Tremties Trimitas
Redaguoja — š. P. Petrušaitis 1561 Holmes Ave., Racine. Wisc.
ŠAUDYMO VARŽYBOS
Norėdama atgaivinti seną. šaulių tradiciją, pasirungtyniauti šaudyme, LŠST CV jau prieš kelis mėnesius nutarė suruošti tarpkuopines sportinio šaudymo varžybas, kurioms ir buvo pradėta ruoštis.
Iš pradžių reikėjo išleisti šaudymo taisykles, kad visos šaulių kuopos kiek galima vienodžiau jų prisilaikytų ir visiems būtų įprasta treniruotis vienodomis sąlygomis, šias šaudymo taisykles paruošė ir tvirtinimui pristatė žinovas š. Vytautas Reivytis.
Taisyklės buvo atspausdintos ir išsiuntinėtos šaulių kuopoms. Norintieji gali jas įsigyti pas CV iždininką š. Kazį Žilėną.
Taip pat, CV ėmėsi iniciatyvos nupirkti vertingą taurę, kuri kaip pereinamoji dovana skatintų šaulių kuopų narius rimčiau pasirengti ir gausiau dalyvauti. Eilė šaulių kuopų atsiuntė aukų taurei įsigyti, o kiek trūko pridėjo CV iš savo kasos.
Pagaliau, atspausdinus laimėtojams puošnius pažymėjimus ir St.
Butkaus kuopos vadovybės tarpininkavimu gavus patogią Dainavos stovyklą visam Darbo Dienos savaitgaliui, pasiruošiamieji darbai tapo atlikti ir šaulių kuopos buvo pakviestos į varžybas.
VARŽYBOS
Netikėtai daug šaulių, jų šeimų ir svečių, viso apie 150 asmenų, suvažiavo į pirmas, iki šiol niekuomet tremtyje nebuvusias, tarpkuopines sportinio šaudymo varžybas. Savo
Po šaulių šaudymo rungtynių, šaulys M. Maksvytis suorganizavo viešnioms ir svečiams šaudymo rungtynes. Nuotraukoje iš kairės: J. Balys, J. Damušienė, S. Lungys ir kt. Kiti laukia šaudymo eilės. Nuotr. K. Sragausko
Dainavos stovykloje, 1968 m. rugsėjo mėn. 1 d. per Amerikos-Kanados šaulių šaudymo sporto rungtynes dalyvavo daug svečių, šioje nuotraukoje penki šauliai pakeliui įšaudymo aikštę. Iš kairės: gen. J. Černius, A. Žiedas, V. Černienė; užpakalyje: St. Lungys, J. Balnionis. Nuotrauka K. Sragausko
šaulių ekipas atsiuntė: Vytauto Didžiojo š. kp.‘ iš Čikagos, jūrų š. kp. Klaipėda iš Cicero, St. Butkaus š. kp. iš Detroito, jūrų š. kp. Švyturys iš Detroito ir iš tolimo Toronto Vl. Pūtvio š. kp. atsivežė pagarsėjusius ne tik Kanadoje, bet ir kituose kraštuose savo taiklius šaulius.
Kas nesudarė ekipų, registravosi j pavienių šaulių sąrašus, kurių susidarė net 31 asmuo. Ekipos pradėjo rungtyniauti jau šeštadienį ir baigė sekmadienį po pietų. Po to šaudė pavieniai šauliai, kuriuos užklupo nors trumpas, bet smarkus lietus.
Šiose šaudymo varžybose buvo šaudoma iš 22 kalibro sportinių šautuvų, 50 yardų atstume į 6 žiedų taikinius. Ekipos šaudė iš visų trijų padėčių— stačiom, klūpsčiom ir gulom. Prisišaudymui buvo leisti penki šūviai iš kiekvienos padėties, o varžybose kiekvienas dalyvis paleido 20 šūvių iš kiekvienos padėties. Tokiu būdu kuopų ekipos iš viso galėjo surinkti 2400 galimų taškų, o ekipos narys — 600 galimų taškų.
Individualiniame šaudyme buvo leidžiama pasirinkti padėtį kokią dalyvis norėjo ir po penkių prisišaudy-mo šūvių, su kitais 5 šūviais dalyvavo varžybose, galėdamas pasiekti 50 galimų taškų. Kiekvienas individualus šaulys registruojant mokėjo 1.00 dol. mokesčio, kuris atskaičiavus šovinių pirkimo išlaidas, ėjo į piniginių premijų fondą pirmųjų vietų laimėtojams.
Be minėtos pereinamosios taurės ir piniginių premijų dar buvo parūpinta 10 trofėjų geriems šauliams su atatinkamais įgraviravimais ir raštiškais pažymėjimais.
PASEKMĖS
LŠST pereinamąją taurę laimėjo Toronto VI. Pūtvio š. kp. ekipa, surinkusi 2119 taškų. Antroje vietoje liko St. Butkaus š. k. Detroite — 1829 taškai ir trečioje — jūrų š. k. Klaipėda Cicero — 1446 taškai. Geriausi ekipų šauliai, laimėję pirmas keturias vietas: stačiom — Balys Savickas (VI. Pūtvio š.k.) 170 taškų, Juozas Budrevičius (VI. Pūtvio š.k.) 167 tš., Algirdas Plečkaitis (St. Butkaus š.k.) 163 tš. ir Vladas Rukšys (VI. Pūtvio š.k.) 155 tš.; klūpsčiom — Vytautas Keturakis (VI. Pūtvio š. k.) 187 tš., Balys Savickas (VI. Pūtvio š.k.) 186 tš., Juozas Budrevičius (VI. Pūtvio š.k.) 181 tš. ir Večislovas Brazas (Vytauto D. š.k.) 175 tš.; gulom — Balys Savickas (VI. Pūtvio š.k.) 199 tš., Vytautas Keturakis (VI. Pūtvio š.k.) 193 tš., Juozas Budrevičius (VI. Pūtvio š.k.) 189 ir Vitalius Šeputa (St. Butkaus š.k.) 185 tš.
Bendrai iš visų padėčių: I vietą laimėjo š. Balys Savickas — 555 tš., II v. š. Juozas Budrevičius — 537 tš.. III v. š. Vytautas Keturakis — 531, IV v. š. Jonas Šostakas — 496 tš
Taigi pirmąsias sportinio šaudymo varžybas lengvai laimėjo Toronto šauliai. Beveik visi sutinka, kad iš jų paveržti pereinamąją taurę bus labai sunku.
Iš pavienių šaulių geriausiai šaudė: Rimas Bražys, Aras Staniulis, Antanas Mikalkėnas. Jie visi surinko po 47 taškus.
POBŪVIS IR DOVANŲ ĮTEIKIMAS
Sekmadienio vakare visi varžybų dalyviai, jų šeimos ir svečiai susirinko į didžiąją salę susipažinimo pobūviui—banketui, kur iš pradžių Detroito skautės atliko trumpą, programą, po kurios sekė laimėjimų įteikimai. S-gos pirmininkas š. Vl. Išganaitis savo trumpoje kalboje sveikino dalyvius, laimėtojus, narius ir svečius, kurie visi taip gausiai dalyvavo, suvažiavę iš tolimiausių vietovių. Pasidžiaugė, kad šaulių S-ga ir savo kiekiu ir veikla auga bei stiprėja, įgydama mūsų visuomenėje vis daugiau simpatijų ir pritarimo.
Po to, S-gos pirmininkas įteikė laimėtojams pereinamąją taurę ir dar 10 trofėjų, o gen. Černius jiems visiems įteikė specialiai tai progai pagamintus pažymėjimus. Pavienių šaulių laimėtojams pinigines premijas įteikė jūrų š. Myk. Maksvytis, CV narys ir Jūrų Šaulių sk. vedėjas, kuris suorganizavo ir pravedė individualių šaulių varžybas. Po laimėjimų įteikimo visi dalyviai buvo sočiai ir skoningai pavaišinti.
PADĖKA PAREIGŪNAMS IR IŠVADOS
Ruošiant šį pirmą, platesnio masto šaulių sąskrydį su šaudymo varžybomis, LŠST labui dirbo ir pasitarnavo daug asmenų. Neturint po ranka visų šaulių pareigūnų vardų bei pavardžių, nedrįstu tik dalį jų išvardinti, tačiau negaliu nutylėti nepaminėjęs jūrų š. Stasio Bernatavičiaus, CV nario bei Sporto ir šaudymo sk. vedėjo, o taip pat š. Vinco Tamošiūno, St. Butkaus š. kp. pirmininko, kurių įnašas į šią pasisekusią šaulių šventę buvo pats didžiausias. Paminėtina, kad j.š. St. Bernatavičius ne tik atliko beveik visus paruošiamuosius darbus kaip CV Sporto ir Šaudymo vadovas, kurie jau anksčiau buvo paminėti, bet, savo iniciatyva, dar surado ir mecenatą, šv. Antano Taupymo ir Skolinimo b-vės vedėjo Juozo F. Gribausko asmenyje, kuris nupirko dar 9 trofėjas ir apmokėjo už jų atatinkamą išgraviravimą, kad tik praturtinus šią šaulių šventę. O š. V. Tamošiūnas su savo š. kp. valdyba ir kuopos nariais išnešė visą suvažiavimo naštą, pradedant Dainavos stovyklos gavimu, svečių priėmimu, maitinimu, apnakvyndinimu, šaudyklos įrengimu, varžybų pravedimu, meninės programos parūpinimu, baigiant šaunaus banketo surengimu ir patenkintų svečių išleidimu. Be to, jis savo lėšomis nupirko laimėtojams vieną dovaną.
Išvadoje visiems dalyviams labai patiko toks didesnis šaulių sąskrydis ir pirmadienio pasitarimuose, prieš išsiskirstant namo, išryškėjo, kad tokios varžybos turėtų būti ruošiamos kiekvienais metais.
Gausus jaunimo dalyvavimas šaulių šaudymo varžybose, jų laimėjimai šaudyme ir jų dainos pobūvio metu, ne vienam senam šauliui stiprino viltį, kad jam išėjus iš rikiuotės, Lš ST turi tęstinumo galimybes, nes ši Sąjunga savo veikla moka sudominti mūsų jaunąją kartą.
Jūrų š. Myk. Maksvytis
MAJORAS P. ŠEŠTAKAUSKAS — SUKAKTUVININKAS
Žmonės dirbą literatūrini, kultūrinį, visuomeniniį ir politinį darbą, pasišvęsdami savosios tautos labui, yra brangūs žmonės ir verti didelio dėmesio. O ypač kada tam darbui aukoja savo poilsio valandas. Prie tos kategorijos galima priskirti ir buvusios Lietuvos kariuomenės sukaktuvininką mjr. Petrą Šeštakauską, kuris į visuomeninę veiklą ėjo ir tebeina tik vidinio balso skatinamas ir tautinės bei krikščioniškos pareigos šaukiamas.
Paskutiniame ištisame dešimtmetyje jį visada matome pravedant įvairias apeigas Jaunimo Centre Čikagoje, sodelyje prie Lietuvos Laisvės paminklo. Jį visuomet matome nuoširdų su šypsena, taktišką su patyrimu bei atsidėjimu dirbantį tą garbingą, visuomeninį darbą.
Mjr. Petras Šeštakauskas yra Aukštaitiios sūnus, šio nuoširdaus lietuvio ir savo gimtosios žemės mylėtojo gimtinė yra žavėtina Antalieptė, Utenos apskritvje. Jis yra gimęs 1898 m. lapkričio 1 d. Atseit, šiemet dvigubas sukaktuvininkas, būtent: 70 m. amžiaus ir 10 metų budėjimo prie Lietuvos Laisvės paminklo Čikagoje.
Mjr. P. Šeštakauskas mokėsi Antalieptės pradžios mokykloje. Petrapilio vidurinėje mokykloje ir Vytauto Didžiojo universitete Kaune.
Grįžęs iš Rusijos į Lietuvą, lb'19 m. pradžioje stojo Lietuvos kariuomenėn, kurioje atlikęs karinį ir administracinį stažą, 1921 m. buvo paskirtas Karo muzėjaus konservatorium; tose pareigose išbuvo iki 1940 m.
Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje ir dirbdamas Karo muzėjuje mjr. Šeštakauskas nesiribojo vien savo tiesioginėmis pareigomis, jis studijavo ir veikė įvairiose organizacijose. Jis buvo Aklųjų S-gos pirmininku ir Aklųjų Instituto organizatorius. Beto, jis buvo aktyvus narys Karo invalidams šelpti komiteto ir jų įmonių organizatorius. Už tai Lietuvos Vyriausybės buvo apdovanotas Vyties Kryžiumi.
Būdamas Karo muzėjaus konservatorium jis buvo net penkis kartus komandiruotas į Maskvą ir kitus Rusijos miestus, kaip atstovas Taikos Sutarčiai Vykdyti komisijos, kad perimtų ir globotų buv. Vilniaus Karo muzėjaus eksponatų ir kitą turtą, išvežtą iš - Lietuvos karo metu. Tos jo kelionės buvo surištos su dideliais pavojais pagal to meto sąlygas. ‘
Per I rusų okupaciją ir vokiečių okupaciją jis dirbo kultūrinėje srityje pogrindyje. Tačiau, antrą kartą komunistam besiveržiant į Lietuvą, jis pasitraukė į Vakarus ir apsigyveno Augsburge, kur jam teko tos stovyklos komitete net kelis kartus pirmininkauti ir kitokius darbus dirbti.
1949 m. mjr. Šeštakauskas su žmona išemigravo į JAV ir apsigyveno Čikagoje. Iš karto, prisiėjo jam padirbėti bet kurioje po ranka pasitaikiusioje “šapoje” fizinį darbą. Pagerėjus darbo sąlygoms jis įsitraukė į visuomeninę veiklą. Dalyvavo Laisvės paminklo steigime ir jo pastatyme. Dabar nors yra pensininkas, kad ir sveikatai šlubuojant, vis dirba prie Lietuvos Laisvės paminklo apeigų tvarkymo.
Lietuvos Nepriklausomybės metu mjr. Šeštakauskas dirbo ir. spaudos darbą. Bendradarbiavo: Karyje, Karde, N. Romuvoje ir kitur. Beto, yra parašęs: “Šarvai” ir “Senovės šaunamieji ginklai”.
Iš sukaktuvininko mjr. Petro Šeštakausko darbų matome, kad jis yra kruopšti savos tautos “pelė”. Jo veikla parodo, kad norint būti naudingu savai tautai ir savo kraštui, visuomet galima rasti būdų ir priemonių, kur mūsų išmintis ir rankos yra būtinos.
Mielam kolegai, majorui Petrui, ilgiausių metų! Pov. Dirkis
GEN. S. DIRMANTUI
Augštai Gerbiamas
Pone Generole,
Šių metų KARIO 5 numeryje skaičiau Tamstos skelbiamą konkursą karinėmis temomis, esu skaitęs ir daugiau Tamstos straipsnių, kuriuose keli mūsų karinės paruošties klausimus, bei populiarini mūsų karybos sritį.
Šio laiško tikslas yra Tamstai padėkoti už tai ir palinkėti, kad nebūtumei “balsas tyruose šaukiantis” — būtent, kad būtumei išgirstas bei suprastas mūsų “veiksnių”. Esu tikras, kad daugelis mūsų eilinių — tautiečių supranta “kumščio” svarbą ir reikalingumą ją paruošti. Bet neteko man girdėti, kad būtų tuo reikalu kas nors daroma. Gal ir apsirinku, nes gyvenu toli nuo stambesnių lietuviškų centrų, bet iš kartkartėmis gaunamos lietuviškos spaudos turiu įspūdį, kad tuo visiškai nesidomima. Esu tikras, kad ateis laikas, kai susidarys patogios aplinkybės atgauti savo Nepriklausomybę, tik nesu tikras, kad tai mums kas nors padovanos, kaip ragaišį, su visomis mūsų svajojamomis sienomis ir sostine Vilnium. Būtų labai įdomu žinoti, kuo, laikui atėjus, rems lietuvių reikalavimus mūsų politikai ir diplomatai — ar tik “neužginčijamomis” teisėmis bei gražiais tautų apsisprendimo šūkiais. O kas nutiks jei mūsų kaimynai turės truputį “svaresnių” argumentų, kaip teisė ir gražūs šūkiai. Iš visko atrodo, kad jie tų argumentų turės.
Nepretenduodamas į Tamstos paskelbtą konkursą, vis dėlto drįstu gaišinti Tamstos laiką iškeldamas keletą minčių, kurios, gal būt, ir ginčytinos, bet gal bus Tamstai įdomios, kaip eilinio tautiečio galvosena.
I. Mano nuomone, 1920 metais įvykusią didžiąją žalą galima pateisinti šiomis aplinkybėmis: Negausūs lietuviškos inteligentijos sluoksniai, kovoje prieš caro priespaudą, visas savo jėgas skyrė stiprinti tautinį susipratimą, kelti ekonominį ir kultūrinį tautos lygį. Atrodo, kad tais laikais galvoti apie tautos karinį paruošimą nebuvo kam ir kaip. Paskelbus Nepriklausomybės atstatymą, tautos vadovai susirūpino ir kariuomenės organizavimu. Aišku, per tokį trumpą laiką — negalėjo kaž ko padaryti toje srityje, o tai ką padarė — buvo daug: neturtinga, ant greitųjų suorganizuota kariuomenė sugebėjo apginti kraštą nuo bolševikų, bermontininkų ir, dalinai, nuo lenkų. Vilniaus krašto praradimą nelaikau istorine klaida ar neapsižiūrėjimu, o tiktai jėgų stoka.
II. Užėjus taikos metams, atsikū-rusi Lietuvos kariuomenė buvo ugdoma, stiprinama, organizuojama ir, mano nuomone, sudarė neblogą kumštį apvaldyti kaimynų apetitams. Nors toji kumštis nebuvo panaudota Klaipėdai ginti nuo nacių agresijos, nė nuo lenkų ultimatumo. Gal būt, politinės sąlygos ir jėgų santykiai privertė mūsų politikus nusileisti. Kartais tenka pralaimėti kovą be karo. Ir tai vadinama politiniu “subrendimu”. Gal būt, šiais dvejais atvejais tai buvo pateisintina.
III. Kad nebuvo priešintasi rusams, kurie gražindami Vilniaus krašto dalį pagrobė visą Lietuvą be vieno šūvio — laikau didele istorine klaida, padaryta mūsų politikų. Yra ątvejų, kada visi realūs apskaičiavimai nustoja savo reikšmes, kada yra liečiama ne tik tautos garbė, bet ir jos gyvybinis likimas. Turėjome priešintis, tiek kiek jėgos leido, nors valandą, nors dešimts minučių, bet nepasiduoti geruoju. To reikalavo tautos garbė ir pavyzdys būsimoms kartoms. Įvairiausi politikų išvedžiojimai, kad ir tuo atveju buvo išmintingai padaryta, manęs niekad neįtikins. Kaip lietuvis, ir kaip karys visą laiką jaučiu gėdą dėl to nusileidimo. Prisimenu gen. Raštikio žodžius, pagal Gediminą: “Greičiau plieno kalavijas pavirs į vašką, negu mes užleisime nors vieną pėdą .. .” Kai atėjo laikas, viską atidavėme be šūvio, ne tik kalavijus, bet ir patrankas, lėktuvus, šarvuočius, kad tik nesugriauti tautos ūkio, kad tik kaip nors išlaikyti ... riebias bekonų uodegas. “Tikri” Pilėnų karžygių ainiai.
IV. Vėlesni įvykiai — sukilimas prieš rusus 1941 m., savanoriškų batalionų kovos rytų fronte, partizanų kovos — visa tai nekompensuoja anuo laiku padaryto nusileidimo. Tai buvo spontaniški veiksmai, išėję iš paskirų asmenų iniciatyvos, gal būt, iš pasąmonės, kad reikia gelbėti pažeistą tautos garbę. Visos tos kovos įrodė augštą lietuvių karinę moralę ir narsą, o nuolaidos rusams įrodė lietuvių politikų lepšiškumą ir nesugebėjimą.
V. Istorinė klaida vykdoma ir dabar. Tuo tarpu, kai visas dėmesys yrą kreipiamas į lietuvybės išlaikymą, šokami “lenciūgėliai” ir ruošiami prašmatnūs paminėjimai — visiškai užmirštama pati svarbiausia tiesa: Nepriklausomybės mums niekas nepadovanos, jei patys nepajėgsime jos apginti. O tam reikia ruoštis kol laikas. Tegul ir iš lėto, ieškant būdų ir metodų dabartinėse sąlygose — bet ruoštis, ne svajoti. Ką konkrečiai reiktų daryti turėtų nuspręsti kokia nors taryba, tam reikalui sudaryta. Norint — viskas įmanoma.
Dar kartą dėkoju Tamstai Pone Generole už judinimą taip svarbaus reikalo ir linkiu Tamstai daug pasisekimo ir sveikatos.
Su didžia pagarba
Juozas Kalėda Colombia, P.A.
Lietuvos Kariuomenės Atkūrimo
minėjime, kuris įvyks lapkričio 30 d. Brooklyne, Knights of Columbus salėje Woodhavene, kalbės plk. inž. A. Novickis, Lietuvos kariuomenės kū-rėjas-savanoris. Po meninės programos — vaišės ir šokiai.
Naujasis filosofijos daktaras — Vaidievutis A. Mantautas
Juozas F. Gribauskas, šv. Antano Taupymo ir Skolinimo b-vės vedėjas Cicero, III., rūpestingas įvairių lietuviškų reikalų rėmėjas, išrinktas jūrų šaulių kuopos Klaipėda garbės šauliu.
TĖVO PĖDOMIS
Ne tik Ciceroje, bet ir už jo ribų yra žinomas Cicero Šv. Antano bankas ir jo vedėjas J. Gribauskas. Cicero Jūros šaulių kuopos “Klaipėda” pirm. S. Bernatavičius, žinodamas J. Gribausko jūros pamėgimą, nutarė pas jį kreiptis, prašydamas patarimų dėl savos vėliavos įsigijimo. Maloniai išklausęs pirmininko, J. Gribauskas pilnai pritarė vėliavos įsigyjimo reikalui, ir, kaip visuomet, maloniai šypsodamasis tarė: “Pasigaminkite savo kuopos vėliavą ir visas sąskaitas pristatykite man, viskas bus apmokėta.” Be to, jis pats pareiškė norą įstoti į Lietuvos šaulių Sąjungą Tremtyje.
Juozas F. Gribauskas yra gimęs Amerikoje. Nors Lietuvos niekados nėra matęs, tačiau labai gražiai kalba lietuviškai. Darbas lietuviškose organizacijose, bei draugijose jam yra nesvetimas, o to laisvo laiko nuo tiesioginių pareigų lieka labai mažai. Bet kur tik suspėja bėga, skuba, ir vis su savo būdinga šypsena.
Karo metu J. Gribauskas tarnavo Coast Guard (krantų apsaugoje) “Sea Cloud” laive. Minėtą laivą Amerikos krantų apsaugai padovanojo Mrs. Joseph Davies, kurios vyras karo metu buvo ambasadorius Maskvoje.
J. Gribauskas laive “Sea Cloud” ėjo pabūklų operavimo kapitono pareigas. Už gerą ir taiklų šaudymą jis buvo apdovanotas įvairiais ordinais. Minėtas laivas tuo metu buvo visų didžiausias iš Coast Guard žinioje esančių laivų. Jo tėvelis caro armijoje taip pat tarnavo krantų apsaugoje. Taigi, matome, kad jo šeimoje jūros tarnyba yra nesvetimas dalykas.
J. Gribauskas, ne tik dovanojo Ci-ceros Jūros šaulių kuopai “Klaipėda” vėliavą, bet sutiko būti ir vėliavos krikšto tėvu. Vėliava buvo šventinama 1967 m. gegužės 7 d. šv. Antano parapijos bažnyčioje.
Ruošiant CV šaudymo varžybas šiais metais rugpjūčio mėn. 31 d. ir rugsėjo mėn. 1 ir 2 dienomis, be J. Gribausko ir vėl nebuvo apsieita. Nuėjus man pas jį pasikalbėti, ir užsiminus apie L.š.S.T. CV ruošiamas šaudymo varžybas, J. Gribauskas man tuojau pasakė, kad jis jau žino, nes skaitęs laikrašty, kad mes ruošiame varžybas. Paaiškinus, kad norėtume duoti ir asmeninius trofėjus, o nežinome iš kur gauti pinigo jiems nupirkti, jis nusišypsojo ir tarė: “Nenusiminkite, aš juos jums dovanosiu.” J. Gribauskas yra Cicero Jūrų šaulių kuopos “Klaipėda” garbės šaulys ir CV yra apdovanotas šaulių žvaigždės Ordinu už nuopelnus šaulių Sąjungai Tremtyje.
J. Gribauskas, kaip žadėjęs, padovanojo 9 trofėjus kurių kaina siekia 90 dol. j.š. Stasys Bernatavičius
NAUJAS KARIO LEIDINYS
Dr. Jonas Puzinas, KELIAS Į LIETUVOS Nepriklausomybės atstatymą. Netrukus pasirodys iš spaudos šis įdomus ir labai reikalingas prof. J. Puzino veikalas nušviečiantis- Vasario šešioliktosios Akto kilmę.
