NEW YORKO RAMOVĖNAI MINI 15 METŲ SUKAKTĮ

Minėjimą atidarė sk. p-kas Jurgis Sirgėdas (deš.). Programos metu jis pasveikino, neseniai iš pavergtos Lietuvos atvykusias, p.p. R. Čeiliuvienę ir E. Liaukuvienę, kurios buvo papuoštos korsažais. Kairėje — J. Ceilius, antras iš d. — J. Liaukus.

 (1950 m. XI 26 — 1966 m. IX 17 d.)

Minėjimo dalyvių dalis; svečiai iš New Jersey — apačioje iš k.: S. Kontrimas, p. G. Jančauskienė, P. Mačiulaitis, niu-jorkiškiai L. Tamošaitis ir J. Tomas. Prie sekančio stalo, atsukęs veidą j deš. Waterburio sk. atstovas K. Urbšaitis, greta p.p. Ceiliai, priešais juos p.p. K. ir L. Jankūnai ir deš. J. Matiukas. Dešiniau stovinčio p-ko J. Sirgėdo sėdi K. Seliokas iš Waterbury.

J.    Kiaunė taria pagrindinį žodį, po kurio skyrius buvo pasveikintas Lietuvos konsulo A. Simučio (virš), A.L.L. vado P. Jurgėlos (vid.)- Be jų, sveikino L.K. Birutės dr. vardu p. L. Sperauskienė, New Jersey ramovėny vardu S. Kontrimas ir Waterbury ramovėny vardu K. Urbšaitis. Kairėje apač. — B. Balčiūnas skaito iš Balio Sruogos kūrybos, deš. A.L.L. posto vadas A. Kaunas taria žodį, greta — programos vedėjas Z. Raulinaitis.    Visos nuotr. H. Kisieliaus

L.V.S. Ramovė New Yorko sk. valdyba; iš k.: S. Gudas—ižd., R. Markevičius — sekr., J. Sirgėdas — pirm., A. Vakselis — vicepirm. ir J. Rūtenis—kult. reik. vedėjas.    L. Tamošaičio nuotr.

NEW YORKO RAMOVĖNŲ 15 METŲ DARBUOTĖS SUKAKTI MININT KPT. JURGIO KIAUNĖS TARTAS ŽODIS

Mes tie, kurie Tėvynę gynėm
   Gyvybe ir krauju . . .
Kuriems mirtis ranką vis tiesė
   žydėjime dienų ...
Mes tie, kuriuos aušra bučiavo
   Kautynių apkasuos ...
Kurie dėl motinos ir žemės savo
   Kai kas užmigo jau kapuos ...

Balys Auginas

 

Suskaldyta ir išblaškyta tauta ir okupantų komunistų išsklaidyta jos kariuomenė nepalūžo, nekapituliavo ir kovos neatsižadėjo. Dalis vyrų su ginklais rankose išėjo į miškus partizanauti, dalis pasitraukė į užsienius, kad supažindinus laisvąjį pasaulį su Lietuvos okupantų daromomis niekšybėmis ir skriaudomis ir ruošiamais kėslais visą pasaulį palaidoti — užkariauti.

Dar 1944 m. Drezdene, kur buvo susibūrę Lietuvos kariai, pripuolamai buvo gautas laikraštis “Už Tėvynę”, leidžiamas lietuvių karių Telšiuose. Lietuvos kariai, policija, šauliai ir partizanai, vokiečių divizijos vado Molderso kviečiami, prisidėjo kovai su komunistais. Jų buvo jau du pilni pulkai ir buvo organizuojamas 3-čias pulkas. Jiems trūko karininkų, vadų.

Mes, išgirdę jų šauksmą Drezdene, vokiečių karo vadovybei pasisiūlėme savanoriais į frontą. Buvo sudarytas sąrašas ir gautas leidimas.

Apie 100 karininkų specialiu traukiniu išvykome į frontą. Pakeliui, Tilžėje ir Karaliaučiuje, prie mūsų prisidėjo dar apie 70 karininkų. Telšiuose mes buvome paskirstyti į pulkus ir komendantūras. Už savaitės, t. y. spalio mėn. gale, bolševikai po neilgo poilsio, gavę papildymų ir kuro, visu Lietuvos frontu puolė vokiečius ir mūsų besiorganizuojančius pulkus. Dalis tų pulkų karių vėliau atsidūrė Vokietijoje, bet apie ketvirtadalis žuvo. Taip baigėsi mūsų kovos. Sveiki grįžę iš fronto į Vokietiją, Drezdene buvome išformuoti ir pristatyti į darbus.

Karui pasibaigus, 1945 m. gegužės 8 d., lietuviai pabėgėliai lengviau atsikvėpėme. Amerikos karo vadovybė svetimšalius surinko įvairiose vietose į buvusias vokiečių kareivines ir sudarė lietuvių, latvių ir estų pabėgėlių stovyklas ir pavadino jas D. P. Camps. Didžiausia lietuvių stovykla Vokietijoje buvo Hanau mieste, apie 4-5 tūkstančiai lietuvių. Čia lietuviai puikiai įsitaisė, tarsi kokia valstybė miniatiūroje. Turėjo savo valdžią, savo policiją, savo mokyklas ir net bažnyčią, įsitaisė jojimo maniežą ir prie stovyklos aikštėje pasistatė lietuvišką kryžių. Jau 1948 m. lapkričio mėn. 23 d. čia švenčiant 30 m. Lietuvos Kariuomenės atkūrimo sukaktį, susiorganizavusi Savanorių Centro Valdyba sušaukė Hanau stovykloje buv. Laisvės kovų dalyvių steigiamąjį susirinkimą. Po pamaldų ir parado prie kryžiaus pagerbę žuvusius, susirinkome salėn. Buvo skaitlingas susirinkimas, kuriame dalyvavo atstovai iš visų lietuvių stovyklų, esančių Vokietijoje visose 3 zonose. Gen. Raštikis skaitė paskaitą “Lietuvos kariuomenės likimo klausimu”. Po jos vienbalsiai buvo nutarta įkurti Lietuvos Laisvės Kovų Dalyvių Sąjungą ir buvo priimti S-gos įstatai, kuriuos paruošė veikęs prie VLIKo Apsaugos štabas ir buvo išrinkta Centro Valdyba: pirmininkas gen. Raštikis, pirm. pavaduotojas gen. Pov. Plechavičius, S. Bulika — iždin.- sekretorius. E. Simonaitis ir dail. J. Kaminskas — nariai. Kontrolės komisiją sudarė gen. Dirmantas, kpt. Dragūnevičius ir kpt. J. Kiaunė. Garbės teismą sudarė teisininkai: gen. Mieželis, M. Mackevičius ir inž. A. Novickis.

Bet jau 1949 m. prasidėjo plataus masto tremtinių emigravimas į įvairias šalis ir šį gražiai pradėtą karių organizavimosi darbą sukliudė. Naujai įsteigtoji mūsų Laisvės Kovų S-ga savo veiklos išvystyti nesuspėjo. Jis turėjo būti tęsiamas laisvajame pasaulyje ten, kur daugiau susispies mūsų karių.

Kam daugiau duota, iš to daugiau ir reikalaujama. Visų prievolė yra ginti tėvynę, bet pirmon eilėn ta našta gula ant karių - karininkų, kovos vadų, pečių. Duota priesaika Dievui, bučiuojant vėliavą, Tėvynės balsas ir žuvusių draugų kraujas reikalauja nepamiršti Lietuvos ir už ją kovoti. Mūsų šūkis buvo:    iškovoti

Lietuvai laisvę. . . Milžiniškas tai darbas, bet didieji darbai yra nuveikiami pasiryžimu ir pasiaukojimu. Tie, kurie susiburia į drausmingą ir vieningą kovos būrį, kurs pasiryžęs atiduoti visas materialines ir moralines vertybes, o jei reikės ir gyvyvybę, yra nenugalimi. Kovojanti tauta nežūsta. Mes žinome, kad ta kova turi vykti visur ir nuolatos. Kol tikraisiais ginklais mūšio lauke negalime kautis, tai privalome ruoštis, organizuotis, mokytis ir savo dvasiniais ginklais — kultūra stiprinti kovos dvasią, žadinant tėvynės meilę. Augšta moralė, tikėjimas ir pasiryžimas lengvina laisvės kovą. Dėl to mes visi turime įsisąmoninti ir suprasti, kad vien kultūriniai laimėjimai laisvės negrąžins. Istorijoje nėra žinomi toki faktai, kad pavergtai tautai būtų laisvė grąžinama be ginklo ir fizinės jėgos pagalbos. Kovoje kultūra ir ginklai turi kiekvienas savo vietą. Jei nepaveikia kultūrinės priemonės ir politika, ginant savo teises, tuomet ginčą sprendžia ginklai. Jie yra galutinė priemonė kovoje. Tai liudija kovos dėl Lietuvos Nepriklausomybės. Tas pats yra ir šių dienų kovose dėl šiaurės Korėjos, dėl Vietnamo ir kitur.

Tuos karo dėsnius šiandien turi gerai įsidėmėti ir visi lietuviai, o ypač mūsų vadovaujantieji veiksniai — VLIKas ir kiti.

1949-50 Amerikos karo vadovybė Vokietijoje organizavo iš pabėgėlių amerikiečiams pagelbines kuopas. Lie tuviai, daugumoje buvę kariai, mielai rašėsi į tas kucpas ir sudarė 4-6 spec, pagelbines kuopas. Tai davė mūsų kariams vilčių, kad šiandien darbo, o vėliau, gal bus reikalingos ir rikiuotės kuopos kovai su komunistais.

1949-50 m. New Yorke ir jo apylinkėse apsigyveno nemaža lietuvių emigrantų iš Vokietijos. Jie buvo atgabenami karo transporto laivais. Tuo metu Amerikoje, o ypač N. Y., buvo labai sunku gauti butus ir darbo. Sekmadieniais, po sunkių darbų, rinkdavomės Brooklyne, daugiausiai į Apreiškimo parapijos lietuvišką bažnyčią, pasimelsti, padėkoti Augščiausiajam už tai, kad leido atvykti į laisvąją Dėdės Samo šalį. Turėdami daug rūpesčių su darbais ir butais, jieškojome lietuvių pasitarti ir pasiinformuoti. Pasirodė ne mažas būrys esama karininkų ir karių. Prie alučio stiklo pas mūsų didelį patriotą a. a. Juozą Ginkų jo saldainių “palociuje” besišnekant, sutarėm, kad pradėtą Vokietijoje mūsų darbą reikia tęsti čia. Nutarėme suorganizuoti karius. Sekmadieniais lankydami lietuviškas bažnyčias, sudarėme karių sąrašus ir 1950 m. pavasarį sušaukėme steigiamąjį susirinkimą Am. Lietuvių Piliečių klube, 280 Union Avenue.

Numatytai dienotvarkei pravesti buvo pakviestas kavai. plk. E. Kraunaitis. Dalyvavo apie 90 karių. Kadangi reikalas buvo labai aiškus, tai po trumpos iniciatorių kalbos dalyviai buvo kviečiami įsirašyti į organizaciją. Bet čia atsirado kliūtis. Kpt. P. Jurgėla pradėjo aiškinti, kad čia Amerikoje yra jo įsteigtas Amerikos Lietuvių Legionas, siūlė į jį visiems susirašyti ir naujos organizacijos nesteigti. Gen. Černius kalbėjo, kad tuo reikalu nėra žinoma Amerikos kariuomenės štabo — Pentagono nuomonė, kad gali neleisti, ir girdi, čia žydai yra labai galingi, gali mus apšaukti naciais ir mes galime susilaukti daug nemalonumų, siūlė steigimą atidėti. Kpt. Jurgėlos įsteigto legiono įstatai buvo žinomi, bet legiono įstatai turėjo visai kitus tikslus, ne tuos, kurių mes siekėme, ir jo įstatai numatė, kad legiono vadovybėje gali būti tik Amerikos piliečiai, tas mums buvo nepriimtina. Kas tai paprašė reikalą statyti balsavimui. Pirmininkaująs leido balsuoti. Dauguma greit nesusivokė ar pabijojo ir nubalsavo nesteigti. Ir taip mūsų pastangas pavertė niekais.

Bet mes, iniciatoriai, nenusiminėm. Išsiaiškinę, kad pirmininkas padarė klaidą, leisdamas klausimą balsuoti, sugaišę virš 2 mėn. laiko, toje pat vietoje mes ir vėl sušaukėme steigiamąjį susirinkimą. Nors vyrų susirinko žymiai mažiau, bet organizacija buvo įsteigta ir išrinkta pirmoji valdyba. Ją sudarė: skyriaus pirmininkas plk. Kraunaitis, K. Kepalas, J. Liaukus, J. Kiaunė.

Vėliau nemaža dalis mūsų įsirašėme ir į Am. Liet. Legioną, bet padėties neišgelbėjome. Jis merdi. Gaila. Vėliau iš spaudos sužinojome, kad ir Čikagoje įsisteigė Lietuvos Karių organizacija ir pirmoji jų skyriaus v-ba pasiskelbė einanti Centro Valdybos pareigas. Mes, niujorkiškiai, be jokių pretenzijų žmonės, apsidžiaugėme čikagiškių įsisteigimu, pripažinome Centro Valdybą, užmezgėme ryšius ir pradėjome bendradarbiauti.

Mūsų skyrius “Kario” leidimą perėmė 1954 m. balandžio mėn. 4 d. Lėšas jį leisti sudaro prenumeratos mokestis, Ramovės skyrių aukos ir atskirų asmenų aukos.

“Karys” atliko ir dabar tebevaro didelį darbą: buria karius, palaiko karišką dvasią, ugdo patriotizmą, meilę Lietuvai, stabdo nutautėjimą ir informuoja pasaulio lietuvius apie karių veiklą.

Aš čia visų skyriaus darbų išvardinti negaliu dėl laiko stokos. Kas tuo interesuojasi, prašau įsigyti mūsų knygą “Pirmas Dešimtmetis 1950-1960”. Ten visa veikla, mūsų ir kitų skyrių, yra smulkiai aprašyta.

Klausimas, ar viską padarėme, ką turėjome padaryti? žinoma, kad ne. Žmogiška prigimtis, gyvenimo sąlygos, o, be to, ir jėgų per maža, nes nemaža dalis mūsų karių sąjungon neįsirašo, šiandien mūsų organizacijos darbus tikrai įvertinti yra sunku ir net neįmanoma. Lai apie tai kalba kiti. Pasišventimas, ryžtas ir tėvynės meilė yra neįvertinamos ir materialiai neįkainojamos vertybės. Apie tai tars savo žodį ateitis ir gal Lietuvos karo istorija.

Laimingi mes, sulaukę savo veiklos 15 metų, bet jos sulaukėme ne visi, kurie organizaciją kūrė ir joje dirbo, štai, per tą 15 metų paliko mus šie vyrai ąžuolai:

1.    Plk. Itn. dr. Antanas Petraitis (mirė 1954 m. IV 29 d.);

2.    Vet. mjr. Leopoldas Buivydas (1955 m. III 28 d.);

3.    Prof. kan. karo kapel. Juozas Meškauskas (1957 m. XI 30 d.);

4.    Plk. Itn. Stasys Šileika (1959 m. VI 17 d.);

5.    Psk. Stasys Butkus, Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos Kareivis (1961 m. XII 11 d.);

6.    Gen. št. plk. Izidorius Edvardas Kraunaitis (1964 m. VI 30 d.);

7.    Prof. Itn. Kazys Kepalas (1966 m. VI 12 d.).

Mirusius, o taip pat ir žuvusius kovose už mūsų tautos laisvę, pagerbkime tylos ir susikaupimo minute.

Tai mes, kurie tremties kely gyvenam
Ir laukiame aušros
iš tėviškes namų išgirsdami žodį partizanų
Kurie nepabūgo nelygios kovos...

Mylėti savo gimtą žemę —
Tos meilės niekas neišplėš...
Mylėdami visi mes dirbsim 
Kolei širdys kūne tvaksės. Amen.

Minėjimo meninėje dalyje, po p. E. Liaukuvienės įdomaus pranešimo apie gyvenimą pavergtoje Tėvynėje, savo kūrinius skaitė poetė Audronė - Ona Balčiūnienė, Jonas Rūtenis ir Romualdas Kisielius, ir iš Balio Sruogos veikalo Bronius Balčiūnas. Loteriją KARIO naudai pravedė A. Vakselis. Vaišės ir šokiai, orkestrui grojant, vyko V. Belecko svetainėje Ridgewoode (pradžia 7 v.v.). KARIO štabas, atsidėkodamas skyriui už paramą ir talką, minėjimo metu įteikė tris štai. vėliavėles: Amerikos, Lietuvos ir Ramovės.

Ramovės New Yorko skyriaus valdyba 1965-6 m. Iš k. R. Markevičius, J. Sirgėdas, V. Alksninis p-kas, dr. E. Noakas, J. Kiaunė ir L. Virbickas.    L. Tamošaičio nuotr.