OKUPANTO VALDŽIOJE
Atsiminimų nuotrupos
TIGRIUKAS
1941 m. pradžioje turėjome gauti turto savo daliniui. Rodos, bene vasario mėnesį, komisaras, grįžęs iš miesto, man pasakė: “Girdėjau, kad mūsų daliniui skirtasis turtas jau yra atvykęs į Vilniaus stotį. Turime ten nuvykti ir sužinoti koks turtas ir kiek jo yra atvykę.” Komisarui atsakiau, kad negavus raštiško pranešimo, neverta jo j ieškoti, tik laiką gaišinsime, o be to, tai darbo sričiai turime specialų pareigūną. Komisaras atsakė: “Apie tai aš sužinojau iš visai patikimų šaltinių, o kad tas turtas neatsidurtų kur kitur, reikia jo dabar jau jieškoti.” Pagaliau, sutikau patenkinti jo norą. Išėjome į stotį laukiamojo turto jieškoti, kurio, tačiau, neteko sulaukti net iki Vokietijos-Sovietų Rusijos karui prasidedant.
Atvykus į stotį, abu išėjome į peroną. Išėjus į peroną komisaras pasileido eiti link trijų prekinių traukinių, kurie stovėjo kitame pakraštyje ant paskutiniųjų atsarginių kelių. Tuomet paaiškinau jam, kad pradedame jieškoti vagonų ne taip kaip turėtų būti jieškoma. Pirmiausia turime vykti į tą stoties skyrių, kuriame galėtumėme sužinoti, ar yra atvykęs turto transportas, kurio j ieškome. Komisaras atrėžė: “Tai nesvarbu. Ten yra prekiniai traukiniai, ten ir turtas turi būti.” Po šitokio mudviejų pasikalbėjimo, skersai visus bėgius nužingsniavome prie tų trijų traukinių. Jie visi stovėjo vienas šalia kito, išdėstyti gilumon per pusę traukinio sudėties. Priėjus prie jų arčiau iš karto paaiškėjo, kokios prekės buvo vežamos tais trimis ešalonais. Ten buvo ne laukiamasis turtas mūsų daliniui, bet gyvos prekės, pakrautos ilgai ir vargingai kelionei, o vėliau badavimui, kankinio gyvenimui gyventi — merdėti. Vagonuose buvo matyti vyrai, moterys ir vaikai. Visi buvo pakrauti į prekinius — gyvulinius vagonus. Iš apsirengimo matėsi: kariai, šauliai, policijos tarnautojai ir neuniformuoti. Iš jų vieni buvo geriau apsirengę, kiti blogiau.
Vagonų maži langučiai buvo užraizgyti spygliuotomis vielomis. Duryse buvo palikti maži tarpai, bet jos buvo užrakintos ir spygliuota viela užraizgytos. Visus tris traukinius saugojo šautuvais ginkluoti enkavedistai. Komisarui pasakiau,kad šitie trys ešelonai pakrauti ne turtu, bet žmonėmis, kurie, matyti, perkraustomi į kitas gyvenvietes. Komisaras šlykščiai koliodamasis tarė: “Jiems tinka ne perkraustymas, bet priverčiamųjų sunkiųjų darbų stovykla.” Praėję pro traukinius pasukome atgal, stoties link. Pakeliui į stotį, priestotyje sutiktą geležinkelietį — stoties budėtoją paprašiau nurodyti skyrių, kuriame būtų galima sužinoti, apie atvykusį turtą. Jis davė tikslius nurodymus, bet komisaras raukėsi ir reiškė nepasitenkinimą. Turto j ieškoti jau nebėjome. Grįžome į darbovietę. Grįžtant iš stoties ir po to dar keletą dienų, mudviejų santykiai atrodė lyg kiek įtempti.
1941 m., rodos, birželio 13 d. dalinio partinis sekretorius buvo apsilankęs Vilniuje. Grįžęs iš Vilniaus, atėjo pas komisarą, kad praneštų jam apie skirtojo uždavinio įvykdymą. Atlikęs tarnybinį pasikalbėjimą, papasakojo ir apie pradėtą žmonių vežimą iš Vilniaus. Jis gyrė tvarkingumą ir organizuotumą, išdirbtąjį planą ir enkavedistų greitą ir sklandų vykdymą. Komisaras klausėsi jo ir gėrėjosi, nors girdavosi pats esąs lietuvis, tik augęs ir mokslus ėjęs Rusijoje.
Vieną dieną vėliau, aš vykau į savo motinos laidotuves. Žinoma, mano nuotaika buvo prislėgta. Atvažiavus į Naująją Vilnią, man nuotaiką dar labiau prislėgė. Naujojoje Vilnioje traukinys prastovėjo apie 10 minučių, taigi laiko užteko apžvelgti visą stoties rajoną (suprantama, tik iš vagono lango).
Stotis — ne iš didžiųjų, gal tikriau, tai Vilniaus priemiestinė stotis. Beveik visi atsarginiai keliai buvę užimti traukinių — ešelonų pakrautų iš Lietuvos išvežamų žmonių. Visi išvežamieji buvo sugrūsti prekiniuose — gyvuliniuose vagonuose. Traukinių vagonų durys užrakintos, tik tarpduriuose palikti maži tarpai. Durys ir langai užraizgyti spygliuotomis vielomis. Išvežamųjų ešelonus saugojo stipri enkavedistų sargyba. Viename traukinyje teko matyti tik vyrus, kitame tik moteris, dar viename tik vaikus, dviejuose traukiniuose buvo vyrai, moterys ir vaikai. Atvykęs į Vilnių, iš vagono lanko nieko nemačiau. Stoties peronas (priestotis) buvo tuščias. Visi bėgiai buvo tušti, bet keleivinės stoties salės ir didelė dalis aikštės prieš stotį, iš miesto pusės, buvo užimta vien tik išvežamųjų, — kas su didesniu ryšuliu, kas su mažesniu, o kaikas ir visai be jokio ryšulio. Atvykstantiems ir išvykstantiems keleiviams buvo paliktas tik siauras praėjimas ir tas pats labai akylai enkavedistų sekamas.
Mieste nuotaika buvo blogiausia. Visi gyveno tik tuo momentu. Visi gyveno persiėmę savo gyvenimo netikrumu. Visiems prieš akis stovėjo enkavedistų siautėjimo žiaurumai.
Turėdamas bent šešetą valandų iki traukinio išėjimo, nuėjau į savo butą. Buto šeimininkai, pamatę mane, labai apsidžiaugė, matomai jie manė, kad aš pajėgsiu apsaugoti juos nuo išvežimo. Jų nuotaika pagerėjo, bet kai pradėjau rengtis vėl vykti į stotį tolimesnei kelionei, šeimininkų nuotaika nusmuko. Vilniaus stotyje išvežamųjų jau neberadau. Tolesnė mano kelionė tęsėsi naktį. Pakeliui nieko nebepastebėjau. Parvažiavęs į namus, savo motiną radau dar nemirusią, bet jos kalbos jau nebesupratau. Sekančią dieną, saulutei truputį kilstelėjus virš horizonto, ji atsisveikino su šiuo pasauliu.
1941 m. birželio 17 d. turėjau išvažiuoti atgal į savo tarnybos vietą. Apie 7 ar 8 valandą ėjau į autobusų stotį užsisakyti sau vietą autobuse einančiame į geležinkelio stotį. Beeidamas pro policijos įstaigą, sutikau savo gerą pažįstamą ūkininką — kaimo seniūną, kuris ilgai nelaukęs pasiūlė man bėgti į Vokietiją ir pasisakė turįs galimybių pervesti per rubežių. Į jo siūlymą, visai nedvejodamas, atsakiau neigiamai. Atsisveikinęs su juo, nuėjau į autobusų stotį, o jis nuėjo savo keliu.
Grįžtamuoju traukiniu važiuoti teko naktį. Pravažiuojant Kaišiadorių geležinkelio stotį pradėjo man skaudėti širdis. Artinantis prie Vilniaus, skausmai tolydžio didėjo. Vilniuje sustojau ir maniau eiti pas gydytoją, o tolesnei kelionei traukinį pasirinkau taip pat naktį.
Vilniuje, vos tik išėjus iš stoties į miestą, širdies skausmai nustojo. Vilniaus mieste gyvenimas nors jau vyko normalus, bet nuotaika dar bebuvo enkavedistų siautėjimo laikotarpio.
Parvykęs į savo butą, iki vakaro gerai pailsėjau. Vakare apie 10 ar 11 val. išvykau toliau — į savo tarnybos vietą. Atvykau į stotį gan anksti, tad galėjau pasirinkti sau tinkamą vietą vagone. Pasirinkau gulimąją vietą antrame augšte, ir atsiguliau. Į tą pačią kupė atėjo dar trys keleiviai ir visi atsigulė.
Traukinys ėjo Daugpilio link, buvo mažos skubos, trumpiau ar ilgiau sustodamas kiekvienoje stotelėje. Pagaliau, vienoje stotyje sustojo ilgam. Praeinančio traukinio palydovo paklausiau: “Kodėl taip ilgai stovi traukinys ir kas per stotis čia yra?” Traukinio palydovas atsakė: “Čia yra Pabradės stotis. Sekančioje stotyje įvyko traukinių susidūrimas. Prisieis laukti, kol kelias bus paliuosuotas. Paskui iš čia traukiniai išeis savo eilėje. Šis traukinys yra jau ketvirtasis iš sulaikytųjų.” Palinkėjęs man labos nakties ir pataręs nesinervuoti, jis nuėjo toliau.
Žingeidumo sumetimais, praskleidžiau lango užuolaidą ir pasižiūrėjau pro langą. Vaizdas pasirodė nepavydėtinas — visi traukiniai buvo apsupti ginkluotų rusų kareivių sargybų. Už kokių 20 ar 30 minučių per traukinį perėjo karinė kontrolė. Tiesa, dokumentų netikrino, bet kiekvienas į asmuo buvo apšviestas tiesiai į veidą elektros lempute. Prieš auštant sargybos dingo.
Sargyboms pasišalinus po kurio laiko traukiniai pradėjo apleisti Pabradės stotį. Traukinys, kuriame aš važiavau, iš stoties išvyko jau saulei patekėjus. Kaip vėliau paaiškėjo, sekančioje stotyje ir bendrai visame tame ruože, nebuvo įvykę jokios traukinių katastrofos. Atrodo, kad traukinių sulaikymas Pabradės stotyje, buvo įvykdytas rusų karinės ar enkavėdė vadovybės įsakymu. Traukinių sulaikymas buvo reikalingas saugumo ir paslapties išlaikymo sumetimais. Mat, tą naktį, dalis lietuvių karininkų iš Pabradės stovyklos apgaulingu būdu buvo išviliota į tariamus naktinius manevrus. Jie buvo nugabenti ties pirmąja Stotimi už Pabradės stoties Daugpilio link. Ten, miške, žiauriu būdu buvo nuginkluoti; vėliau nuvežti į stotį, susodinti į gyvulinius vagonus ir išvežti nežinoma kryptimi. 'Tos operacijos reikalams ir buvo reikalingas saugumas ir paslaptis. Taigi, tais sumetimais Pabradės stotyje ir buvo sulaikyti traukiniai.
Maskvos rusų bolševikų vadovybė turėdama tikslą, kiek galint daugiau išnaikinti piliečių užgrobtuose kraštuose, visada surasdavo tinkamą pretekstą1 savo užmačioms vykdyti ir jas pateisinti. Nuo pat pirmųjų okupacijos dienų jau gerokai praretinusi Lietuvos karininkijos eiles, ji savo užsimojimus beatodairiškai tęsė ir karui prasidėjus. 1941 m. vokiečių-rusų karui užsiliepsnojus, rusai pralaimėję mūšį ties Vokietijos siena, pikti skubotai traukėsi rytų link. Kad pateisintų savo nepasisekimus, apkaltino lietuviškojo korpo lietuvius karininkus. Anksčiau apkaltintieji būdavo suimami, išvežami nežinoma kryptimi ir slaptai nužudomi. Ties Švenčionimis, viešai buvo suimta dalis lietuviškojo korpo lietuvių karininkų ir vietoje sušaudyta. Susidaro išvada, kad dėl rusų raudonosios armijos nesugebėjimo kariauti, liko nubausti lietuviai. Tai buvo grasinimas ir rusų raudonosios armijos kariams, deja, atsakovai buvo lietuviai.
* * *
1944 m. pabaigoje, bene gruodžio mėn., prisiėjo vykti į Telšius. Išsirengiau kelionėn gana anksti, bet per skubotumą užmiršau savo asmens dokumentus. Prisiėjo grįžti atgal. Grįžimas ir išvykimas sudarė aplinkybę, kuri paaiškins mano kelionės tikslą. Kai jau buvau atsitolinęs nuo savo namų apie du km, užpakalyje, gal būt vieno km atstume, išgirdau karinio šautuvo šūvį (šis šūvis buvo lyg varovo — varančio miško žvėrelį medžiotojo link). Paėjęs apie pora km, sutikau enkavedistą, kuris varėsi vieną suimtąjį. Tas enkavedistas sulaikęs mane, pradėjo klausinėti apie mano kelionės tikslą. Buvau pasirengęs atsakyti enkavedistų galimus įvairius klausimus, tad po trumpo pasikalbėjimo išsiskyrėme ir nuvykome kas sau.
Atrodo, kad mano pasikalbėjimas su enkavedistu neliko be pasekmių. Buvo pranešta į Telšius, kad būčiau sekamas. Tą dieną, tačiau, į Telšius nenuėjau. Nakvynę pasirinkau apie 5 km nuo Telšių, pakelėje. Buvau nusistatęs Telšiuose nenakvoti, bet tą pačią dieną grįžti atgal.
Atvykęs į Telšius, pirmiausia nuėjau pas apskrities gydytoją gauti liudijimą, kuris tuo metu buvo man reikalingas. Netrukus į gydytojo laukiamąjį atvyko vienas jaunuolis, kuris atrodė susinervinęs ir buvo grubus, pilnas neapykantos ir pagiežos jausmo kokiam tai nežinomam ir įtartinam asmeniui, kuris, jo turimomis žiniomis, turėjęs atvykti vakar į Telšius. Gyrėsi, visą naktį prastovėjęs gatvėje, belaukdamas atvykstančioj o. Dabar esąs persišaldęs, jaučiąs pakilusią temperatūrą ir jam esanti reikalinga skubi medicinos pagalba ir tai be eilės, nes jis susirgęs pildydamas tarnybos pareigas. Tuo metu gydytojas buvo užimtas, o jaunuolis pritrūkęs kantrybės, ar kitokiais sumetimais apleido gydytojo laukiamąjį.
Gydytojas baigęs ligonio apžiūrą, pasikvietė mane. Sutvarkęs savo reikalą, išeidamas, gydytojo laukiamajame vėl pamačiau tą patį susierzinusį ir piktą jaunuolį.
Iš apskrities gydytojo įstaigos nuėjau pas gydytoją Francuzevičiūtę, kuri ilgą laiką buvo mano motinos nuolatinė gydytoja. Kadangi buvo pietų metas, ji paprašė mane pasilikti pietums. Vos tik pradėjus pietauti į gydytojos valgomąjį įsibrovė rusas vyresnysis leitenantas. Jis gyveno vienu augštu augščiau ir, rodos, buvo komendantas ar komendanto padėjėjas (šeimininkė titulavo jį komendantu). Šeimininkė prašė jį sėsti prie bendro stalo ir papietauti. Jis atsisakė, tačiau iš valgomojo neišėjo. Pilnoje rikiuotės uniformoje ir su kepure ant galvos jis taip ir prastovėjo valgomajame visą pietų metą.
1945 m. pradžioje, karinės registracijos reikalais teko būti Tauragėje. Ten jau buvo bent keletas asmenų iš mano artimų giminaičių (3 pusbroliai ir motinos brolis) patalpintų Tauragės kalėjime vien tik už tai, kad jie buvo lietuviai. Kartą, praeinant pro Tauragės karo komendantūrą, viena moteris pradėjo prašyti, kad pabūčiau jai vertėju komendantūroje. Tos moters ir komendanto pasikalbėjimą išverčiau į rusų ir lietuvių kalbas. Tačiau, mano patarnavimas, matyti, nepatiko komendantui, jis nenorėjo duoti leidimo jai pasimatyti su suimtuoju jos vyru. Komendantas net susidomėjo mano giminyste ar pažinties ryšiais su ta moteriške, kuriai patarnavau vertėju.
* * *
Rusų bolševikų raudonoji armija, besiverždama Vokietijos gilumon, užgrobė didelius plotus, kuriuose rado ir išvežtųjų ar atvežtųjų (iš Pabaltijo, Lenkijos, Rusijos ir iš kitur) darbams, ar patalpintų įvairiose koncentracinėse stovyklose. Tuos, kurie buvo tinkami ginklą nešioti, tuojau paėmė į kariuomenę, o kitiems suorganizavo repatriacinę komisiją, kuri jau 1945 m. pradžioje pradėjo veikti. Apie šitokios repatriacinės komisijos veiklą ir apie repatriantus K. Rukšėnas savo brošiūroje “Į vergovę”, naudodamasis LTSR Mokslų akademijos Centrinės bibliotekos Rankraščių skyriaus b. 3. RKA I, 1. 1. ir “Tiesa”, 1945 m. kovo mėn., Nr. 56 daviniais, rašo repatriacinės organizacijos klausimais ir apie pačią išvežtųjų repatriaciją: “Traukiniais ir mašinomis, arkliais ir pėsti jie skubėjo į gimtuosius namus. Tūkstančiai kilometrų iki tėviškės atrodė be galo trumpi. O čia, pasienyje, išvargusius, nusikamavusius, bet su džiaugsmo ašaromis akyse žmones — vaikus, moteris, jaunuolius ir pražilusius vyrus — sveikino tarybinės repatriavimo komisijos, tarybiniai kariai. Sugrįžusieji vėl žvelgė į gimtąją žemę, žaizdotomis rankomis, ką tik tempusiomis milžiniškas cementines plytas, rąstus, akmenis, spaudė savųjų delnus, pasakojo apie negirdėtus hitlerininkų žiaurumus.” Toliau, tame pat puslapyje sako: “Repatrijavimo punktuose dušai, kirpyklos, nauji drabužiai, karšti pietūs atgaivino išvargusius žmones. Nusiprausę, pailsėję, triskart per dieną pamaitinti karštu valgiu, jie vėl ėmė šypsotis, atgavo žmogišką išvaizdą. Grįžtantiems į gimtąsias vietas čia pat, pasienyje, išdavė duonos, cukraus, taukų, kruopų, koncentratų — davinį 5-10 dienų. Daugumas jų pasikeitė skarmalus į gerus drabužius, gavo batus, baltinių. Tarybų Lietuvos vyriausybė 1945 m. pradžioje įsteigė visose apskrityse grįžtančiųjų į tėvynę priėmimo-skirstymo punktus, išskyrė jiems už du milijonus rublių pramoninių prekių.”2 Deja, šiuo atžvilgiu, aš pasisakysiu visai priešingai. Mat, išsprūdęs iš savo nuolatinių šnipukų orbitos ir atvykęs į Tauragę karinės registracijos reikalais, pasijaučiau laisvesnis, na, ir drąsesnis. Pragyvenau ten 4 dienas. Per tas 4 dienas teko sužinoti koks buvo aprūpinimas lietuvių ir rusų grįžtančiųjų iš darbų Vokietijoje: lietuviai buvo talpinami į kalėjimus ir rūsius už spygliuotų vielų tvorų, o iš ten, tur būt, daugumoje atsidūrė Sibiro taigose. Tuo tarpu, viskuo buvo aprūpinti tik rusai repatriantai: geromis patalpomis, geru maistu, rūbais, laisve ir t.t. Tai vaizdai, kuriuos aš pats mačiau ir iš kitų sužinojau, Tauragės grįžtančiųjų į tėvynę priėmimo ir skirstymo punke. Tai vaizdai, kurie aiškiai pasako, ko siekia vadinamasis “vyresnysis brolis rusas”. Tai vaizdai, kurie parodo, kas pasinaudojo tomis prekėmis (už du milijonus rublių), kurias Tarybų Lietuvos vyriausybė buvo paskyrusi. K. Rukšėno aprašytasis grįžtančiųjų repatriantų pervežimas, aprūpinimas, aptarnavimas ir t.t., tinka tik rusams, bet ne lietuviams.
* * *
1945 m. gegužės pabaigoje, ar birželio pradžioje, rusų okupacinė valdžia pakartojo žmonių deportacijas iš Lietuvos lygiai panašiai, kaip tas, kurios buvo vykdytos 1941 m. Deportacijos iš Kauno ir iš Vilniaus vyko skirtingu metu. Deportacijos iš Vilniaus vyko ne iškarto visame mieste. Miestas buvo padalintas į sritis, ar rajonus, iš kurių žmonių deportacijos vyko skirtingomis dienomis.
* * *
Truputis iš rusų repatriacinės komisijos veiklos Lodzės punkte, 1946 m.
Teko girdėti, kad asmenys, atvykusieji į repatriacinį punktą registruotis, kad grįžtų į savo gimtąsias vietas, ar net atvykę tik pasiinformuoti apie repatriavimosi sąlygas, visi būdavę sulaikomi tame punkte. Toks elgesys su išblokštaisiais iš tėvynės, rodė, kad repatriantas yra didžiausias kriminalistas, prasikaltėlis, bet ne likimo išblokštas iš savo tėvų krašto, iš savo gimtųjų namų. Repatriantas atsidūręs repatriaciniame punkte, nebeturėdavo nei žodžio, nei judesio laisvės. Jis ten tapdavo vergu—kaliniu.
Mačiau, kaip žiemos metu (vasario mėn.) iš repatriavimo surinkimo punkto Lodzėje, repatriantus vežė į stotį ginkluotų kareivių saugomus. Stotyje, ant paskutiniojo, atsarginio, kelio stovėjo trys prekiniai — gyvuliniai vagonai, į kuriuos krovė grįžtančiuosius į savo kilmės kraštus. Vagonai su repatriantais buvo saugomi stiprios karinės ar NKVD sargybos. Kas rodė, kad repatriantai vyksta į savo gimtąsias sodybas ne savo noru, bet yra gabenami prievartos būdu.
Mačiau repatriantus, vykstančius į Vokietiją ir į Lenkiją. Jiems nebuvo reikalinga nei lageriai, nei sargybiniai ginkluoti šautuvais. Jie buvo laisvi piliečiai. Jiems buvo duota laisvė, laisvai išvykti į pasirinktąją tėvynę, ar atsisakyti nuo jos. Jie visi rengėsi, skubėjo išvykti. Nei Vokietija, nei Lenkija neorganizavo nei panašių lagerių, nei panašių ginkluotų komandų, kaip buvo suorganizuota Lodzėje. Visi repatriantai vyko prisilaikydami nustatyto tvarkaraščio, kuriame buvo nurodyta: iš kur išvykstama, kuriuo traukiniu išvykstama, kada atvykti prie traukinio, kada išvyksta traukinys, kuria kryptimi vykstama ir t.t. Taip vyko į Vokietiją 1941 m., taip vyko ir į Lenkiją 1945 m.
K. Rukšėnas savo brošiūros “Į vergovę” pratarmę pradeda žodžiais: “Vokietijoje, Tiuringijoje, prie Veimaro miesto, nuolat gaudžia Buchenvaldo varpai: “Žmonės, būkite budrūs! Neužmirškitę milijonų kapų visuose Europos kraštuose, baisių mirties fabrikų Buchenvalde, Osvencime, Maidaneke, Zaksenhauzene, Treblinkoje ir kitur.” Čia palaidota įvairių tautybių žmonių: rusų ir lenkų, žydų ir jugoslavų, ukrainiečių ir čekų, belgų ir prancūzų, norvegų ir lietuvių.
Hitleriniai budeliai išžudė, nukankino, numarino badu ir ligomis milijonus okupuotų kraštų gyventojų. Vienus jie naikino gimtinėje, kitus vežė į hitlerinio reicho šachtas ir rūdynus, požeminius fabrikus, durpynus, dvarus ir ten kankino bei žudė.
Neišvengė šios dalies ir mūsų respublika. Apie tai byloja Paneriai, Kauno fortai, kapai prie Šešupės, Pivonijos miške, prie Žagarės ir daugelyje kitų Lietuvos vietų. Tuos laikus primena tūkstančių mūsų krašto žmonių patirtos kančios ir pasityčiojimai hitlerinės Vokietijos gamyklose, dvarų laukuose, kalėjimuose, koncentracijos stovyklose.
Apie tai, kaip okupacijos metais hitleriniai komisarai, arbeitsamtų valdininkai, policininkai ir esesininkai bei vietiniai jų tarnai rinko ir trėmė Lietuvos gyventojus į vergovę reiche, užgrobtose šalyse, į mirtį frontuose, apie tai, kaip monopolijų, koncernų, fabrikų ir dvarų valdytojai, nacistiniai tijūnai kankino mūsų krašto gyventojus sunkiausiais darbais, marino badu, tyčiojosi iš jų, siuntė mirčiai į kalėjimus ir koncentracijos stovyklas, ir pasakojama šiame leidinyje.
Visa tai prabyla iš mūsų ir kitų respublikų archyvuose surastų dokumentų, dokumentinių leidinių, išvežtųjų laiškų, sugrįžusiųjų žodžių.
Tegul visi sužino XX amžiaus vergijos kūrėjų vardus ir darbus, dar kartą atgaivina mintyse mūsų krašto žmonių išgyventus baisumus ir kančias, pamato su kokiu ryžtu mūsų liaudis kovojo prieš hitlerinius grobikus tėvynėje ir hitleriniame pragare”.3
Brošiūros autorius savo brošiūros pratarmėje prabilo garsiai, skambiai ir įtikinančiai. Prabilo ne tuščiais žodžiais. Jo pasisakymai pagrįsti autentiškais dokumentais, laiškais, asmeniniai apklausinėjant grįžusiuosius. Matosi, kad triūso pridėta nemažai, tik, deja, darbas kolkas tik vienpusiškas, bet ne vispusiškas. Aprašyta tik viena medalio pusė, apie antrąją medalio pusę neprasitarta nei pusės žodžio. Gal šios brošiūros autorius turi omenyje aprašyti ir antrąją medalio pusę, bet iš šios brošiūros teksto to nesimato. O toks aprašymas yra ne tik pageidautinas, bet ir būtinas. Hitleris ir Stalinas savo ypatybėmis panašūs vienas į kitą. Abu vienodai mastė ir veikė. Abu vienodų siekių. Abu vienodai žiūrėjo į žmoniją. Vienam išrinktoji tauta — vokiečių, kitam — rusų; o visi kiti, tai tik bereikalingas balastas, su kuriuo neverta skaitytis. Vienas vežė žmones į
Lietuvė kaimietė su savo kūdikiu pakraunama tremčiai į Sibirą, 1941 m. birželio 14 d.
Taip atrodė žuvusiems kariams dėl Lietuvos laisvės paminklas Kauno kapinėse 1961. Okupantai komunistai nudaužė Vyčio kryžiaus ženklus, Kario bareljefą ir vainiką, nugriovė greta stovėjusius karių paminklinius kryžius ir sunaikino jų kapus.
Žuvusiųjų karių paminkliniai kryžiai nugriauti ir išmesti patvorin (1961 m. nuotrauka)
Vokietiją darbams ir į koncentracijos stovyklas, kitas, naudodamasis savo despotiška diktatoriaus galia, Sibiro tundrų darbovietes papildinėjo neapmokama darbo jėga. Vienas surengė kapinynus Buchenvalde, Osvencime, Maidaneke ir kitur, o kitas tą pat padarė Katyne, Červenės miške, Praveniškėse, Rainiuose ties Telšiais, o kur dar Sibiro tundros,4 kankinimai bei šaudymai kalėjimuose bei rūsiuose kaip Lietuvoje taip ir už jos ribų.
Be to, netenka praeiti užmerktomis akimis ir pro “savanoriškus” vykimus į plėšinius ir į įvairias statybas. “Savanoriškas” vykimas į plėšinius ar į statybas yra tik pasirinkimas (priverstinas) vienos iš dviejų galimybių. Tokiais atvejais, pasirenkama geresnioji, bet ne blogesnioji, kurioje yra galimas susidūrimas su kalėjimais ar priverčiamųjų darbų stovyklomis. Dr. J. Savasis tvirtina, kad “Jėga okupavę Lietuvą, rusai jautė, kad visas kraštas yra priešingas jų okupacijai ir komunizmui. Tad, nesitikėdami net ir didelėmis pastangomis juos greit sukomunistinti (ir priversti paklusti Maskvos valdovui, pripažįstant jį teisėtu ir vieninteliu savo valdovu. T.), Maskvos valdovai sudarė, prašokantį bet kokio nežmoniškumo ribas, planą — pavergto krašto gyventojus fiziškai sunaikinti.
Tiesa, pavergto krašto gyventojų naikinimas buvo pradėtas jau pirmomis okupacijos dienomis. Jau 1940.VII.7 buvo paruoštas pirmas areštų planas ir įvykdytas to pat mėnesio 11 ir 12 dienomis, kada buvo suimta apie 2,000 vadovaujančių asmenų. Ir nuo to laiko areštai nesiliovė. Buvusieji kalėjimai greit buvo perpildyti ir įrenginėjami nauji patalpinti naujai suimamiems. Suimtieji po kankinimų buvo šaudomi vietoje, arba gabenami į Sibirą. Tačiau Maskvai toks pavergtos tautos naikinimas atrodė per lėtas. Tau buvo paruoštas pagarsėjęs Serovo planas Pabaltijo tautoms masiškai sunaikinti.
Pagal Serovo planą tik iš vienos Lietuvos turėjo būti išvežta į Rusijos gilumą apie 700,000 asmenų. Ten buvo ir smulkiai nurodytos išvežtinų asmenų kategorijos. Jų tarpe, šalia visų politinių partijų narių, valstybinių įstaigų tarnautojų, katalikiškų organizacijų narių, buvusių karininkų, policininkų, svetimų valstybių piliečių, lenkų pabėgėlių ir net esperantininkų, bei filatelistų, yra taip pat ir įvairių konfesijų dvasininkai, sektantai ir religinis aktyvas.
Tų asmenų išvežimas buvo pradėtas 1941 m. birželio 14-15 dienomis. Apie 35,000 ramių Lietuvos gyventojų, kurių tarpe ir ligoniai, seneliai bei vaikai, buvo pakrauti į gyvulinius vagonus ir vežami į nežinomybę. Tačiau kiti nesulaukė net išvežimo iš Lietuvos teritorijos, nes be maisto, vandens ir oro išvežamieji tuose vagonuose pradėjo tuojau mirti. Gi, šiuos turėjo sekti kiti išvežamieji, kol Maskvos planas bus įvykdytas, ir tik prasidėjęs su Vokietija karas to plano įvykdymą sukliudė.”3
Antrosios sovietų okupacijos metu jau 1944 m. rusai pradėjo trėmimų planą vykdyti, o 1945 m. gegužės mėn., ar birželio pradžioje, visai suintensyvino masinius trėmimus.
Hitleris atsisveikindamas su šiuo pasauliu nepaliko savo įpėdinio, nes neturėjo galimybės — buvo nugalėtas. Tad gaudžia Buchenvaldo varpai, kad hitlerizmas nebeatgytų.
Stalinui mirus, atsirado įpėdiniai, kurie sąžiningai tęsia stalinizmą. Iki šiam laikui dar nesugaudė varpai, — gal trūksta drąsos ar bijoma, ar draudžiama, — o vis tik reikėtų, kad gaustų varpai ir skelbtų Stalino ir jo įpėdinių nežmoniškas išdaigas su žmonėmis ir kad žmonės būtų budrūs ir neužmirštų milijonų kapų visuose okupuotuose kraštuose ir visoje plačiojoje Rusijoje.
Pratarmės pabaigoje Rukšėnas pasisakė: “Tai pirmas bandymas nuodugniau papasakoti apie hitlerininkų ir jų pagelbininkų nusikaltimus, išvežant okupacijos metais Lietuvos gyventojus į Reichą, mėginimas smulkiau aprašyti išvežtųjų likimą.
Ieškant dokumentų apie tas dienas, kalbantis su sugrįžusiaisiais, žinoma, ne visus klausimus pavyko išaiškinti, ne viską pasisekė tiksliai sužinoti, nes kiekvieno žmogaus likimas — tai atskira storija. Todėl iš anksto norėtųsi padėkot visiems už pastabas ir atsiliepimus, kurie papildytų ir patikslintų žinias apie mūsų krašto žmonių pergyventą tragediją.”6
Brošiūroje “Į vergovę” smulkiai aprašyta hitlerininkų nusikaltimai. Pradžia padaryta, bet tik pradžia. Brošiūroje aprašyta tik dalis viso to, ką lietuvių tauta pergyveno. Kad visa tai neliktų tik pradžia, o toliau tik daugtaškis, pageidautina, kad P. K. Rukšėnas, panašiu būdu ir tokiu pat kropštumu, aprašytų ir Stalino su jo įpėdiniais ir visų jų pagelbininkų nusikalstamuosius veiksmus žmoniškumui. Kad visa tai neliktų paslaptyje, kad būtų paskelbta, ne tik visai Lietuvos visuomenei, bet ir visam pasauliui.
FOTOGRAFINIAI ŠALTINIAI:
1. K. Rukšėnas, “Į vergovę”, 15 psl. Panašų vaizdą mačiau Vilniaus geležinkelio stotyje, žr. II skyrelį, kuris prasideda: “1941 m., rodos birželio 13 d....”
2. Anicetas Simutis, “Pasaulio Lietuvių žinynas”, 79-82 psl., t. II. Brooklyn 1958. Fotografijos 2-5.
3. Osvalds Freivalds, “De internerade balternas tra-gedi i Sverige ar 1945-1946.” Stockholm 1967. 1941.VII.1 rusams išbėgus iš Latvijos, iš daugelio aptiktų masinių kapinynų, čia pridedamos dvejų kapinynų fotografijos 6 (2) vienos vilos sode, Baltezers vilų rajone ties Ryga ir 7(3) Rygos centrinio kalėjimo'kieme. Be to, čia turiu pasakyti, kad teko girdėti, kad kai kurie suimtiniai (kaliniai) buvo vežami į Rygos kalėjimą, iš kur nebegrįždavo atgal.
4. Mūsų Lietuva, t. II, 262, 278-280 psl., Boston, 1965. Fotografijos 8-12.
LITERATŪRA:
1. Dr. J. Savasis, “Kova prieš Dievą Lietuvoje”, 12-14 psl., Putnam, 1963, tvirtina: “Jau anksčiau Ribbentro-pui su Molotovu susitarus, kad Pabaltijo valstybės turi tekti Sovietams, Lietuvai buvo pateiktas ultimatumas ir sekančią dieną — 1940 m. birželio 15 — šimtai (manau, kad tūkstančiai, T.) sovietinių tankų, sulaužydami 1920 m. taikos sutartį, 1928 m. nepuolimo sutartį ir 1939 m. savitarpio pagalbos paktą, užliejo Lietuvą. Ligtolinė Lietuvos vyriausybė buvo priversta atsistatydinti, ir Maskvos pasiuntinio Pozdniakovo nurodymu buvo sudaryta nauja vyriausybė iš komunistų, bei jiems palankių asmenų. Lietuvai greičiau sukomunistinti iš Maskvos buvo atsiųstas V. Dekanozovas (1953X11.23 Maskvoje sušaudytas), kuris savo uždavinį ėmėsi vykdyti skubiu tempu. Jau liepos 14-15 dienomis buvo įvykdyti tariami rinkimai į seimą, prieš tai suėmus apie 2,000 lietuvių inteligentų, daugiausia įtakingesnių visuomenėje asmenų, kad tiems rinkimams “nepakenktų” (pabraukimai mano, T.). Tuose rinkimuose turėjo būti balsuojama už komunistų partijos sudarytą ir vienintelį kandidatų sąrašą, kuriame kandidatų tiek ir tebuvo, kiek turėjo būti išrinkta atstovų”.
Kipras Bielinis, "Teroro ir vergijos imperija Sovietų Rusija”, New York, 1963, 138-139 psl. tvirtina, kad: “Pavienių asmenų, lietuvių, latvių ir estų, šiaurės stovyklose būta iki 1941 m. masinių iš Pabaltijo kraštų deportacijų. Yra, pavyzdžiui, tkiras dalykas, (...). Antrą smarkų lietuvį mini M. Rozanovas savo knygoje. Ust Usoje Rozanovas susipažino su vietos aerodromo komendantu Abrasoniu, smarkiu pabaltiečiu, apie 35 metų amžiaus. Abrasonis kažkada vadovavo eskadrilei prie Leningrado, bet 1929 metais jį iš ten “perkėlė” į koncentracijos stovyklą 10-čiai metų pagal 58-jį straipsnį už “špionažą”. Abrasonis, rašo M. Rozanovas, nebuvo šnipas, bet nelaimei turėjo giminių kapitalistiniam Pabaltyje ir iš čia jis kartais gaudavo laiškų. Šito užteko, kad Abrasonis, ištikimiausias komunistas, patektų į vergų stovyklą. Iki 1935 metų Abrasonis skraidydavo vergų stovyklos lėktuvais, bet budri vyriausybė prisiminė: “O jei jis išskris į Pabaltijo valstybes ar Lenkiją? Kas atsakys? — Mes! Kas šnipui leido atsisėsti prie lėktuvo vairo, — Mes!”
Abrasonį “nuleido iš augštybių” paskirdami jį į aerodromą. Aerodromas pasisamdė laisvus lakūnus, bet ir jie gali nežinia kur nukristi. Buvo prileidžiama, kad ne kiekvienas “laisvas” lakūnas mėgins pabėgti. Kitas reikalas — kalinys Abrasonis.
Laisviems lakūnams brangiai mokėdavo; be to jie buvo linkę į avarijas. Uchtos-Pečioros stovyklų vyriausias viršininkas Morozas šiais lakūnais nepasitikėdavo. Jis keliaudavo valdžios lėktuvais, arba imdavo arklius ir varydavo po 200 km per dieną.
Iš pavardės Abrasonis—mūsų tautietis. Čia nėra abejonių. Šią pavardę miniu todėl, kad gal kas nors dėl jos atsilieps. Antra vertus, Abrasoniu, komunistu, jo vyriausybė nepasitikėdavo tiktai todėl, kad jis buvo ne rusas; tad buvo papildomai įtariamas.”
2. K. Rukšėnas, “Į vergovę”, 149 psl. Vilnius, 1966.
3. Ten pat, 3-4 psl.
4. H. Tautvaišienė, Tautų kapinynas Sibiro tundroje, Boston, 1962.
5. Dr. J. Savasis, “Kova prieš Dievą Lietuvoje”, 20-21 psl. Putnam, Conn., 1963.
6. K. Rukšėnas, “Į vergovę”, 4 psl. Vilnius, 1966.
