JOTVINGIAI IR LIETUVOS SIENOS
J. KRIMANTĖNAS
Pagal jotvingių gyventame plote esančius vietovardžius, iškasenas, gyventojų atpasakojimus ir raštus iš archyvų, jotvingiai yra tikra lietuvių tautos šaka, čia gyvenusi iš labai senos gadynės, kaip ir visa lietuvių tauta. Begyvendami jie naudojosi plačiais miškingais ir pelkėtais Lietuvos pietų ir vakarų plotais, arčiau prūsų, mozūrų ir lenkų. Jų apgyventas plotas ribojosi maždaug tokiais vietovardžiais: Suvalkai, Augustavas, Gardims, Vilkavinė (Volkovisk), Slenimas, (Slonim), Upynas (Pinsk), Lietuvos Brasta ir Lomžė. Didysis jų centras buvo Balstogės miestas.
Jotvingiai buvo labai darbšti lietuvių giminė. Jų moterys dabojo namus, gaminosi maistą, tvarkė daržus ir auklėjo šeimas. O vyrai medžiojo, žuvavo, augino žirgus ir, patys pasigamindami ginklus, gynėsi nuo užpuolikų. Svarbiausias jų verslas buvo žirgų auginimas ir savo krašto gynimas.
Pavasariui tik prasidedant, iš įvairių apylinkių šimtai vyrų būriais (jotva) jodavo ir vesdavo savo jaunus žirgus toli į pietus, jau į šylantį kraštą, ten į Upynės ir Lietuvos Brastos plačiąsias apylinkes, net iki Kelmės (Cholm) tarpumiškių. Drėgni Priepietės (Pripet) upės geros žolės pievų plotai puikiai tiko auginti jotvingių žirgus ištisą vasarą.
Rudeniui artėjant, jotviai jau varydavo savo žirgus iš visų plotų ir pamiškių. Suimdavo juos į būrius ir įvairiais keliais, dar pasiganydami, lėtai varydavosi namo. O jau iš ten, kasmetiniu krašte prekybai skirtu laiku, vyrai jodavo savo žirgus į prekyvietes, kur tuo metu suvažiuodavo iš įvairių vakarų kraštų arklių pirkliai.
Be tokio arklių auginimo ir tinkamos ūkiui žemės naudojimo jotvingiai dar turėjo ir kitų darbų. Taip, jie Drobčinės-Drobinės (Drohiczin) kunigaikščio Kaunato piliavietėje, turėjo įsteigę didelę gamyklą kur verpdavo ir ausdavo įvairių rūšių audeklus. Daugumą tų gaminių jotvingiai išleisdavo mainomis į ginklus ir kariškas reikmenis iš vakarų šalių gaunamas. Beto, jie Uosvietėje (Osoviec) ir Balvezės miškų plotuose turėjo lentpjūvių ir gerų baldų dirbtuvių.
Teip begyvendami jotvingiai tapo žinomi jau ir Europos kraštuose. Betgi, sumaniems ir darbštiems žmonėms visuomet atsiranda ir tokių kaimynų kurie pavydi, keršija ir net užpuldinėja. Taip ir jotvingiams ištiko. Atsirado ginčų su kaimynais dėl neaiškių rubežių arklių ganomiems plotams. Lenkai ir mozūrai įsibraudavo į jotvingių žemę ir juos puldavo. Reikėjo gintis, kariauti. Nors prie Narvės upės jotvingiai turėjo stiprią, budinčią pilį Tykotinę (Tikocin), kur nuolat budėjo paskirta raita ir pėsčia kariuomenė, tačiau susitelkę priešai, kaimynai jotvingius žiauriai puldavo ir teriodavo jų žemių didelius plotus.
1654 metais Rusijos caras Aleksiejus netikėtai užpuolė Lietuvą ir Lenkiją. Jis labai žiauriai veržėsi į tas valstybes — žudė, plėšė ir degino. O tos abi šalys atskirai, savistoviai kovojo ir sunkiai gynėsi. Priežastis buvo ir ta, kad jų tarpe buvo ginčų dėl lietuvių genties—jotvingių plačiai naudojamų, bet lenkų ginčijamų plotų, ypač Žebrės (Novogrudok) ir Lietuvos Brastos vaivadijų.
1662 metais Lietuvos ir Lenkijos karo vadai sutarė bendrą pasitarimų posėdį Nesvyžiaus (Ne-swiez) pilyje, kur pirmininkaujant pačiam Lenkijos karaliui Vladislovui, po ilgų derybų buvo sutarta: 1) užbaigti Lenkijos ir Lietuvos valstybių ginčą dėl naudojimo teisių laisvųjų galiečių (Galicija) plotų, kuriuos tebenaudoja jotvingiai; ginčytinus plotus paskirstyti taip: Lietuvos Brastos vaivadijos plotą, ligi Priepietės upės ir Žebrės (Nowogrudok) vaivadijos palikti Lietuvai, o likusį galiečių (Galicijos) plotą į pietus, pripažinti lenkijai; 2) pagrindinę Lenkijos ir Lietuvos valstybių sieną nutarta pravesti taip: Trusas, prie Baltijos jūros, link Tykotinės (Tikocin), toliau — Lietuvos Brasta ir Priepietė Dienupės (Dniepr) link; ir 3) karą prieš Rusiją vesti abiejų valstybių, Lenkijos ir Lietuvos, visomis jėgomis, bendrai, ligi galutinio priešo nugalėjimo.
Taip, sutartinai veikiant Lietuva ir Lenkija nugalėjo Rusiją ir caras Aleksiejus paprašė karo paliaubų. O, po ilgų, rusų vilkintų derybų, 1667 m. Andrušavo kaime buvo su rusais pasirašyta taikos sutartis, pagal kurią Lietuvai atiteko Palaukės (Polock), Vytėnų (Vitebsk) ir Minto (Minsk) didelių plotų vaivadijos. Gi, Lenkijai atiteko visi žemės plotai dešiniajame Dienupės (Dniepro) krante, su visais lietuvių nebeginčijamais galiečių (Galicijos) plotais, kurie yra į pietus nuo Priepietės upės.
Šiam žiauriam karui pasibaigus ir kariavusiems atsigavus, po kelių metų, tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo jau vietoje paryškintos valstybinės sienos, kurios buvo sutartos šių valstybių karo vadų posėdyje Nešvyžiuje. Šios sienos ir laikėsi apie 115 metų, iki Rusija ir Vokietija 1772 m. užgrobė ir pasidalino sau Lenkiją ir Lietuvą.
Nešvyžiuje, gražioje Radvilų pilyje buvo laikomas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių senųjų aktų archyvas. Vėliau jo dalis buvo perkelta į Varšuvą ir sukrauta grafų Krasinskų bibliotekoje. Tačiau Nešvyžiuje dar liko 1,900,000 aktų, karalių raštų ir laiškų, o taipgi Radvilams rašytų 250,000 laiškų.
Čia buvo saugomi ir Horodlės ir Liublino unijų originalūs aktai. Iš čia viršpaminėtų aktų, raštų ir laiškų yra paimta ir daug žinių apie jotvingius ir jų kraštą.
1224 m. totoriai smarkiai apnaikino Vilkavinės miestą ir apylinkę prie Vilkavinės upės.
1385 m. Lietuvos kunigaikštis Jogaila sėdėjo Vilkavinės pilyje ir vedė derybas su lenkais dėl vedybų su Lenkijos karalaite Jadvyga ir apie katalikų tikėjimo priėmimą.
PAGIRYS
Šį kraštą dar ir dabar lenkai tebevadina Polese Litewska. Čia 1866 metais dar gyventa lietuvių: Sakalėnų apskrity — 69%, Slenimo — 69% ir Vilkavinės — 48%. O 1905 m. iš šitų apylinkių delegatai dalyvavo ir Didžiajame Vilniaus Seime.
Lietuvos Brasta stovi prie Baugo ir Mušeivų upių santakos. Tai sena jotvingių pilis. Dėl jos varžėsi lenkai, mozūrai ir vokiečiai. O, jau 1319 metais ją valdė didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas. Po kurio meto didysis kunigaikštis Vytautas įjungė į Trakų vaivadiją ir sutvirtino šią jotvingių pilį. Dar vėliau, jau rusai laikė Lietuvos Brastą savo didžiausia tvirtove.
Upyna(Pinsk) Ptolemėjaus raštuose vadinama Zeinum. Čia yra lietuvių kunigaikščių paminklų, pranciškonų ir jėzuitų gražios bažnyčios (statytos Radvilų lėšomis). Mieste yra gražus parkas ir netoliese — Skirmantų dvaras, kur mirė istorikė Skirmuntaitė. Miestas buvo gražus.
Balstogė(Bielostok). Šį miestą sutvarkė ir pagražino did. Lietuvos kunigaikštis Gediminas 1320 metais.
Pirmajam Pasauliniam karui pasibaigus ir vokiečiams pasitraukiant iš Lietuvos, 1918 m. gruodžio mėn. 18 dieną Lietuvos miškininkas F. Grigaliūnas su dviem padėjėjais perėmė iš vokiečių kelias šios apylinkės girių lietuviškas miškų urėdijas su 250 eigulių, 20 lentpjūvių, terpentino varyklas, medžio medžiagų sandėlius ir 50 raštinių su baldais. Viso — už 10 milijonų vokiškų markių. Beto, vokiečiai tame krašte perdavė Lietuvai 18 mokyklų ir 1 ligoninę. F. Grigaliūnas ten visur suorganizavo ir reikalingą vietinę policiją.
Tačiau, 1919 m. vasario mėnesį rusai ir lenkai masiniai brovėsi į to krašto girias ir todėl naujoji Lietuvos miškų administracija turėjo iš ten pasitraukti.
Krėvė— tai miestas esąs dar iš II amžiaus. Čia gyvenę kriviai — dvasiški vadovai, kurie čia turėję jau ir savo mokyklą. Ąžuolyne buvęs išgarsintas aukuras. Pilyje gyvenę kriviai ir kunigaikštis. Nuo žodžio — kriviai — šito krašto, ligi Minto (Minsk) ir Dienupės, o taipgi ir viso Pagirio gyventojus rusai ir vadinę kriviečiais. O kriviečiai vadinę rusus — gudais (chudoj).
Meldėnai(Molodeczno). Pro čia ėję visi svarbieji keliai nuo Vilniaus į pietryčius ligi Dienupės, kuri senovėje yra buvusi žymi prekybos gysla, kelias. VII amžiuje Meldėnų pilyje gyvenęs augštaičių kunigaikštis Algimantas. Čia dauguma vyrų buvę kariai, arba raiti jo palydovai.
Velžinas(Voložin) — tai yra miestas ir buvusi pilis labai miškingame plote, esančiame į rytus nuo Nemuno įtako Beržūnos upės. Čia pilies kunigaikštis buvęs Tauragis. Jis su gyventojais būdavo užsiėmęs medžiokle. Kailius parduodavę, patys kailiais vilkėję, o mėsą pristatydavę į pilį žmonių pragyvenimui ir prekybai.
Velžis— tuomet taip vadinę Balvežės miškų Zubrą. Kadangi ir patys vyrai vilkėdami išverstais kailiais buvę susivėlę, todėl juos, kaip velžių medžiotojus, visi vadindavę velžinais, o jų pilį — Velžinų pilimi.
Vilkavinę(Wolkowisk) — senovėje valdęs kunigaikštis Tautvilas. Didį plotą, ligi Nemuno, jo žmonės naudodavę žemės ūkiui ir taipogi medžioklei.
Žebrė(Nowogrudok) — Šios pilies kunigaikštis Rimvydas mėgdavęs keliauti, buvęs didelis diplomatas.
Žambrė(Zambrow) — tai piliavietė prie upės Narvės ir prie Baugo (Bug). Ją valdęs kunigaikštis Žintautas.
Drobčibė(Drohiczin) — tai kunigaikščio Kaunoto pilis.
Priepietė-Bauginė— tai Lietuvos Brasta buvusi kunigaikščio Kentmino tvirta pilis.
Visą Pagirį su dabartine Galicija senovėje valdė lietuviai jotvingiai, kurie skirstėsi netik gentimis, bet savo tarpe — ir užsiėmimų tikslais. Taip dar ir Herodotas (pora amžių prieš Kristų), tas istorikas, geografas ir keliautojas, rašė kad prie Narvės ir Baugo tuomet gyveno trys gentys
— budniai, geltoniai ir maurai. O, istorikas Bigulė išvedžiojo, kad tai buvo viena lietuvių gentis, tik taip vadinosi pagal gyvenamą būdą ir užsiėmimą. Budniai — budėtojai buvę pasienio kraštų saugotojai. Geltoniai — tai kariai kovotojai. O maurai — tai toliau gyvenusieji ūkininkai, medžiotojai ir kt. darbo žmonės.
Kai vėliau graikų mokslininkas Ptolemėjas nubraižęs Pagirio žemėlapį ir paminėjęs, kad ten gyvena galijonai, tai esą galima spręsti, jog tai bus minimi lietuviai, galiečiai—galicijonai.
Iš buvusių Nešvyžiaus pilies archyvo aktų, įvairių valdovų raštų ir laiškų, o taipgi ir iš valstybinio archyvo Maskvoje raštų matosi, kad dabar vadinamas Pagirys yra buvęs labai didelis plotas užėmęs visą Priepietės upės baseiną su plačia aplinka. Tas kraštas yra grynas Lietuvos žemių plotas, kurį iš gilios senovės valdė lietuvių tautos dvi artimai giminingos šakos — augštaičiai ir jotvingiai.“ Tas gentis valdė giminingi kunigaikščiai. Čia visur yra buvus, nors ir skirtingų tarmių, bet viena lietuvių kalba.
Lietuviai turėję ir vienodą tikėjimą; melstasi regimai gamtos galybei: dievui Perkūnui, žaibui, saulei ir dangui. Būta ir vienodų maldos aukurų, kaip Krėvėje, Meldėnuose, taip ir Velžinų pily, Vilkavinėje, Minte, Balstogėje, Upynėje, Drobčinėje, Žemutyčioje, Bauginėje ir kitur.
Yra pėdsakų net ir apie šio plataus Pagirio krašto keletą buvusių valdovų. Taip, Minto sritį valdęs Krėvės kunigaikščio Kareivos sūnus Mintautas, kurį mini persų kronika kur sakoma, kad 690 metais jis įkūręs Minto (Minsk) miestą ir pastatęs ten savo pilį. Jis buvęs susigiminiavęs su Priepietės-Baugins pilies kunigaikščiu Kentminu, kuris valdęs ten plačią sritį į pietus ir rytus.
Vakarinį Pagirio plotą tuomet valdę: kunigaikštis Narvydas — Balstogės pilyje, kun. Žintautas — Žambrės pilyje, o jau vėlesniais laikais — kunigaikštis Kaunotas — Nidurės Drobčinės pilyje.
Po dešimtojo amžiaus šio krašto palyginant ramų jotvingių gyvenimą pradėjo drumsti sustiprėję rusai ir lenkai, o vėlesniais laikais ir vokiečiai kryžiuočiai. Jie skaitlinga kariuomene užpuldavo jotvingius ir augštaičius, žudydavo vyrus, grobdavo turtą, griaudavo pilis ir degindavo kaimus.
Taip, amžiui bėgant ir panašiems susidūrimams besitęsiant, kartą lenkai sutelkė sau palankių kaimynų mases ir žiauriai puldami, nugalėjo jotvingius. Verždamiesi į gyvenamus plotus beveik visą vyriškąją jotvingių krašto giminę jie išžudė.
Likučiai jotvingių traukėsi į miškus, į šiaurę ir rytus, kur broliškai buvo priimti sūduvių ir augštaičių-kalnėnų. Tačiau, dar daug jotvingių pasiskleidė Balvežio giriose ir visame Pagirio (Polese) krašte, kur jų prieauglis ir dabar tebesiplečia, nors juos daug kas dabar ir vadina gudais, ar lenkais. Lietuviškai kalbančių ten galima dar ir dabar daug rasti.
Baigiant šias Lietuvos jotvingių krašto trumpas apžvalgines žinias nejučiomis kyla mintis ir negalima to užmiršti, kaip galėtų šių dienų mūsų politikai spręsdami Lietuvai būsimas teisingas sienas palikti jotvingių kraštą už valstybinės ribos? Kurie jotvingių kraštą yra plačiai aplankę ir gerai pažinę jo istoriją, vietoves ir gyventojus — to negalėtų padaryti jausdamiesi tikrais lietuviais esą.
