PLK. K. ŽUKO “ŽVILGSNIS Į PRAEITĮ”
(PASTABOS IR NUOMONĖS)
K. ALIŠAUSKAS
Buvęs mūsų krašto apsugos ministeris, išleido savo atsiminimų knygą “Žvilgsnis į praeitį”, žmogaus ir kario atsiminimai; medžiaga istorikams; 1959 M.: 476 puslapiai. Dėl šios knygos turinio noriu čia padaryti keletą pastabų. Nebeliesiu visos knygos, bet tik tuos įvykius kur man pačiam teko dalyvauti, arba vėliau juos nagrinėti - tyrinėti. Todėl ir pradėsiu nuo knygos vidurio.
Pirmiausia noriu keletą žodžių pasakyti apie knygos autorių, kokį aš jį atsimenu. Plk. K. Žukas buvo vienas iš žymesnių mūsų jaunos kariuomenės vadų Lietuvoje 1919-1920 m. Jis dalyvavo ne tik karinėje veikloje, bet ir visuomeninėje. Kai tik stojo tarnauti į 1 pėst. pulką, jis ten tuoj pasireiškė. Pamenu gerai, kad rasė laikraštyje “Lietuva” gan įdomius straipsnius. Gynė ne tik karinius reikalus, bet ir visuomeninius, tiksliau tariant, valstybinius. Jam rūpėjo stipri gerai organizuota Lietuva, pajėgi kovoti dėl savo laisvės. Šiuo keliu eidamas jis atkreipė į save visuomeninių veikėjų dėmesį. Nuo 1920 m. birželio 19 dienos iki 1921 m. balandžio 7 d. jis buvo krašto apsaugos ministeriu, 8-tuoju iš eilės. Plk. K. Žukas savo ministeriavimo veikla išsiskiria iš pirma jo buvusių kr. aps. ministerių tarpo. Susidėjusių aplinkybių dėka ir dėl savo būdo, jam teko ypatinga darbo našta šiose pareigose. Iš pirmųjų 7-nių kr. aps. ministerių, kai kurie buvo tik labai trumpą laiką. Ilgesnį laika kr. aps. ministeriais buvo: kar. M. Velykis ir A. Merkys. Jieduir daugiausiai nuveikė. 3-čias žymesnis kr. aps. ministeris buvo plk. K. Žukas, kurio veikla žymiai skvrėsi nuo visų pirmųjų. Ministeriai, kar. M. Velykis ir A. Merkys, rūpinosi vien kariuomenės administracijos bei organizacijos reikalais. Kariuomenės vadovavimą kautynėse, dislokaciją, mokymą ir drausmę tvarkė vyr. karo vadas, kuriuo ilgesnį laiką, su protarpiais, buvo gen. S. Žukauskas. Tapus kr. aps. ministerių plk.K. Žukui, gen S. Žukauskas jau nebebuvo Vyr. karo vadu. Jisai buvo nušalintas nuo šių pareigų 1920 m. birželio 14 d. Karo vado pareigas laikinai perėmė gen Galvydis-Bykauskas.
Jis išbuvo šiose pareigose nepilną mėnesį iki 1920 m. liepos 7 d. kol kr. aps. ministerių tapo plk. K. Žukas kartu perėmęs ir šias pareigas. Tapęs kr. aps. ministerių ir vyr. karo vadu plk. K. Žukas davinėjo įsakymus ir pasirašinėjo kaip krašto aps. ministeris, arba kaip “einąs pareigas” vyr. karo vado. Oficialiai - teisiškai, tokia padėtis išbuvo iki 1921 m. balandžio 7 d., t.y. tol, kol kr. aps. ministerių buvo plk. K. Žukas. Tiesa, tada buvo skiriamas “Armijos vadas” — bet ne “Vyr. karo vadas”. Nuo 1921.IV.7 Vyr. karo vadas jau nebebuvo skiriamas, o tik “Kariuomenės vadas”. Reiškia, plk. K. Žukas buvo paskutinis “Vyr. Karo vadas “Lietuvoje, drauge eidamas ir kr. aps. ministerio pareigas. Tai galima lengvai patikrinti bevartant tuometinius įsakymus kariuomenei. Našta plk. K. Žuko buvo sunki, jis pamatuotai savo knygoje mini, kad pavargdavo ir kad jieškodavo išeities. Šis klausimas pagaliau buvo išspręstas kai buvo paskirtas “Armijos vadas”. Pradžioje juo buvo plk. ltn. K. Ladyga, vėliau gen. S. Žukauskas. Vyr. karo vado pareigose tebeliko ir toliau plk. K. Žukas. Susidarė būklė, visai priešinga Napoleono laiške parašytai taisyklei: “verčiau vienas blogas generolas negu du geri”. Savoje knygoje autorius apie tai nemini. Tačiau knygą beskaitant aiškiai matosi, kad jis nesugyveno su plk. ltn. K. Ladyga, nei vėliau su gen. S. Žukausku t.y. su abiem armijos vadais. Tačiau tuomet mes visi buvome jauni ir neprityrę, štabas taipogi buvo jaunas ir neprityręs, mus gelbėjo veržlumas ir geri nuoširdūs norai iškovoti savo kraštui laisvę. Į taisykles ar tai jos buvo Napoleono nustatytos, ar kurio kito žymaus karo vado, mažai kas tekreipė dėmėsio. Nors dabar dėl to kai ką ir apgailestauti tenka. Tačiau taip buvo ir “iš dainos žodžio neišmesi”.
Būdamas kr. aps. ministerių ir e. p. vyr. karo vado plk. K. Žukas stipriai palaikė drausmę ir tvarką Lietuvos kariuomenėje. Už nusižengimus bei nusikaltimus prigriebdavo visus, kaip generolus, pulkininkus, taip ir leitenantus. Užtai jam, nei tuomet, nei vėliau ir nei dabar niekas priekaištų nedaro. Girdėti tekdavo tik pagyrimus. Kitaip būti negalėjo, visi tai supranta. Savo knygoje tuometinį laikotarpį ir kai kurias nuotaikas kariuomenėje ir visuomenėje jis apibūdino bei nušvietė labai vykusiai. Karo įvykių eigą su lenkais, tačiau, jis nušvietė labai silpnai. Tiesa, rašė atsiminimus, tad pilno karo įvykių eigos vaizdo autorius ir neturėjo tikslo duoti, tačiau ką ten palietė — privėlė daug klaidų. Šių klaidų dalį, remdamasis atatinkamais šaltiniais, noriu čia patiekti ir kiek galimybės leidžia pataisyti, kad ateityje jos nebepasikartotų. Manu, kad plk. K. Žukas nevedė dienoraščio, rašė iš atminties - su dideliu pasitikėjimu, netikrino kituose šaltiniuose, už tai ir daug klaidų: datose. įvykių aprašymuose, vietovardžiuose ir t.t. Ne viską galėsiu tiksliai nušviesti ir nurodyti šaltinius, tačiau ką galiu, jaučiu pareigą atlikti.
1. Tolimos audros dundėjimas,skyriuje, 278 psl. yra parašyta:
“Viename iš pirmutinių ministerių kabineto posėdžių, bene birželio 30 d., man buvo įteikta tik gauta iš Maskvos šifruota, maždaug tokio turinio, telegrama: Krašto apsaugos ministeriui. Raudonoji armija liepos 12 d. puls Lenkijos kariuomenę Novo Svenciany (Švenčionėliai), Vileikos ruože. Mums siūloma iki nurodyto laiko sutraukti tris savo divizijas ir smogti besitraukiantiems lenkams. Generalinio štabo pulkininkas Klesčinskis”.(Atsakyta buvo neigiamai. K. Alš).
Toliaus knygoje pas autorių rašoma kaip į tai buvo reaguota ir koks atskymas buvo duotas. Dėl šios telegramos turinio ginčytis netenka. Buvo aišku tuomet ir vėliau, kad bolševikai stengsis mus padaryti savo sąjungininkais, arba talkininkais jų ginče su Lenkija, tačiau, kas liečia laiką, minimas datas “birželio 30 d.” ir “liepos 12 d.’, tai verčia suabejoti jų tikrumu. Įvykių eiga visai kitas datas nurodo. Kaip lenkų taip ir rusų - sovietų veikalai apie šio karo eigą nurodo kad: Tuchačevskis, sovietų armijos vadas, lenkų fronto šiaurėje, puolimus pradėjo vykdyti dar birželio mėnesį. Liepos 4 d. jau pralaužė frontą, lenkai traukėsi nesustodami didesniam ar mažesniam pasipriešinimui ir, liepos 15 d., rusai — sovietai užėmė Vilnių. Tai galima surasti lenkų istoriniuose veikaluose: “Zarys historii wojen 1918-1921, Przybylski”. arba ‘Wojna Polska 1918 -1921 Warszawa 1930“. Dabar pažiūrėkime į lietuvių šaltinius. Čia randame tokią įvykių eigą. Liepos 7 d. mūsų kariuomenė užėmė Laukesą, Toržanką ir Drisvetus. Liepos 9 d. užėmė Dūkštą, Tauragnus, Kuktiškius, Skudutiškį ir Aluntą. Liepos 10 d. užėmė Kazytiškį, Šešuolius, Širvintus ir Musninkus. Liepos 11 užėmė: Inturkę, Dubingius, Paberžę ir Kernavę. Liepos 12 d. užėmė: Linkmenis, Kaltinėnus, ir geležinkelį iki Ignalinos. Manau, kad liepos 12 d. rusų raudonoji armija buvo užėmusi Švenčionis ir mūsų kariuomenės dalys buvo visai arti Švenčionėlių. Tad nurodytos plk. K. Žuko knygoje datos “birželio 30 ir liepos 12 d”, turėtų būti ankstyvesnės keliolika dienų.
2. Vilniaus komendantūra,skyriuje, psl. 282, parašyta:
“Bene liepos 19 ar 20 d. komendantūra iškeliavo traukiniu. Nuo Vievio soties ėjo pėsti, nes geležinkelis tarp mūsų ir lenkų buvo nutrauktas. Prie Bykontų, kaimo mūsiškiams pastojo kelią lenkai, su kuriais teko kruvinai susikauti. Lenkai buvo perblokšti. Čia daug sumanumo ir drąsos parodėvisi kariai su savo kuopos vadu.
Taip nebuvo. Lenkų kariuomenė iš šio ruožo, tarp Vievio ir Vilniaus, pasitraukė liepos 15-16 dienomis. Liepos 19-20 d. lenkų kariuomenės čia jau nebuvo, o apie lenkų partizanus buvo tik kalbama, tuo laiku lenkų partizanai niekur nepasireiškė. Tad pastoti kelią niekas negalėjo. Komendantūros kuopa kaip atėjo, taip ir nuėjo ramiai sau į Vilnių. Karininkas E. Berentas, kuris man daug pasakojo apie Vilniaus komendantūros veiklą, apie susirėmimą su lenkais prie Bykontų (?) kaimo niekuomet neminėjo.
Susirėmimas su lenkais, šiame ruože įvyko 1920 m. liepos 15 d. prie Jeteliunų kaimo ir Kazimieravo dvaro, kurie randasi Rykantų gelž. stoties apylinkėje. BUVO TAIP: lenkų karinis atstovas pranešė, kad Vilnių perleidžia Lietuvos kariuomenei. Kai mūsų 5 pėst. pulko daliniai vyko pagal gelžkelį į Vilnių, tai lenkai prie Kazimieravo dvaro ir Jeteliunų kaimo juos apšaudė. Tačiau jie buvo nuvyti. Žiūr. literatūrą: Kautynės ties Jeteliunų km. ir Panerių folvarku, J. Daina, Karys 1928 m. N. 27; Iš šarvuotininko atsiminimų, A.Š. Karys N. 32, 1932 m.; Šarvuočių rinktinė, kpt. Budzilas, Mūsų Žinynas 1928 m. XV. T. Čia galima rasti smulkesnių žinių apie šį susirėmimą su lenkais. Bendrai, kas liečia Vilniaus karo komendantūrą 1920 m., tai jos pradžią reikėtų laikyti liepos 15-16 d., nes kai čia atvyko lietuvių kariuomenė, tai tuoj kar. K. Ladygos parėdymu buvo įsteigta komendantūra. Savaime aišku, laikina, kokias steigdavo rikiuotės dalys fronte užimtose svarbesnėse gyvenvietėse. Vėliau, už kelių dienų, atvyko kar. Kurkauskas, skirtas krašto apsaugos ministerio ir reikalas buvo sutvarkytas. K. Ladyga tuomet buvo divizijos vadas.
3. Kariuomenės vadas plk. Ladyga,skyriuje, psl. 293, yra parašyta:
“Kai liepos mėn. pabaigoje bolševikų-lenkų banga persirito toliau į pietus, teko mums savo kariuomenę skubiai pergrupuoti, t.y. didesnę jos masę permesti iš Kaunijos į Suvalkiją, kur buvo galima laukti visokių netikėtumų.
Toliau šiame skyrelyje autorius rašo apie K. Ladygos paskyrimą armijos vadu ir apie mažojo seimo posėdį. Turiu pasakyti kad, liepos mėn. ir net rugpiūčio mėn. pirmoje pusėje iš Kaunijos ar Vilnijos į Suvalkiją nebuvo permesta jokia kariuomenės dalis. Suvalkijoje tuo laiku buvo tik 10 pėst. pulkas (2 batalionų sudėties) ir vienas raitelių eskadronas. Tai galima lengvai patikrinti beskaitant mūsų kariuomenės dalių istorines apžvalgas. Kariuomenės dalių perkėlimas į Suvalkiją įvyko rugpiūčio mėn. pabaigoje ir rugsėjo mėn. pradžioje. Kai mūsų kariuomenės dalys atvyko ten kur buvo įsakyta, įvykiai jau buvo mums užbėgę už akių. Pirmoji dalis perkelta į Suvalkiją buvo 2 pėst. pulkas, kuriame aš tarnavau tuo laiku. Beveik tuo pat laiku (VIII.23) buvo paskirti: vyriausio štabo viršininku gen. št. plk. K. Kleščinskis ir II-os divizijos vadu plk. Grigaliūnas-Glovackis. Tik po šių paskyrimų įvyko kariuomenės dalių perkėlimas į Suvalkiją. Jokiu būdu neanksčiau. Pavėlavimas turėjo reikšmės, bet ne lemiančios.
4. 294 pusl. autorius aprašo “Mažojo Seimo” posėdį, kuriame nebuvo tautinių mažumų. Supratau, kad posėdis buvo slaptas. Ten parašyta:
“Tame Seime mudu su plk. Ladyga turėjome nušviesti militarinę padėtį ir patiekti savo samprotavimus jo pritarimui gauti”.
Toliau aprašoma posėdžio eiga. Perskaičius gaunasi liūdnas vaizdas. Abudu nuėjo į posėdį visai nepasiruošę, nenagrinėję ir neįvertinę tuometinių aplinkybių. Nuėjo kaip į eilinį mitingą ar susirinkimą. Vienas reiškė savo nuomonę kitas savo. Kodėl nesusitarė? Todėl kad štabas nerinko žinių, o jeigu ir buvo surinkęs - tai jų visai nesvarstė ir neįvertino. Rezultatas buvo liūdnas. Visgi teisingesnę nuomonę patiekė autorius, plk. K. Žukas, ji buvo atmesta, matomai autoriui trūko argumentų ją paremti. Informuoti seimą reikėjo, bet tik pasiruošus ir susitarus tarpusavyje štabe. Tačiau jokiu būdu ne “pritarimui gauti”. Taip nėra daroma net demokratiškiausiose pasaulio šalyse. Tuo būdu tik suvaržoma savo veikimo laisvė. Tačiau tuomet mes visi buvome jauni ir be patyrimo. Darėme, gero — bet ne blogo Lietuvai norėdami. Šis posėdis, plk. K. Žuko knygoje aprašytas, man didelė naujiena. Apie jį Lietuvoje nieko nebuvau girdėjęs.
5. Knygoje autorius smarkiai puola K. Ladygą, buvusį armijos vadą (žiur. psl. 295-297), už pralaimėjimą prie Seinų 1920 m. rugsėjo 22 dieną. Katastrofa buvo didelė, skaudi — mes pralaimėjome. Čia mes praradome Vilnių, arba tiksliau tariant buvo išspręstas Vilniaus miesto likimas, kurį vėliau lenkai paėmė. Pateisinti K. Ladygą, kas liečia bendrai visą operaciją prie Seinų ir Augustavo miškuose, yra neįmanoma. Aš neturiu šio tikslo. Tačiau ne jis vienas čia kaltas. Kaltininkų yra daugiau, ne jis gi vienas sukūrė šią pražūtingą ir rizikingą operaciją. Knygoje patiekti plk. K. Žuko argumentai prieš K. Ladygą yra labai silpni, nes neatitinka įvykių eigą, vietomis naivūs. 295 psl. rašoma:
“Perėmęs kariuomenės vadovavimą, plk. Ladyga pradėjo kariuomenės pergrupavimą ir tuojau pastūmė mūsų dalinius nuo Juodosios Ančios pietų link per Augustavo miškus. Darė jis pergrupavimą teoretiškai, pats į savo dalinius beveik nevažiavęs, nes... neturėjo laiko. Mat, tuomet jis ruošėsi vesti žmoną”. . .
Jau esu minėjęs, kad Suvalkijoje buvo 10 pėst. pulkas ir vienas raitelių eskadronas. Lenkams traukiantis iš šio ruožo 10 pėst. pulkas užimdavo laisvas vietoves, kol dar bolševikai neatėjo. Savo judesį pirmyn 10 pėst. pulkas pradėjo liepos mėn. pabaigoje. Rugpiūčio 8 d. užėmė ir perėjo Augutavo kanalą - perkasą ir Augustavo miestą. Vykdoma buvo tai pagal bendrą oper. įsakymą visoms kariuomenės dalims kad: “...lenkams traukiantis užimti”. Šis įsakymas buvo duotas, kai dar K. Ladyga nebuvo armijos vadas. Rugp. 29-30 d. lenkai užėmė: Augustavo miškų masyvą, Suvalkus ir Seinus. Rugsėjo 2 d. mūsų kariuomenė vykdė puolimą. Šiam puolimui kariuomenės pergrupavimus vykdė jau K. Ladyga, kaip armijos vadas. K. Ladyga buvo energingas ir judrus, judresnis ir už gen. S. Žukauską. Drąsos jam galėjo pavydėti kiekvienas karys. Kai vyko Seinų karo operacijos, K. Ladyga dažnai atvykdavo į Seirijus, kur buvo II divizijos štabas. Jis taip pat dažnai atsilankydavo fronto priekinėse linijose. Aš pats tai mačiau. Taip kad ruošimasis vestuvėms, čia jokios reikšmės neturėjo ir įtakos į karo veiksmus negalėjo padaryti.
296 pusl. yra parašyta:
“Mūsų kariuomenės katastrofos dieną, rugsėjo 4 ar 5, oficiozas “Lietuva” įdėjo kronikoje tokią žinutę” (kurią autorius cituoja iš atminties): “Šiandieną Vytauto bažnyčioje kun. Tumas suteikė moterystės sakramentą mūsų gerbiamam armijos vadui plk. Ladygai ir panelei (rodos) Pauliukonytei ar Paliulytei”, (tikra-Paliulyte. K. Alš.).
Pamenu, kad ir aš skaičiau žinutę laikraštyje apie K. Ladygos vedybas, tačiau datos neatsimenu. Atsimenu tik, kad tą žinutę skaičiau būdamas Seirijuose ir kad tos vestuvės įvyko dar prieš mūsų kariuomenės katastrofą.
2 p.p. karininkų būrelis 1919 m. rugs. mėn. po kautynių ties Daugpiliu. Iš kairės 3-čias šio str.autorius plk. Itn. K. Ališauskas
Mūsų kariuomenės katastrofa įvyko rugsėjo 22 dieną. Tad jeigu vestuvės įvyko kaip kad rašo plk. K. Žukas “rugsėjo 4 ar 5” — o katastrofa įvyko rugsėjo 22 d., tad ar galėjo čia į įvykių eigą turėti įtakos “moteriškas sijonas’’. Jokiu būdu. Tačiau jeigu vestuvių ir visai nebūtų buvę ir K. Ladyga būtų buvęs pafrontėje, katastrofos vis vien nebūtume išvengė. Jos priežastys yra žymiai rimtesnės ir gilesnės.
K. Ladyga mokėjo ir sugebėdavo manevruoti karo lauke, bet buvo linkęs į labai sudėtingas ir rizikingas operacijas. Suvalkijoje jo sumanymas arba, tiksliau tariat, manevro tikslas buvo sekantis: Išeiti ir užimti tarpeklįtarp Nemuno ir vokiečių sienos riboje Augustavos - Lipskas ir čia gintis. Šią ribą (maždaug) jau buvo užėmęs 10 pėst. pulkas, rugp. mėn. pradžioje. Daugiau jėgų į šį ruožą sutelkti buvo pavėluota. Lenkai pasirodė pirmiau ir mūsų 10 pėst. dalinius, plačiai išsiskleidžiusius, nustūmė. Tai įvyko 1920 m. rugp. 28- 30 d. Tuomet K. Ladyga griebėsi priešpuolio. Jis sutelkė II diviziją. Puolimą pradėjo rugsėjo 2 d. Puolimo planą paruošė plk. Ozolis ar Ozolinš (latvis). Operacijai vadovavo II divizijos vadas plk. Grigaliūnas - Glovackis. Tačiau puolimas nepavyko ir mums teko pasitraukti. Turėjome nuostolių bet nedidelių. Operacija pasibaigė rugsėjo 5 d., nors kai kurie daliniai iš Augustavo miškų sugrįžo tik rugsėjo 7 dieną. Paskui dar vyko kaip iš lenkų taip ir iš mūsų pusės, eilė puolimų, bet jau mažesnio masto. Kalvarijoje su lenkais vyko derybos. Santarvininkai stipriai spaudė Lietuvos vyriausybę. Derybų su lenkais ir santarvininkų intervencijos rezultate, fronte stovinčios kariuomenės dalys gaudavo keistus įsakymus “sustabdyti kovos veiksmus - nešaudyti, bet ir priešo nepraleisti”. Vieną dieną karas, kitą dieną paliaubos. Situacija buvo labai neaiški, varginanti.
Lenkai rugsėjo 22 dienos puolimui sutelkė didžiules jėgas. Puolimo planą paruošė gen. Rozvadowski, lenkų generalinio štabo viršininkas. J. Pilsudskis planą priėmė ir įsakė vykdyti. Lenkų generalinis štabas visai nesvarstė klausimo “ar lietuviai atsilaikys.” Jie svarstė tik klausimą “kiek laiko užims lietuvių likvidavimas”. Lenkai puolimą pradėjo vykdyti rugsėjo 22 d. iš ryto, tačiau ne visame fronto ruože tuo pačiu laiku, vienur anksčiau kitur vėliau. Smūgis buvo nukreiptas pagal skiriamąsias linijas tarp pulkų, II div-jos bare. II div-jos vadas, ilgai nesuprato lenkų puolimo esmės, t.y. manevro. Iki 12-13 val. jis vis dar galvojo, kad tai yra tik lenkų mažų dalių vietinis puolimas. Kuomet pavakarėje paaiškėjo lenkų puolimo manevras, buvo jau vėlu ką nors daryti. Viskas vyko staiga ir labai greitai. Pavakarėje, dar saulei nenusileidus, 2 ir 8 pėst. pulkai jau buvo nelaisvėje. 5 ir 6 pėst. pulkai traukėsi. Atsilaikyti. t.y. gintis, jokiu būdu nebuvo galima, galima buvo tik paskuboms, supratus lenkų manevro esmę, pasitraukti. Tačiau nesugebėjome. Kas gi kaltas? Be abejo, kaltas armijos vadas K. Ladyga, II divizijos vadas plk. Grigaliūnas-Glovockis, dalių vadai ir jaunesnieji karininkai. Visi esame kalti, tad manau, kad ir plk. K. Žukui teks prisiimti dalį kaltės, kai ši operacija kieno nors bus smulkiai ir atydžiai išnagrinėta. Atsiminimų knygoje, pas plk. Žuką, nematyti, kad ką nors jis butų daręs, kad šios nelaimės išvengtų.
Literatūra: Polsko-litewski walki na Suwal-czyznie, dipl. plk. Smolenski. Veikalas geras, panaudoti ir lietuvių dokumentai, kurie buvo gauti iš belaisvių; Wojna s bielopoliakami, Kakurin i Mielnikow; Mariampolės grupės operacijos, Vyr. ltn. Tarasovas, Karo Archyvas 1926 m. III Tomas; Kautynės ties Kpčiamies-čiu 1920 m. rugsėjo 22-23 d. ir Baterijos žlugimas, vyr. ltn. Okulič-Kazarinas, Karo Archyvas 1926 m. III Tomas, Kova ties Gibais, Alėvytis, Karys, 1920 m. Nr. 44, 45; Laisvę Ginant, J. Petruitis.
6. Lenkų ir aliantų klastos. Vilniaus evakuacija, psl. 308-311. Šiuose skyriuose plk. K. Žukas teisingai parašė, kad Vilnių ginti “buvo beviltiška ir beprasmiška”. Gen. S. Žukauskas, tapęs armijos vadu, vietoje plk. K. Ladygos, kariuomenės dislokaciją rado tokią, kad nieko negalėjo padaryti, kaip tik įsakyti pasitraukti. Nors mėginimas gintis buvo vykdomas. Spalių 8 d. rytą, gen. S. Žukauskas davė įsakymą ginti Vilnių. Reikia manyti, kad turėjo mažai žinių apie priešo veiksmus. Tačiau tą pat dieną apie 14 val., įsakė trauktis. Susiorientuota buvo labai greitai. Kitaip būtų galėjusi įvykti katastrofa, panaši kaip ir prie Seinų, gal tik mažesnio masto. Vilnių gynė, nuo lenkų Želigovskio puolančios kariuomenės, du pėstininkų batalionai ir vienas raitelių eskadronas. Spalių 8 d. iš Vilniaus paskuboms, buvo pasiųstas dar vienas batalionas. Tad gynė viso: 3 pėst, batalionai ir 1 rait. eskadronas. Daugiau jėgų sutelkti nebuvo įmanoma. Buvo maža laiko. Tad visi priekaištai dėl Vilniaus miesto “per lengvo” atidavimo, neturi jokio pagrindo, jie - silpni. Vilnių puolė dvi pėst. brigados ir dvi raitelių brigados, su gausia artilerija. Tačiau tuomet turimomis žiniomis buvo kalbama, kad veikia trys ar keturios pėst. divizijos ir dvi raitelių brigados. Vėliau, Vilnių užėmus gen. Želigovskiui, pėst. brigados buvo gerokai sustiprintos. Kas liečia gen. Želigovskio kariuomenės žygio pradžią, reikia įnešti mažą korektūrą. Lenkai pradėjo vykdyti puolimą spalių 7 dieną. Jie priartėjo prie mūsų pagrindinės pozicijos spalių 7 d. ir sustojo, kitaip tariant užėmė išeities ribą puolimui, o spalių 8 d. puolė visų savo jėgų svoriu.
Literatūra:Kaip Želigovskis užėmė Vilnių, kpt; Waligora, Mūsų Žinynas 1931 m. N. 79, Pro Patria, Zaškevičius, Mūsų Žinynas N. 45.
7. “Širvintos — Giedraičiai” ir “Stebuklas ties Širvintomis”, psl. 322-326. Čia padarysiu daugiau citatų iš plk. K. Žuko knygos, kad tiksliai supažindinčiau skaitytoją su autoriaus mintimis, nes ginčytis teks labai daug.
“Lenkai, norėdami praplėsti busimojo plebiscito plotą, pradėjo mus pulti. Spalio pabaigoje mūsiškiai pastojo jiems kelią . . . Lapkričio 16 d. švintant, lenkai didesnėmis jėgomis pradėjo mus pulti. Keliose vietose jie buvo atmušti, bet padarė skylę gudų kuopos bare, nes ta kuopa neišlaikė ir pasitraukė. Lenkai tą skylę praplėtė ir pro ją metė savo “Tatarska jazda” — 4 kavalerijos pulkus.
Mūsų kariuomenėje pasidarė gana didelis sumišimas. Fronto kryptis pasikeitė. Vieton pietų krypties, dalys pradėjo trauktis ir savo sparnais turėjo atsiremti į Nerį ir Šventąją, kad tuo būdu pastotų lenkams kelią, žygiuoti Kauno link.
Su kariuomenės vadu gen. Žukausku susirišti negalėjau, jis kažkur dingo. . . Mes Kaune manėme, kad jis kur nors Ukmergės rajone, o fronte buvo užtikrinti, kad jis iš Kauno tvarko naujus pergrupavimus susidariusiam pavojui pašalinti.
Lapkričio 18 d. vėlų vakarą apie 12 val. iššaukė mane į štabą operacijų skyriaus viršininkas mjr. Šumskis. Nuvykęs į štabą, gavau tuojau kalbėti su Panevėžio komendantu kpt. Chodakausku, kuris man štai ką pranešė:
Į Panevėžį skambino Utenos komendantas, su kuriuo turi ryšį 7 pulko bataliono vadas. Tą batalioną lenkai atkirto nuo pulko. Dabar lenkų kariuomenės masė nuo jo yra per 10-12 klm., jų kavalerija nužygiavo Kovarsko link. Ką jam daryti? Įsakiau Panevėžio komendantui, kad jis jokiu būdu nenustotų nuolatinio ryšio su Utena ir tuo batalionu. Išnagrinėjome su mjr. Šumskiu fronto padėtį, kur dabar gali būti7 pulko dalys ir vadas.
Iššaukiau kpt. Chodakauską ir per jį daviau atkirstam batalionui įsakymą per tam tikrus kaimus į šiaurę nuo Širvintų miestelio tuojau pradėti žygiuoti. Per naktį, mūsų apskaičiavimu, tas batalionas turėjo savo pulką pasiekti.
Išklausęs mano įsakymo, kpt. Chodakaus-kas paklausė, ar nereikia apie susidariusią padėtį pranešti gen. Žukauskui?
—O kur jis? — paklausiau.
— Rokiškyje, pas grafą Pzezdiezkį medžioja... Mane lyg perkūnas trenkė.
Tokiu laiku, kai kiekvienu momentu buvo galima laukti priešo puolimo, kariuomenės vadas rado laiką medžioti nieko nepranešęs nei man, nei štabo viršininkui. Pasirodė, kad jis tenai jau trečią dieną medžioja, o čia mūsųkariuomenė kraują lieja ir beviltiškai kaujasi su daug stipresniu priešu!
Žinoma, įsakiau kpt. Chodakauskui tuojau susirišti ir su Rokiškio komendantu, kuris mano vardu praneštų gen. Žukauskui, kad jis kuo skubiausiai vyktų į Ukmergę.”
Toliau skyriuje “Stebuklas ties Širvintomis” plk. K. Žukas Širvintų kautynes taip aprašo: “O buvo taip: 7 pulko bataliono vadas vyr. Itn. Balnas, gavęs mano įsakymą ir kryptį, tuojau pradėjo žygiuoti. Naktis tamsi, lyja rudeninis šaltas lietus, keliai pabjurę. Batalionas turėjo žygiuoti greit, bet atsargiai, kad nesusitiktų su didesnėmis lenkų jėgomis.
Besiartindamas prie Širvintų, į šiaurę nuo jų, batalionas užklupo Želigovskio štabą ir patį Želigovskį. Kilo didelė lenkų panika. Jie metėsi bristi per upę, kad nepatektų lietuviams į nelaisvę. Paspruko Želigovskis ir joštabas, bet savo kariuomenei davė įsakymą tuojau trauktis.
Kai prašvito, mūsų kariuomenės dalių žvalgyba pamatė, kad lenkai masėmis traukiasi
Iš ryto, lapkričio 19 d. Ukmergėje atsirado gen. Žukauskas. Važiuoti automobiliu jis turėjo per Panevėžį. Jis žinoma, tuojau davė įsakymą vyti priešą.”
Toliau autorius aprašo, apie galimybę atsiimti Vilnių po šių kautynių ir apie “kontrolės komisijos” veiklą sustabdyti kovas.
Taip knygos autorius, plk. K. Žukas, pavaizdavo Širvintų kautynes, gen. Žukauską ir I-mos divizijos štabą - kuriam jokios reikšmės nesuteikė per šias kautynes. Man kaip šių kautynių dalyviui teko nuliūsti perskaičius šitą.
(Bus daugiau)
