Tremties Trimitas
Redaguoja — š. P. Petrušaitis 1561 Holmes Ave., Racine, Wisc.
Naujo CV pirmininko žodis
Kiekviena kova atneš laimėjimų, jei kovotojai bus vieningi, drausmingi ir drąsūs. Be vienybės — nėra jėgos, be drausmės joks tikslas nepasiekiamas, be drąsos — patenkama priešo vergijon.
Prieš šaulius šiandien stovi didelis darbas, didelis uždavinys — Lietuvos išlaisvinimo ir lietuvybės išlaikymo reikalai. Čia negali būti abejonių ar svyravimų. Klausimas aiškus — už ar prieš Lietuvą. Mes galime turėti skirtingas nuomones religiniais klausimais, galime turėti skirtingas nuomones kitais klausimais, bet Lietuvos ir lietuviškumo skirtingos nuomonės yra nedovanotinos ir neleistinos. Mes jų negalime turėti.
Šie jaunimo metai tebūna mums gyvos, judrios veiklos metai, šaulių vajaus metai. Nieko nelaukdami, mes visi stenkimės kaip galima daugiau narių, o ypatingai jaunimo, įtraukti į šaulių eiles. Turėdami savo gražų, idėjiniai ir tautiniai susipratusį jaunimą, žinosime, kad mūsų darbas neis veltui, kad jį tęs naujos tankios jaunųjų šaulių gretos, tvirtai ir nesvyruojančiai žengiančios Lietuvos keliu.
Šauliai neturi paisyti mums šauliams dažnai girdimų priekaištų, girdi, kam čia reikalingi šauliai, juk ir taip daug turime įvairių organizacijų. O didieji pesimistai dar prideda, kad visvien lietuviai tremtyje mirs, nutautės, tai kam iš viso bereikia dirbti ir aukotis. Bet kai tokių pesimistų šeimoje atsiranda nepagydomų vėžio liga sergančių, jie nestato sau klausimo, kam sergantį gydyti, jei jis visvien mirs. Priešingai, jie kviečia gydytojus ir deda visas pastangas sergantį kaip nors išgydyti arba bent prailginti jo gyvenimą. Tad kodėl mes, šauliai, neprivalėtume daryti viską, kas galima, kad išgydytume mūsų tautos narius, sergančius nutautėjimo vėžiu, tuo labiau, kad šis vėžys nėra nepagydomas. Jį galima išgydyti dideliu darbu ir tikru pasiaukojimu. Todėl pamirškime iki šiam laikui buvusius mūsų šaulių šeimoje nesusipratimus. Visi vieningai dirbkime, statykime išeivijoje būdami tvirtą lietuvybės tvirtovę, kurios ir stipriausios nutautėjimo audros nepajėgtų sugriauti, sunaikinti.
LŠST CV bendr. Nr. 3-66 - prgrf. 2 iš 1966 m. liepos mėn. 7 d
KĘSTUTIEČIŲ JONINĖS
Birželio mėn. 25 d. DLK Kęstučio šaulių kuopa šventė tradicinę šaulių šventę — Jonines. Meninę programų išpildė jaunieji Čikagos šauliai, globojami š. J. Petrausko, kuris dalyvavo jau 11-siose Joninėse pas Wisconsino šaulius. Prie laužo buvo atliktas š. J. Petrausko vaizdelis “Kęstučio ir Birutės susitikimas”. Vaidintojai — š. P. Arlauskas ir š. Krosniūnaitė. Vėliau pašokti 6 tautiniai šokiai. Tautinių šokių grupei vadovauja š. P. Arlauskas. Savaime suprantama, kad šokėjai keičiasi, tačiau ta pati jaunatviška gija teberiša grupės dalyvius, rūpestingai globojamus savo vadovų š. J. Petrausko ir š. K. Ulevičiaus, besisielojančių lietuvybės išlaikymo reikalais išeivijoje.
Nuostabiai malonus, lietuvišką šienapjūtę primenantis oras, sutraukė apie 200 Joninių dalyvių, neper-daug, bet pakankamai patenkinti rengėjus lietuviais negausiose vietovėse. Graži grupė Čikagos jūrų šaulių, su vandens sporto mėgėju š. M. Maksvyčiu priešakyje, šį kartą aplankė wisconsiniečius šaulius sausumos keliu, gražiai patirštindama paparčio žiedo jieškotojų eiles.
Taip pat buvo atvykę iš Čikagos CV nariai — š. VI. Išganaitis š. K. Žilėnas.
Programą prie laužo pravedė š. Br. Juška. Kalbėjo svečias VI. Ši-moliūnas, primindamas, kad senovėje, kai lietuvius užpuldavo priešai, liepsnojantys laužai pranešdavo žmonėms apie pavojų. Pavojus pergyvename mes ir dabar, todėl tegul Joninių laužai primena mums mūsų pareigas Lietuvai ir savo tautai.
Iki vėlyvo pusiaunakčio jaunimas ir senimas linksminosi gražiame ą-žuolyne, rūpestingos šaulių kuopos valdybos globojamas ir vaišinamas. Visi skirstėsi namo su geru ūpu, tikėdamiesi per sekančias Jonines vėl pasimatyti.
P. P.
APDOVANOJIMAI
Už nuopelnus Lietuvai ir LŠST sekantieji šauliai apdovanoti 1965 m. rugsėjo 8 d. šventės ir š. m. vasario 16 d. šventės progomis:
Mazalinskas, Alfonsas, LK Mindaugo š. kp. — ŠŽ ordinu,
Brinka, Alfonsas, Vytauto Didžiojo š. kp. — ŠŽ ordinu,
Pupalaigis, Balys, Vytauto Didžiojo š. kp. — ŠŽ ordinu,
Laurinaitis, Juozas, Vytauto Didžiojo š. kp. — ŠŽ ordinu,
Ulevičius, Juozas, gen. T. Daukanto jūrų š. kp. — ŠŽ ordinu,
Šiaučiulis, Juozas, LK Mindaugo š. kp. — ŠŽ medaliu,
Jurgaitis, Jonas, LK Mindaugo š. kp. — ŠŽ medaliu,
Jazbutienė, Emilija, Vytauto Didžiojo š. kp. — ŠŽ medaliu,
Baškauskienė, Emilija, Vytauto Didžiojo š. kp. — ŠŽ medaliu,
Izokaitienė, Eugenija, Vytauto Didžiojo š. kp. — ŠŽ medaliu,
Baškauskaitė, Birutė, Vytauto Didžiojo š. kp. — ŠŽ medaliu,
Balsevičius, Povilas, Vytauto Didžiojo š. kp. — ŠŽ medaliu,
Rudokas, Alfonsas, DLK Gedimino š. kp. — ŠŽ medaliu,
Ąžuolas, Petras, DLK Gedimino š. kp. — ŠŽ medaliu,
Žiogas, Domas, DLK Gedimino š. kp. — ŠŽ medaliu,
Rugienius, Gediminas, DLK Gedimino š. kp. — ŠŽ medaliu,
Biržinskas, Stasys, DLK Gedimino š. kp. — ŠŽ medaliu,
Polikauskaitė, Vera, Vytauto Didžiojo š. kp. — ŠŽ medaliu ir
Arlauskas, Povilas, Vytauto Didžiojo š. kp. — ŠŽ medaliu.
A. A. ŠAULYS ALGIS KAŽEMĖKAITIS
Liepos 3 d., po ilgos ir sunkios reumatizmo ligos, mirė š. Algis Kažemėkaitis, sulaukęs vos 25 metų amžiaus, priklausęs nuo 19 metų DLK Kęstučio šaulių kuopai.
Algis gimė 1941 m. kovo mėn. 27 d., Švenčionėliuose, Lietuvoje. Motina mirė jam esant 9 mėnesių amžiaus. Augo tetos Naujokienės šeimoje, su kuria 1944 m. pateko į Vokietiją. Spakenbergo lietuvių stovykloje baigė pradžios mokyklą. Iš ten su savo dėde ir motinos tėvais išvyko į Kolumbiją. 1952 m. iš Kolumbijos persikėlė pas tėvą Viktorą į Racine, Wis. Čia mokėsi šv. Rožės mokykloje ir vėliau šv. Katrynos gimnazijoje, kurią baigė jau gulėdamas lovoje. Pats gimnazijos direktorius prel. S. B. Witkowiak ir dvi seselės mokytojos įteikė jam 1960 m. gimnazijos baigimo diplomą, specialiai nuvykę į Wisconsino Universiteto klinikas, Madison, Wis.
Negalėdamas daugiau iš lovos atsikelti ir būdamas labai sunkiame sveikatos stovyje, niekuomet nenustojo vilties, kad skausmuose praleista jaunystė bus atlyginta laimingesnių gyvenimu ateityje, bet, deja, Augščiausiojo buvo kitaip skirta.
Atsisveikinimo žodį pašarvojimo koplyčioje šaulių vardu tarė DLK Kęstučio š. kp. pirmininkas š. J. Giedrikas. Prie karsto stovėjo šaulių garbės sargyba. Po gedulingų pamaldų šv. Kazimiero koplyčioje, palaidotas šv. Kryžiaus katalikų kapuose, Racine, Wisc.
Broli Algi, tegul Tavo neišsipildžiusios jaunystės svajonės lieka atlygintos Amžinojo duosnumu.
P. P.
A, A. ŠAULYS JUOZAS GEDMINAS
Šiomis dienomis mus pasiekė žinia, kad 1965 m. gruodžio 29 d. Gaidikaičiuose, ties Telšiais, mirė ilgametis Telšių mokytojų seminarijos direktorius ir Telšių gimnazijos mokytojas šaulys Juozas Gedminas.
Velionis buvo tikras žemaitis, nes buvo kilęs iš Telšių apskričio ir buvo gimęs 1883 m. Mokėsi Palangos progimnazijoje, Šiaulių gimnazijoje ir Maskvos universitete, istorijos ir filologijos fakultete, bei Valparaiso universitete, U.S.A.
Gyvenimo aplinkybėms susiklosčius, velionis, nebaigęs Maskvoje studijų, sugalvojo susipažinti su Vakarų pasauliu. Ir štai, 1911 m. Gedminas atsiranda JAV ir apsigyvenęs Brooklyne, gavo “žvaigždės” redaktor. vietą. Po pusės metų Gedminas pakviečiamas “Vienybės” redaktorium. Redaguodamas “Vienybę” pasireiškė vokiečių kultūros šalininku. Kai 1917 m. JAV paskelbė karą Vokietijai, tai Gedminas apie vokiečius rašė švelnaus turinio straipsnius ir žinias, kas skaitytojams bei leidėjui nepatiko. Todėl jis buvo priverstas iš “Vienybės” redaktoriaus vietos pasitraukti. Išvyko į Clevelandą užimti “Dirvos” redaktoriaus postą. Po metų, kitų, Gedminas buvo iš Clevelando iškviestas į Čikagą redaguoti “Lietuvos”. Kadangi Čikagoje gyvenimas Gedminui nepatiko, tai jis 1920 m. pavasarį apsisprendė grįžti į Lietuvą.
Grįžęs į savo numylėtą Žemaitiją — Telšius, tuojau buvo pakviestas užimti Telšių Mokytojų seminarijos direktoriaus vietą ir kartu būti Telšių gimnazijos mokytoju. Išbuvęs keletą metų Mokytojų seminarijos direktorium, jis išleido gražų būrą pedagogikos specialistų, iš kurių žymi dalis yra tapę kariais, yra baigę Karo mokyklą.
Juozas Gedminas yra išvaręs plačią vagą ir kultūrinėje srityje, būtent: “Telšių žiniose” ir “Trimite” rašė, šauliams skaitė paskaitas, rašė knygas. Yra išleidęs: “Moksliški pasiskaitymai”, “Lytis ir būdas” ir išvertė A. Čelpanovo psichologijos vadovėlį. Jis buvo nepaprasto darbštumo ir energijos žmogus. Raudoniesiems okupavus Lietuvą, tuojau buvo pašalintas nuo mokytojo darbo. Gaudikaičiuose užsidaręs, vienišas savo namelyje, jie baigė gyvenimo dienas varge.
Povilas Dirkis
ŠAULYS ANTANAS ŽMUIDZINAVIČIUS
1966 m. rugpjūčio mėn. 9 d. Kaune, po sunkios ligos mirė dailininkas, visuomenininkas, prof. Antanas Žmuidzinavičius, per savo ilgą ir brandų gyvenimą sukūręs virš 3000 tūkstančių paveikslų, pavaizduojančių Lietuvos gamtos grožį, lietuvių liaudies meną ir tautinius aspektus.
Gimė 1876 m. spalio mėn. 31 d. Seirijų miestelyje, ūkininkų šeimoje. Pradžioje mokėsi Veiverių mokytojų seminarijoje, kurią baigęs mokytojavo, bet po kelių metų Varšuvoje įstojo į meno mokyklą, o vėliau, ją baigęs, studijas gilino Paryžiuje. Grįžęs į Lietuvą apsigyveno Vilniuje, kur įsijungė į kūrybinį bei organizacinį darbą. Laisvę atgavus, aktyviai įsijungė į Lietuvos valst. atstatymo darbą. Kartu su eile ano meto intelektualų: Vl. Pūtviu, M. Šalčiumi, R. Skipičiu, A. Vienuoliu-Žukausku, F. Kirša, A. Klimu, M. Žvirėnu, Petru Šalčium, T. Ivanausku, B. Sruoga, B. Kodačiu, V. Sidzikausku ir kitais kūrė, plėtė ir organizavo Lietuvos Šaulių Sąjungą. 1922 m. lankėsi JAV ir buvo LŠS-gos įgaliotinis Amerikoje. 1929-1934 metais buvo LŠS-gos centro valdybos pirmininkas. Jo netekdami šauliai pavergtoje Tėvynėje ar laisvame pasaulyje, neteko tikrojo brolio šaulio, kuris jautriai ir giliai mylėjo Lietuvą ir jai paaukojo savo darbą ir gyvenimą.
Jo kūryba yra augštai vertinama ir reikia tikėti, kad apie tai parašys jo buvę mokiniai ir gerbėjai. Gal dėl to ir okupantai nedrįso jo asmenybės suniekinti, prisegdami pasižymėjimo ženklų ir suteikdami įvairių titulų. O iš tikrųjų ką didysis dailininkas jautė savo širdyje bent dalinai atidengia laiškai iš Lietuvos. Duodame ištrauką iš laiško, rašyto 1965 m. birželio mėn. 6 d., liečiančio 1965 m. įvykius Lietuvoje.
“ ... Pas mus pats sodų žydėjimas, bet oras nešiltas .. . Miestų aikštėse mačiau jau pirmąsias turistų grupes, bet jie visi susitraukę paltuose.. . Mūsų respublika gražiai tvarkosi, todėl plačiai atvertas turistams kelias. Pakanka turistų ir iš užsienio. Atvyksta lietuvių iš Amerikos, kuriuos čia vadiname pažangiaisiais ... Šiemet mums ypatingi metai — 25-metis, tad svečių bus daug ir iš visur.
Neseniai gavau laišką iš Kauno nuo mūsų dailininko senuko pensininko Ant. Žmuidzinavičiaus. Parašė man apie savo paveikslą “Regėjimas’ Esu labai susižavėjęs ir net galvoju pasidaryti sau kopiją. Nežinau, ar Jūs ten apie jį ką žinote. Rašo man taip, cituoju.
“.., paveikslas sujudino mano senus gilius pergyvenimus. Jis atvaizduoja anų laikų atgyjančią Tėvynę. Carų vergijos ir dvasinės priespaudos naktį; lyg mėnulis, teka Lietuvos ženklas (Vytis). Jis atsispindi mūsų vandenyse ir orarykštės spalvomis danguje. Tuo tarpu pirmam plane dar tik tamsūs beržai svyruonėliai ir religinio kulto kančių simboliniai kryžiai, papuošti lietuvių liaudies meno spinduliais ... Tų paveikslų yra trys: vienas USA Pittsburgo, Pa., Camegy muziejuje, antras taip pat Amerikoje, Čikagoje vieno lietuvio nuosavybėje ir trečias prieš karą buvo Karo muziejuje Kaune; dabar ten pat, Istorinio muziejaus fonduose (neišstatytas) ..
Sovietai šventė 25 metų okupacijos sukaktį ir tai jaudino dailininką, prisimenantį atbundančios Lietuvos nepriklausomam gyvenimui laikotarpį. Jo širdies gelmėse kaitriai liepsnojo tyra meilė laisvai Tėvynei, nepriklausomai Lietuvai, kurią naikina rusai ir jiems parsidavę lietuviai.
Apdovanojimai
Už nuopelnus Lietuvai ir LŠST sekantieji šauliai apdovanoti pagal šaulių žvaigždės Ordino Tarybos nutarimą Nr. 19:
Paukštelis, Ignas, DLK Kęstučio š. kp. — ŠŽ ordinu,
Skirmuntas, Vladas, DLK Kęstučio š kp. — ŠŽ ordinu,
Vadeiša, Adolfas, DLK Kęstučio š. kp. — ŠŽ ordinu,
Virbickas, Jonas, DLK Kęstučio š. kp, — Šž ordinu,
Jokubickas Stasys, Toronto Pūtvio š. kp. — ŠŽ ordinu,
Kapočius, Jurgis, Racine, Wisconsin. — ŠŽ ordinu,
Gabrys, Petras, L. K. Mindaugo š. kp. — Šž medaliu,
Kęsgailą, Stepas, L. K. Mindaugo š. kp. — ŠŽ medaliu,
Bernatavičius, Stasys, Klaipėdos jūrų š. kp. — ŠŽ medaliu.
VIENAS UŽ VISUS, VISI UŽ VIENĄ
Tankiai tenka skaityti spaudoje nusiskundimų, kad tarp mūsų lietuviškų organizacijų nėra sugyvenimo ir bendradarbiavimo. Vienas kitą kritikuoja, bara, kad neinama tikruoju lietuvišku keliu, nukrypstama nuo pagrindinio taško.
Norėtųsi paklausti, kurie taip rašo, ar jų organizacijoje viskas taip tvarkoje, ar nėra nesusipratimų? Išviršiniai žiūrint, visos organizacijos gražiai save reprezentuoja, bet kas vyksta jų viduje tarp narių, gal nevisi mes žinome.
Ką kalbėti apie kitas, paimkime savo “Ramovę”, kur visi nariai išsiauklėję, ar išauklėti drausmėje, solidarume, vienas kitą pagarboj laiko ir turėtų būti visoms organizacijoms pavyzdžiu.
Ir mūsų tokioje broliškoje, sakyčiau, iš vieno kamieno išaugusioje organizacijoje vidujinis gyvenimas nevisada pasireiškia solidarus ir narių tarpe nevienodas traktavimas. Dar blogiau yra, kada nariai pradedami rūšiuoti pagal išsilavinimą ir diplomus.
Kada narys pajunta tokį skirstymą, tuomet krinta ūpas, atsiranda pasyvumas. Man atrodo, kad tarp ramovėnų to neturėtų būti. Bet, vis dėlto, laikas nuo laiko, pradedi jausti tą švelnų pastūmėjimą į šoną. Sakau, švelnų, kurio nelabai jautrus net nepajunta, o jautresniam jaučiasi gerokai.
Nors mes kalbame ir rašome spaudoje, kad esame vienos tautos vaikai, broliai, turime vienas kitą gerbti, o ypač vienos organizacijos narius, bet, praktiškai, taip jau gražiai nėra.
Kada girdi viešai kalbančius ir skirstančius kitus kategorijomis, kaip tuomet narys turi jaustis? Tuomet jam pasidaro nejauku, nors jis tos grupės žmones gerbia pagal jų nuveiktus darbus, pagal amžių ir jų turimus laipsnius, kaip vienminčius, o tau primenama, kad tu vis dėlto esi nelygus. Aš su tuo sutinku, visi lygūs nebuvome ir nebūsime, bet, kad reikalingas sugyvenimas, to visi mes norime.
Jeigu kas galėtų permatyti to nelygaus nario širdį, panagrinėtų jo nueitą vargų kelią ir už tą patį tikslą, pamatytų, kad jis nemažiau sielojasi ir pergyvena Tėvynės nelaimę, kaip ir tas, turėdamas diplomą. Mano supratimu, gal nereikėtų to pabrėžti: aš ir jis, kada kartu kovojama už atgavimą Tėvynei laisvės.
Gal kas pasakys: jei vienas narys kuo nors nepatenkintas, dėl to “Ramovė” nesugrius. Gal ir ne, bet nevisai teisinga tokia išvada. Jeigu mes laikytumės posakio: vienas už visus, visi už vieną, be praeities skirtumų, tuomet būtų geras ūpas ir noras dirbti “Ramovei” ir jos siekiams.
Manau, kad gerbiamieji ramovėnai supras ir padarys išvadą iš čia pasakytos minties.
V. Leknickas (Chicago)
