Šaulė Tremtyje

JonasAistis

KŪČIOS

O kaip balta dabar jinai, tėvynė,
Po sniego apklotu užmigusi plati,
Lyg apsigobus žėrinčiais žvaigždynais
Nežemiška, šventa ir nuostabi naktis . . .

Kaikur išbėgus stypteli eglutė
Iki mėnulio veido šypsančio nakčia:
Sniegų lig žemės nulenktos šakutės,
Dangun viena viršūnė šauna vylyčia . . .

Gumšuoja miškas. Kur-nekur trobelė
Atakusi nykiai švytėjančiais langais. 
Šerkšnoj liepsnoja deimantų ugnelės,
 
Tarytum plazdančios ant stalo žvakės 
Ar lyg vaikų maldoj nušvitę akys, 
Sustojusių Kūčių džiaugsmingai įžangai...

Kalėdų eglutė ir jos puošimas

Papuošta eglutė šiais laikais jau tapo tikru Kalėdų simboliu, į antrąją vietą nustumdama tikrąjį jų simbolį — Prakartėlę. Tačiau krikščioniška legenda, apie Kristų ir eglutę, ją, tą Kalėdų eglutę, lyg ir įprasmina. Toji legenda sako, jog eglutė išgelbėjusi Kristų nuo lietaus ir Kristus leidęs spygliuočiams žaliuoti ištisus metus. Išeitų, jog šiam prisiminimui eglutė rišama su Kalėdomis. Toks lyg būtų jos krikščioniškas įteisinimas.

Kalėdų eglutės kilmė esanti Vokietijoje, dar viduramžių laikais. Vėliau šis paprotys atėjęs į Švediją, dar vėliau į Angliją. Į Ameriką eglutės puošimo paprotį irgi atnešę vokiečiai. Pirmuoju jos tėvu laikomas vokietis August Irmgard 1847 metais ją papuošęs savo bute — Wooster, Ohio. Protestantų padavimas sakąs, jog pirmasis eglutę papuošęs žvakutėmis Martynas Liuteris (V. Vailionis, Kalėdų eglutės kilmė. — Draugas, 1967 m. gruodžio 20 d.). Lietuvą šis paprotys pasiekęs tik pradžioj dvidešimtojo šimtmečio per dvarus ir bažnyčią (Žiūrėk Lietuvių Enciklopediją), po I Pas. karo įsigalėjęs miestuose ir, daugumoje, pradžios mokyklose. Kalėdų eglutės puošimas mūsų kaime nebuvo praktikuojamas, tuo tarpu kai Kūčių papročiai siekia toli. Kai kurie Kūčių papročiai siekia net stabmeldybę. Pavyzdžiui, po Kūčių vakarienės negalima esą tuoj nuimti stalą, bet reikią valgių likučius palikti per naktį, nes Kūčių naktį tų namų mirusiųjų vėlės ateisiančios pavalgyti; stalo šieną reikią atiduoti gyvuliams, kad jie gerai tarptų; o Kūčių naktį, lygiai dvyliktą valandą, karvės prakalbančios žmonių kalba.

Nors Kalėdų eglutė, kaip tokia, nebuvo žinoma, tačiau bendrai eglučių naudojimas puošimo tikslams, išrodo, mūsų tautoje senai prigijęs. Jomis buvo puošiamos bažnyčios švenčių metu, ypač Kalėdų Prakartėlė, Velykų Grabas, per šermenis, o taip pat vestuvių papročiuose. Gaila, jog anksčiau tuo mažiau domėjomės. Prisimena vienos vestuvės (berods 1925 m. Verduliukų km. Šiaulių aps.): jaunojo pusėje, laukiant grįžtančių jaunavedžių, prie vartų buvo pastatytos eglutės ir jos papuoštos į burokus įstatytomis žvakutėmis ir spalvotais popieriukais. Taip pat eglių šakomis ir blizgučiais būdavo puošiami vestuvininkų arkliai ir vežimai. Taigi eglutėmis lietuviuose nuo seno buvo puošiamasi. Pagaliau, eglutes randame ir liaudies išdirbinių raštuose. Reikia manyti, jog tokios papuošimui naudojamos eglutės galėjo būti puošiamos ir dabar mūsų pripažintais šiaudinukais, kuriuos dar ir Nepriklausomybės laikais rasdavome seklyčių lubų papuošimuose ir dar tada kai kas mokėjome juos verti. Be šiaudinukų buvo dar labai priimti ir kiaušininiai paukščiai, kurių liemenį sudarė kiaušinio lukštas, o sparnai ir uodega būdavo iš spalvoto popieriaus; jie buvo nuleidžiami ant siūlo ir supdavosi palubėje.

E.

K. Kodatienės kūrinys “Suskambės”

TAIP BAIGIAMA MALDA UŽ LIETUVĄ

(Iš prel. J. Balkūno invokacijos)

Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk nuo pikto— Neleisk mums užmiršti Tavo gėrybes, duosnumą. Neleisk mums užmiršti tuos, kurie žuvo pogrindyje, miškuose, gatvėse ir apkasuose už savo šalį galvas padėdami. Tegul jie ilsisi ramybėje ir tegul jų kraujas atneša laisvę, džiaugsmą ir teisybę mūsų vaikams ir vaikų vaikams per nesibaigiančias kartas.

Viešpatie, suteik jiems šviesos ir laimės šalyje vietą ir tegul jų kaulams lengva būna tėviškės žemė, kurią jie savo krauju atpirko.

Neleisk mums užmiršti tuos, kurie buvo sušaudyti, kalėjimuose numarinti, ar žuvo ištrėmime.

Tegul jų narsa, mintys ir dejonės sutvirtina mus, tegul jų kančios pavirsta mūsų žemės giesme ir garbe.

Viešpatie, atverk jų iškentėjusioms sieloms dangaus vartus ir jų gyvybių auka padėk mums ištverti laisvės ir tiesos kovoje ir tegul gera jų dvasia globia ir įkvepia mus.

Marija Aušros Vartuose, užtark mus! Šv. Kazimierai— melski už mus!

STEFANIJA ČIURLIONYTĖ - DOUVAN

Mūsų Stefaniją būtų galima pavadinti legendine asmenybe. Jos nepažinus ir jos darbų nemačius būtų sunku tikėti, kad viena ištisai kovojanti lietuvaitė tiek būtų padarius ir tiek laimėjusi, ne tik tarp lietuvių, bet ir tarp amerikiečių. Kas jos nežino, kas apie ją negirdėjo tarp senųjų emigrantų ir net naujųjų? Ne vienas pereito karo tremtinių jos rūpesčiu pasiekė Ameriką ir jos namuose rado rūpestingą globą.

Stefanija Čiurlionytė atvyko į Ameriką 1906 metais su savo vyresne sesute Onute. Jai tada buvo vos 11 metų. Čia ją sutiko sunkūs darbai ir nusiminimas. Jai baisiai buvo gaila paliktos Merkinės. Jos abi su sesute Onute vakarais ilgai kalbėdavo ir verkdavo. Ilgesys neišpasakytas — nėr mamytės nors ranką ant peties uždėti, paguosti, suraminti. Po kurio laiko jos sesutė grįžo į Lietuvą, bet Stefanija nutarė čia palikti ir kovoti su gyvenimu, nežiūrint koks jis būtų kietas, koks graudus . ..

Kadangi atvažiavo į Lawrence, Mass., o ten yra daug audimo fabrikų, tai ir pradėjo dirbti kartūno fabrike. Tais laikais į fabriką 11 metų mergaitės nebūtų priėmę, bet dėdės protekcija ir pasisakius esant 13 metų, ją priėmė ir taip ji pradėjo savo vargo misiją. Darbo valandos buvo ilgos, pradėdavo septintą ir baigdavo penktą po pietų. Be to, Stefanija griebėsi mokslo — vakarais lankė mokyklą. Aišku, toks gyvenimas jai buvo per sunkus. Po poros metų jau gerai pramoko angliškai ir gyvenimas pradėjo retkarčiais jai nusišypsoti. Jau ir vieną kitą dolerį susitaupė ir drabužių nusipirko. Bet visą laiką pasilikti dirbtuvėje išrodė baisu.

Jos brolis Motiejus gyveno Kanadoje ir jau buvo įstojęs į kolegiją; pamatęs Stefanijos gabumus, nutarė ir ją pasiųsti į kokią mokyklą. Kadangi Amerikoje, Indianos valstijoje, jau veikė neturtingiems studentams Valparaiso Universitetas, tai jis ją ten nugabenęs įvedė į paruošiamąjį kursą. Ten studentams leisdavo po truputį ir užsidirbti, patarnaujant prie stalų. Koks buvo Stefanijai džiaugsmas. Perėjus paruošiamąjį kursą įstojo į universitetą. Bet ir vėl bėda — išbaigė visas sutaupąs. Ji pati sako: “dėvėjau vieną suknelę 4 metus, kai rankovės nuplyšo, įsiuvau kitas, kai sijonėlis nuplyšo, -ponia Smailienė prisiuvo kitą.” Bet ir tokių taupumu gyvenant neužteko pinigų. Kai kurie čikagiečiai lietuviai, kurie patys anksčiau perėjo tokius kryžiaus kelius ir jau dirbo, jai kiek padėjo: nupirko suknelei medžiagos ir dar šį tą. Universiteto direktorius, matydamas Stefanijos dideles pastangas moksle, vieną pavasarį ją rekomendavo vasaros darbui į Battle Creak, Mich., sanatoriją. Vėl Stefanijos viltis suliepsnojo tęsti mokslą.-Bet... ir vėl bėda. Padirbus keletą dienų ir išsisėmus visai energijai, pati sukrito ir atsidūrė sanatorijoj, ne tik nieko neuždirbus, bet ir sveikatos netekus. Vėl rūpestis ir nusiminimas pradėjo Stefanijos širdį graužti — kas bus, kas nutiks?

Išgirdę šios lietuvaitės pasiryžimus ir nesėkmę, gerieji čikagiečiai vėl puolė ją gelbėti. Viena lietuvių parapija pasiūlė mokytojauti lietuvių parapijos mokykloj. Vėl saulutė švystelėjo. Pasveikus, vyko į Čikagą ir pradėjo mokytojos darbą. Bet, neturėdama mokytojos diplomo, negavo

Stefanija Čiurlionytė-Douvan

ir pilnos algos. Jai mokėjo vos 35 dolerius į mėnesį. Valparaise susikūrusiame lietuvių ratelyje jau buvo geriau pramokusi lietuvių kalbos, tai pradėjo vakarinius kursus suaugusiems lietuviams mokytis lietuviškai. Viskas būtų gerai, bet tuo metu, Lietuvoje mirus tėveliui, jos mamytė su jauniausiu broliuku atvyko į Ameriką ir pas ją apsigyveno. Abu nedarbingi. Stefanijos brolis Tomas taip pat buvo Amerikoje, bet jis irgi lankė Valparaiso Universitétą ir gyveno iš savo uždirbtų lėšų. Stefanija turėjo pakelti nors ir labai mielą, bet sunkią jai naštą, išlaikant mamytę ir broliuką. Taip pat visą laiką tęsė mokslą, lankydama Čikagos universitetą.

Maža buvo pinigų, todėl Stefanija nutarė jieškoti pelningesnio darbo. Jį greitai surado United Charities — labdaros draugijoj. Kiek padirbus, persikėlė į Amerikos Raudonąjį Kryžių, vis gaudama daugiau atlyginimo. Tuo metu jau buvo prasidėjęs I Pas. karas ir tokių darbininkų labai reikėjo. Kiek padirbus R. Kryžiuje, buvo pakelta į viršininkės padėjėjos laipsnį, žinoma, ir alga pakelta. Gyvenk ir norėk, kaip lietuviškas priežodis sako.

Pagaliau Stefanija ištekėjo už Eugenijaus Douvan ir apsigyveno Detroite. “Dabar tai pailsėsiu — manė mūsų Stefanija — nė mokyklos, nė darbo” — svajojo ji.

Gyvenimas turi savo misiją. Kai ji darbo nejieškojo, tai ją darbas pradėjo jieškoti. Vieną gražią dieną jai skambina telefonas. Viena ligoninė ją prašo ateiti dirbti prie nevedusių moterų skyriaus. Ji kažkokiu būdu buvo rekomenduota iš Čikagos su augštu įvertinimu. Stefanija, pripratus dirbti ir būti aktyvi, nemokėjo tinginiauti, neiškentė ir pradėjo naują darbą, Šis darbas buvo labai nervuojantis, todėl kiek padirbus, perėjo dirbti į Catholic Womens draugiją. Ten darbas buvo nesunkus, bet ir atlyginimas nekoks. Kam gaišinti laiką — nutarė Stefanija ir perėjo dirbti į Detroito Policiją, moterų skyrių. Čia išdirbus 27 metus, pasitraukė į pensiją ir išvyko gyventi į Cleveland, Ohio, kur nuo senų laikų gyvena jos brolis Tomas, Čia ji ir gyvena iki šiol. Bet Stefanija nepamiršta ir senojo Detroito, ji čia dažnai atsilanko ir jaučiasi kaip namie.

Stefanija Douvan - Čiurlionytė yra didelė keliauninkė. Ji apvažinėjo ne tik visą Ameriką, Meksiką, Lietuvą, bet ir beveik pusę Europos. Mano knygynėly, pundelyje, stovi jos kelionių atsiųstos atvirutės. Jų suskaičiau apie 20 iš Europos sostinių.

Kiek daug ji prisidarbavo lietuvių organizacijose, tai trumpam straipsnely neįmanoma aprašyti. Kur lietuvių reikalas — Stefanijos reikalas. Ji tam niekad nepritrūko jėgų, nė centų ... Marija Sims-Černeckytė

IŠ ŠAULIŲ GYVENIMO IR VEIKLOS

Pagerbtas šaulys Vincas Tamošiūnas — Čikagoje spalio mėn. 27 d. CV posėdyje, už ypatingai gražiai išvystytą šaulių veiklą Detroite, jubilėjinių metų proga, iškilmingai pagerbtas St. Butkaus šaulių kuopos pirmininkas š. Vincas Tamošiūnas. Jam buvo paruoštas gražus adresas su CV ir Šaulių S-gos garbės narių parašais. Po atitinkamos CV pirmininko V. Išganaičio kalbos šį adresą jam įteikė trys garbės nariai — gen. Kazys Musteikis, gen. Stasys Dirmantas ir adv. Rapolas Skipitis.

Posėdžiui pasibaigus, Gintaro svetainėje, įvyko šia proga suruoštos vaišės, kurių metu visi dalyviai nuoširdžiai sveikino pagerbtąjį, dėkodami jam už gražų pavyzdį ir linkėdami asmeniškos laimės ir ištvermės tolimesnei veiklai. Atsidėkodamas š. Tamošiūnas kukliai nupasakojo savo gyvenimo kelius. Dalyviams buvo labai malonu arčiau pažinti šį garbingą šaulį ir taurų lietuvį.

Be kitų, posėdyje ir vaišėse dalyvavo, iš Detroito atvykusi, Šaulių Moterų vadovė sesė K. Kodatienė ir šio skyriaus redaktorė.

Sesės K. Kodatienės meno paroda — Clevelande, lapkričio 9-10 įvyko sesės K. Kodatienės meno paroda, kurioje buvo išstatyti jos 35 kūriniai. Oficialus parodos atidarymas buvo pravestas sk. D. Balašaitienės, nes šią jos parodą globojo Clevelando Skautininkių draugovė. Vienas paveikslas burtų keliu buvo paskirtas lankytojams. Šią žinią duodant dar nebuvo žinoma apie parodos pasisekimą. Tai antroji —- po pernai pasisekusios parodos, Detroite.

Nutarta ruošti šaulių stovykla — LŠST Centro valdyba nutarė suruošti Dainavoje vienos savaitės šaulių stovyklą. Stovykla įvyks 1969 m. birželio mėnesį nuo 16 iki 23 dienos. St. Butkaus kuopos valdyba jau užsakė stovyklai patalpas ir rūpinasi jos pasisekimu. CV prašo dalinių valdybų tai paskelbti savo šauliams, kad kas norės dalyvauti, galėtų iš anksto tą savaitę rezervuoti stovyklai.

Stasė Bartašiūtė-Pranėnienė, Detroito Stasio Butkaus šaulių kuopos energinga ir darbšti šaulė.

DETROITAS

Pastaba. Gaila, kad į daugkartinius redaktorės prašymus atsiliepia vos pora kuopų, dėl to nesistebėkime, jog jų vardus dažniausiai ir sutinkame.

Šaulės Detroite

Gražiai išvysčius šaulišką ir kultūrinę veiklą. Detroito šaulių kuopai, vis daugiau atsiranda moterų, norinčių stoti į šaulių eiles, šiuo metu kuopoje randasi virš 20 šaulių moterų. Rudenį, kuopos šaudymo rungtynėse šaulių Kodačių vasarvietėje Nidoje gražiai pasirodė ir šaulės moterys. Laimėjusios pirmąsias vietas, š. A. Tamulionienė ir L. Mingelienė, kuopos šaulių buvo apdovanotos simbolinėmis dovanėlėmis. Dainavoje įvykusiose Amerikos-Kanados šaulių šaudymo rungtynėse šaulės moterys prisidėjo prie įvairių darbų: š. S. Pranėnienė, padedama kitų šaulių, gamino ir valgydino 3 dienas suvažiavusius šaulius ir svečius: S. D. Petronienė gražiai pravedė meninę programą banketo metu, kurią išpild ė ps. A. Tamulionytės vadovaujamas Gabijos tunto skautės ir jaunosios šaulių pagelbininkės, R. Kaunelytė ir V. Pranėnaitė, paskaitydamos š. M. Sims ir š. K. Kodatienės kūrybos, Šaulės rūpinosi ir mediciniška pagalba šaudymo metu, salės stalų papuošimu ir kitais darbais. Talkininkavo V. Šiurkienė, V. Šulcienė, A. Tamulionienė, L. Mingelienė, S. Kaunelienė, G. Viskantienė, G. Valiukėnienė ir kitos.

J. Damušienė, nors ir ne šaulė, buvo taikliausia šaudytoja moterų tarpe.

Pagerbtas Detroito kp. šaulys

Mykolas Vitkus, nuolatinis ir ypatingai duosnus aukotojas šaulių ir kitiems reikalams, įvykusiame Balio suvažiavime Nidoje rugsėjo 22 d. buvo visų suvažiavusių pagerbtas nuoširdžiu pasveikinimu io Vardo dienos proga. Plevėsuojant Trispalvei buvo sudainuota Ilgiausių metų ir palinkėta daug sėkmės jo asmeniniam ir šauliškams visuomeniškame darbe.

D.

ČIKAGA

Spalio 6 d. kuopos susirinkime buvo išklausytas pirm. Išganaičio pranešimas ir pasitarta bėgamaisiais reikalais. Po susirinkimo buvo pademonstruota filmas iš šaulių gyvenimo.

Kuopos menininkai uoliai kartoja ir ruošiasi veikalo “Aušros Sūnūs” pakartotinam pastatymui Teatro festivalio proga.

Pasisekęs vakaras

Čikagos Vytauto D. šaulių kuopa atšventė krintančių rudens lapų laikotarpį — suruošė Rudens Lapų puotą. Š.m. spalio 12 d., rudens lapais skoningai papuoštoje Vyčių salėje, susirinko apie 200 šaulių ir jų svečių. Susirinkusius šiuo kartu linksmai nuteikė linksma meninė programa:    akordeonui griežiant, sesė S.

Petrauskienė ir š. A. Kvečas padainavo keletą lengvų smagių dainelių, o Vyt. Biletavičius labai vykusiai padeklamavo komišką eilėraštį apie dypuką ir jo gryčią—kaminyčią. Eilėraštis buvo gautas iš Kanados. Gardžiai pasijuokus ir pasivaišinus moterų šaulių paruoštais skaniais valgiais, buvo smagiai pasišokta, grojant Ramanausko orkestrui. Kuopa džiaugiasi, kad į kasą įplaukė apie 700 dol. gryno pelno.

Bendros žinios.

Naujas adresas:,nuo š.m. lapkričio 15 d. iki kitų metų balandžio 15-tos visais reikalais į moterų šaulių vadovę prašoma kreiptis šiuo adresu:

K. Kodatienė, 9225 Carlyle Avenue, Surfside Miami Beach, Fla. 33154

Šaulė, aktorė ir režisorė Z. Arlauskaitė-Mikšienė buvo paguldyta į ligoninę, kai prie savo namų susilaužė šlaunikalnį. Po padarytos operacijos buvo prisidėjęs ir plaučių uždegimas. Linkime brangiai sesei greitai atgauti jėgas.

ŽINIOS IŠ MOTERŲ PASAULIO

Sol. Violeta Čižauskaitė-Balčiūnienė “Dirvos” suruoštame Clevelande jaunųjų dainininkių konkurso koncerte rugsėjo 28 d., laimėjo pirmąją vietą.

Iškilioji lietuvaitė — PLB III-me Seime New Yorke banketo metu Dalia Orentaitė buvo išrinkta gražiausia lietuvaite — Miss Lithuania ir papuošta gintarine karūna. Ji yra veikli lietuvaitė jaunimo tarpe, akademikių skaučių pirmininkė, dainuoja Čiurlionio ansamblio eilėse ir mokytojauja Vysk. Valančiaus lituanistinėje mokykloje.

Rūbų paroda — Nek. Pras. Mergelės Marijos Seserų rėmėjos Čikagoje š.m. spalio 5-6 d. suruošė labai turiningą madų parodą. Pirmiausia buvo pademonstruoti įvairių provincijų taut, drabužiai. Antroje dalyje buvo parodyti pačių lietuvių paruošti rūbai (mėgsti ir siūti). Kas įdomiausia, jog šios sumanios “kūrėjos” šiuo kartu įnešė didelę naujovę, skoningai papuošdamos sukneles ir eilutes tautiniais ornamentais — stilizuotom tulpėm, takelių ornamentais ir kit.

Pirmoji lietuvė gydytoja, spėjama, buvusi Barbora Burbaitė - Eidukevičienė, 1892 m. Berno universitete įsigijusi okulisto ginekologo ir vidaus ligų specialybes.

Pasikeitimas L. K. Mot. Org. Pasaulinės S-gos valdyboje — Pasitraukus ilgalaikei pirm. M. Galdikienei, ji buvo išrinkta garbės pirmininke. Dabartinis valdybos sąstatas toks: pirm. dr. A. Šlepetytė-Janačienė, I-ji vicepirm.. K. Kaneb, II-ji — A. Sungailienė (Kanada), III — M. Lušienė, ižd. M. Vaitekūnienė, sekr. dr. A. Radzivanienė, narė dr. N. Bražėnaitė - Paronetto. Atstovė prie PKMO Unijos — B. Venskuvienė (Paryžius). Dvasios vadas prel. J. Balkūnas.

Moterys už žmogaus Teises — Vienuolika Europos moterų organizacijų tremtyje, tarp jų ir LKMOP Sąjunga, pasiuntė memorandumą žmogaus Teisių konferencijai Teherane. Memorandume nurodyta, kaip komunistiniuose kraštuose paneigiamos žmogaus teisės. Apie šį memorandumą JAV kongrese kalbėjo Ed. J. Derwinski. Jo pasiūlymu memorandumas įtrauktas į š.m. bal. 24 d. kongreso protokolą.

L.K.M.O.P.S. ŽINIOS, Nr.2(5) 1968 m. — Plačiai aprašoma LKMOPS-gos 1968 m. balandžio 28 d. New Yorke suruoštas sukaktuvių minėjimas. Toliau paduodama ištisa prel. J. Balkūno invokacija -— Malda už Lietuvą, žodis Lietuvos Moterims, pareikštas tame minėjime, JAV Prezidentui laiškas ir atsakymas: atsako prezidento vardu Valstybės Departamentas pirm. M. Galdikienės vardu, kur dėkojama, kad remia padėtį Vietname ir pakartoja kiek JAV remia ir nepripažįsta Baltijos valstybių inkorporavimo. Toliau ŽINIOS rašo apie savo leidinėlį Lithuanian Catholic Women ir savo sąjungos reikalus.

Žodis Lietuvos Moterims taip užbaigiamas:

“Mes taipgi žinome, kad Jūs, lietuvės moterys, į nieką neiškeitėt savo lietuviškos sielos, kad kantriai kęsdamos savo tautinių ir religinių vertybių niekinimą, dar turite pakankamai dvasinės stiprybės ir ryžto perduoti tų vertybių skaistų žibėjimą savo jaunajai kartai, kurioje bręsta tie vyrai ir moterys, kurie, aplinkybėms pasikeitus, turės paimti į savo rankas vėl iš Rusijos baudžiavos išsilaisvinusios Lietuvos vairą. Laisvės sąjūdis auga pačioje rusų tautoje, todėl jis negali aplenkti nė mūsų tautos.

Mieliems skaitytojams, bendradarbiams ir rėmėjams,

Ramovėnams, šauliams ir visiems Lietuvos buvusiems kariams,

Lietuviams tarnaujantiems įvairių valstybių kariuomenėse, o ypač

Tiems, kurie kovoja fronte prieš komunizmo raudonąjį marą,

Laimingų Naujųjų Metų linki

KARYS