Kronika
PASKUTINIS AVIACIJOS MAJORO KAZIO ŠIMKAUS SKRIDIMAS
Birželio mėn. 10 d., trumpai sirgęs, Melbourne mirė karo lakūnas, buv. Lietuvos aviacijos majoras Kazys Šimkus, 62 metų amžiaus. Artimųjų, draugų ir tautiečių palydėti, a.a. Važio palaikai atgulė amžinam poilsiui Melbourno Memorial Park kapinėse. Paskutinį patarnavimą, velioniui atliko kun. dr. P. Bačinskas. Atsisveikino ramovėnų vardu — N. Butkūnas, Lietuvių Bendruomenės — Grincevičius ir buv. lakūnų — J. Seliokas.
Kazys pagal tėvus buvo švenčioniškis, bet pats gimęs buvo Rygoje, kur tėvas tarnavo. Po karo persikėlus Lietuvon, Kazys baigęs “Saulės” mokytojų seminariją Kaune, 1923 m. įstojo į Karo mokyklą ir 1925 m. išėjo iš jos jaun. leitenantu. Jausdamas technikos pamėgimą Kazys 1926 m. pereina į aviaciją ir išbuvęs joje 14 metų, 1940 m. liepos mėn. iš einamų eskadrilės vado pareigų paleidžiamas, su pensija, į atsargą majoro laipsnyje.
Artėjant bolševikams į Lietuvą antrą kartą, Kazys su šeima 1944 m. pasitraukia į Vokietiją ir 1949 m. emigruoja į Australiją, Čia jis apsigyvena pradžioje Geelonge, vėliau persikėlęs j Melbourną, įsigijęs sunkvežimį, vertėsi kontraktoriaus darbu.
Avacija Kaziui buvo duona ir druska. Ir apleidus aviaciją jo nuolatinė pokalbių tema buvo skraidymas ir motociklų sportas. Kiekvieno lakūno gyvenimas daugiau ar mažiau yra spalvingas. Kaziui likimas tų spalvų nepagailėjo. “Ir skamba dainelė, nebaisi audra ...”, buvo mėgiamas Kazio posakis. Augštai ir toli skambėjo jo dainelė . . . Visų nuotykių nesuminėsi. Atmintinas jo skridimas su maj. Pesecku, kai užsidegus ore lėktuvui juodu, beveik stebuklingai nusileido. Mūsų aviacija tada dar neturėjo parašiutų ir Kazys su Pesecku išlipęs ant sparno, jau buvo beketinąs nerti žemėn. — Vis bus lengviau mirti, nei sudegti gyvam, — galvojęs. Tik Peseckas jį sulaikė. — “Palauk dar, gal pasiseks ...” Besileidžiant tada Peseckas ir apdegė daugiau, nei Šimkus. Kitą kartą, skrendant su kitu lakūnu, bekylant sprogo motoras. Parašiutai jei ir būtų turėta, negelbėtų, nes per-žemai. Pasisekė. Vilniaus kraštas ypatingai Kazį viliojo ir jis ne kartą buvo “privačiai” pasukęs ten pasižvalgyti iš augščiau.
Į Australiją Kazys buvo atsivežęs uniforminį lakūno mundurą, su kuriuo norėjo būti palaidotas, bet leidosi perkalbamas ir padovanojo jį Lietuvių muzėjui Adelaidėje. Kita jo dovana muzėjui buvo Lietuvos žemėlapio 1:100,000 komplektas. Su šiuo žemėlapiu Kazys labai nenorėjo skirtis — manė, kad gal jam pačiam kada dar bus reikalingas . ..
Įsijungęs į Melbourno “Ramovės” skyrių, Kazys eilę metų ėjo įvairias valdybos nario pareigas, todėl paskutinėje kelionėje buvo palydėtas ramovėnų garbės sargybos.
Liūdi Kazio likusi žmona Zofija, sūnus Kazys-Vilnius, duktė Loreta-tau, Kazimierai, pasiekti dausas, į kurias pusiaukelėje tu tiek kartų esi buvęs. J. Pus.
ĮAMŽINTOS LAISVĖS KRAUJO AUKOS
Du Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyviai (iš Philadelphijos) įrašė į Lietuvių Fondo narių sąrašus Povilą Lukšį, pirmąjį nepriklausomos Lietuvos kareivį, žuvusį laisvės kovose 1919 m. vasario 8 d. prie Taučiūnų kaimo, Kėdainių apskr. ir Antaną Juozapavičių, pirmąjį nepriklausomos Lietuvos karininką, žuvusį laisvės kovose 1919 m. vasario 13 d. Alytuje, Šie du kuklūs geradariai (pavardžių prašė neskelbti), įamžindami pirmąsias Nepriklausomybės kovų aukas Lietuvių Fonde, tuo būdu išreiškė pagarbą visiems laisvės kovotojams, paguldžiusiems savo galvas ant Tėvynės Laisvės aukuro.
Lietuvių Fondas remia lietuvių švietimą, mokslą, kultūrą, skatina ir ugdo lietuvybę. Kitaip tariant, su LF parama ruošiami sąmoningi lietuviai, busimieji laisvės kovotojai. Tai turi žinoti kiekvienas lietuvis. Ramovėnai, kūrėjai-savanoriai, šauliai, visi mūsų kariai ir, bendrai, visi lietuviai kviečiami jungtis į LF narių eiles ir tuo būdu prisidėti prie būsimų laisvės kovotojų ruošimo. Visi, kurių širdyse dar žėri tėvynės meilė, turėtų savo auka prisidėti prie POVILO LUKŠIO ir ANTANO JUAZAPAVICIAUS įnašų padidinimo. Tai yra toks nuoširdus pageidavimas tų, kurie tas dvi laisvės kraujo aukas įamžino Lietuvių Fonde.
Šia proga primenama, kad Lietuvių Fonde yra įsteigtas ir Nežinomo Lietuvos Kario įnašas. Šiam įnašui skirdami savo auką, pagerbsime visus lietuvius žuvusius ir žūstančius už Lietuvos laisvę.
Per pasišventimą ir aukas tauta savo prarastą laisvę atgauna. Tauta, kuri pamiršta ir negerbia savo laisvės kraujo aukų, laikoma mirštanti tauta. Neduokime pagrindo galvoti, kad mūsų tauta priklauso prie mirštančiųjų. Lietuvių Fondo adresas: Lithuanian Foundation, 6643 S. Maplewood Ave., Chicago, Ill. 60629, USA.
A. Rėklaitis
Lietuvos Laisvės Kovos Metai
Čikaga, 1968.VIII.12
Plk. Itn. Prano Pučeko laidotuvės. Išvežtas į Sibirą 1945 m. grįžo į Lietuvą 1960 m., netekęs sveikatos. Po ilgos ir sunkios ligos jis mirė ir 1966 m. liepos mėn. buvo palaidotas Pučekalnės kapinėse,— Biržų apskr.
Dėl straipsnio
"Karo lauko paltas"
(KARIO Nr. 4)
Tą rašinį turiu papildyti. Reikia manyti, kad aprašymas puslapiuose 102 iki 106 imtinai yra teisingas, tačiau po sakinio: “Galima manyti, kad karinio lauko pašto įstaigų buvo ir daugiau, bet kolkas apie tai davinių nėra” (psl. 1D7), tektų pridėti:
1921 m. rugpjūčio mėn. buvo pašauktas kariuomenėn Petras Kirkilio-nis. Jį pakėlė karo valdininku nuo rugpjūčio 26 d. ir paskyrė formuoti 4-tą karo lauko paštą. Suformavimą jis baigė rugsėjo 25 d. ir išvyko į IV divizijos štabą.
1921 m. buvo karo lauko paštas Nr. 1 prie I divizijos štabo; jo viršininku buvo pašto valdininkas (pavardės nebeatsimenu, nebeatsimenu ir padėjėjo).
Karo lauko paštas Nr. 2 buvo prie II divizijos štabo. Jo viršininku buvo karo valdininkas Mykolas Plepys, padėjėju — pašto valdininkas Jasiūnas.
Karo lauko paštas Nr. 3 buvo prie III divizijos štabo, jo viršininku buvo karo valdininkas Kuginys (padėjėjo nebeatsimenu).
Karo lauko paštas Nr. 4 buvo prie IV divizijos štabo. Jo viršininkas -— karo valdininkas Petras Kirkilionis, padėjėjas — buvęs paštininkas, karys Meškauskas.
Centrinė karo lauko pašto KONTORA buvo prie Generalinio štabo Kaune, jos viršininkas — karo valdininkas Jazdauskas ir padėjėjas, einąs karo valdininko pareigas, Audokas (dabar mums žinomas veikėjas Audėnas). čia turiu pridurti, kad jam buvo duodama lengvatų Kauno suaugusiųjų gimnaziją lankyti.
Karo lauko paštai Nr. 1, 2, 3 ir 4 buvo išformuoti karo veiksmams pasibaigus 1922 metų pabaigoje. Centrinė karo lauko pašto Kontora užbaigė išsiformuoti 1923 m. birželio 16 d.
1-mo k.l. pašto viršininkas išėjo Paštų žinybon dirbti, kur nežinau. 2-ro k.l. pašto viršininkas, karo valdininkas Plepys buvo atleistas atsar-gon ir gavo Biržų pašto viršininko vietą. 3-jo k.l. pašto viršininkas karo valdininkas Kuginys buvo atleistas atsargon ir paskirtas Biržų pašto viršininko padėjėju. Pašto valdininkas, 2-o k.l. pašto viršininko padėjėjas, buvo paskirtas pašto valdininku Biržuose. (Jie visi trys buvo biržiečiai.) Centrinės k.l.p. kontoros viršininkas Jazdauskas buvo atleistas atsargon ir gavo Palangos pašto viršininko vietą. 4-to k.l.p. viršininkas, karo valdininkas Kirkilionis, kaip dar neatitarnavęs nustatyto įstatymu Nr. 91, §4 trijų metų karo tarnybos laikotarpio, buvo atleistas iš kariuomenės iki atskiro įsakymo, kaipo reikalingas Susisiekimo ministerijai, t.y., jį perkėlė į tikrosios karo tarnybos karininkų rezervą (atsargą).
1936 m. Karinės tarnybos įstatymu Nr. 561, §252 buvo likviduotas karo valdininkų korpas. Buvę atsargoje karo valdininkai: Jazdauskas, Plepys ir Kuginys buvo atleisti į demisiją.
Karo valdininkas P. Kirkilionis, kaip tikrosios karo tarnybos karininkų atsargoje beesąs, buvo Respublikos Prezidento Aktu 1937 m. lapkričio 23 d., Nr. 1170 pakeltas į jaunesniojo leitenanto laipsnį. Kariuomenės Įsakymu 1937 Nr. 70, §2 kaip administracijos karininkas jaunesnis leitenantas Petras Kirkilionis, iki atskiro įsakymo, paliekamas toliau dirbti savo dabartinėje tarnybos vietoje. Va, šitaip užsibaigė Lietuvos karo lauko paštų ir jų tarnautojų istorija.
Čia turiu pridėti, kad tikrai 1921 m. į divizijos štabą atskrisdavo lėktuvas, numesdavo maišelį su karių laiškais divizijos rajone ir nuskrisdavo toliau savo užduotį vykdyti.
Karo lauko ORO pašto atžymėji-mui kitoki štampai nebuvo naudojami. Laiškus štampuodavo tais pačiais k.l. pašto štampais, kokie atspausdinti 104 ir 105 puslapiuose.
Kas link telefoninio susisiekimo, turiu pridėti, kad 1921 m. prie divizijų štabų buvo Ryšio kuopos. Jos turėjo telefono centrinę, kuri buvo sujungta su divizijos padaliniais (pulkais ir atskiromis dalimis), vietiniu paštu ir Generaliniu štabu. Pulkų štabai turėjo savo mažesnes centrines, kur buvo įjungti pulkų padaliniai, vietinis paštas, divizijos štabas.
Paštą: laiškus, siuntinius ir pinigines siuntas, paimti iš lauko paštų pulkų štabai, ar atskiros dalys, siųsdavo karį su tam tikru įgaliavimu paimti. Jis nugabendavo savo pulko štaban ir ten paskirstydavo kuopoms ar kitoms dalims.
Peknis, Vokietija
Senovės Lietuvos karys (pavaizdavo š. A. Sutkaitis) dalyvavęs šaulių suvažiavime Toronte, Kanadoje, birželio 22-23 d.
MŪSŲ KARIŲ PAGERBIMAS
Jau kelintas lietuvis karys bekovodamas JAV daliniuose žūsta Pietų Vietname. Visoj Amerikoj jų yra jau keliolika. Ir Čikagos lietuviai neteko 5 karių, kurie čia atvežami ir artimųjų palaidojami. Tik to dalinio palydovai dalyvauja laidotuvėse. Mūsų visuomenė ir organizacijos nelabai kreipia į tai dėmesio. Jei dar žinomų mūsų veikėjų sūnus, dar kiek daugiau žuvusį aplanko, bet jei lietuvis žuvo mažiau žinomos šeimos, tai lanko tik artimieji, giminės ir draugai. Teko stebėti jau kelių žuvusių laidotuves ir labai apgailestavau, kad kažin ko dar trūksta mums, kai tiek mažai rūpinamės pagerbti šių dienų žuvusius. Kad ir paskutinis, Kęstutis Petrauskas, toks puikus jaunuolis, tiek daug jo tėveliai dirba lietuviškai visuomenei, o paskutiniame atsisveikinimo vakare, jei ne kun. Zakarausko malda ir giesmė, tai ir viskas, nei jokio paguodos žodelio, nei iš organizacijų, nei mūsų veteranų vienetų. Reikia tuoj neatidėliojant sudaryti kokį komitetą, geriau tiktų iš veteranų postų, ramovės, birutininikių ar net šaulių ir jaunimo, kuris rūpintųsi mūsų žuvusių karių vienodu pagerbimu. Kitos tautų grupės kiek giliau pareiškia savo meilę ir pagarbą, o mes lietuviai, tiek nukentėję nuo priešų, taip sau lengvai tą mūsų pačių jaunuolių žuvimą praleidžiame. Reikia žuvusius šių dienų pasauliui pristatyti, kad, štai, ir mažos Lietuvos sūnūs aukoja gyvybes už visų laisvę ir nepriklausomybę, o neišeina deginti naujokų šaukimo kortelių, spjaudyti ar deginti Amerikos vėliavos, nevirsta hipiais, o yra pasiryžę stoti kovon, klauso įstatymų. Susirūpinkime, nes jei mes patys negerbsime, tai ir kitiems neką tebus svarbu. Bal. Brazdžionis
PAŠVENTINTAS PAMINKLAS INŽ. PLK. LTN. ALFONSUI JURSKIUI
Jau dveji metai sukako kai Philadelphijoje mirė inž. plk. ltn. Alfonsas Jurskis. (Mirė 1966 m. liepos mėn. 31 dieną.)
A.a. Alfonsas Jurskis buvo Vytauto Didžiojo Universiteto docentas, elektrotechnikos katedros vedėjas ir technikos fakulteto prodekanas, o nuo 1949 m. Temple Universiteto technikos instituto dėstytojas.
Dviejų metų sukakties proga, jo šeima pastatė paminklą Prisikėlimo kapinėse, Cornwells Heights, Pa. Paminklo projektą paruošė jo artimas bičiulis architektas Jonas Mulokas. Paminklas yra iš juodo Suomijos granito.
Liepos mėn. 27 d. Šv. Andriejaus parapijos bažnyčioje buvo atlaikytos gedulingos pamaldos, šv. Mišias už velionį atnašavo klebonas kun. Jurgis Degutis, asistuojant kun. dr. K. Batučiui ir kun. Albinui Neverauskui. Pamaldų metu giedojo solistė p. Juzė Augaitytė. Po pamaldų įvyko paminklo pašventinimas ir atidarymas. Į iškilmes suvažiavo visi šeimos nariai, giminės ir apie šešiasdešimt velionies artimųjų. Atidarant paminklą kalbas pasakė: šv. Andriejaus parapijos klebonas kunigas Jurgis Degutis, JAV LB Pietryčių apygardos pirmininkas Balys Raugas, prof. dr. Jonas Puzi-nas, Lietuvių inžinierių ir architektų s-gos Philadelphijos skyriaus pirmininkas arch. Jonas Stelmokas ir Lietuvių Veteranų s-gos Philadelphijos skyriaus atstovas Antanas Impolėnas.
-a-
Nuotr. K. Čikoto
MIRĖ SAVANORIS - KŪRĖJAS VIRŠ. BALYS UBEIKA
A.a. Balys Ubeika gimė 1900 m. gruodžio mėn. 31 d. Zarasų krašte. 1919 m. savanoriu įstojo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Betarnaudamas kariuomenėje pasiekė viršilos laipsnį. 1925 m. perėjo į policijos tarnybą. Policijos tarnyboje jis pasižymėjo ir buvo paskirtas nuovados viršininko padėjėju, o vėliau ir nuovados viršininku.
Būdamas policijos tarnyboje ir dalyvaudamas policijos šaudymo rungtynių ekipoje pasižymėdavo ir gavo ne vieną dovaną už taiklų šaudymą.
1940 m. bolševikams užėjus, buvo paleistas iš tarnybos ir slapstėsi. Bolševikai, negalėdami jo sugauti, išvežė jo žmoną.
1941 m., vokiečiams užėmus Lietuvą, jis vėl grįžo į policijos tarnybą ir kovojo Zarasų krašte su bolševikų partizanais ir desantininkais. Antrą kartą artėjant bolševikams, jis pasitraukė į Vakarus. 1950 m. atvyko į Ameriką — Philadelphijon, kur gavo darbą restorane. 1951 m. sausio mėn. 10 d. įstojo į Philadelphijos ramovė-nų eiles. Būdamas gyvenime drausmingose tarnybose jis ir čia buvo pareigingas, kuklus ir mokėjo su visais sugyventi. 1967 m. rudenį išėjo į pensiją ir tikėjosi pailsėti po ilgų gyvenimovargų. Bet.. . 1968 m. rugpjūčio mėn. 26 d., 8 valandą, bevalgant vakarienę, jį ištiko širdies priepuolis ir mirtis jį išplėšė iš ramovėnų ir bičiulių eilių.
Rugpjūčio mėn. 30 d. buvo pašarvotas laidotuvių direktoriaus Mykolo Bigenio. Velionies karstas buvo papuoštas tautine vėliava, o pats velionis savanorio trikampiu ženkliuku.
Prie karsto garbės sargyboje stovėjo ramovėnai.
Rugpjūčio mėn. 31 d., šv. Kazimiero bažnyčioje, įvyko pamaldos. Gedulingas šv. Mišias atnašavo kun. Albinas Neverauskas, o jam asistavo kun, dr. K. Batutis ir kun. Mažeika.
Po pamaldų, karstas, su velionies palaikais, papuoštas tautine vėliava, palydint 20 mašinų, buvo palydėtas į Kalvarijos kapines. Ten kun. A. Neverauskas atliko paskutines maldas, o mūsų skyriaus pirmininkas Juozas Česonis tarė atsisveikinimo žodį.
Jau šeštaas mūsų skyriaus narys apleidžia ramovėnų eiles ir iškeliauja į amžinastį. Likę ramovėnai liūdi netekę savojo nario, liūdi ir žmona, kuri tik pernai grįžo iš Sibiro, liūdi ir jo sesuo Lietuvoje.
Vietoje gėlių ramovėnai paskyrė $20.00 L.F. Lietuvos Nežinomojo Kareivio įnašan. A. I.
KARININKO A. JUOZAPAVIČIAUS TILTAS
1919 m. vasario 13 d. žuvo karininkas A. Juozapavičius. Tai buvo pirmasis Lietuvos karininkas, žuvęs už tėvynės laisvę. Jis žuvo savo gimtadienio rytą, nukautas bolševikų ant Nemuno tilto Alytuje. Tai buvo paprastas medinis tiltas, statytas pirmaisiais vokiečių okupacijos metais, kuris išsilaikė iki 1937 m. pabaigos.
Kar. A. Juozapavičiaus naujojo tilto statyba buvo pradėta 1936 m. vasarą. Statybos darbus vykdė rangovų. Ilgovskių firma. Tiltui buvo sunaudota 7,000 kūb. m. betono ir gelžbetonio ir 454 tonos geležies. Pylimams ir privažiavimams buvo sunaudota 47.000 kūb. m. žemių. Tiltas kainavo 900.000 litų. Privažiavimų paruošimas, grindiniai, šaligatviai ir kita atsiėjo 200,000 lt. žemės nusavinimas, trobesių nukėlimas ir k. — 70,000 lt. Iš viso tilto statyba kainavo 1,170,000 lt. Tilto ilgis — 195 metrai, plotis — 9 m., augštis nuo žemiausio vandens paviršiaus 20 m. Kairėje tilto pusėje buvo įtaisyta pakeliamoji dalis, praleisti laivams. Tilto konstrukcija yra, vadinamoji, Gerberio sija, su 35 m. angomis. Tuo laiku tai buvo didžiausias gelžbetonio tiltas ne tik Lietuvoje, bet ir Pabaltijo valstybėse. Tiltas buvo žymus inžinerijos kūrinys, pastatytas savo pačių jėgomis. Savo stiprumu bei patvarumu, jis atitiko pirmos rūšies magistralinių Europos kelių tiltų normas. Tilto viršutinės sienos buvo papuoštos kar. A. Juozapavičiaus žuvimą vaizduojančiais bareljefais.
Šio tilto pašventinimas įvyko 1937 m. gruodžio 15 d. Jį atidarė ministeris pirmininkas J. Tūbelis, įamžindamas didvyriškai žuvusio kario vardą.
V. Vytenietis
PLB III SEIMO NUTARIMŲ IŠTRAUKA SVEIKINIMAI PAVERGTAM KRAŠTUI
1968 m. New Yorke įvykęs Pasaulio Lietuvių Bendruomenės III Seimas, kuriame dalyvavo laisvojo pasaulio lietuvių atstovai, sveikina savo brolius ir seseris pavergtoje tėvynėje ir pažada ištikimybę tiems idealams, už kuriuos ilgoje ir garbingoje Lietuvos istorijoje kovojo kiekvienas taurus lietuvis. Seimas, žinodamas, koks sunkus yra svetimųjų jungas, išreiškia pasigėrėjimą krašto lietuvių pastangomis priešintis okupantui ir ginti Lietuvos reikalus. Užsienio lietuviai jaučiasi esą neatskiriama tautos dalis ir todėl pažada visomis jiems prieinamomis priemonėmis remti savo brolių bei seserų tėvynėje tylų, bet ryžtingą darbą ir tokiu būdu prisidėti prie šviesesnės Lietuvos ateities statymo.
Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Seimasišreiškia tvirtą įsitikinimą, kad tiktai visiškas tautų bei žmogaus teisių atstatymas laiduos lietuvių tautos kultūrinę bei socialinę pažangą ir pilną kūrybinių jėgų išsivystymą.
Šiais reikšmingais Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo penkiasdešimtosios sukakties metais užsienio lietuviai su pagarba bei dėkingumu prisimena visas skaudžias lietuvių tautos aukas kovoje už laisvę ir dar su didesniu pasiryžimu bei meile savajam kraštui pažada siekti didžiojo tikslo— Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo.
