Šaulė Tremtyje
Savą jaunimą sutinkant ir palydint
Jei pasišventė jaunystė,
Kas pasauly gal išdrįsti
jos mėgint jėgų?
Kovose jai laimė duota
drąsiai žengs apvainikuota
laurų vainiku.
Putinas
Visais laikais jaunimas vaidina svarbią rolę tautų gyvenime, nes jis labiau atjaučia šios ir ateinančios dienos esamas ir naujai iškylančias idėjas ir jautriai pasiduoda jų veikimui. Kaip šių laikų įvairių pasaulio kraštų sukilimų gaisrai parodo, jaunimas, taip pat, lengviau pasiduoda ir yra suviliojamas klaidingų idėjų. Mat, jaunimas nevisados įsigilina į padėtį ir dėl to nevisados pastebi klastas. Džiugu, jog mūsų lietuviškasis jaunimas pasirodė giliau protaujantis ir daug patyręs iš vyresniosios kartos. Jis giliai atjaučia savo tautos patirtas skriaudas bei neteisybes ir yra pasiryžęs kovoti dėl geresnio savo tautos ir viso pasaulio rytojaus. Tą jis įrodė skaitlingai iš viso pasaulio susirinkęs į Čikagą, į Pasaulio Lietuvių Jaunimo Kongresą.
Pernai minėjome liūdną sukaktį — 25 metus nuo savo valstybės klastingo okupavimo. Užsidegęs jaunimas tada suruošė įspūdingą demonstraciją į Jungtines Tautas. Šį kartą jaunimas susibūrė iš įvairių pasaulio kraštų, tuo pareikšdamas pasauliui, kad jis yra pasiryžęs tęsti savo brolių pradėtą laisvės žygį. Greta didžiųjų kultūrinių pasirodymų — suruoštų įvairių parodų, Dainų šventės, naujų lietuviškų kūrinių — gražios, tėvynės ilgesio persunktos, didingos kantatos “Tėviškės namai” ir naujos lietuviškos operos “Lokys” pastatymų, — jaunimas pasireiškė konkrečiu kovos žygiu, tai šimtatūkstantinių parašų peticija, protestuojančia Lietuvos okupavimą. Tuo atliktas didžiai reikšmingas konkretus darbas ir didelis žygis, sumaniai ją, tą peticiją, įteikiant Jungtinių Tautų sekretoriatui, per įvairių valstybių atstovus. Ta peticija, šiuo metu, gali būti, daug ko reikšmingo nebus galima pasiekti, bet ja mūsų tautos reikalas bus primintas pasaulio sąžinei ir, momentui atėjus, ji gali suvaidinti didelę reikšmę.
Savo kongresinį suvažiavimą jaunimas baigia skaitlingomis stovyklomis. Čia, iš įvairių kraštų ir įvairios aplinkumos įtakų, suvažiavęs jaunimas ras vieną bendrą lietuvišką kalbą; suvesti bendrųjų lietuviškų reikalų, labiau vieni kitus pažins, suartės ir sustiprins ateičiai ryšius. Tai paliks jiems stiprių įspūdžių ir sugrįžus į savo gyvenamus kraštus, jie bus labiau supratę bendrus lietuviškus siekius bei sustiprėję savo pasiryžimuose ir viltyse.
REIKŠMINGIEJI JAUNIMO NUTARIMAI
Dėl ribotos vietos, pažymėsime tik jų svarbiausiąjį, būtent “lietuvių tautos reikalai”.
“Kongresas reiškia tikėjimą lietuvių tauta, turinčia žmonijos istorijoje savo vietą ir misiją, ypač dabartiniais laikais, kai pasaulio tautos suartėja bendriesiems žmonijos tikslams siekti ir vykdyti.
Todėl kongresas didžiuojasi visais tais lietuviais, kurie su nepalaužiama viltimi ir pasiaukojimu dirbo ir dirba savo tautos gerovei ir ateičiai, ypač Lietuvos jaunimu, savo valią išreiškusiu 1941 metų sukilimu prieš okupantą, didvyriškomis partizanų kovomis, rezistenciniu pasipriešinimu ir kitais žygiais.
Išeivijos lietuvių jaunimas, tęsdamas tautinius darbus svetur, reiškia savo tautai ištikimybę ir ją vykdo šiais darbais.
Pasisako už Jungtinių Tautų chartos ir žmogaus teisių deklaracijos visuotinį įgyvendinimą, laiduojantį valstybinio apsisprendimo, kultūrinio savitumo, religijos, žodžio, sąžinės ir kitas teises bei laisves. Tokių teisių ir laisvių taip pat privalo lietuvių tauta, turinti ilgaamžę istoriją, tautinę savo kultūrą ir nepriklausomo gyvenimo tradicijas. Dėl to kongresas dabartinę Lietuvos okupaciją, įvykdytą klastingu sovietinės
Rusijos ir nacinės Vokietijos susitarimu, laiko neteisėtu prievartos aktu, pavertusiu Lietuvą Sovietų Sąjungos dalimi su visais iš to kylančiais kolonizaciniais padariniais — išnaudojimu, naikinimu ir nuvertinimu.
Kadangi augščiau minėtos teisės ir laisvės yra visos kultūringosios žmonijos laimėjimas, dėl to, visų kultūringų žmonių jos turi būti ginamos ir saugomos. Lietuvių išeivijos jaunimas, bręsdamas kartu su teisių bei laisvių idealo įsitvirtinimu žmonijoj, pasižada ne tik pats dėl šio idealo kovoti, bet kartu kreipiasi ir į kitus:
1) Didžiuojasi Lietuvos jaunimo atsparumu okupanto užmačioms, didžiai vertina jo pastangas išlaikyti tautinę savo individualybę ir tiki, kad jis nesusigundys komunizmo skraiste dengiamais rusiško imperializmo siekimais, ir linki ištvermės ir ryžto;
2) Prašo rusų tautos jaunimą suprasti lietuvių tautai okupacijos daromą žalą ir santykius su Lietuvos jaunimu grįsti ne režimo tironija ir komunizmo nusikaltimais, bet gerų kaimynų susipratimu ir pagarba;
3) Kviečia pasaulio jaunimą, su kuriuo kartu laisvėje gyvena, padėti kovoti už Jungtinių Tautų chartos ir Žmogaus teisių deklaracijos principų taikymą visoms pasaulio tautoms, ne tik didelėms, bet ir mažoms, ne tik šiapus, bet ir anapus geležinės uždangos.
Kongresas tiki, kad yra atėjęs metas žmonijos santykiuose atsisakyti jėgos bei dominavimo ir juos grįsti teisingumu bei broliškumu, ta ekumenine dvasia, kuri savo išraišką rado nesenai įvykusiame Vatikano suvažiavime. Tokioms viltims kongresas laukia visų tautų jaunimo pritarimo ir paramos, ir tai būtų visų gražiausia, ką jis galėtų pasauliui duoti.
Tokios mūsų viltys, kuriomis tikime, ir siekimai, kuriems ryžtamės. Bet, norėdami kitų talkos, taip pat ir patys turime būti stiprūs ir pajėgūs.
Tai priklauso nuo mūsų vieningumo ir organizuotumo. Tokį vieningumą ir organizuotumą mums laiduoja Pasaulio Lietuvių bendruomenė, laisvojo pasaulio lietuvius jungianti lietuvybės pagrindu ir vykdanti bendruosius tautinius jų tikslus Lietuvių chartos principais. Dėl to kongresas skatina laisvojo pasaulio lietuvių jaunimą visu plotu jungtis į Pasaulio Lietuvių Bendruomenę, kurios iniciatyva bei parama taip pat įvykdytas ir šis pirmasis Pasaulio Lietuvių Jaunimo kongresas, pasirinkęs savo šūkiu: “Mūsų jėgos, mūsų žinios laisvai Lietuvai tėvynei”.
Tad į darbą išlaikyti išeiviją Lietuvai ir jaunimą Lietuvos ateičiai”.
Lietuvių draugo Arkiv. Samorės
PLJ kongresui
SVEIKINIMO IŠTRAUKA
“Mano linkėjimai yra šie: Lietuvių Jaunimo kongresas tebūna proga veiksmingai pasikeisti idėjomis ir akstinas stipriau reikšti iniciatyvą gėrio linkme. Tradicinis lietuvių idealizmas teskatina jauną energiją labiau save ugdyti bei mokslinti, reikštis kultūriną kūryba bei pažanga, visad turėti prieš akis visiems bendrus taikos, laisvės ir teisingumo siekimus, visad žėrėti jaunatviška aukos, drąsos ir krikščioniškos meilės dvasia, sielotis tėvų žemės ateitimi.
A. A. LIGIJOS BIELIUKIENĖS MIRTIS YRA DIDELIS NUOSTOLIS LIETUVIŲ TAUTAI
š. m. birželio 28 staiga atsiskyrė su šiuo pasauliu garbinga Lietuvos moteris — a. a. Ligija Bieliukienė - Bezumavičiūtė. Tiesa, ji dar buvo pakankamai jauna ir veikė nuo mūsų toliau, tuo būdu mūsų visuomenėje neįgydama didelio populiarumo. Tačiau tas, kas sekė mūsų ir pasaulinę spaudą, tas gerai žino reikšmingą jos veiklą, kur su pasididžiavimu užtinkamas jos vardas. O moterų veikėjų tarpe ji buvo labai gerai žinoma ir vertinama.
Būdama didžiausios pasaulio moterų organizacijos (kuri savo narių turi apie 11 milijonų) General Federation of Womens Clubs vadovybės narys, Pabaltijo Moterų Tarybos pirmininkė ir Lietuvių Moterų Klubų Federacijos centro pirmininkė, ji turėjo daug progų įvairiuose kraštuose dalyvauti pasaulio moterų kongresuose ir ten savo nuoširdžia ir gražia iškalba supažindinti viso pasaulio atstoves su Lietuvos praeitimi, dabartine jos skaudžia padėtimi ir tuo surasti mūsų kraštui naujų draugų. Tos jos visos kalbos dažniausiai patekdavo į to krašto spaudą, kur ji dalyvaudavo. Ji turėjo gražią išvaizdą ir ypačiai patraukdavo į save dėmesį, dėvėdama gražiu tautišku drabužiu.
Tik prieš porą savaičių ji dalyvavo tokiame suvažiavime, kuris vyko Čikagoje, o vėliau, su kitomis įvairių kraštų atstovėmis, jos buvo mūsų Moterų Klubų Federacijos joms suruoštame priėmime. Jos staigi ir netikėta mirtis sukrėtė ne tik lietuves, bet ir viso pasaulio moteris, o taip ir mūsų veikėjus bei tautos atstovus, kurie Ligijos Bieliukienės veikla labai žavėjosi. Gal ilgai teks laukti, kol atsiras kita, taip visapusiškai gabi veikėja, kuri galėtų užpildyti likusią tuštumą. “šaulė Tremtyje” taip pat jungiasi prie šio gedulo, reikšdama velionės giminėms, o ypačiai jos brangiajai Mamytei nuoširdžiausią užuojautą!
Em. Petrauskaitė
GRAŽUS PAVYZDYS
Dažnai nusiskundžiame šių laikų jaunimu, kad jis tolsta nuo mūsų ir sykiu nyksta jo prisirišimas prie mums taip brangios, kenčiančios tėviškės. Daug yra tiesos, bet dažnai pasitaiko, anot Tumo Vaižganto, deimančiukų.
Jauniausia Čikagos šaulė Birutė Baškauskaitė (vos 16 metų) dviejų savaičių laikotarpyje surinko lietuviškos televizijos programai išlaikyti 464 dol. ir tęsia rinkimą toliau.
Sekmės, miela Sese! Būk ir toliau pavyzdžiu visoms šaulėms ir visam jaunimui! M. B.
DIDYSIS ĮVYKIS
Pereitieji metai praėjo liūdnojo Requiem ženkle, šiemet jie atžymėti reikšmingais įvykiais. Šauniai pasirodė jaunimas savo kongrese, pasekmingai praėjo Dainų šventė, naujo muzikinio veikalo “Lokys” pastatymas, vėliau jaunimo stovyklos ir kita. O visą tai lyg ir apvainikavo Šiluvos Marijos koplyčios pašventinimo iškilmės Washingtone. Šio įvykio aprašymą “Drauge” El. Vasyliūnienė baigia šiais reikšmingais žodžiais:
“Lietuviai moka suruošti didingus ir gausius suvažiavimus. Šitas, Washingtone, buvęs vienas iš tokių: rodosi visos Amerikos ir Kanados lietuviai, savo vidinės, įgimtos jėgos vedami, susirinko tarti svarbų žodį Marijai ir pasauliui, kad mes dar gyvi, kad mes dar norime būti laisvi, kad mes už tą laisvę kovojame ir kovosime. Mums nesunku surinkti 350 tūkstančių dolerių ir pastatyti paminklą Amerikos širdies viduje, kur praeina tautų tautos, mums nesunku suvažiuoti iš įvairių kraštų, vietų ir didmiesčių, jeigu tai yra daroma dideliam tikslui. Mes tai darysime, kol mūsų širdyse degs meilė tėvynei, jos tradicijoms ir pagarba jos vadams ir simboliams.”
MARIJA SIMS-ČERNECKYTĖ
ŽALIAM KRANTE DUBYSOS
Atsimenu, žaliam krante Dubysos
Tokia laisva, kaip žiogas, kaip plaštakė .. .
Man akys raibo, bangomis nutysęs,
Bėgąs vanduo kažką putodamas sakė . . .
Kerotų gluosnių šakos upėn krito,
Drugys ant žiedo bandė nusileisti,
Ten, už kalnų saulelė nusirito,
Jos spinduliai pradėjo nykti, gesti. ..
Kažkur toli svajonė nuviliojo:
Auksiniais vingiais, žydru horizontu
Į tas sritis, kur ir diena keliavo
Iš šio ramaus, iš šio Dubysos kranto.
Sugrįš mintis, kaip grįžta rytų vėjai,
Žaliam krante vėl saulė suspindės . . .
Svaigi širdis tik vakarą lydėjo,
Kai laukas kvipo dobilų žiedais.
ŽVILGSNIS ATGAL
Mes sesės, kurios, ačiū Dievui, gyvename laisvame krašte, galime reikšti savo mintis ir veikti laisvai. Bet dažnai mums skausmas perveria širdį, prisiminus tuos laimingus laikus, kada galėjome jausti po kojomis savo gimtojo krašto žemę. Tada negalėjome suprasti, ką reiškia prarasti laisvę, prarasti tėviškę.
Šaulės Lietuvoje visur suspėdavo, šelpė vargstančius, našlaičius, rengė minėjimus, puošė žuvusiųjų karių kapus, ruošė parodas. Stegėsi būti naudingos savo kraštui. Tuo pačiu neužmiršo ir savo žinyną turtinti, ruošdamos stovyklas, suvažiavimus, kad grįžusios į savo būrius įneštų ką nors nauja, naudinga. Rodos, viskas buvo taip neseniai, o jau praėjo daugiau kaip 30 metų.
Prisimenu 1935 m. Kleboniškyje suruoštą sporto ir fizinio lavinimo instruktorių stovyklą, kuriai vadovavo sesė Prapuolenytė. Stovyklai vieta buvo parinkta gražiame pušyne ant Neries kranto. Atvykusios ir sužavėtos vietovės grožiu, jaunatvišku užsidegimu ėmėmės darbo.
Didžiausias rūpestis ir daugiausia darbo pareikalavęs, buvo stovyklos stalas. Ir čia sesės nenuleido rankų. Darbas užvirė kaip skruzdėlyne: vienos nešė smėlį iš Neries pakrančių, kitos rinko skujas, kurių labai daug reikėjo, dar kitos nešė samanas iš miško, rinko akmenukus.
Gal, ne viena turėjo pūslėtas rankas nuo kastuvo, bet pasiryžimas viską nugalėjo ir po poros dienų iškastas stalas, su šaulių ženklu, puošė stovyklos aikštę. Malonus džiaugsmas kutendavo širdį, kada sėsdavome prie gražiai papuošto stalo valgyti, dažnai užmiršdamos, kad kartais maistas ir ne taip jau geras (nors sotus), bet gryname ore ir išalkusioms, visada buvo skanus. Prie stalo galėjo susėsti 60-70 asmenų, taip kad vietos užteko ir svečiams, o jų pasitaikydavo dažnai. Virtuvę turėjome karišką.
Nestovyklavusiom sesėm gal buvo neįprastas kietas guolis, įvairūs kiti nepatogumai. Po keletos dienų viskas buvo užmiršta, jautėmės viena šeima ir buvome patenkintos.
Stovyklos drausmė buvo griežta ir pusiau kariška. Iš ryto, bet kokiam orui esant, visos eidavom į Nerį maudytis, paskui — mankšta, vėliavos pakėlimas. Po pusryčių užsiėmimai, paskaitos, sportas. Visa diena prabėgdavo labai greitai, nebuvo laiko nuobodžiauti.
Netoliese stovyklavo skautės, kurios buvo dažnos viešnios mūsų stovykloje, o mes neužmiršdavome vakarais aplankyti skautiškų laužų, kurie būdavo labai įdomūs. Sykį buvo atvykusi a. a. Močiutė (Emilija Pūtvienė) su viešniomis iš Suomijos. Tų jos gilių, gerumu šviečiančių akių, kas sykį matė, niekados negali užmiršti.
Per dvi savaites įgavusios daugiau patyrimo, žinių, turėjome skirstytis. Gaila buvo palikti gražius, maloniai kvepiančius pušynus, naujai užmegztas pažintis tarp sesių. Grįžome pilnos energijos ir naujų žinių pasisėmusios. Tais laikais darbo dirva buvo labai plati, tik reikėjo dirbti. Kaip ir visa Šaulių Sąjunga, kartu ir sesės šaulės gali didžiuotis savo veikla ir darbštumu. Neveltui turėjome pilkųjų bitelių vardą.
Prisiminus praeitį, nereikėtų ir tremtyje nuleisti rankų. Mes, senesnioji karta, jau daug ką nebepajėgsime. Dirvonus plėšėme nepriklausomybės laikais, kada buvome jaunos, pilnos energijos. Dabar eilė jums, jaunosios sesės. Tad į darbą visos kartu! Neužmirškime savo vėliavos šūkio “Dėl Lietuvos Nepriklausomybės!”.
