai, tikrai draugingomis, sugestijomis Vilniaus klausimu.

Pigia kaina Vilnių ginklu užėmęs, Kremlius jau galėjo planuoti ir likusios, laikinai dar nepriklausomos, Lietuvos dalies pertempimą iš Vakarų į Sovietų “interesų sferą”. To pasėkoje Lietuva iš politikos subjekto buvo, jos pačios neapsižiūrėjimu, pasidariusi jos didžiųjų kaimynų politikos objektu, kitaip sakant — preke jų tarpusaviems konšachtams už Lietuvos vyriausybės nugaros...

Rezultate, netrukus po to, Lietuvai buvo užkergta, tariama, savitarpinės pagalbos sutartis su Sovietija, gavome rusų karines įgulas mūsų kraštui, o už metų — buvo suduotas Lietuvos nepriklausomybei ir mirtinas smūgis. Kiek tai liečia jos ginkluotąsias pajėgas, tai joms tas reiškė palaidojimą tebesant gyvoms. Vieton pasipriešinimo šūvio sovietiškajam užpuolikui, jos buvo verčiamos pasitikti rusų raudonosios armijos padalinius mūsų žemėje kaip neva draugingos Lietuvai valstybės karines jėgas. Tauta nė nepajuto, kaip jai buvo uždėti sovietinės vergijos pančiai. ..

Tačiau, valstybei šitaip žuvus, tikrasis jos suverenas — pati lietuvių tauta — nebuvo žuvusi. Kai tik ji suspėjo kiek atsipeikėti nuo ją ištikusio birželio 15 dieną dvigubo smūgio — vadovybės sugniužimo ir staigaus skaitlingo rusų raudonosios armijos jėgų užplūdimo — jos veiklesnieji elementai tuoj pat griebėsi slaptų planavimų, kaip kraštą nuo sovietiškųjų įsibrovėlių vėl išvalius, pagal 1919 metų ginkluotos kovos pavyzdį. Pirmieji tuo susirūpino ne kas kiti, kaip buvę Lietuvos Nepriklausomybės karo dalyviai — kariuomenės kūrėjai — savanoriai, šauliai —laisvės kovotojai ir atsargos kariai — veteranai, į kuriuos čia pat orientavosi ir kadrinės kariuomenės vyrai. Apie mūsų patriotiškąją jaunuomenę netenka čia nė kalbėti — ji degė pasiryžimu atpirkti Lietuvai laisvę nauja kraujo auka, pagal 1918-1919 m. kariuomenės kūrėjų savanorių pavyzdį.

Po vienų metų kieto darbo ir pogrindžio veiklos aukų, 1941 m. birželio 23 d. įvyko tai, apie ką anksčiau tebuvo galima tik svajoti: įvyko Visuotinas Tautos Sukilimas, kuriame aktyviai dalyvavo visi jos socialiniai sluoksniai, panašiai kaip Nepriklausomybės karo metais. Visose JAV-tijų lietuviškose kolonijose rasime nemažai buvusių aktyvių to heroinio akto dalyvių bei jo gyvų liudininkų. Manau jie visi sutiks su manim, jog tai buvo pats ryžtingiausias ir impozantiškiausias mūsų tautos kovos žygis forma ginkluoto sukilimo už savo laisvę ir valstybinę nepriklausomybę, kokį tik žinome iš Lietuvos istorijos. Ginkluotos pajėgos požiūriu, kalbamas įvykis vaizdžiai parodo, jog tauta, kad ir okupanto kiečiausiai prislėgta bei žiauriausiai persekiojama, jei tik ji tikrai brangina laisvės idealus, gali ir be dailiai surikiuotos savos kariuomenės juos realizuoti, susilaukusi tam palankesnių, laimėjimą žadančių, aplinkybių ...

Po trijų iš eilės ultimatumų, su vienų metų pertraukomis sekusių iš Lietuvos kaimynų pusės, ir jos priimtų be realesnio pasipriešinimo, buvo jau pažeista tautos kovingoji moralė. Birželio 23 d. sukilimas, gi, atgaivinęs lietuvių tautą, nuplovė nuo jos gėdos dėmę už valstybinės nepriklausomybės praradimą be pasipriešinimo šūvio, ir vėl grąžino jai pasitikėjimą savo jėgomis. Jo nebepalaužė nė Lietuvos naujas pavergimas iš nacių pusės. Juk dar gerai prisimename, kaip ryžtingas ir vieningas buvo mūsų tautos antinacinis rezistavimas, kaip skubiai susidarę lietuvių batalionai desperatiškai priešinosi su ginklu rankoje 1944 metais rudenį sovietų pakartotinam įsiveržimui į mūsų kraštą ir kaip po to lietuviai partizanai vyriškai kovojo net kelis metus prieš naują sovietų okupaciją Lietuvoje. Nežiūrint patirtų skaudžiausių nuostolių ir kraujo aukų nelygioje kovoje su priešais, sakytas lietuvių tautos pasitikėjimas savo jėgomis tebejaučiamas dar iki šiol: pavergtoje Tėvynėje — Lietuvoje, tiek ir tremtyje ...

Ko mes jau tikrai pasigendame, tai tęsėjimo iš Didžiųjų Demokratijų pusės įvykdyti jų duotus iškilmingus įsipareigojimus išlaisvinti karo metais pavergtas mažąsias tautas bei grąžinti joms jų valstybines nepriklausomybes. Tas įsipareigojimas buvo pirmą kartą jų padarytas labai išgrsintoje Atlanto Chartoje, JAV prezidento Roosevelto ir Britų ministerio pirmininko pirmininko Churchillio pasirašytoje lygiai už 9 dienų po nacių Lietuvos Sukiliminės vyriausybės nušalinimo ir Lietuvos pavergimo atlikto hitlerinės Vokietijos. Po tuo dokumentu vėliau padėjo savo parašus virš 20 kitų valstybių, jų tarpe ir Sovietų Sąjunga.

Gerbiamieji, mes galime su pagrindu statyti sau klausimą: ar tai ne ironija? .. Po sakytuoju dokumentu matome parašą ir tos valstybės, kuri jau ištisus 24 metus laiko Lietuvą ne tik

Lietuvos Ginkluotų Jėgų atkūrimo 50 metų sukakties minėjime Čikagoje, lapkričio 24 d., Lietuvos gen. konsulas dr. P. Daužvardis dėkoja Ukrainos Tautinės Respublikos prezidento įgaliotiniui gen. inž. V. Fylonovyč’iui už Hramotą -Aktą, kuria įteisinamas atžymėjimas Simono Petliūros kryžiaus ordinu. Prieky prezidiumo dalis (iš kairės): M. Ba-bickienė, L. Prapuolenis, dr. V. Sruogienė, gen. št. plk. K. Škirpa ir vysk. V. Brizgys.    Foto M. Nagis

okupuotą, o mūsų tautą supančiotą komunizmo retežiais, bet kuri vis labiau kolonizuoja mūsų kraštą svetimais jam elementais. Tie keli tūkstančiai vokiečių, kuriuos hitlerinė Vokietija buvo importavusi į mūsų kraštą 1942-1944 metais, taip pat kolonizavimo tikslais, arba tie keliolika tūkstančių lietuvių, kurie buvo išvežti darbams į Reichą, arba sukišti į kalėjimus ir kacetus už rezistencinį pasipriešinimą, atrodo tik kaip lašas jūroje palyginus su keliais šimtais tūkstančių į mūsų kraštą importuotų rusų dabartinės sovietų okupacijos metu ir palyginus su kiekiu lietuvių, deportuotų į Sov. Rusiją, arba nukankintų vergų darbo stovyklose Sibire, bei skaitlinguose kalėjimuose, tiek Rusijoje, tiek ir pačioje Lietuvoje.

Ir visa tai darosi 20-me šimtmetyje, tariamai civilizuotame pasaulyje, kai atsilikusioms nuo civilizacijos Afrikos kontinento tautoms masiniai nuimami vergavimo pančiai ir net padedama atkurti ar sukurti savas nepriklausomas valstybes. Mes, lietuviai, deja, esame priversti nedaryti sau iliuzijų, kad Sovietija — užpajamavusi mūsų kraštą į rusiškojo imperializmo pajamas — lengvai jį iš savo nagų bepaleistų, net jei ir visi UNO “pilnagaliai” nariai New Yorke, balti ir spalvoti, vienbalsiai to pareikalautų. Šitaip miglotoje padėtyje esant, nelengva kalbėti apie perspektyvas. . .

Tačiau pesimizmas mums irgi nepagelbėtų.

Pagaliau, mano supratimu, būtų per anksti jam pasiduoti: didžiųjų diplomatinių varžybų rudens lapai dar nenubyrėję. Nors karuolių kalba jau daug metų kaip nutilo, bet Taikos sutarties vis dar neturime. Taigi, neturime ir nustatytos naujos tarptautiniai - teritorinės situacijos Europoje, kur randasi ir Lietuva. Kitaip sakant, visos šios rūšies problemos tebelieka neišspręstos, jų tarpe ir Lietuvos suverenumo atkūrimo. Vėliau ar anksčiau, turės ateiti ir jos eilė. Tik nepraleiskime progos eventualius situacijos kitėjimo galimumus išnaudoti Lietuvos atkūrimo reikalui. Jų nepraleistume, jei iš anksto ir planingai jų išnaudojimui pasiruoštume . .

II Pasaulinis karas, užsibaigęs taip klaikiai, paliko ne tik visą spektrą neišspręstų problemų, bet ir pasėjo pavojingų bacilų pačiame Europos kūne. Turiu omenyje įleidimą rusų raudonosios armijos iki Elbės ir į Balkanus, suskaldant Vokietijos geopolitinį vienetą į dvi dalis, su išpjauta iš jų buv. Vokietijos sostine, Berlynu. Tuo būdu jis paverstas nuolatiniu nesantaikos kaulu tarp bolševikinių Rytų ir demokratinių Vakarų. Tokia padėtis amžinai tverti negalės. Ji prilygsta parako pripildytai statinei. Belieka tik jon įkišti padegamąjį knatą, ir ginkluotas konfliktas tarp Rytų ir Vakarų bematant būtų išprovokuotas.

Tačiau, naujo karo bijo ir viena ir antra pusė. Jos žino, jog abi pusės jau turi prisigaminusios didesnius kiekius atominių ir vandenilinių bombų ir kad jų “pabarstymas” galėtų sunaikinti tiek vieną, tiek kitą susikovusias puses. Kad išvengus tokios savižudybės bei abipusio susinaikinimo, atrodo — padėčiai įsitempus iki augščiausio laipsnio — galėtų vistik dar atsirasti ir vienai ir kitai pusei noro surasti kompromisą. Sovietijai, be to, kiltų jau dabar numatomų sunkumų kaip toliau išlaikyti ant savo pavadžio tariamus satelitus. Tai, pavydžiui, parodo dabartinis Sovietų susivaidijimas su Čekoslovakija, arba prieš kelis metus įvykęs vengrų sukilimas.

Žinoma, tai tik vienas padėties Europoje pasikeitimo eventualumų. Gali atsirasti ir kitokių. Nesu joks pranašas, kad užsiimčiau panašiais spėliojimais.

Jei, tačiau, būtų tikrai siekiama kompromiso, tai Vokietija tokiu atveju būtų nebe vien paprastas kitų didžiųjų valstybių politikos objektas, kaip karą pralaimėjusį bet vienkart ji prezentuotųsi ir kaip dižiosios politikos subjektas, kadangi suspėjo prisikelti iš karo sunaikinimų ir spėjo atsikurti militariniai. Jos svoris varžybose tarp Rytų ir Vakarų pasireikštų juo didesnis, juo įtampa tarp JAV-jų ir Sovietų pasidarytų grėsmingesnė taikai ir Vokietijos militarinis įnašas jai išlaikyti pasidarytų Vakarams didelė būtinybė. Tokiomis aplinkybėmis Vokietijai ką diktuoti, kaip karą prieš 24 metus pralošusiai, jau nebebūtų įmanoma. Greičiausiai, ji pati jau statytų reikalavimus kitiems.

Galima jau dabar numatyti, jog Vokietijos conditio sine quo non būtų abiejų jos dalių apsijungimas. Šio pagrindinio objekto ji, be abejo, norės atsiekti su galimai mažesnėmis koncesijomis kitur. Todėl galima prileisti, jog vokiečiuose galėtų kilti palinkimo, kad tariamoji “Kalingradskaja oblast” atitektų geriau mažai Lietuvai, negu būtų galutinai absorbuota Sovietų Sąjungos. Bet tokiam planui būtų reikalinga, kad pati Lietuva būtų restauruota, kaip savistovė valstybė, taigi išjungta iš Sovietų Sąjungos. Pavyzdžiui, padarant ją neutralia tarpine valstybe tarp Sovietų imperijos ir atsikūrusios, apvienytos Vokietijos. Mano manymu tokia koncepcija geriausiai patarnautų taikos išlaikymui toje Europos dalyje ir pilnai atitiktų ir pačios atkursimos Lietuvos didžiajam interesui: taikingiausiai sugyventi su savo didžiaisiais kaimynais kas jie bebūtų . . .

Kad eventualinės šiuo tikslu mūsų pastangos būtų sėkmingesės, tam yra reikalinga, kad VLIK-o, kaip bendrinės vadovybės, persistatymo bazė būtų priderinta naujai situacijai Europoje, pirmoje eilėje bendros kalbos suradimui su Vokietija.

Ir be gilesnės analizės aišku, jog ikišiolinė VLIK-o antinacinės rezistencijos bazė yra pasidariusi persiaura ir vargu ar santykiams su Vokietija betiktų. Nereikia pamiršti, jog vokiečiai lieka vokiečiais, ar jie vadinosi naciais, kaip buvo karo metu, ar vadinasi kaip kad dabar — tikrais demokratais. Kad nusenėjusia an-tinacinės rezistencijos baze vokiečiams akių bereikalingai nebadytume, jos neigiamą į vokiečius poveikį būtų galima atmiešti, jei VLIK-as palaipsniui persiorientuotų į Birželio 23 dienos mūsų tautos sukilimo bazę, būtent — bazę, kuri vokiečiams gal būtų patrauklesnė. Tas sukilimas nebuvo Vokietijai nedraugingas, jei hitlerinė jos ano meto vadovybė nebūtų pati pasireiškusi piktomis užmačiomis į mūsų kraštą.

Viešosios opinijos požiūriu sakytas persiorientavimas lengvai įvykdomas. Tam, tuo tarpu, užtektų, kad Lietuvos Sukiliminės vyriausybės atstovai, kaip turį pačios mūsų tautos kraujo aukos suteiktą jiems politinį mandatą, būtų privalomai kviečiami į VLIK-o ir jo vadovaujamųjų organų posėdžius ir pasitarimus in Councils (patariamuoju balsu), kol jai nebus parūpintas kitų valstybių pripažinimas veikimui užsienyje. Teisiniu požiūriu ji nėra nustojusi egzistuoti, nacių jos nušalinimui nebuvo galima teikti jokios juridinės galios, panašiai kaip tokios galios neteikėme ir sovietų smurtui prieš A. Merkio vyriausybę.

Tačiau, kokį kelią didžiosios politikos įvykių raida mums benutiestų, nebūkime naivūs pasiduoti iliuzijai, kad valstybinį suverenumą Lietuvai kas nors patiektų, kaip gatavai iškeptą viščiuką. Tai reiškia, jog ginkluota pajėga savo vaidmens kovoje už tautos laisvės idealą jokiu atveju nebus nustojusi; net ir tada, jei reikalas pasukti 1918-1919 metų savanorių kovos keliu ir nebekiltų, arba nebereikėtų pakartoti 1941 m. tautos sukilėlių - aktyvistų heroinį žygį. Nepamirškime, jog atsikūrimo išvakarėse ir pradžioje Lietuva būtų — dėl jos pradinio silpnumo — viliojantis objektas bet kieno piktoms užmačioms, jei neturėtume iš anksto paruoštos, nors minimalinės skaičiumi, ryžtingų vyrų rikiuotės apsisaugojimui nuo galimų staigmenų.

Tačiau, tai ne vien karinė, o ir politinė problema. Jos išsprendimu, atrodo, privalėjo susirūpinti mūsų bendrinė politinė vadovybė, VLIK-as. Iš tol kad jis reikalingos iniciatyvos iki šiol nesiėmė, dar neseka, kad jos negalėtų imtis ir kas kitas.

Kalbu tuo klausimu iš šios iškilios vietos į Jus, mano buvę kovos draugai, nes jaučiuos tikras, jog ginkluotos pajėgos reikalas Jums, kaip buvusiems Lietuvos kariuomenės kariams ir tau-

tos laisvės kovotojams, jis yra arčiau prie širdies, negu kam kitam. Jūs neblogiau už mūsų didžiuosius politikus pramatote, į kur Lietuvos atkūrimo vežimas galėtų nuklimpti, susilaukus išsilaisvinimo valandos, jei neturėtume iš anksto parinktų ryžtingų vyrų jo gelbėjimui nuo susižlugdymo.

Kad nebūčiau suprastas klaidingai, prašau nepamanyti, jog siūlau jau dabar užsidėti gražias mūsų buv. ginkluotų pajėgų uniformas. Tremtyje tai nėra įmanoma, kol šalys, kur esame prisiglaudę, nesiskaito karo padėtyje su Sov. Sąjunga, mūsų krašto okupantu, mūsų dabartiniu priešu. Aš taip pat nesiūlau imtis nei kokios konspiracijos. Ji nustumtų mus tik į nesusipratimus su saugumo organais tų valstybių, kurių svetingumu naudojamės lūkuriuodami tos laimingos valandos, kada galėsime grįžti į savo senąją Tėvynę — Lietuvą. Juk esame ne laisvos valios emigrantai, bet politiniai tremtiniai, pastarojo karo aukos.

Tikruoju karinės pajėgos kriterium yra ne jos organizacinė forma ar metodas kaip ji susiformuoja, bet pirmoje vietoje tai, ką jos vyrai nešioja savo širdyse, kitaip sakant — jų patriotinis ryžtas augščiausiai aukai už bendrą tautos idealą. Tą vaizdžiai parodo, pavyzdžiui, kad ir Lietuvių Aktyvistų Fronto sąjūdis 1940-1941 metais. Tik dėka tam, kad jo dalyviai gaivino save besąlyginiu patriotiniu pasiryžimu išlaisvinti Lietuvą iš sovietų komunistinės vergijos ir atkurti jos valstybinį suverenumą, jiems, lemtingam momentui atėjus, bebuvo likę tik nurodyti, kad — vieton vienokios ar kitokios uniformos — teužsidėtų baltos lietuviškos drobės kaspinus ant kairiosios rankovės, su raidėmis T. D. A. (Tautinio Darbo Apsauga), panašiai kaip 1918 metų Vilniaus savanoriams buvau nurodęs prisisegti: karininkams — tautinių spalvų juostas, o kareiviams — tautinių spalvų trikampius, paženklinimui priklausymo staiga atsikūrusios Lietuvos ginkluotom pajėgom . ..

Nematau jokių ypatingų kliūčių nė iš kur, jei ir naujomis aplinkybėmis imtumėmės vyrų atrankos būsimos Lietuvos ginkluotos pajėgos sudarymui, kai tam ateis laikas, ir jei tą atranką darytume po Tautinio Darbo Apsaugos vėliava, ar kokiu kitu atitinkamu civilinės organizacijos pavadinimu. Juk buvę Birželio 23 d. tautos sukilėliai — aktyvistai dabar jau yra irgi tik anos heroinės kovos veteranai, tokie pat, kaip 1918-1919 metų savanoriai, Nepriklausomybės karo dalyviai, šauliai laisvės kovotojai ir, bendrai, visi kiti ano meto Lietuvos ginkluotų pa j ė-gų nariai. Skirtumas gal tik tas, kad Birželio 23 d. sukilėliai dar yra fiziniai pajėgūs ginklo tarnybai, tuo tarpu kai 1918-1919 metų savanoriai bei Nepriklausomybės karo dalyviai vis labiau — dėl didelio amžiaus — palinksta į visus priglobiančią žemelę ir išeina iš rikiuotės . ..

Gera pradžia vyrų atrankos sudarymui ateities didžiajam tikslui siekti gautųsi automatiškai, jei tariamos antinacinės rezistencijos grupės, išsivysčiusios iš Lietuvių Aktyvistų Fronto, kai jis tapo nacių sulikviduotas, apsispręstų vėl apsijungti į bendrą organizaciją besąlyginės tautinės vienybės ir karinio susidrausminimo pagrindais. Neabejoju, jog nuo to galėtų žymiai susidinaminti ir dabartinė Lietuvos laisvinimo akcija. Tai, savo ruožtu, stiprintų tautos viltį ir tikėjimą į naują Lietuvos prisikėlimą, nors ir kaip ilgai tos džiugios valandos dar turėtume laukti...

Deja, Lietuvos išlaisvinimo valandai vis labiau nusidelsiant, imtų ir čia mano siūlomos atrankos vyrai neišvengiamai nusenti. Tai reiškia, jog turėtume lygiagrečiai susirūpinti ir tuo, kaip jų gretas papildyti jaunesnio amžiaus vyrais iš tautos priaugančių kartų. Tą galima geriau ir greičiau atsiekti, ne tą prieauglį tampant ir jį parceliuojant pagal partines bei grupines ideologijas, bet jį ugdant tautinės vienybės ir pagrindinio, visiems bendro, tautos politinio idealo dvasioje — dvasioje 1918-1919 metų kariuomenės kūrėjų - savanorių bei 1941 m. tautos sukilėlių — aktyvistų.

Patirtis parodo, jog toksai priaugančių kartų politinis ugdymas žada daugiau pasisekimo, kai to siekiama per jų pačių sudaromas organizacijas, atitinkamas priaugančiųjų amžiui ir jų fiziniam ir protiniam pribrendimui.

Manyčiau, jog L. V. S. padarytų didelį pasitarnavimą bendram tautos reikalui ir Lietuvos laisvinimo tikslams, jei perimtų mūsų tautos prieauglį tremtyje savo autoritetinėn globon, tokia forma, kokia būtų tiksliausia organizaciniu požiūriu, siekiant patikrinti tinkamą papildymą vyrų atrankos Lietuvos ateities uždaviniams.

Šiomis keliomis mintimis, tikiuos, būsiu atsakęs į mano kalbos pradžioje paminėtą sugestiją pasisakyti apie tai, “kas jau šiuo laiku darytina”.

Tariu, Jums visiems, ačiū už suteiktą man didelę garbę pasidalinti tomis mintimis su Jumis, kaip mano buvusiais kovos draugais, ir su visais kitais, čia susirinkusiais Lietuvos ginkluotos pajėgos didelei sukaktuvinei šventei.