Šaulė Tremtyje
ŠIŲ METŲ ĮVYKIAI IR MES
Šie, Laisvės Kovų, metai yra mums ypatingi ir reikšmingi. Jie, pradėti Kultūros Kongresu, dar nesibaigia savo įvykiais bei paruošimais. Jau turėjome įvairių kraštų miestuose viešus iškilmingus šio reikšmingo jubilėjaus paminėjimus, kur neapsiribota savitarpiu, bet išeita į viešumą. Minėjimams pasirinktos viešos miesto centrų vietos, buvo kviečiami svečiai iš įvairių tautų, vyriausybės atstovai, spaudos atstovai ir k. Suplaukusios lietuvių minios turėjo progos pademonstruoti savo tautinį susipratimą ir savo siekius dėl Lietuvos laisvės ir tautinio išsilaikymo. Buvo filmuojama, rašoma spaudoje, rodoma televizijoje ir kitais būdais atkreiptas kraštų plačiosios visuomenės dėmesys į mūsų reikalą, jiems buvo priminta, jog mūsų byla neturi būti užmiršta.
Pasisekusi Trečioji Šokių šventė Čikagoje sukėlė ir Amerikos visuomenės pasigėrėjimą ir nusistebėjimą. Po jos sekė Pasaulinė lietuvių skautų stovykla, sutraukusi lietuviškąjį skautų jaunimą iš įvairių pasaulio kraštų. Apie pusantro tūkstančio suplaukusių skautų sudarė ištisą palapinių miestą. Kaip Šokių šventėje, taip ir šioje stovykloje matėme mūsų šaunųjį lietuvišką jaunimą. Jie išblaškė visą tą baimę, apie kurią paskutiniuoju metu buvo daug kalbama ir rašoma: ar visos tos kovos dėl tautos laisvės ir pastangos tautiškai išsilaikyti svetimuose kraštuose nepasibaigs su šia generacija? Pasirodo, jog dar turime nemaža šaunaus ir ryžtingo jaunimo, paskui kurį seka ir priaugančioji karta. Jie yra susipratę lietuviai ir reikalui esant gali parodyti ką gali.
Šių metų iškilmės dar nesibaigia. Dar įvyks daug žadąs Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Seimas su visomis numatytomis pramogomis ir parengimais. Vėliau dramos festivalis, kuris tęsis keletą dienų, menininkų pasirodymai ir kt.
Visuose minėtuose parengimuose matėme daug šauliško jaunimo. Jis aktyviai dalyvavo šokių grupėse, organizuojant minėjimus ir visur, kur buvo reikalinga pagalba. Be to, atskirų vietovių šaulių kuopos, be suruoštų atskirų jubilėjinių minėjimų su programomis, atžymėjo dar įvairiais kitais būdais šiuos metus. Montrealyje L. K. Mindaugo kuopa suruošė vertingą lietuviškojo meno parodą. Toronte įvyko visos Kanados šaulių suvažiavimas. Detroitiškiai, be įvairių finansinių aukų — Liet. Fondui, Kariui, lietuviškai mokyklai, net skautų stovyklai, — dar sugebėjo paskelbti reikšmingą jaunimo literatūros konkursą su nemažomis premijomis. Tai parodys kiek gyvai jaunieji rašytojai reiškiasi šios srities kūryboje. Čikagoje L. K. Vytauto Didž. šaulių kuopa sėkmingai pastatė stambų ir giliai patriotinį veikalą, S. Čiurlionienės trijų veiksmų dramą iš knygnešių gyvenimo — Aušros Sūnūs. Tai tik keli suminėti įvykiai. Taip pat kiekviena kuopa buvo pasiryžusi kuo nors ypatingu šiuos metus atžymėti. Metai dar nesibaigia ir daug kas iš minėtų įvykių mūsų dėmesio dar nepasiekė.
Ypačiai yra svarbu ir įdomu, kaip į tuos visus įvykius žiūrėjo ir atsiliepė mūsų jaunimas. Čia duodamas straipsnelis buvo parašytas dar prieš didžiuosius įvykius ir tik dėl techniškų kliūčių liko šiam žurnalo numeriui.
Gen. konsulas Petras Daužvardis ir š. Algirdas Budreckas prie Lietuvos Trispalvės, kuri plevėsavo bankete pagerbiant lietuvius teisininkus A. Sugintą ir J. Zurj. Ta pati vėliava prieš 30 metų buvo iškelta ir reprezentavo Lietuvą Olimpiadoje, Kaune.
V. Noreikos nuotr.
ŠOKIŲ ŠVENTĖ — TAUTINIS PASIDIDŽIAVIMAS
ALGIRDAS BUDRECKAS
Buvo prašoma rinktis iš anksto į amfiteatrą, nes jei visi susirinktų prieš pat spektaklį, būtų didelė spūstis ir šokių šventės programa pasivėlintų.
Jau gerokai prieš 3-čią valandą ilgos eilės mašinų slinko į nurodytas vietas. Per trumpą laiką didžiausi plotai buvo apstatyti automobiliais. Salė, kuri talpina daugiau kaip 10 tūkstančių, buvo pilna žiūrovų, — tai daugiausia lietuviai, tik vienas kitas svetimtautis. Esant tokiai didelei miniai salėje girdėjosi įvairūs balsai ir garsai. Visų nuotaika buvo šventadieniška. Staiga, pasigirsta orkestro garsai — šokėjų parado maršas, kurį šiai šventei parašė ir dedikavo muz. B. Budriūnas. Paradavo vėliavos, o paskui jas žygiavo šokėjai, kurie buvo pristatyti vadovės J. Matulaitienės. Sugiedojus A. Braziui JAV Himną pirm. dr. L. Kriaučeliūnas atidarė šokių šventę. Po jo trumpos kalbos sveikino min. J. Kajackas ir gub. S. Shapiro. Prasidėjus šokiams akt. A. Eretaitė pristatė kiekvieną šokį ir trumpais bruožais nupasakojo šokio pavadinimą, kilmę ir t.t.
Šokiai buvo šokami atskiromis grupėmis, tik bešokant sudarydavo bendras figūras, kas žiūrovui sudarė nepaprastą gražų vaizdą. Visi šokiai buvo labai preciziški, ritmiški ir labai vienodai atlikti, nes buvo labai gerai paruošti. Šokiuose jautėsi ekspresija, jaunatvė ir šokėjų vidinis jausminis pasitenkinimas, nes iš jų judėsių dvelkė, ne pareigos jausmas, bet pamėgimas šokti.
Šokiams grojo III Tautinių šokių šventės simfoninis orkestras su palyda — Marijos augšt. mokyklos mergaičių ir moterų chorais. Muziką tvarkė ir dirigavo muz. J. Zdanius. Pati muzika ir jos orkestracija, perdavimas ir dirigavimas buvo tikrai pasigėrėtinas. Tai nuopelnas gabaus muz. J. Zdaniaus. Puikūs chorai, jų žavingi balsai ir švelnios lietuviškos melodijos, išpildomos simfoninio orkestro, kerėjo klausytoją.
Žiūrint šokius, tautinius rūbus ir šokantį jaunimą, džiaugėsi širdis, kad turime dar šaunaus lietuviško jaunimo.
Tautinių šokių šventė, tai didinga ir graži tautinė demonstracija — lietuvybės sustiprinimo festivalis, kuris liks ilgai nepamirštas.
Į rengiamą III Tautinių šokių šventę buvo suvažiavę beveik iš viso pasaulio lietuviai — lietuviškas jaunimas. Toks bendras masinis pasirodymas mūsų lietuviško jaunimo yra labai svarbus dalykas, nes tai byloja, kad jaunimas įdomaujasi ir puoselėja mūsų lietuviškus šokius, juos vertina ir yra prie jų prisirišęs. Tautinių šokių šventė paliko visiems žiūrovams ir šokėjams neišdildomų prisiminimų.
Ką suteikia jaunimui tautiniai šokiai ir kaip buvo paveikti žiūrovai, netenka plačiau aprašyti ir aiškinti, nes visa tai savaime kalbėjo kai sukeltos ovacijos ir audringi plojimai ilgai nesibaigdavo ... Vien vaizdas matant šimtus berniukų ir mergaičių, pasidabinusių įvairiaspalviais tautiniais rūbais, jaudino kiekvieną lietuvišką širdį. Jų grakštūs judesiai žavėjo žiūrovus, o apie jų išpildomus šokius netenka irgi daug kalbėti ir daryti įvertinimus, nes iš didelio pasitenkinimo, bei džiaugsmo, ne vienam žiūrovui, iš akių ašara per skruostą nuriedėjo.
Tautiniai šokiai tai lietuviški jausmai išreikšti judesiais, kurie savo subtilumu pavergė lietuviškas sielas.
Laikas nepastebimai greit prabėgo stebint taip puikiai ir gražiai šokantį jaunimą.
Visas šokantis jaunimas išsidėsto įvairiomis figūromis per visą salę. J. Kapočius prabyla jautriais žodžiais, padėkoja ir atsisveikina su šauniu jaunimu — šokėjais. Su muz. B. Jonušo maršu, jam pačiam diriguojant, jaunimas, grojant simfoniniam orkestrui, apleido salę. Maršo graži melodija, primenanti “Į kovą augštaičiai, į kovą žemaičiai, į kovą visa Lietuva”, nuteikė patrijotiniai ir sužadino ilgesį mūsų mylimai tėvynei Lietuvai.
AR DINGO LIETUVIŠKOS JAUNUOMENĖS ENTUZIAZMAS ?
Šiemet Čikagoje liepos 7-8 dienomis įvyko Trečioji Lietuviškų šokių šventė, o vėliau prie Rako ežero Tautinė 50 m. jubilėjinė skautų stovykla. Iš Los Angeles į Čikagą, išvyko dvi p.p. Razutienės ir Tumienės vadovaujamos, tautinių šokių grupės ir grupė skautų. Prieš pora metų turėjome Jaunimo Metus ir dalyvavome Jaunimo Kongrese Čikagoje.
Prisimindama anuos metus ir šiandieną tebeišgyvenu tą entuziazmą, kurį tuomet jutau klausydama Dainavos stovykloje paskaitų, kuriose buvo gvildenami Lietuvos ir mūsų tautos dabartinės padėties ir jos ateities klausimai. Prisimenu pačių klausytojų pasisakymus, statytus klausimus ir pačių dalyvių duotus atsakymus bei prieitas išvadas. Jaunimo Kongreso metu Čikagoje turėjome progos išgirsti eilę paskaitų apie Lietuvą, kurios dauguma mūsų jau mažai beprisimena ar, iš viso, niekados nėra matę, kaip ir aš pati, gimusi Los Angeles mieste.
Aš noriu tikėti, kad prieš dvejus metus sukeltas lietuvių jaunuomenės entuziazmas nebuvo tik laikinas dvasios pakilimas ir kad ir dabar jis, nors ir paskendęs gyvenimo kasdienybėje, pajėgs ir dės pastangų savo jėgomis ir vėl išplaukti į pakilesnį krantą.
Aplink girdime svetimųjų verkšlenimus, stebime demonstracijas prieš karą ir girdime visokių laisvių reikalavimus. Norisi pasiklausti — ar mes užmirštame savo Lietuvos likimą ir ar jau mumyse dingo toji dvasia, kuri skatino mūsų protėvius kovai prieš svetimos vergijos pančius ir baudžiavos jungą? Ne tam mūsų seneliai prieš 50 metų paskelbė Lietuvos Nepriklausomybę, o vėliau tėvai kovojo prieš naujus okupantus, kad Lietuvos vardas užsiliktų tiktai viename kuriame istorijos knygos puslapyje.
Reikia tikėtis, kad toji lietuviškoji dvasia tebėra gyva mumyse ir yra pats laikas atbusti, pagalvoti ir, stojus pamainon vyresniesiems, patiems jaunatvišku užsidegimu mėginti daugiau ką reikšmingo nuveikti. Tikiuosi, kad Trečioji Šokių šventė ir Skautų Tautinė stovykla duos mums tą akstiną.
Danutė Barauskaitė
Los Angeles, Kalifornija
DETROITAS
St. Butkaus šaulių kuopa yra paskelbusi rašinių konkursą viso pasaulio lietuviams (iki 30 metų). Rašinys turi būti ne mažesnis kaip 25 maš. puslapiai. I-ma premija 300 dol., II — 200, ir III — 100 dol.
Kraičio skrynia
Šauliai su Dramos Sambūriu suruošė aktorei š. Arlauskaitei-Mikšienei pagerbimą. Vadovaujant š. V. Tamošiūnui, šauliai surinko apie sukaktuvininkę archyvinę medžiagą ir, ją sudėję į K. Veselkos meniškai padarytą kraičio skrynią, jai įteikė. Dabar ta brangi skrynia perduota Lietuvių Archyvui Čikagoje.
Aukos
Detroito šauliai ne vien veikia kultūriniai, bet labai daug kur prisideda
ir paremia savo aukomis. Pav. uoliai yra parėmę L. Fondą. Keletas narių jau yra tūkstantines įnešę, kiti, net pensininkai, kaip š. Arlauskaitė, įnešė po šimtinę, ar mažiau. Taip pat jie yra įamžinę savo mirusius šaulius — a.a. Praną Tamošiūną, kun. dr. Igną Boreišį, Praną Katiną ir Joną Šimkų. Jie, šauliai, turi sudarę komitetą, kuris daug dirba telkdamas lėšas jungtiniam finansų komitetui. Šauliai čia ir patys prisideda stambiomis aukomis, be to yra parėmę lietuvišką mokyklą ir skautų stovyklą.
Daug vilčių žadančios Detroito jaunutės lietuvaitės, entuziastingos šaulių darbo rėmėjos, Lietuvos Laisvės Kovų Metais šaulių ruošto per abi lietuvių radio valandėles “Išvežtiesiems paminklas“ istorinio montažo atlikėjos. Iš k.: Birutė Kutkutė, 1967 m. “Kova dėl Klaipėdos krašto” šaulių konkurso l-os premijos laimėtoja Rūta Kaunelytė ir Virginija Pranėnaitė.
šaulio K. Sragausko nuotrauka
Toronto Pūtvio šaulių kuopos 1968 metų valdyba. Iš k. į d. sėdi šauliai: S. Jokūbaitis, pirm., Z. Jonikienė, E. Dambrauskienė, V. Bačėnas; stovi: P. Jonikas, V. Rukšys ir P. Gulbinskas.
Detroito šaulės moterys
St. Butkaus Detroito šaulių kuopa, ypatingai gražiai išvysčiusi šaulišką lietuvišką veiklą, pritraukė ir nemažą skaičių šaulių moterų. Šiuo metu kuopoje randasi 18 moterų kurios pajėgs sudaryti ir savo sekciją.
Miela, kad prie savo veiklos pritraukė ir jaunų, gabių entuziastiškų lietuviškam darbui lietuvaičių — B. Kutkutė, R. Kaunelytė ir V. Pranėnaitė tai vis nuolatinės talkininkės įvairiuose šaulių kuopos kultūriniuose darbuose.
MOTERŲ ŠAULIŲ AUKA LSS TAUTINEI STOVYKLAI
Gegužės 26 d. Detroito šaulių kuopos išvažiavime Kodačių vasarvietėje, Nidoje, atsilankiusios šaulės moterys suaukojo 20 dol. Lietuvių Skaučių Seserijos Taut. Stovyklos III-jai premijai už gražiausią, įspūdingiausią papuošimą prie palapinių. I-ji premija, 50 dol., paaukota šaulių kuopos ir II-ji 25 dol. š. M. Vitkaus. Pinigus, 95 dol., kuopos pirmininkas perdavė Detroito Gabijos skaučių tuntininkei ps. A. Tamulionytei.
ČIKAGA
Vytauto Didž. kuopos meno ratelio dramos mėgėjų teatras, vadovaujamas akt. A. Brinkos, yra pakviestas dalyvauti šiemet Čikagoje ruošiamame Teatro Festivalyje. Šauliai žada pakartoti šiemet statytą S. Čiurlionienės 3 veiksmų dramą “Aušros sūnūs”. Vienas stipriausių artistų yra meno kuopelės vadovas J. Petrauskas.
A.Markuzienė - Sidzikauskaltė atšventė 50 metų scenos darbo sukaktį. Vytauto D. kuopos šauliai jai suruošė pagerbimą, ta proga ją nuoširdžiai sveikindami ir iškeldami jos scenos ir šauliško darbo nuopelnus. Savo, artistės, scenos veiklą ji pradėjo 1918 m., vokiečių okupacijos laikais, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę, ji tuoj įsijungė į visuomeninę liet. veiklą, ypač scenos darbe šaulių eilėse, organizuodama vakarus, vaidinimus. Čikagoje, atsikūrus Šaulių Sąjungai, A. Markuzienė įstojo į Vytauto D. šaulių kuopą, kur visą laiką dalyvauja šaulių teatro vaidinimuose bei jų įvairių paruošimų programose. “Aušros sūnų” pastatymuose ji dalyvavo jau trečiąjį kartą. Dabartiniame pastatyme ji vaidino motinos rolę, kurią atliko be priekaištų įtikinančiai. Ir “šaulės Tremtyje” redaktorė prisideda prie bendrų sveikinimų, linkėdama jai dar nepavargti ir savo išvystytu talentu remti šaulių teatro pastatymus.
ŠAULIŲ VALANDĖLĖ LIETUVIŲ TELEVIZIJOJ ČIKAGOJE _
Šaulių veteranas Rapolas Skipitis turėjo pasikalbėjimą su televizijos vedėju apie Šaulių Sąjungą, tuo būdu supažindindamas Amerikos lietuvių plačiąją visuomenę su šauliais. Teko nudžiugti su kokiu įsitikinimu šis prityręs veikėjas pasakė, kad jis nė kiek neabejojąs, jog Lietuva ir vėl atgaus savo nepriklausomybę. Taip pat buvo parodyta iš Lietuvos atsivežtoji šaulių vėliava.
IŠ CENTRO VALDYBOS APLINKRAŠČIO
2. Jono Vanagaičio šaulių kuopos iškilmingame susirinkime š m. vasario 16 d. šauliai: Ona Vanagaitytė -Šležienė, Jieva Vanagaitytė-Janukiene ir Albertas Puskepalaitis išrinkti kuopos garbės šauliais, todėl įrašomi į garbės šaulių sąrašą.
4. Centro Valdyba Lietuvos Šaulių Sąjungos įkūrimo 50 metų sukakčiai paminėti nutarė išleisti Sąjungos įkūrėjo Vlado Pūtvio ženkliuką lipdymui prie vokų, knygą “Klaipėdos sukilimas” ir suruošti savaitinę šaulių stovyklą.
5. Uniformų komisija papildoma Vytauto Didžiojo, Gen. T. Daukanto ir Klaipėdos kuopų šaulių moterų vadovėmis, šaulių moterų uniformos reikalams.
IŠ LIETUVIŲ MOTERŲ SPAUDOS
Išėjo įdomus ir labai turiningas gegužės-birželio “Moters” numeris. Yra ypač du visoms moterims įdomūs straipsniai, būtent, M. Slavėnienės — Sukilėlės moterys V. Mykolaičio-Putino “Sukilėliuose” ir D. Petrutytės — Motiniškumo prasmė ir jo uždaviniai. Daug apie moterų pasaulį, naujas sveikatos patarimų skyrius ir k. Jį panagrinėsime sekantį kartą.
ŠAULYS — SAVANORIU Į VIETNAMĄ
Prie Čikagos Vytauto Didž. kuopos veikia gausi jaunųjų šaulių grupė. Vieni šoka tautinius šokius ansamblyje “Aušra”, kiti dalyvauja vaidintojų kuopelėje, o dar kiti — dirba abiejose kuopelėse. Kai kurie jų lanko universitetus. Kiti vėl pašaukti kariuomenėn, sugrįžę, kur buvę, kur nebuvę, bet tuojau pat vėl įsijungia į šaulių eiles.
Į Vytauto D. šaulių kuopos tautinių šokių ansamblį “Aušra” 1959 m. įsijungė ir brolis Jonas Bačkus. Kaip gi jisai atsiliks, jei ir jo motina, bei sesutė taip pat uoliai veikia toje pačioje kuopoje ? Tačiau, šaulys Jonas Bačkus patenka 1964 m. į kariuomenę. Jis dalyvauja Amerikos daliniuose Domininkonų raudonųjų riaušių malšinime. Būdamas kariuomenėje, baigia gimnazijos kursą. Toliau mokosi prie atominių raketų ir pakeltas į Pfc. Kariuomenėje žada siekti koledžo kurso iš tų pačių raketų specialybės.
Brolis Jonas yra sąmoningas patriotas lietuvis ir labai nekenčia Lietuvą pavergusių bolševikų. Negalėdamas kitaip juos pasiekti, užsirašė savanoriu vieniems metams kariauti Vietname.
J. Bačkus yra pavyzdingas šaulys, nes puikiai kalba lietuviškai, nevartodamas jokių svetimybių ir kaip tik gauna atostogas iš kariuomenės, tuojau pat vėl įsijungia į šaulių tautinių šokių ansamblį “Aušra”.
Jauni ir seni šauliai broliui Jonui Bačkui nuoširdžiai linki sėkmingai mušti bolševikus Vietname, sveikam grįžti atgal į šaulių eiles -av-
LAIŠKAI VYRIAUSYBIŲ GALVOMS
Mums visiems yra aišku, jog šiuo metu ne ginklais iškovosime Lietuvai laisvę, o tik įvairiais būdais išnaudodami visas progas. Viena tokių moderniškų kovos priemonių yra laiškų rašymas atsakingiems asmenims, nuolatos jiems primenant Lietuvos reikalus.
Yra gautas iš BATUN’o (Baltic Appeal To The United Nations) laiškas, pasirašytas pirmininko prel. Jono Balkūno, kuriuo kreipiamasi į lietuvius dviem reikalais: 1. Laiškai vyriausybių galvoms ir 2. Delegacijos į UN. Dėl ribotos vietos paduosime tik ištraukas:
“Mes prašome visų Baltų organizacijų laisvajame pasaulyje apeliuoti į valdžios galvas visame pasaulyje, primenant jiems dabartinę Baltijos valstybių stovį ir prašant pagelbėti baigti kolonizaciją ir atstatyti Baltijos valstybių laisvę.
“Kadangi pasaulio valdovai nėra pratę gauti tiek daug laiškų iš pavienių piliečių, kaip Kongreso nariai, kad gauna, platus laiškų rašymo vajus apie Baltijos valstybes gal atsiektų daugiau, jei būtų nukreiptas į pasaulio valdovus. Vakaruose, ypač angliškai kalbančiose šalyse yra priimta rašyti savo išrinktiems atstovams pasakant savo pažiūrą įvairiais klausimais. Baltai įgijo šį būdą ir dabar dažnai rašo laikraščiams. Kodėl negalėtumėm tai daryti pasauliniu mastu. Todėl prašome, kad laiškus rašytumėte pasaulio valstybių galvoms: a) jūs asmeniškai, b) jūsų organizacijos. Mes taip pat prašome raginti rašyti laiškus kiekvieną Jūsų bendruomenės narį ir atsiųsti mums trumpą pranešimą, kiek laiškų ir su kiek parašų išsiuntėte, kiek atsakymų gavote.”
Prie laiško pridėtas pasaulio valstybių vyriausybių galvų sąrašas ir adresai, o taip pat laiškų pavyzdžiai keturiomis kalbomis. Susidomėjusiems jie bus pasiųsti. Prašome kreiptis redaktorės adresu.
Laiškų rašymu Lietuvos laisvinimo reikalais yra ypač pasižymėję Lietuvos Vyčiai. Jų apyskaitoje “Vyčiai Lietuvos laisvinimo darbe” (Draugas 1968 m. rugsėjo 12) randame šiuos skaičius: “Laiškų ir atviručių parašyta 1967 m. — 11,976; 1968 m. — 11,179. Atsakymų gauta 1967 m. — 3132, 1968 m. — 2490”. Tai verti dėmesio skaičiai. Kodėl ir mes, šauliai, negalėtume iš jų paimti pavyzdį?
NAUJA ŠAULIŠKA ŠEIMA
Džiaugiamės susikūrus kiekvienai lietuviškai šeimai. O kai ji yra dar ir šauliška, džiaugiamės dar labiau, nes tai tikra lietuviška tvirtovė, iš kurios daug tikimasi šių laikų lietuviškam kovos už savųjų buitį fronte.
Š.m. rugsėjo mėn. 7 d., Čikagoje, Šv. Kryžiaus lietuvių katalikų parapijos bažnyčioje aukso žiedus sumainė šaulys Pranas Tamkus ir Magdalena Agurkytė. Jaunasis — veiklus šaulys, beveik nuo pat atsiradimo Čikagoje Vytauto Didžiojo šaulių kuopos, visų laika tos kuopos valdybos narys, vėliavos garbės sargybos dalyvis ir gabus vaidintojas meno kuopelės ruošiamuose vaidinimuose. '
Savo gyvenimo draugę brolis Pranas susirado nepaprastu būdu. Jis susirašinėjo su Suvalkijos trikampyje gyvenančiais lietuviais. Atostogų metu lėktuvu nuskrido ir susipažino su dabartine savo žmona. Pradžios dokumentus sudarė tenai, vietoje. Sugrįžęs į Čikagą pajudino amerikoniškas įstaigas ir netrukus busimoji šaulė, sesė Magdalena, atskrido į Čikagą.
Kelionės metu šaulys Tamkus visą laiką švarko atlape dėvėjo šaulišką ženkliuką. Lėktuvui nutūpus Rytų Vokietijoje, kažkoks vokietys pareigūnas akių neatitraukdamas spoksojo į tų ženkliuką, lyg ką pažįstamo matydamas. Galėjo būti koks Klaipėdos vokietis, kuris dar prisimena tokius ženkliukus matęs Nepr. Lietuvos laikais. Bet pagal dokumentus šaulys Tamkus juk amerikietis, tad prikibti nebuvo ko. Taip pat ir lenkų valdomame Suvalkų trikampyje šaulys Tamkus laikė ženkliuką prisisegęs. Tai bene pirmas toks įvykis už geležinės uždangos.
Įdomu, kad ir abi pamergės, gražiais tautiniais drabužiais pasipuošusios, taip pat yra iš to paties Suvalkų trikampio, Magdalenos Tamkienės mokslo draugės, jau anksčiau panašiai už vyrų ištekėjusios ir kiek anksčiau Čikagoje apsigyvenusios.
Vestuvių vaišėse, Vyčių salėje, dalyvavo apie du šimtu svečių, daugiau-
Jaunavedžiai Pranas ir Magdalena Agurkiai
šia šauliai ir šaulės. Šaulių Sąjungos pirmininkas š. Išganaitis visų šaulių vardu pasakė gražų sveikinimo jauniesiems žodį ir įteikė gražią dovaną, knygą. Jaunuosius taip pat sveikino ir dovaną įteikė meno kuopelės vadovas, š. J. Petrauskas. Vaišių metu buvo pravestos visos tradicinės apeigos. Gražiai pasišokta ir nemažai padainuota lietuviškų liaudies ir karinių dainų.
Svečiai buvo nustebinti, kai į pabaigą jiems buvo padalintas jaunosios iš lietuviškos žemės—Suvalkijos trikampio—lėktuvu atsivežtas vestuvių pyragas.
Šauliai linki naujai šeimai daug laimės ir sėkmės. -av-
MŪSŲ DARBŠČIOJI BITĖ
Taip būtų galima pavadinti Stasio Butkaus, Detroito, šaulių kuopos narę sesę Stasę Bartašiūtę-Pranėnienę. Ji visa siela atsidavus šauliškai veiklai. Čia ji kuopos valdyboj. Čia ji nuo-šia salę, taiso stalus, priima svečius. Nė vienas šaulių kuopos pobūvis neapsieina be darbščiosios Stasės. O kai pritrūksta darbininkių, ji pasikviečia savo mielas dukreles: Elenutę, Irutę ir Virginute, jai talkininkauti. Net ir Ct. Butkaus šaulių būrys jos erdviuose namuose įsikūrė.
Šie metai mūsų mielai Stasei buvo labai sunkūs — ji pergyveno net dvi sunkias operacijas. Bet. . . vos truputį sustiprėjusi ji vėl puola prie lietuviškos-šauliškos veiklos.
Šaulė Stasė Bartašiūtė-Pranėnienė gimė Lietuvoje, Raseinių aps. Zaizginų valsčiuje ūkininkų šeimoje. Ji visą laiką pasiliko gyventi ūkyje. Po Didžiojo karo, kai Staselė buvo dar mažutė, o Li'etuvą buvo užėmę vokiečiai, Bartašių šeimoje įvyko didelė nelaimė. Tais laikais buvo draudžiama laikyti namuose šautuvą. Staselės tėvelis, kaip tik turėjo medžioklinį šautuvą. Vokiečiai padarė kratą ir šautuvą rado jų namuose. Ir čia tuoj pat jos tėvelį sušaudė.
Palikusi be tėvo, po karo nualintame ūkyje, Bartašių šeima labai sunkiai gyveno. Greitai mirė ir Stasės mamytė, palikdama Stasę vos 17 metų ir du jaunesnius broliukus. Galime įsivaizduoti kiek vargo ir rūpesčio ši jaunutė mergaitė turėjo pakelti. Bet Staselė buvo nepalaužiamos sveikatos ir pasiryžimo. Ji buvo artojėlė ir piovėjėlė, verpėjėlė ir audėjėlė. Viskas liko ant Staselės rankų. Ne tik Staselė su savo jaunamečiais broliukais sugebėjo valdyti ūkį, bet ji dar įsirašė į Zaizginų šaulių būrį. Čia ji eina v-boje pareigas, atlieka šaulių ūkinius reikalus. Ji pirmoji šaulė, kuri pasisiūdino šaulišką uniformą. Užtai jai šauliai įteikė dovaną — visiems metams Trimito prenumeratą. O koks buvo džiaugsmas ir garbė Staselei! Ji tada jau beveik prisiekė visą savo amžių dirbti kaip šaulė.
Po visų II Pasaulinio karo audrų šaulė Stasė Bartašiūtė - Pranėnienė, jau su savo šeima, kaip daugelis kitų tremtinių, buvo atblokšta į šį, labai mišrių tautų, kraštą. Ir čia, kaip seni žmonės sako, pyragų neragavo. Visoki rūpesčiai ir vargai ją sutiko. Bet, šaulė Stasė, kaip ir anais Lietuvos gyvenimo laikais, viską nugalėjo ir žengia drąsiai pirmyn — gyvenimam Ji amžinai pasilieka šaulė. Tėvynės meilė pergiliai įaugo jos širdyje. Marija Sims Černeckytė
DETROITAS
Šaudymo varžybose Dainavoje, kurias laimėjo Kanados Vlado Pūtvio Toronto kuopos šauliai, vyriausiu šeimininku ir tvarkytoju buvo Detroito St. Butkaus šaulių kuopos pirmininkas V. Tamošiūnas. Varžybos buvo baigtos pobūviu—vaišėmis su menine programa. Pobūviui vadovavo L. Šulcas, o meninę programą pravedė D. Petronienė. Programoje dalyvavo: I. Vizgirdaitė, V. Bliūdžiūtė, R. Kaunelytė, V. Pranėnaitė, B. Kutkutė, V. Kaunelis ir V. Rukšys. Programoje dalyvavo daugiausia skautės. J. Butkus, už jų gerą pasirodymą, skaučių vadovybei įteikė 75 dol. dovaną skaučių veiklai paremti.
ČIKAGA
Vytauto Didž. šaulių kuopos valdyba pakartotinai savo šauliams pabrėžia punktualumo reikalą ne vien pas save, bet šaulys visur turi būti punktualumo pavyzdžiu — niekur nesivėluoti.
Spalio 12 d. šauliai ruošia Rudens Lapų balių su menine programa ir vaišėmis, o gruodžio 31 d. bus ruošiamas Naujųjų Metų sutikimas.
STEPĄ ILJASEVIČIŲ AMŽINYBĖN IŠLYDĖJUS
Su rudens paraudusiais lapais išplasnojo ir Stepo gyvybė. Dar veidui nerodant jokių senatvės žymių, staiga ir netikėtai, 1968 spalio 2 d. širdis nustojo plakus ... ir Kūrėjas pašaukė savo kūrinį pas save. Graudu, kad mūsų gretos retėja kaip tik tuo metu, kai Lietuvos nepriklausomybės kovos fronte kiekvienas lietuvis -— laisvės kovotojas yra taip būtinas ir reikalingas. Supiltas dar vienas kapas, ne vietoj ir nelaiku, paliko tam tikro dydžio ir svarbos spragą Detroito lietuvių veikloje ir gyvenime.
Velionis buvo pašarvotas Detroite McFarland koplyčioje spalio 3 dieną. Ketvirtadienį, spalio 4 d., vakare buvo suruošta trumpa atsisveikinimo valandėlė. Spalio 5 d., šeštadienį, palaidotas Detroite Roseland Park kapinėse. Atėjo velionį pagerbti ir atsisveikinti gana daug bičiulių, draugų ir pažįstamų: Mc Farland koplyčia buvo apypilnė. Atsisveikinimo žodį tarė: Detroito Dramos mėgėjų sambūrio vardu V. Žebertavičius, Dariaus ir Girėno klubo ir Lietuvių namų vardu K. Veikutis, SLA 352 kuopos vardu kalbėjo Ig. Kaunelis ir Detroito St. Butkaus šaulių kuopos ir savo šeimos vardu VI. Mingėla. Visi pabrėžė velionio visuomeniškumą, kruopštumą, pasiaukojimą lietuviškiems reikalams bei darbams. Jis buvo šių organizacijų narys: Lietuvių namų (šimtininkas), Dariaus ir Girėno klubo, Lietuvių b-nės, SLA 352 kuopos, Lietuvių šaulių s-gos Detroito St. Butkaus kp. Per mane įteikęs Lietuvių Fondui 100 dol. tapo amžinuoju LF nariu. Itin iškeltina Stepo veikla Detroito Dramos mėgėjų sambūryje, kur jis ilgą laiką vaidino, o vėliau buvo nuolatiniu dekoratorium. Dekoracijas pats kaldavo, jas dažydavo. Važiuojant vaidinti į kitus miestus, rūpinosi tų dekoracijų pristatymu, pakrovimu bei iškrovimu. Dariaus-Girėno klube keli metus dirbo svetainėje nuolatiniu tarnautoju
Stepas paliko vyresnį brolį Kostą su šeima, vyresnę seserį Zinaidą ir sūnų Aleksandrą su šeima, kurį gražiai išauklėjo ir į mokslus išleido.
Stepas Iljasevičius gimė 1908 m. vasario 7 d. Vilniuje. Pirmojo Pas. karo metu su tėvais turėjo trauktis į Rusiją, bet 1922 m. sugrįžo atgal į Lietuvą. Maskvoj yra baigęs 6 gimnazijos klases. Kaune 1925 m. baigė Augštosios technikos mokyklos 2 kl. ir įstojo tarnauti Karo Butų valdybon techniku. Pirmojo Lietuvos Prezidento Karo mokyklos kariūnų aspirantų VI laidą baigė j. ltn. laipsniu 1931.XI.1 d. 1937 m. buvo pašauktas Lietuvos kariuomenės pratimams ir po sėkmingai atliktų manevrų už sumanumą, stropumą ir pavyzdingą pareigų atlikimą 1937 m. buvo pakeltas į leitenanto laipsnį ir tais pat metais apdovanotas D.L.K. Gedimino 3 laipsnio ordenu.
Seseriai Zinaidai, broliui Kostui, sūnui Aleksandrui ir jų šeimoms reiškiu gilią užuojautą taip dideliame sielvarte. Vladas Mingėla
