Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje
— Audris Endrijonas, kilęs iš Čikagos, buvo pakeltas į leitenanto laipsnį. Per trejų metų laikotarpį jis gavo laivyno, armijos ir aviacijos kareivio garbės atžymėjimų ir baigė puskarininkių mok. bei karo akademiją su gerais pažymėjimais. Jis yra geras šaulys ir pavyzdingas karys.
— R. Mikšys vasario pabaigoje į-gijo laivyno aviacijos navigatoriaus laipsnį. Tarnavo Corpus Christi bazėje, dabar perkeltas į Vašingtoną tolesnei tarnybai. Jo tėveliai gyvena Worcesteryje, kur jie yra prekybininkai, spaudos bei lietuviškos kultūros rėmėjai.
— Plk. Vladas Braziulis, gyv. Clevelande, buvo gražiai pagerbtas ramovėnų jo 70 metų gyvenimo sukakties proga.
— Teis. Juozas Vilutis, buvęs Lietuvos kariuomenės majoras, pastoviai įsikūrė Čikagoje ir kovo 20 d. buvo savo artimųjų aplankytas.
— Walter Zemgulis, Čikagietis, įstojo į karo tarnybą ir šiuo metu randasi Fort Knox, Ky.
— Inž. Jurgis Bobelis, dabar esąs Amerikos povandeninių atominių laivų statybos administracijos viršūnėse. Toji statykla yra išleidusi nuo 1964 m. jau 18 atominių povandeninių laivų. Jurgis Bobelis yra tremtinys ir augštuosius mokslus baigęs Lietuvoje, Vokietijoje ir čia Amerikoje.
— Lietuvos kariuomenės Savanorių -Kūrėjų sąjungos centro valdybą sudaro: pirmininkas dr. K. Gudaitis, vicep. J. Vilutis, sekr. M. Klinka, kas. A. Juotka ir narys J. Grybauskas.
— Burton Petkus, čikagietis, įstojo į laivyno aviaciją ir dabar randasi Memphis, Term. Ten jis išbus pusę metų.
— Ed. Remėza, New Yorko skautų vyčių draugovės d-kas, išvyko atlikti karinės prievolės. Jo pareigas perėmė V. Kleiza. Broliui skautui E. Remėzai linkime sėkmės, nepamiršt pasilikusiųjų ir kai ką parašyti į “Karį”.
— Detroito Lietuviai veteranai renka vardus kareivių, kurie žuvo karo metu JAV tarnyboje. Visi žuvusiųjų vardai bus įrašyti bronzinėje lentoje ir pakabinti veteranų salėje. Visi žinomi vardai įteikiami R. Valatkai. Tai yra gražus savų žuvusių karių atminimas.
— Vokietijoje darbo ir sargybųkuopos dar tebeveikia, tačiau pramatoma, kad tos tarnybos greitai pasibaigs. Daug lietuvių jose išdirbusių eilę metų neteks pragyvenimo šaltinių.
— Inž. M. Ivanauskas iš Cicero išrado įtaisus lėktuvams, kaip išgelbėti keleivius, įvykus katastrofai ore. Jis buvo jau nuvykęs į Vašingtoną ir pasirašė sutartį su civiline ir karo aviacija.
— Policijos ltn. Victor Shatunas tapo pakeltas į kapitonas. Tai yra vienintelis lietuvis Čikagoje, pasiekęs tokio policijos laipsnio.
— Plk. K. Lanskoronskis, rašydamas spaudoje teigia, jog pačių sovietų daviniais Lietuvoje buvę nužudyta 20 tūkstančių lietuvių partizanų, kurie ilgus metus kovojo prieš stipriai ginkluotą okupantą. Tačiau pačių partizanų žiniomis, jų žuvo net apie 30 tūkstančių. Žuvusiųjų tarpe yra nemaža mergaičių, motinių ir senesnio amžiaus vyrų.
— Juozas Krivickas mirė Nottinghame, Anglijoje. Jo dukra iš Sibiro vis atsiųsdavo parašytų įvairių eilėraščių. Jo šeimą išdraskė 1941 m. okupantas.
— Kpt. Vincentas Štreimikis mirė praeitais metais Lietuvoje. Jis 10 metų išbuvo Sibire ir grįžęs neatgavo sveikatos. Palaidotas Kazlų Rūdoje, o jo vienas sūnus dabar gyvena Kanadoje.
— 10 metų kai veikia Toronto LK Kūrėjai - Savanoriai. Jų skyrius turi 20 narių. Jie karts nuo karto sušelpia Vokietijoj pasilikusius savanorius. Būtų labai naudinga, kad tie savanoriai surašytų savo atsiminimus ir pasiųstų “Kariui”.
Gegužės 7 d. L.V.S. Ramovės Hartfordo Sk. suruošė vakarą, kurio pelnas numatomas paskirti sustiprinti KARIO leidimą. Apsilankė gausiai publikos. Vakarą atidarė V. Nenortas ir programai vadovauti pakvietė p. žemaitaitį. Programą išpildė Waterbury Kvartetas. Svečių tarpe buvo KARIO administratorius L. Bileris su p. Bileriene, ir red. pav. Jonas Rūtenis su p. Rūteniene. J. Rūtenis pasveikino vakaro dalyvius ir rengėjus KARIO vardu ir tarė žodį žurnalo reikalais.
Gegužės 3 KARIO red. Z. Raulinaitis lankėsi Bostone darbovietės reikalais ir ta proga susitiko su Bostono Ramovės skyriaus p-ku B. Uteniu, aplankė KARIO bendradarbį Petrą Būtėną ir matėsi su L.E. bendradarbiu etnografu A. Mažiuliu.
Pirmojo Lietuvos Kareivio, a. a. Stasio Butkaus, antkapis numatomas pašventinti gegužės 23 d. sekmadienį. Apeigas sutiko atlikti kun. A. Račkauskas. J. Sirgėdo rūpesčiu S. Butkaus kapas yra aptvarkytas ir papuoštas gėlėmis.
Plk. Variakojo knyga “4 P. L. K. Mindaugo Pulkas” atiduota spaudai ir dar prieš vasaros atostogas, tikimasi, pasirodys knygų rinkoje. Knyga turės gausybę, dar spaudoje nematytų paveikslų ir žygių bei kautynių schemų.
New Yorko ramovėnų metinis susirinkimas yra šaukiamas gegužės 28 d. Angelų parapijos salėje. Pagrindinis dienotvarkės punktas — naujos valdybos rinkimai. Tikimasi, susirinkime dalyvaus nepersenai iš Lietuvos atvykęs plk. Grudzinskas.
— L. Prapuolenis, buvęs 1941 metų partizanų sukilėlių vadovybėje, kalbėjo Detroite žuvusių minėjime, kur pažymėjo, kad 1941 metais Lietuva partizanų dėka buvo iš rusų išlaisvinta be jokios, iš šalies, vokiečių pagalbos.
— Mjr. Kazimieras Jasėnas,gyvenantis Čikagoje, dirbus viename fabrike, šiomis dienomis sulaukė 70 metų amžiaus. Jis jau kelintus metus talkininkauja Pasaulio Lietuvių Archyvui.
— L. D. Kunigaikštienės Birutės d-ja šiais metais švenčia 40 metų sukaktį. Čikagoje ji bus paminėta š. m. lapkričio 13 d.
—Amerikos Karo veteranų 1030 šv. Andriejaus postas,New Jersey, paaukojo Šiluvos koplyčiai 161 dol.
— Gen. St. Dirmantasatidengė pastatytą prof. Vikt. Biržiškai paminklą Čikagoje. Prie jo pasakė kalbą ir dr. V. Sruogienė.
— Detroito lietuviai veteranaikapų puošimo dieną pagerbė savo žuvusius. Buvo atžymėtas Kastantas Yasbutis, o prie lietuvių veteranų namų atidengta bei pašventinta bronzinė paminklinė lenta, kurioje įrašyti žuvę Amerikos lietuviai.
— Cicero lietuvių veteranų poste 9115įvesdintas vado pareigom lietuvis J. Mažunaitis. Poste yra ir kitų tautybių, tačiau lietuviai jame gražiai darbuojasi.
—Amerikos lietuvis Antanas Gedvilas,buvęs II Pasaulinio karo metu Vokietijoj, daug kam pasakojo, kaip jis užtikęs koncentracijos lageryje tarp žuvusiųjų vienoj rankoj suspaustą lietuvišką laikraštį. Matomai lietuvis taip mylėjo savo spausdintą žodį, kad mirė kartu su juo. Mums irgi reikia mylėti savo spaudą, kurią čia galime laisvai leisti ir skaityti, o ypač savo KARIO nepamirškime pasikviesti į namus.
— Sav. Kazys Slėnysmirė š. m. gegužės mėn. 28 d. Čikagoje, vos tik sulaukęs 59 metų amžiaus. Lietuvoje buvo Tauragės, Anykščių ir Panevėžio teisėju. Priklausė teisininkų dr-jai, Savanorių - Kūrėjų ir Ramovės skyriui.
—Ltn. Algis Karsas,kilęs iš Čikagos, buvo neseniai pakeltas į JAV armijos leitenantus. Džiugu, kad vis daugiau lietuvių yra JAV ginkluotose jėgose ir dar augštuose postuose. Sveikiname Algį Karsą; ateityje Lietuvai dar reikės savų karo vadų.
š. m. vasario mėn. 18 d. Landeck ligoninėje, po ilgesnės ligos, mirė LS karininkas inž. Povilas Augustinas. Jis buvo gimęs 1919 m. gruodžio 1 d. Kupiškyje. Nuo 1938 m. iki 1943 m. lankęs augštesniąją technikos mokyklą Kaune, kurią baigė mechanikos inžinieriaus laipsniu. Nuo 1944 m. iki karo pabaigos aktyviai dalyvavo rytų fronte vokiečių armijoje. 1947 m. įstojo į lietuvišką dalinį (Labor Service) prie amerikiečių armijos. Nuo 1950 m. kovo 15 d. jis buvo 8591 LS inžinerijos kuopoje, kur ėjo būrio vado pareigas iki mirties.
Velionis paliko našlę ir du posūnius. Palaidotas š. m. vasario 22 d. Speyer kapinėse.
Jonas Rūtenis prie savo kūrinio. Jo paveikslų paroda įvyksta liepos mėn. pirmųjų dviejų savaičių bėgyje — Osterville, Cape Code, Mass., “Audronės” vasarnamyje.
Birželio 14-16 d. tragedija
Gražus ir malonus vasaros laikas visiems, kurie yra saugūs nuo bet kokio prievartavimo ar smurto. Ką gi gali daryti pilietis, jei j jo butą įsibrauna plėšikas - banditas ir jį žiauriai kankina, ar net pagrobia ? Ką gali padaryti maža, trijų milijonų, taiką mylinti, ūkininkų valstybė — Lietuva, jei jos sienos neapsaugotos nei sunkiai pereinamais kalnais, nei ežerais, nei kitokiomis gamtos kliūtimis, o klastingas Sovietų kaimynas, pasidalinęs su Hitleriu Lenkiją, staiga puola mažą, nepasiruošusią Lietuvą ir ją okupuoja.
Tai 15 birželio diena, 1940 m., kurią Sovietų Sąjunga sulaužo visas nepuolimo savitarpines sutartis ir okupuoja savo karo mašinos pagalba mažą, taikingą kaimyną Lietuvą. Tuo metu vyksta pasaulinis karas, ir niekas negali ištiesti pagalbos rankos užpultoms mažoms Pabaltijo valstybėms. Pasilieka tik protestai, kurie, deja, ir šiandien tik tokiais telieka, žmonijos laukiamoji taikos sutartis, II Pasauliniam karui pasibaigus, nei per sprindį nepriartėjo, nors, berods, eina jau 20-tieji metai, kai nustojo dundėti siaubingi karo ginklai.
Ar yra šiandien kokių vilčių, kad klastingi sovietai greitu laiku pasitrauktų iš Lietuvos ir kt. Rytų, Centro bei pietinės Europos kraštų? Deja, net vengrų sutartinas sukilimas liko be aktingo atbalsio laisvame pasaulyje, kuris vis dar yra pasyvus ir kurčias maldoms ir dejavimams iš anapus geležinės uždangos.
Minime birželio m. 1941 m. sovietų įvykdyto smurto įvykius, kurie laisvoje demokratinėje Amerikoje yra sunkiai įsivaizduojami. Taigi, prieš 23 metus buvau akivaizdiniu to žiauraus smurto liudininku. Įvykio išvakarėse, birželio 13 d., nuvykau į Kauną ir apie 10 vai. vakare aplankiau pažįstamą, ats. kapitoną Antaną, nes tai buvo jo vardo diena. Po valandos atėjo į pobūvį kitas kariškis ir pranešė, kad Sovietų komunistai jau visus sunkvežimius mieste sumobilizavo, ir kad tuoj prasidės deportacijos.
Apsinakvojau pas pažįstamus, nes viešbučių dauguma buvo rekvizuota komunistų karių. Ir štai, apie 3 val. 30 min. ryto pasigirsta šautuvų buožių dūžiai į duris to buto, kuriame nakvojau. Reikalavimas įsileisti ir įsibrovimas į mūsų buto kambarį, kuriame gyveno vienas studentas. Jam nepatiekiama jokio kaltinimo, tik įsakoma pasiruošti per pusvalandį kelionei į tolimą šiaurę — Sibirą. Žmogus suimamas nelyginant ginkluotų gangsterių ir išgabėnamas į nežinią, į šaltį su badmirio gyvenimo lygiu. Tose tolimose koncentracijos stovyklose juos laukia lėta mirtis. Jie ten sukemšami į medinius barakus, turi miegoti ant lentų, parazitų apipulti, amžinai alkani ir ginkluotų sargybinių varomi į darbą, lydimi specialiai dresiruotų šunų.
Tad ar šito vaizdo negana pasakyti, kad Sovietų Sąjunga yra ne kas kita, kaip moderniškų hunų užimtas žemės plotas su beteisių dvikojų būtybių milijonais. Ar kuomet krikščioniškas pasaulis supras, kad Sovietijoje yra susisukęs siaubingą gūžtą ne kas kitas, kaip tik daugiagalvis slibinas — Antikristas, su kuriuo negalimos jokios derybos? Vienintelis galimas ir tikslus būtų veiksmas — tai nubausti Sovietus ir išlaisvinti iš šių išmokslintų, kraugeriškų sadistinių tendencijų banditų šimtus milijonų nupilietintų ir nužmogintų būtybių.
Bet, kaip juos nubausi, — gal derybomis? Ar daug derybų veda JAV miestų policija su kriminalinėmis padugnėmis ? Ar galima daryti bet kokią sutartį su tokiais, kaip sovietai, gangsteriais, jei jie prie pirmos progos jas visas sulaužo?
Jei Lietuvoje kurioje apylinkėje pasirodydavo vilkas, tai visi apylinkės medžiotojai skubindavosi su ginklu rankose “nubausti” įsibrovėlį plėšiką, atseit, skubiai rengdavo medžioklę tam, kad jis nepadarytų medžiaginės žalos apylinkės ūkininkams. Panašiai yra Bengalijoje (Indija), kur tigras mėgina, laikas nuo laiko, terorizuoti gyventojus: neatidėliojant stveriamasi priemonių sunaikinti tą kraugerį.
Gi, kuomet už laukinį žvėrį tūkstantį kartų žiauresnė pabaisa susisuka sau lizdą pasaulio visame trečdalyje, kuomet savo žinion paima milijardą bebalsių, beteisių būtybių tam, kad veržtųsi pirmyn, užkariautų vis naujus plotus ir lietų naujus upelius nekaltai kankinamų kraujo, — tai čia viskas tvarkoj! Sakoma, kad tai yra “valstybė”, kad tai “komunistų partija” (panaši į mūsų demokratų ar respublikonų), kad ... jie ne vilkai ir ne tigrai, tad skubion medžioklėn — karui nereikia ruoštis, kad jų nereikia nubausti, bet su jais derėtis ir tik derėtis . .. tol, kol Sovietai vėl ras progos užvaldyti dar naujus žemės plotus, siekdami pavergti visą likusį laisvąjį pasaulį.
V. D.
JAU DVIDEŠIMTPENKTASIS BIRŽELIS SVETIMAME KRAŠTE
Jau 25 metai, kai kovojame, kad atgautume savo kraštui laisvę. Pirmoji kovos priemonė su okupantu buvo pogrindis; vėliau, artėjant antrajam, daug žiauresniam priešui, tas kovos būdas buvo persilpnas, reikėjo trauktis.
Dviejų priešų kovoms vykstant rytinėje Lietuvoje atsirado drąsių vadų, kurie grįžo į tėvynę tikslu organizuoti dalinius ir bandyti sulaikyti priešą. Ir čia nepavyko, tik buvo padėta daug aukų, o naudos iš to jokios.
Trečioji priemonė, tai sunkiausia kova vesta likusių mūsų brolių Lietuvoje. Kurie išėjo į miškus, kovojo ir žuvo beveik iki vieno. Jau daug metų prabėgo ir vis dar neužsibaigia mums kariams ir kitiems mūsų broliam priekaištas, kodėl nepasilikome Tėvynėje ir nekovojom, kaip kiti tai padarė.
Gal, iš dalies, ir tiesa, bet tie pasišventėliai kraštui nedaug ką padėjo, tik savo šeimomis ir artimaisiais pripildė vergų stovyklas, o patys žuvo; savo vardais užpildė jie tuščius istorijos lapus, toks pat likimas būtų buvęs visiems.
Tačiau galima pateisinti tų pasiryžėlių veiksmus. Jie liko ir kovojo su viltimi, kad neilgai vieni kovos, kad sulauks iš kur nors pagalbos. 25 metus laukė ir nesulaukė, o nesulaukė todėl, kad didžiosios valstybės, kurios karą laimėjo, tyčiomis leido išnaikinti nekaltus žmones.
Pralaimėjus viršminėtuose frontuose, čia seniau atvykę lietuviai atidarė ketvirtą frontą ir pradėjo puolimą už padarytą Lietuvai skriaudą, už leidimą okupuoti rusams mūsų kraštą ir jų sulaužymą pasirašytų sutarčių.
Prisidėjo ir vėliau atvykę prie to šauksmo ir reikalavimo Lietuvai laisvės. Kreipėsi į valstybių galvas su įvairiais prašymais. Atsakymai gauti buvo neigiami; taip ir leidžia didieji ir toliau naikinti mūsų brolius, paguosdami tik savo rezoliucijomis. Visos priemonės, kurios tik buvo panaudotos kovai su priešu, nepasiekė tikslo. Vargu, ar ateityje be ginklo kovą laimėsime? Reikėjo kovoti tada, kai turėjome rankose ginklą ir nebuvome išblaškyti.
Daug kas stato klausimą: ar karys pateisina savo buvimą šiame krašte? Atsakyčiau — taip. O todėl, kad atvykęs į šį kraštą įsijungė į bendrą kovą su senaisiais kovotojais prieš okupantą, o taip pat nemažai padarė ir kultūriniame bare.
Nors įsikūrimo pradžia tremtiniams buvo sunki, bet įsikūrė jie neblogiausia, o, kas svarbiausia, tai užaugino vaikus ir juos išmokslino.
Sibire to nebūtų galima padaryti, tik vergo dalia teliktų.
Dar ir tas svarbu, kad lietuvis čia gyvendamas daug padeda savo artimiesiems, likusiems tėvynėje. Taigi dar vienas pateisinimas, čia gyvendamas tremtinys nepablogino savo krašto padėties, o tik sumažino vergų skaičių Sibire. K. Leknickas
