Kronika
MIRĖ BIBLIOGRAFAS ALEKSANDRAS RUŽANCOVAS
POV. DIRKIS
Tūkstančius savų tautiečių, amžių bėgyje, esame davę dirbti kitų tautų naudai. Didelę dalį jų jos net pasisavino amžiams. Tačiau Aleksandrą Ružancovą tenka iškelti kaip vieną iš nedaugelio kultūringų šviesuolių. kuriuos buvome pasisavinę iš kaimyninių tautų.
Beveik ištisus 50 metų jis sąžiningai ir be atvangos dirbo lietuvių tautai kultūrinį darbą. Retas kuris iš mūsų tikrųjų tautiečių yra tiek daug padaręs mūsų kultūrai ir pasitarnavęs lietuvių tautai, kaip šis gudas. Jis nesigynė, kad yra kitatautis, bet didžiavosi, kad Lietuvoje rado prieglobstį ir todėl jai pašventė visas savo jėgas.
Turbūt nevienam, kuris pažinojo velionį ir jo darbštumą bei pasišventimą lietuvių tautai, suskaudėjo širdį, išgirdus apie jo mirtį. Jis atsiskyrė su šiuo pasauliu š. m. liepos 23 dienos vakarą, Danville, Ill.
Aleksandras Ružancovas buvo gili ir prasminga asmenybė, apie kurią tektų kalbėti ištisas valandas ir ne tik apie asmenį, bet apie jį kaip bibliografijos mokslo ir ugniagesy-bos didelį darbininką, Lietuvos kariuomenės karį, istoriką, žurnalistą, o taip pat ir apie gudų tautos kultūrininką.
A. Ružancovas buvo gimęs 1893 m. rugpjūčio 12 d. Viazmos mieste, Rytinės Gudijos pakraštyje. Ružancovų šeima yra sena, kilusi iš Ružaniec giminės, kuri per šimtmečius gyveno Smolensko, Mogiliovo ir Vitebsko žemėse.
Baigęs Viazmos gimnaziją, 1911 -1914 m. Aleksandras studijavo Maskvos universitete istoriją - filologiją. 1914 m. buvo mobilizuotas ir pasiųstas į Karo mokyklą, kurią baigęs, iki 1918 m. tarnavo karininku Rusijos armijoje, dalyvaudamas kovose rusų - vokiečių fronte. Subyrėjus carinei Rusijai, jis buvo vėl mobilizuotas į raudonąją armiją ir pasiųstas su daliniu į Lietuvos frontą. Tačiau A. Ružancovas nepanoro kariauti prieš savo gerą kaimyną lietuvių tautą, kurią jam teko pažinti vakarų fronte, bekariaujant ir su lietuviais ten susitinkant. Jis paliko raudonosios armijos dalinį ir perėjo į organizuojamus gudų karo dalinius Lietuvoje.
Tapęs vieno gudų bataliono vadu, dalyvavo kautynėse prie Dauguvos, už kurias buvo apdovanotas Vyties kryžium.
Pasibaigus karo veiksmams ir likvidavus gudų batalioną, A. Ružancovas perėjo į Lietuvos kariuomenės eiles, kuriose ištarnavo iki Lietuvos tragedijos, išsitarnaudamas plk. ltn. laipsnį.
1921-1940 m. jis dirbo Lietuvos kariuomenės bibliotekos viršininku. Gražiai sutvarkė ir išugdė ne tik Centrinę Kariuomenės biblioteką, bet ir visą eilę bibliotekų prie mūsų karinių dalinių. Taip pat didelis yra jo nuopelnas Lietuvos kariuomenės ugniagesybos srityje, kur per eilę metų paruošė šimtus ugniagesnių specialistų. Būdamas nepaprastai pareigingas, stropus ir darbštus, per eilę metų jis rausėsi mūsų archyvuose. Vien tik Kauno Miesto savivaldybės archyve jis peržiūrėjo 70, 000 bylų, daugiausia iš D.L.K. laikų: didelį skaičių jų aprašė, parašė per 20 knygų ir brošiūrų bei mokslinių studijų. Stambiausias jo veikalas — Kariuomenės Bibliotekos katalogas (daugiau kaip 1000 p.).
Tačiau didžiausi Aleksandro Ružancovo nuopelnai yra bibliografijos mokslo srityje. Tai labai speciali mokslo šaka, kuri reikalavo nepaprastai daug kantrybės, kruopštumo, darbštumo. Velionis 1928 m. buvo paskirtas Bibliografijos instituto reikalų vedėju. Tais pačiais metais jis įsteigė žurnalą “Bibliografijos žinios’’. šio žurnalo redaktorium pasirašydavo a. a. prof. V. Biržiška, tačiau visą medžiagą paruošdavo A. Ružancovas. Žurnalas buvo dvimėnesinis; čia buvo skelbiamos mūsų išleidžiamos knygos, periodiniai leidiniai ir straipsniai. Be to, A. Ružancovas labai dažnai talkininkaudavo mūsų redakcijoms ar tai įdomiais straipsniais, ar tai paruošdamas laikraščių bei žurnalų turinius, bei atlikdamas kitas paslaugas.
A. Ružancovas visą laiką bendradarbiavo lietuvių periodinėje spaudoje: Karo Archyve, Mūsų žinyne, Karde, Karyje, Policijoje, Savivaldybėje, Skautų Aide, Trimite, Ugniagesyje, Lietuvoje, Lietuvos žiniose ir kitur. Bibliografinėse žiniose, nuo 1928 m. iki 1940 m., yra aprašęs 13,266 knygų ir brošiūrų.
Kai Lietuvą okupavo bolševikai pirmą kartą, jis iš kariuomenės buvo atleistas. 1940-41 m. A. Ružancovas tarnavo Lietuvos mokslų akademijos centrinėje bibliotekoje Vilniuje bibliografinio kabineto vedėju.
Vokiečių okupacijos metu dirbo ugniagesybos srityje ir tvarkė “Lietuvos Bibliografijos’’ turinio rodyklę. 1944 m., užėjus bolševikų antrai invazijai, kaip ir dauguma kitų pareigūnu, velionis su šeima pasitraukė į V. Vokietiją ir apsigyveno Memingene, Bavarijoje, kur 1945 m. įsteigė Lietuvių Bibliografijos tarnybą ir pradėjo leisti “Knygų Lentyną”, kuri iki šiol tebėra leidžiama jau Amerikoje.
1949 m. atvykęs į JAV ir apsigyvenęs Danville, Ill., tęsė pradėtą darbą pats vienas iki pat mirties.
Nuo 1945 m. iki 1949 m. jis surinko 619 lietuviškų knygų bei brošiūrų ir 5 091 privatinį leidinį. Visą tą medžiagą jis perdavė Berno. Šveicarijoje, bibliografijos archyvui saugoti. O nuo 1949 m. iki šio meto jis surinko 2,348 knygas ir 25, 787 numerius periodikos. Ta medžiaga yra perduota Pasaulio Lietuvių Archyvui Čikagoje. Iš viso jis yra aprašęs daugiau 46,000 lietuviškų leidinių, kurie, jei būtų sustatyti vienas prie kito, tai sudarytų beveik pusės kilometro lentyną.
Atvykęs 1949 į JAV, A. Ružancovas, nuo pat įsikūrimo dienų,, vėl įsitraukė į jo taip labai pamėgtą bibliografijos darbą. Ir dirbo jis nepaisydamas jokio atlyginimo, tebepelnydamas fiziniu fabriko darbu duoną sau ir savo šeimai, o po darbo valandų tęsdavo bibliografijos darbą namuose.
Bibliografijos srityje JAV jis jau yra išvaręs plačią ir gilią vagą, nežiūrint to, kad sąlygos tokiam darbui buvo labai nepalankios. Jo tas darbas yra labai reikšmingas tuo, kad visi Vakarų pasaulyje išeiną lietuviški leidiniai yra laiku bibliografiškai sutvarkomi, o tokios sutvarkytos žinios yra prieinamos visiems, net ir svetimtaučiams.
A.a. velionis buvo gudas. Gudu save laikė, bet buvo didelis lietuvių tautos ir jos kultūros bičiulis. Tą savo bičiulystę jis įrodė savo darbais. Jis buvo Lietuvai tauri asmenybė. Troško numirti, jeigu ne gimtojoje Gudijoje, tai bent kaimyninėje Lietuvoje. Deja, šie jo norai neišsipildė.
Paliko liūdinti žmona Natalija, duktė Veronika ir žentas Petrulis.
Lenkiame galvą prieš šį taurų kaimyninės Gudijos sūnų, ilgus metus mūsų kultūrą puoselėjusį!
Plk. A. Jurskis (viduryje) pirmininkauja RAMOVĖS atstovų suvažiavime Čikagoje 1962 m.
A. A. INŽ. PLK. ALFONSAS JURSKIS
Laikas slinks į amžių tolį,
Žemės grūdas noks ir birs,
Tavo žygį, Laisvės Broli,
Tėviškėlė nepamirš.
(Partizanų daina)
Po ilgos ir sunkesnės ligos Philadolphijoje mirė profesorius-inžinierius, iškilus lietuvis, plk. Alfonsas Jurskis. Jis gimė 1894 m. rugpjūčio mėn. 4 d. Akmenytės vienkiemyje, Pumpėnų vlsč., Panevėžio aps. A. Jurskis mokėsi Mintaujos realinėje gimnazijoje, kurią baigė 1912 m. Petrapilio politechnikos institutą baigė 1916 m. ir dirbo rusų laivyne radistu. 1924 m. Paryžiuje baigė Ecole Supérieure d Electricité. 1926 m. buvo pakviestas tvarkyti Kauno radio stotį ir tapo jos viršininku. 1924-40 m. buvo Augštųjų Karo Technikos kursų radio laboratorijos steigėjas ir vedėjas ir specialių dalykų dėstytojas. 1927-44 m. Vytauto Didž. U-to lektorius, o vėliau radio katedros vedėjas. 1940-44 m. V. D. Universiteto Technologijos fakulteto prodekanas.
Būdamas moksleiviu Mintaujoje ir Petrapilyje dalyvavo lietuvių slaptose kuopelėse ir buvo jų susirinkimų ir vaidinimų veiklus dalyvis. 1917-18 m. Archangelske prisidėjo prie lietuvių tremtinių grąžinimo ir jų reikalų tvarkymo grįžtant į Lietuvą.
1944 m. A. Jurskis pasitraukė su šeima į Vokietiją. Gyvendamas Augsburgo, Haunsteteno stovyklose dirbo lietuvių tremtinių kultūrinėje veikloje. 1946-1948 m. A. Jurskis Augsburgo lietuvių Augštesniosios Technikos mokyklos direktorius ir Nūrtingeno lietuvių Augšt. Technikos mokykloje dėstė radiotechniką. 1946-49 metais, drauge su prof. dr. A. Šapoka ir dr. Viliamu, suorganizavo lietuvių kultūrininkų sambūrį “Alka” ir jam vadovavo.
1949 m. pavasarį atvyko su šeima į Philadelphą ir čia apsigyveno. Tų pat metų rudenį A. Jurskis buvo pakviestas lektoriumi į vietinį Technical Institute of Temple University ir vadovavo ALIAS Philadelphios skyriui. Institute dirbo kol išsitarnavo pensiją. A. Jurskis gyvendamas Lietuvoje ir svetur, be savo tiesioginio darbo, priklausė daugeliui lietuviškų organizacijų, savo specialybėje, steigė ir organizavo įvairius radio ir kitokius kursus ir rašė spaudoje. Buvo Ramovėnų, Lietuvių profesorių, Lietuvių inžinierių ir k. organizacijų narys ir jose dirbo iki mirties.
Nemažai jis yra parašęs mokslinių straipsnių ir knygų: “Mūsų garbingoji radio stotis Lietuva” 1926 m., “Radiotechnikos vadovėlis” 1927 m., “Radiogonometrijos praktika”, “Akustika ir patalpų įrengimas” (Inž. Kelias 7 nr.) ir daug kitų, santraukų ir konspektų reikalingų studentams kursuose. Buvo Liet. Enciklopedijos Elektrotechnikos skyriaus redaktorius. A. Jurskis jau būdamas pensijoje ir sunegalavęs, nenustojo dirbęs: užsiėmė menu: piešė ir tapė naturmortus, peizažus, o ypaž mėgo tapyti gėles, kurių paveikslais yra apdovanojęs daugelį savo draugų. Šį užsiėmimą A. Jurskis labai mėgo, matomai, norėdamas ligoje užsimiršti. Jo paveikslai dabar puošia nevieno lietuvio namus. Velionis nuliūdime paliko žmoną, dukrą ir du sūnus.
Šeimai reiškiame nuoširdžią užuojautą.
J. Kiaunė ir Br. Tvarkūnas
Vieni metai be ats. kpt. a. a. Albino Griškėno
1965 m. birželio 23 d., Čikagoje, po trumpos, bet sunkios ligos (vidurių vėžys), mirė ats. kpt. A. Griš-kėnas, palikdamas dideliame nuliūdime žmoną Mariją, dukterį Giedrę su žentu, sūnus Jurgį ir Joną-Gediminą.
Velionis buvo gimęs 1903 m. Vabraunykų kaime, Simno vais., Alytaus apskr. Pirmojo Pasaulinio karo metu, su tėvais buvo iš Lietuvos pasitraukęs į Rusiją, iš kur grįžo 1918 m.
Baigęs Alytaus gimnaziją, įstojo į Lietuvos Karo mokyklą, kurią baigė 1928 m. Karo tarnybai buvo paskirtas į Šarvuočių rinktinę, Šarvuotą kuopą, kur ėjo įvairias pareigas. Būdamas švelnaus būdo, norėjo gražiai auklėti busimąjį Lietuvos gynėją — kareivį. Kaip pavyzdingas ir gabus karininkas, karinės vadovybės buvo išsiųstas Prancūzijon į Fontainebleau Ecolle D’Application d’Artillerie pasitobulinti karo žinyboje. Grįžęs buvo perkeltas į Karo Technikos štabą, kuriame išbuvo iki Lietuvos okupacijos.
II-sis Pasaulinis karas jį užklupo Varėnos paligone, iš kur teko trauktis su kitais karo daliniais Sov. Rusijon. Pakelyje buvo vokiečių kariuomenės paimtas nelaisvėn, iš Vokietijos nelaisvės grįžo 1942 m.
1937 m. vedė Marytų Duobaitę, kilusią iš Šakių apskr.
1944 m. rudenį, su visa šeima, pasitraukė į Vakarus; pirma sustojo Hamburge, vėliau Hanoveryje, čia būdamas stovyklos administracijoje — stovyklos komendantu, uoliai darbavosi lietuviškoje veikloje.
1949 m. išvyksta Amerikon pas savo tėvo seserį Oną Adomaitienę, gyv. 3314 N. Odeli Ave. Ji gelbėjo jiems atvykti į šį kraštą ir atvykusius priglaudė bei globojo, kol šiek tiek prasigyveno. Gyvendamas Čikagoje, kaip ir daugelis mūsų, įsijungė darban “Admiral” radio ir televizijos fabrike, kuriame išbuvo iki mirties. Kadangi tik atvykus, visi vaikai buvo dar nedarbingi, vienam išlaikyti šeimą bei padėti eiti mokslą nebuvo įmanoma, todėl ir jo žmona įsijungė uždarbiauti “Zenith” radio ir telev. fabrike. Taupiai gyvendami, stengėsi vaikams duoti mokslą: duktė Giedrė baigė Loyolos universitetą, įsigydama magistro laipsnį iš matematikos, ištekėjusi ir augina 2 vaikus: sūnus Jurgis baigęs Čikagoje Quidley parengiamąją kunigų seminariją, tolesnėms studijoms persikelia į Mudlein kunigų seminariją, o iš ten kaip pasižymėjęs moksle, išsiunčiamas Romon, North-American College, Vatican City. Šių metų rudenį jis bus įšventintas kunigu. Sūnus Jonas-Gediminas, baigęs High-School, šiuo metu studijuoja Junior College psichologiją.
Daug besisielodamas šeimos reikalais, turėjo nemaža ir vargelio pakelti, todėl ir mirtis ištiko perankstyva. Nebegalėjo pasidžiaugti savo darbo vaisiais.
Visą laiką velionis priklausė šv. Mykolo parapijai, North Side Lietuvių Bendruomenės apylinkei ir Čikagos Ateitininkams Sendraugiams.
Birželio 26 d. buvo palaidotas Čikagoje, šv. Kazimiero kapinėse. Jį palydėjo į amžinojo poilsio vietą nemažas skaičius artimųjų bei bendradarbių. St. Juras
DARIAUS - GIRĖNO MINĖJIMAS BOSTONE
Liepos 17 d. Amerikos lietuvių veteranų Stepo Dariaus posto salėje, Bostone, buvo iškilmingai pagerbta mūsų didvyrių lakūnų Stepo Dariaus ir Stasio Girėno skridimo per Atlantą 33-jų metų sukaktis.
Minėjimą organizavo Amerikos Legijono Stepo Dariaus postas Nr. 317, padedant L.V.S. “Ramovės” Bostono skyriaus valdybai. Posto vadas Jonas Šilalis atidarė minėjimą iškilmingu Amerikos, Lietuvos, Legijono posto ir vietinio “Ramovės” skyriaus vėliavų įnešimu prie Dariaus - Girėno paveikslų salėje. Po maldos, programos vadovas Ed. Strazdas perdavė juostoje įgrotą apeiginės žuvusių pagerbimo muzikos ir žodžio montažą lietuviškai. Posto valdybos narys B. Cases angliškai perskaitė Dariaus Girėno “Pro Memoria”.
Lietuvių B-nės Bostono apylinkės atstovas Br. Kruopis tarė žodį Bostono lietuvių vardu. L. V. S. “Ramovė” Bostono skyriaus pirmininkas J. Vizbaras savo kalboje iškėlė didžiulę Dariaus - Girėno skridimo per Atlantą reikšmę Lietuvai, tautiniu, istoriniu ir patrijotiniu žvilgsniu ir perskaitė didvyrių lakūnų testamentą “Jaunajai Lietuvai”. Ed. Strazdas juosta perdavė lietuvių liaudies dainų pynę. Po to, perskaičius žuvusių narių sąrašą, iškilmingas minėjimas buvo baigtas Amerikos ir Lietuvos Himnais, (žiūr. nuotrauką viršelių 4 psl.)
J. V. Sūduvas
L.K.K.S.S-gos Detroito skyriaus valdyba (iš kairės j dešinę): K.-sav. Bronius Tatarūnas — sekretorius, Jurgis Mitkus — pirmininkas ir Kostas Mykolaitis — iždininkas.
Dariaus-Girėno 33-jų metų sukakties minėjimo Bostone Legijono posto ir vietinės “Ramovės” valdybos nariai. Iš kairės l-je eilėje sėdi: St. Stankus, p. Krutulienė, J. Krutulis, posto vadas J. Šilalis, J. Vizbaras, Pr. Martinkus, Br. Kruopis; ll-je eilėje stovi: St. Morris, J. Romanas, K. Šimėnas, A. Vilėniškis, J. Jonaitis, J. Savčanko, P. Strazdas, B. Casos, B. Thiessen, J. Lekys, E. Balvonis. Ed. Strazdo nuotrauka
IŠ VETERANŲ GYVENIMO LONDONE
D. Britanijos Lietuvių Sąjungos sodyba
“Karyje” dažnai randame žinių apie pernai dešimtmečio sukaktuves atšventusio ramovėnų skyriaus Mančesteryje veiklą. O iš aprašymo “Šaltinyje” matyti, kad jame ir apylinkėse gyvena per 500 veiklių lietuvių. Daug kukliau, bet nemažiau įdomiai bendrauja Londone gyvenantieji Lietuvos kariuomenės veteranai.
Kai prieš 12 metų ir Londone gyveno daugiau lietuvių, tai 1954 m. kovo mėn. 20 d. buvo surengtas buv. karių pobūvis, kuriame “dalyvavo per šimtą asmenų, jų tarpe įvairių laipsnių ir amžiaus karių, pradedant Nepriklausomybės kovų savanoriais ir baigiant paskutiniosios mobilizacijos vyrais”. Deja, tarp jų neatsirado sumanių asmenų, kurie tą buv. karių būrį būtų sutelkę į nuolatinę organizaciją.
Tačiau vienam to pobūvio dalyviui, jį JAV spaudoje aprašiusiam, Viktorui Vyteniškiui, Lietuvos kariuomenėje praleistų dienų prisiminimai įstrigo širdyje giliau už kitus. Jis buvo tarnavęs 9-me pėstininkų Lietuvos Kunigaikščio Vytenio pulke. Artėjant to pulko šventės 30-sioms sukaktuvėms, 1955 m. rugpjūčio 26 dienai, jis aprašė “Naujienose” pulko istoriją, pradedant jo steigėjais — Joniškėlio partizanais, paminėjo pulko kovų žygius ir pulko likvidavimą 1940 m. už priešinimąsi bolševikams. Rašydamas apie pulko šefą, Ariogalos kunigaikščio Liū-tavaro sūnų Vytenį. Jis paaiškino, kad 9 p. pulkui buvo duotas to kunigaikščio vardas, nes pulkui, kaip ir kunigaikščiui, teko daugiausia kovoti su lenkais. Baigė kvietimu: “Vy-teniečiai, savo pulko metinės šventės proga, nors pavieniai (mano pabraukta. P. G.), prisiminkime pulko nuveiktus žygius ir apmąstykime, kokie darbai laukia mus ateityje”.
Tik praėjus šešiems metams gimė pagaliau mintis minėti pulko šventę bendrai. To paties V. Vyteniškio, tikra pavarde Zdanavičiaus, iniciatyva “Europos Lietuvyje” pasirodė kvietimas į 9 p. p. 42-jų įkūrimo ir 21-jų metinių minėjimą. Kaip buvęs Joniškėlio aps. partizanų organizatorius, nuoširdžiai pasveikinau juos. Nuo tada ir palaikome draugiškus ryšius.
Organizacinį komitetą sudarė Londone gyvenantieji 15 vyteniečių. Iškilmės buvo pradėtos iš ryto, Londone lietuvių parapijos bažnyčioje, gedulingomis pamaldomis už žuvusius ir mirusius vyteniečius. Vakare, parapijos salėje įvykusiame iškilmingame posėdyje, V. Zdanavičius papasakojo apie pulko žygius, o ats. plk. T. Vidugiris apibūdino pulko pirmtakus, Joniškėlio aps. partizanus. Vakarienės metu pasakyta daug gražių kalbų, prisiminta Nepriklausomybės kovų laikai ir pasidalinta mintimis apie rezistenciją emigracijoje.
Panašiai buvo suorganizuotas iškilmingas 43-sios pulko sukakties minėjimas. Po to, minėjimai vykdomi kasmet, bet daug kukliau. Lietuviu parapijos Šv. Kazimiero bažnyčioje, prie altoriaus stovint tautinei vėliavai, atlaikomos gedulingos pamaldos su atitinkamu pamokslu. Bažnyčios choras pagieda Maironio “Kai skausmas tau širdį, kaip peiliais suspaus” ir “Marija, Marija”. Pabaigiama Lietuvos Himnu. Norintieji pasilieka parapijos salės atskirame kambaryje pagurkščioti alučio ir pasikalbėti. Pirmieji susitelkę 15 vyteniečių visuomet vieningai dalyvauja tradiciniame minėjime. Tie pulko šventės minėjimai mane nuo pat pradžios jaudino, bet tik dabar pasitaikė proga sužinoti jų kilmės istoriją.
Gražių išgyvenimų turėjau dalyvaudamas tradiciniame lietuvių sąskrydyje Sekminių pirmą dieną Lietuvių Sodyboje. Labai gražiam, retai Anglijoje pasitaikančiam, saulėtam orui esant, J. E. vyskupas dr. P. Brazys atnašavo lietuviškas mišias. Po to jaunimas atliko meninę programą. Sąskrydžio dalyviai išrinko “Mrs. ir Miss Lithuania”. Seniau besimatę pažįstamieji turėjo progos tinkamai sulaistyti susitikimą . ..
Mane ypatingai įdomavo sąskrydyje dalyvavę Liet. kariuomenės veteranai. Vienoje erdvių Sodybos namų dalyje gyvena lietuviai pensininkai, jų tarpe du kūrėjai - savanoriai. Jau aštuonerius metus Sodyboje begyvenantis kūr.-savanoris Kostas Žeimys aprodė man didelę Sodybos parko dalį, kur jis, būdamas sveikes-
Vyteniečių pobūvio Londone svečių dalis. Iš k.: plk. Itn. V. Strimas, Londono lietuvių parap. klebonas kun. A. Kazlauskas, plk. T. Vidugiris ir Y. Pumerytė.
nis, daug prisidėjo prie jo sutvarkymo. Drėgnas Anglijos oras labai tinka augmenijai. Mažiau prižiūrimi parko pakraščiai prižėlę, kaip džiunglės. Tačiau prie tokio oro nepripratusiems pensininkams jis sukelia reumatinius skausmus.
Turėjau progos palyginti DBLS-gos Lietuvių Sodybų su Vokietijos lietuvių Romuva, taip neseniai buvo pavadinta Rennhofo pilis — Vasario 16 gimnazijos būstinė. Abu labai jaukūs, lietuviškai atrodantieji kampeliai, tačiau abu turi tą pačią ydą: perdaug toli nuo didesnių lietuvių centrų ir sunkiai pasiekiami. Tik Anglijos lietuviai gali pasidžiaugti ir pasididžiuoti, kad tai jų nuosavybė. O Romuva, nors buvo įsigyta viso pasaulio lietuvių lėšomis, buvo įkeista vokiečių valdžiai už gimnazijos rūmams statyti suteiktas dideles paskolas.
Man rūpėjo sužinoti, ar daug buv. karių dalyvauja tame sąskrydyje ? Ant kaktos niekam neparašyta, tai teko rankioti, kas ką pažįsta. Suskaičiavome apie 20 asmenų, bet ilgai kitų bejieškant ir surinktieji išsiskirstė. Pridedamoje nuotraukoje matome tik 12 dalyvių. Nustebau, kai keletas atsisakė nusitraukti, kad jų pavardės nefigūruotų laikraštyje, nes tas galėtų sudaryti nemalonumų jų artimiesiems Tėvynėje...
Londone turėjau progos prisižiūrėti buv. karių gyvenimo. Dauguma viengungiai. Senesnieji virtę pensininkais, o jaunesnieji dar tebedirba fabrikuose. Keletas gyvena Lietuvių namuose, išsinuomavę kuklius kambarėlius. Vienas iš jų, ats. plk. T. Vidugiris, dideliu pasišventimu tvarko S-gos biblioteką. Sumažėjus lietuvių skaičiui Londone, vietinių skaitytojų turi nedaug. Praktikuoja knygų siuntinėjimą paštu, žinoma, už skaitytojų pinigus. Įtraukė ir mane į tokių skaitytojų sąrašą. Pasidomėjęs, kokiu būdu pavyko surinkti tokią daugybę knygų, sužinojau, kad labai daug padovanojo į kitas šalis emigruojantieji lietuviai.
Sekminių sąskrydis Lietuvių Sodyboje. Buv. karių grupė, stovi iš k.: Viktoras Zdanavičius, Pranas Endrukaitis; klūpo: kūr.-sav. Ignas Juška, kūr. -sav. Vincas Grigaitis, Petras Burke-vičius; stovi — Bronius Gleveckas. Meilėje, stovi iš k.: Vincas Jurevičius, Kazys Plukas, plk. Tomas Vidugiris, mjr. Petras Gudelis, kūr.-sav. Petras Žilinskas, kūr.-sav. Kostas Žeimys.
Meilę ir prisirišimą lietuvių spaudai pastebėjau ir pas kitus buv. karius. Minėtas veteranų organizatorius, Viktoras Zdanavičius, gyvena kukliai su šeima Londono pakraštyje, netoli fabriko, kuriame jau daug metų dirba. Su juo aptariau Joniškėlio aps. partizanų istorijos reikalus. Sužinojęs, kokią spaudą aš seku, siuntinėja man dabar dar ir kitokios pasiskaityti. Nesivaikydamas prabangos gyvenime, spaudai jis nesigaili nei lėšų, nei laiko joje bendradarbiauti.
Suradau vieną buv. mano kuopos partizano sūnėną, gusarų pulke ir lietuvių daliniuose tarnavusį K. Pluką, kuris ligi šiol tebesidomi kariška spauda. Nuolat skaito į biblioteką ateinantį “Karį”, ir joj esančius, gražiai įrištus, senesniųjų metų “Kario” komplektus. Jis turėjo įsigijęs ir davė man pasiskaityti, ne kiekvieno Europos lietuvio kišenei pakeliamus, generolo Raštiko “Kovose dėl Lietuvos” du tomus.
Susitikimas su Anglijoje gyvenančiais veteranais ir jaunesniosios kartos buv. kariais paliko man neišdildomą įspūdį. O užmegzti su jais nuoširdūs ryšiai leidžia man lengviau pakelti savo vienišą gyvenimą šiame giliame Vokietijos užkampyje.
P. Gudelis Lemberg, Vak. Vokietija
Plk. ALFONSO JURSKIO LAIDOTUVĖS
Rugpjūčio mėn. 3 dieną plk. Alfonsas Jurskis buvo pašarvotas Mykolo Bigenio koplyčioje, kur nepaprastai daug žmonių atsilankė pagerbti velionį ir atsisveikinti su juo.
Po rožinio ir maldų, kultūrinių organizacijų vardu buvo atsisveikinta su velioniu:
Inž. arch. vardu — Stelmokas Jonas,
Ramovėnų vardu — plk. Šaudzis Vincas,
anglų kalba — teisininkas Stikliorius Jonas,
Philadelphijos L. B. vardu — inž. Ardys Juozas,
Profesorių vardu — dr. prof. Salys Antanas.
Balys Raugas paskaitė velionies mintis iš knygos “Mano Pasaulėžiūra”. Atsisveikinimams vadovavo inž. Volertas Vytautas ir jis paskutinysis tarė žodį Amerikos L. B. vardu. Liūdnai ir tyliai skambėjo “Marija, Marija” giesmės žodžiai. ..
Prie karsto garbės sargyboje stovėjo, pasikeisdami, ramovėnai, inžinieriai, profesoriai ir paskutinėje pamainoje sūnūs — inž. Liūtas Jurskis (Amerikos kariuomenės seržantas) ir leitenantas Juozas Jurskis, atvykęs iš Vokietijos.
Rugpjūčio 4 dieną, prieš 72 metus, velionis išvydo šią ašarų pakalnę ir rugpjūčio mėn. 4 dieną, iš šermenų koplyčios, prasidėjo jo paskutinioji žemiška kelionė.
Karstą, padengtą tautine vėliava, nešė ramovėnai ir inžinieriai. Šv. Andriejaus bažnyčioje gedulingas mišias atnašavo klebonas kun. Juozapas Cepukaitis, kun. Stasys Raila ir kun. Vąšeli (Vasiliauskas). Mišių metu giedojo operos solistė p. Juzė Augaitytė, pritariant vargonais Vytautui Matoniui. Velionis buvo palaidotas šiaurės Philadelphijos Prisikėlimo kapinėse. Į kapines palydėjo 38 mašinos. Religines apeigas atliko kun. St. Raila. Tyliai skambėjo Angelas Dievo, o karstas su velionies palaikais iš lėto leidosi į amžinuosius namus.
Tyliai, susikaupusiais ir liūdnais veidais skirstėsi atlydėjusieji velionį į kapus. Ir kiekvienas jautė, kad kažko didelio neteko Philadelphijoje.
Taip. Tikrai didelio žmogaus netekome. Nebematysime jo ramovėnų susirinkimuose, kur jis nuolat rūpinosi skyriaus reikalais, kad skyrius augtų, stiprėtų skaičiumi ir gražiu narių sugyvenimu. Jo paskutinis laiškas, rašytas birželio mėn. 28 dieną šių eilučių autoriui, rodo a. a. A. Jurskio rūpinimąsi skyriaus reikalais: “... Deja... smarkiai susirgau, ir tik šiomis dienomis vienai-kitai valandėlei apleidžiu lovą. Taip ir šį kartą neiškenčiau pasidalinti, nors trumpai, mintimis apie mūsų skyrių ...”. “ ... Aš likau ištikimas mūsų Sąjungos principams ir jų vystymui ir, atrodo, nepadariau nei vieno žygio, kuris sąjungą smukdytų” ... Taip. jis rūpinosi, ne vien ramovėnais ir jų reikalais, bet rūpinosi Lietuvių Bendruomenės gyvenimu (plačiąja žodžio prasme) ir nuliūsdavo, jei lietuviškojo gyvenimo ratai kur subraškėdavo. Ir prieš netolimą mirtį jis pareiškė pageidavime. kad jo laidotuvėse nebūtų gėlių. Visuomenė jo norus suprato ir nuoširdžiai išpildė. Jo vardu Lietuvių Fondui suaukota $339,00 ir Vasario 16-tosios Gimnazijai $142.00.
Naujas kapas supiltas. Liko didelė spraga lietuviškame gyvenime. O kas ją užpildys ? Gyvieji turime užpildyti padarytąją spragą, ir dirbti už velioni ir už save. Ar ištesėsime?
A. l-nas
JIS ŽUVO TOLI NUO TĖVYNĖS
(Tragiškai žuvusiam Itn. K. Putnai prisiminti)
Niekas jam tenai nerašė nekrologų, nes nebuvo jų kur spausdinti — nebuvo lietuviškos spaudos, niekas jo neapverkė, neapraudojo, net sena motinėlė, dar tebegyvenanti pavergtoj Lietuvoj ir einanti, berods, aštuoniasdešimtuosius metus, nes nežinojo sūnaus nei žuvimo vietos, nei datos. Niekas ant jo kapo ir nūdien ten nepastato žvakutės ir jos neuždega Vėlinių progomis, nes jis tragiškai žuvo svetimame, dargi mūsų Tėvynės priešo, krašte — Sovietų Rusijos gilumoj, toli nuo gimtųjų kelių, takų ir takelių, kuriais mažas būdamas bėginėjo, o užaugęs vaikščiojo. Jo kapo aplinkumos nedengia mėlynasis Tėvynės Lietuvos dangaus skliautas, nesuokia ant jo kapo lietuviškos lakštingalos ir nekabo vasaros metu rasos lašai, tarytum blizgantys karoliai, kaip esti Lietuvoje...
Rašau šiuos žodžius apie savo visiškai artimą kaimyną, žemaitkie-mietį (Ukmergės apskr.), Itn. Klemensą Putną, gimusį ir augusį Žemaitkiemio dvare, to paties vardo valsčiuje. Jis baigė gimnaziją Ukmergėje ir stojo į Karo mokyklą, kurią baigęs — buvo pakeltas į jaun. leitenantus ir paskirtas į 1-mąjį gusarų pulką Kaune — Žaliakalny. Iš ten jis vėl stojo į Karo Aviacijos mokyklą ir įgavo lakūno apmokymą. Pradėjo tolesnę karinę karjerą aviacijoje, buvo pakeltas į Itn. laipsnį. Tarnavo Kaune, paskiau Panevėžy ir, galiausiai, Ukmergėje, kur buvo vie-
Ltn. K. Putna
na aviacijos eskadrilė. Tenai jam betarnaujant. ištiko Lietuvą begaliniai didelė nelaimė — užplūdo raudonojo košmaro banga.
Pirmoji raudonųjų okupacija, kaip žinome, nesitęsė ilgai, tik vienerius metus nors ir per tuos metus ji pridarė Lietuvai ypatingai daug žalos.
Tarp raudonosios Sovietų S-gos ir rudosios naciškosios Vokietijos staiga kilo karas. Raudonieji skubiai traukėsi iš Lietuvos, su savim pasiimdami ir tuos lietuvius karius bei karininkus, kuriuos dar laikė raudonosios armijos sudėtyje ir neleido demobilizuotis. Privalėjo trauktis su jais ir ltn. K. Putna Rusijos gilumom Su juo kartu dar buvo vežamas ir kitas lietuvis karininkas kpt. Paliejus (dabar jau miręs). Pastarasis nebuvo lakūnas, bet Ukmergės aviacijos eskadrilės administracijos karininkas. Su jais buvo vežami ir keli aviacijos puskarininkiai. Pasiekus Pinsko balas, kpt. Paliejus susirgo ir buvo paguldytas ligoninėn. Skubiai prie Pinsko balų priartėjus vokiečių frontui, kpt. Paliejus pateko jų žinion ir galėjo sugrįžti į Lietuvą. Gi Itn. K. Putna ir tie lietuviai puskarininkiai, kurie buvo kartu vežami, kaip pasakojo kpt. Paliejus, niekaip atsipalaiduoti nuo rusų negalėjo, nes buvo stipriai saugomi.
Kokios susisiekimo priemonės buvo panaudotos jiems vežti nuo Pinsko balų tolyn — nežinoma. Tik tiek sužinota, jog jie buvo nuvežti į Omsko miestą. Ltn. K. Putna ten esančioje Karo mo-kloje buvo paskirtas skraidymo instruktoriumi. Jis privalėjo mokyti skraidyti busimuosius lakūnus rusus. Deja, 1943 m. spalio 27 ltn. K. Putna lėktuvo aviacijoj viršum Omsko miesto žuvo.
Vokiečių - rusų karo frontuose ltn. K. Putnai dalyvauti neteko, nes juo rusai nepasitikėjo, svarbiausia, dėl pavardės tapatumo su Stalino sušaudytuoju generolu Putna. Jis dažnai ir buvęs klausinėjamas, ar nesąs nužudytojo generolo giminaitis, be to, jo ir kilmė raudoniesiems nebuvo priimtina, mat, kilęs iš dvaro.
Ltn. K. Putnos laidotuvėse tolimajam Omske dalyvavo ir vienas lietuvis aviacijos puskarininkis. K. Putna buvo palaidotas Omsko kapinėse.
Dabar velionies senutė motina yra išsirūpinusi iš Omsko įgulos viršininko oficialų pažymėjimą apie sūnaus žuvimą. Ji norėjo gauti kokią nors pašalpą, deja, Lietuvos srities karinis komisaras gen. Petronis prašymą atmetė, nurodydamas, jog nesą pagrindo jai pensiją skirti, nes žuvęs sūnus — nebuvęs jos išlaikytojas. Ji, esą, turinti ir daugiau sūnų.
Ltn. K. Putna žuvo prieš 23 metus, būdamas dar visai jaunas, neturėdamas nei 30 m. amžiaus. Dokumentiškai nežinau jo tikros gimimo datos, bet jeigu jis būtų gyvenęs, dabar turėtų apie 50 metų amžiaus.
Pr. Alšėnas
A. A. PLK. ALOYZAS BANYS
Liepos mėn. 24 d., kai visa gamta esti savo grožio aukštumoje, viskas žydi ir skleidžia malonius kvapus, visa gyvūnija su augščiausiu jos atstovu — žmogumi dirba, džiaugiasi, o po sunkių darbų, gamtos prieglobstyje, ilsisi - vasaroja, Lietuvos persodintas ąžuolas, kūrėjas - savanoris pulkininkas Aloyzas Banys, palūžo, mirė tremtyje.
Aloyzas Banys gimė 1900 m. sausio mėn. 8 d. Meižių kaime, Bazilijonų valšč., Šiaulių apskrity. Inžinierius Br. Elsbergas, A. Banio kaimynas ir mokyklos draugas, štai ką pasakoja apie A. Banį. Aloyzas buvo stambaus ūkininko sūnus, jauniausias šeimoje. Baigęs pradžios mokyklą, įstojo į Šiaulių caristinę rusų gimnaziją. 1915 m. prasidėjo I Pasaulinis karas ir Lietuvą okupavus, jo mokslas gimnazijoje buvo nutrauktas, nes vokiečiai Šiaulių gimnaziją užėmė karo reikalams — ligoninei ir mokyklomis nesirūpino.
1918 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, Šiaulių gimnazija buvo lietuvių atkurta ir ją A. Banys pradėjo vėl lankyti, bet nebaigė. Matote, 1919 m. kovo mėn. 1 d. buvo įsteigta I-ji Lietuvos Karo mokykla naujiems karininkams ruošti, nes jų fronte stigo. Aloyzas Banys, drauge su kitais vyresnių klasių draugais, paliko gimnaziją ir savo brolio Jackaus, jau buvusio caro armijos karininko, lydimas, nuvyko į Kauną ir savanoriu įstojo pirmojon Karo mokyklos laidon.
1919 m. liepos mėn. 6 d. baigęs Karo mokyklą, artileristų skyrių, gavęs karužo laipsnį, buvo paskirtas į artilerijos dalinį ir išvyko į frontą.
Mūšiams pasibaigus, A. Banys gilino karo mokslo žinias. 1924 m. jis baigė Karininkų kursų II laidą. 1929 m. baigė Vytauto Didžiojo Karininkų Kursų Artilerijos skyrių ir 1932 m. Ginklavimo Karininkų kursus. Paskutiniais metais dirbo Ginklavimo Valdyboje ir ėjo Ginklų Inspekcijos dalies vedėjo pareigas.
Aloyzas, Dubysos upės krantų sūnus, buvo gero būdo lietuvis - žemaitis ir didelis patriotas. Jis buvo visų mylimas ir gerbiamas žmogus. Tarnyboje plk. Banys buvo draugiškas, už ką jį visi kariškiai ir civiliniai tarnautojai lygiai mylėjo. Už nuoširdų ir pavyzdingą darbą jis buvo apdovanotas Savanorio medaliu, Lietuvos Nepriklausomybės medaliu ir V laips. Vytauto Didžiojo ordinu.
Bolševikams Lietuvoje siaučiant, A. Banio brolis plk. Jackus Banys buvo išvežtas į Sibirą ir ten žuvo, o Aloyzas Banys, vežamas su lietuvišku daliniu, pakelyje atsiskyrė ir pėsčias miškais grįžo Lietuvon į savo ūkį.
Vokiečių okupacijos metu plk. Banys dirbo civ. tarnyboje Šiaulių ap. valdyboje ir ūkininkavo.
Bolševikams okupuojant antrą kartą, pasitraukė į Vokietiją, o vėliau atvyko į Ameriką ir apsistojo Stamford, Conn. čia dirbo iki išsitarnavo pensiją. Gyveno kukliai ir taupiai, įsigijo namuką, apsivedė ir ruošėsi ramesniam gyvenimui ir poilsiui. Bet, negailestingoji mirtis išplėšė jį iš mūsų tarpo. Neilgai sirgęs mirė 1966 m. liepos mėn. 24 d. ir 27 d. buvo palaidotas šv. Jono kapinėse, Spring-dale, Conn.
Našlei poniai G. Banienei reiškiame širdingą užuojautą.
New Yorko Ramovėnai ir Aloyzo Banio Karo Mokyklos I laidos būrio draugas
savanoris J. Kiaunė
J. psk. Aleksas Gubilas
Tragiškai žuvo II inžinerijos batalione tarnavęs j. psk. ALEKSAS GUBILAS
Nedideliame gražiame ežere netoli Detroito, mūsų buvusių karių pavadintame “Ilmeniu”, rugpiūčio 18 d., besimaudydamas nuskendo Aleksas Gubilas.
Velionis buvo geras plaukikas, bet klastingieji “Ilmenio” vandenys nutraukė jį į dugną. Likę ant kranto drabužiai ir jo meškeriojimo įrankiai liudijo apie nelaimę. Atvykę narai surado jį gilumoje, bet išgelbėti gyvybę jau buvo per vėlu.
A. Gubilas gimė 1915 m. Radviliškio mieste, Šiaulių apskr. Baigė Radviliškio progimnaziją, tarnavo Il-me inž. batalione j. psk. laipsnyje. Baigęs karo tarnybą, tarnavo geležinkelio žinyboje Radviliškyje. Vedęs turėjo tris dukteris, kurios savo tėvelį gražiai palaidojo.
Velionis taip pat tarnavo JAV pagelbinėse darbo kuopose.
1949 m. atvyko į JAV ir apsigyveno Detroite, kur iki mirties dirbo G. M. įmonėje. Bedirbdamas neužmiršo ir lietuviškųjų pareigų: priklausė Dariaus-Girėno klubui, Lietuvių Namų dr-jai, šv. Antano parapijos chorui, šaulių S-gai, Radijo klubui ir kitoms organizacijoms.
Ypatingai velionis yra pasilikęs Detroito visuomenės atmintyje savo puikia vaidyba. Beveik nebuvo veikalų, kur Aleksas nedalyvautų, o dalyvaudavo ne eilinėse, bet daugiausia pagrindinėse rolėse.
Nors jau keleri metai praslinko, kai buvo pastatytas “Dr. Vincas Kudirka”, tačiau tuoj prieš akis stojasi, prisimenamas, Aleksas, sukūręs tokį puikų, didingą V. Kudirkos charakterį.
Jo nuoširdus darbas ir meilė tėvų žemei neliko be pėdsakų — skambės amžinai Kudirkos varpais.
V. Perms
JURGIUI MITKUI 75-ri METAI
Gerbtinas yra asmuo, kuris, gyvendamas tėvų žemės meile, energingai dirba dėl Lietuvos ir jos tautinės gyvybės. Vienas tokių yra savanoris kūrėjas, administracijos atsargos kapitonas Jurgis Mitkus.
Gimė jis 1891 m. balandžio mėn. 23. d. Kauno apskrityje, Garliavos valsčiuje, Digrių kaime, vidutiniai pasiturinčio ūkininko šeimoje; baigė viduriniąją mokyklą, buhalterijos kursus ir išlaikė pradžios mokyklos mokytojo egzaminus, be to, dvejus metus mokėsi Voronežo mokytojų institute.
Pirmojo Pasaulinio karo metu J. Mitkus tarnavo rusų kariuomenėje. Jis kariavo pirmose fronto linijose, kur buvo sužeistos abi jo kojos, dešinė ranka ir ausis. Lietuvos kariuomenėje jis kariavo prieš lenkus.
Grįžęs iš Rusijos, J. Mitkus mokytojavo Gudeliuose, Seinų apskrityje, ten aktyviai reiškėsi partizaninėse kovose prieš vokiečius, kurių buvo suimtas ir nuteistas Karo Lauka teismo mirti. Tačiau, jam pavyko pabėgti iš Seinų kalėjimo ir išvengti mirties.
J. Mitkus 1919 m. įstojo Lietuvos kariuomenėn savanoriu ir dirbo įvairiose pareigose: iždininku, raštvedžiu, ūkio viršininku ir kitose. Išlaikęs egzaminus karininko laipsniui gauti, jis buvo pakeltas administracijos vyresniojo leitenanto laipsnin, vėliau — kapitono. Jis pasižymėjo sumanumu, tvarkingumu ir sąžiningumu, dėl to, vadovybės buvo gerbiamas ir vertinamas: apdovanotas D. L. K. Gedimino 4-tojo laipsnio ordinu, 10-ties metų Lietuvos Nepriklausomybės ir Kūrėjų - Savanorių medaliu.
1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, J. Mitkus buvo paleistas atsargon ir dirbo Tiekimo ir Gaminių realizavimo valdyboje buhalteriu. Vokiečių okupacijos metu dirbo Tiekimo ir Paskirstymo įstaigoje buhalterio padėjėju, vėliau — vyriausiuoju buhalteriu.
Antrą kartą bolševikams okupuojant Lietuvą, J. Mitkus atvyko vakarų Vokietijon, kur daug įvairių sunkumų ir nedateklių pergyveno. Eavarijoje lietuvių išeivių stovykloje jis buvo seniūnu, Hanau stovykloje dirbo policijoje, Mimos — policijos vadu.
Amerikoje, kol išėjo pensijon, J. Mitkus dirbo fizinį darbą, tačiau visą laiką dirbo ir tebeveikia lietuviškose organizacijose. Detroite jis suorganizavo Lietuvos kariuomenės kūrėjų - savanorių skyrių, taip pat, yra vienas iš organizatorių Lietuvių veteranų sąjungos Ramovės vietos skyriaus.
Apskritai, Jurgis Mitkus lietuviškiems reikalams aukoja daug laiko, darbo ir pinigo. Jis yra aktyvus narys lietuvių bendruomenės, LKV Ramovės, radijo klubo, Vasario 16-sios gimnazijos rėmėjų būrelio, Vilties draugijos ir daugelio kitų.
Gyvena jis su žmona nuosavame name, turi dvi dukteris, kurios yra ištekėjusios.
Mielam bičiuliui, Jurgiui Mitkui, su laukusiam 75-rių metų, linkime geros sveikatos ir toliau sėkmingai dirbti dėl Lietuvos laisvės.
Vladas Pauža
Sanit. plk. dr. Stasys Žilinskas ir jo žmona
A. A. SANITARIJOS PLK.
STASYS ŽILINSKAS
Gauta žinia iš Lietuvos, kad 1965 m. gruodžio 15 d. Kaune mirė Medicinos instituto prof. san. plk. dr. Stasys Žilinskas, ilgametis Karo ligoninės ausų, nosies ir gerklės ligų skyriaus ordinatorius.
Velionis buvo gimęs 1890 m. Marijampolėje. Jis savo gimtajame mieste praleido vaikystę, išėjo pagrindinius mokslus ir brendo kaip tik tuo metu, kai Sūduvoje virte virė tautinio judėjimo katilas. Mokėsi garsiojoje Marijampolės gimnazijoje, kurioje Petras Kriaučiūnas skiepijo kiekvienam auklėtiniui tautinį susipratimą ir įkvėpė Lietuvos nepriklausomybės idėją.
Velionis, baigęs Marijampolės gimnaziją aukso medaliu ir gavęs stipendiją, išvyko į Maskvos universitetą medicinos studijoms. Ten tuojau įsirašė į Maskvos Lietuvių studentų dr-ją, kuriai priklausė visą studentavimo laiką.
Velionis 1914 m. baigė universitetą. Prasidėjus I Pasauliniam karui, tuojau buvo mobilizuotas į carinės Rusijos armiją, kurioje išbuvo įvairiuose karo daliniuose Vakarų fronte eidamas karo gydytojo pareigas. Prasidėjus Rusijoje revoliucijai, buvo sulaikytas ir tik 1919 m. grįžo Lietuvon. Grįžęs tuojau buvo paimtas į Lietuvos naujai atkuriamąją kariuomenę ir paskirtas 8 p. p. gydytoju. 1923 m. jis buvo perkeltas į Karo ligoninę Kaune ir paskirtas ausų, nosies ir gerklės ligų skyriaus ordinatorium. Tose pareigose išbuvo iki II Pas. karui prasidedant. Lietuvos kariuomenėje buvo ištarnavęs pulkininko laipsnį.
Be pareigų Karo ligoninėje, dr. S. Žilinskas Kaune turėjo didelę privačią praktiką ir buvo plačiai žinomas kaip retas savo srities specialistas.
1944 m. jis buvo pakviestas į Medicinos Institutą profesorium, ausų, nosies ir gerklės ligų katedrai ir šias pareigas ėjo iki mirties. Jis mirė Kauno universiteto klinikose savo darbo kabinete. Iš padaryto kūno skrodimo buvo matyti, kad mirties priežastis buvo galvos kraujagyslių sukalkėjimas. Jo kūnas buvo pašarvotas Medicinos instituto didžiojoje salėje ir iš ten gruodžio 17 d. buvo palaidotas Petrašiūnų kapinėse, dalyvaujant artimiesiems, draugams ir instituto personalui.
Velionis bėgyje mokslo metų yra parašęs medicinos srities 25 veikalus, atspausdintus Medicinos Instituto darbuose. Velionis paliko Lietuvoje liūdinčią žmoną Eleną, dvi dukteris: Ireną ir Alę su šeimomis ir J.A.V. brolį teisininką Vytautą su žmona.
Pov. Dirkis
