DIDĮJĮ INVALIDŲ GLOBĖJĄ PRISIMENANT
B. TVARKŪNAS
LIETUVOS LAISVĖS KOVŲ INVALIDAS
Š.m. rugsėjo mėn. 15 d. sukanka 5 metai, kai mirė a.a. gen. V. Nagius-Nagevičius, didis invalidų globėjas. Čia noriu sustoti ties jo nuopelnais besirūpinant invalidų reikalais.
1919 m. gruodžio mėn. 29 d. Lietuvos vyriausybės atsišaukimas, kviečiąs savanorius stoti į kariuomenę Motinos Tėvynės gintų, žaibo greitumu sklido visame krašte ir jau pirmomis 1919 m. sausio mėnesio dienomis drąsus savanoriai iš visų Lietuvos vietų būriais traukė į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Jau sausio pradžioje jie stojo kovon su į Lietuvą besiveržiančiais bolševikais, kovo m. pastojo kelią lenkams ir rudenį bermontininkams. Tos didvyriškos kovos pašalino Lietuvai grėsusius pavojus ir užtikrino ramų valstybės atstatymo darbą. Tačiau Laisvės kovos pareikalavo ir daug aukų. Daugybė savanorių žuvo kovoje su priešais ar mirė nuo žaizdų, o kiti Tėvynės laisvei paaukojo savo sveikatą, likdami invalidais. Iš ligoninių skirstėsi kas sau su medinėmis kojomis, lazdomis, ramentais, be rankų, akli ir šiaip Įvairiai sužaloti.
Prieš invalidų akis atsistojo didelis klausimas: kur gi dabar eiti, kas daryti? Kam gi reikalingas besveikatis, nedarbingas žmogus? Tai tik našta savo šeimai ir visai tautai. Lietuva dar vos tik kėlėsi iš Didžiojo karo griuvėsių nuniokota ir vokiečių okupacijos išvarginta. Ir prie geriausių norų ji negalėjo veiksmingai padėti tiems, kurie dėl jos laisvės prarado savo sveikatą. Didžia dalimi invalidams teko patiems rūpintis savo artimiausia ateitimi. Jie vieni, be kitų pagalbos, nebuvo pajėgūs. Tačiau atsirado žmonių, kurie užjautė sunkią invalidų dalią ir ištiesė savo pagalbos ranką. Vienas iš pirmųjų buvo Lietuvos Karo Sanitarijos Viršininkas, generolas Vladas Nagevičius. Jo rūpesčiu 1921m. sausio mėn. 22 d. Kaune įsteigtas Karo Muzėjus, kuriame pasiryžta tinkamai pavaizduoti ir Lietuvos laisvės kovas. Dar tais pačiais metais Karo Muzėjaus sodelyje pastatytas paminklas žuvusiems Nepriklausomybės kovose pagerbti.
Gen. Nagevičiaus sumanymu, prie Karo Muzėjaus priglausta visa eilė Lietuvos laisvės kovų invalidų, kurie dirbo muzėjuju ir kasdien atlikdavo įspūdingas žuvusiems pagerbti ir vėliavų (valstybinės, tautinės ir Vyčio Kryžiaus) pakėlimo ir nuleidimo apeigas. Tuo būdu bent dalis invalidų buvo priglausta. Tie invalidai buvo lyg gyvieji paminklai, liudiją visiems muzėjaus lankytojoms ir praeiviams apie Lietuvos laisvės kovas, kurios dar nebuvo pasibaigusios. Dar 1923 m. nemaža invalidų tebesigydė ligoninėse, ypač Karo Ligoninėje.
Invalidams besirūpinant savo padėties pagerinimu, kilo sumanymas susiorganizuoti į broliją. Ir 1923 m balandžio mėn. 23 d. įvyko pirmasis Lietuvos laisvės kovų invalidų suvažiavimas. Prie to suvažiavimo sėkmingumo labai daug prisidėjo ir gen. Nagevičius. Jo rūpesčiu invalidai iš ligoninių buvo sugabenti į suvažiavimą, kuris įvyko Seimo rūmuose. Čia ir buvo įsteigta Lietuvos Karo Invalidų Vyčių Brolija, vėliau pavirtusi Lietuvos Laisvės Kovų Invalidų Draugija.
Gen. Nagevičiaus globą invalidai ypačiai pajuto 1924 m. susiorganizavus Karo Invalidams Šelpti Komitetui, kurio tikslas buvo teikti visokiariopą pagalbą karo invalidams ir jų šeimoms. Komitetas buvo tiesioginėje krašto apsaugos ministerio žinioje, o jo pirmininkas buvo skiriamas Valstybės Prezidento. Šio komiteto pirmininku visą laiką iki pirmosios bolševikų okupacijos, buvo gen. Nagevičius. Pirmiausia jo rūpesčiu buvo įsteigtas invalidams bendrabutis, pradžioje Karo Ligoninėje, paskui Vytauto prospekte, Žaliajame Kalne (priešais Saulės rūmus), Šančių kareivinėse ir pagaliau priešais Karo Muzėjų, Donelaičio g. 37a, kur buvo nupirktas sklypas su mediniais namukais. Vėliau čia pastatytos dirbtuvės ir du gyvenamieji namai invalidams. Juose gyveno Laisvės kovų invalidai, tarnaują Karo Muzėjuje. Be to, prie gatvės pastatyti didžiuliai Karo Invalidų Namai, kuriuose buvo įrengti butai. Pelnas iš butų nuomos ėjo Komitetui. Komitetas Laisvės al. 18 turėjo savo krautuvę. Daug pajamų gaudavo Komitetas iš savo dirbtuvių. Pvz. siuvykloje buvo siuvamos uniformos karininkams, geležinkeliečiams, paštininkams ir kt. Kepurių dirbtuvėje buvo gaminamos uniforminės kepurės. Graverių dirbtuvėje buvo gaminamos sagos ir visokie kiti uniformoms priklausą ženklai visai Lietuvos kariuomenei. Ortopedinėje dirbtuvės dirbta invalidams protezai, specialūs batai ir kt. Tos visos dirbtuvės tūrėjo didelės reikšmės visai eilei invalidų, kurie čia buvo išmokę amato ir patys gaudavo neblogą atlyginimą. Iš invalidų tarpo atsirado gerų siuvėjų, graverių, ortopedininkų ir kitokių amatininkų-specialistų. Pavyzdžiui, siuvykloje iš 60-65 siuvėjų dirbo 5 invalidai, graverių dirbtuvėje iš 15 graverių buvo 10 invalidų, ortopedinėje dirbtuvėje iš 5 orpedininkų buvo 3 invalidai ir t.t. Iš viso dirbtuvėse dirbo iki 100 darbininkų, iš kurių gerai apmokamą darbą turėjo apie 20 invalidų. Žodžiu, kas tik galėjo ir norėjo turėjo geras sąlygas išmokti amato ir dirbti.
Be to, Komiteto, ypač gen. Nagevičiaus rūpesčiu, nemaža invalidų gavo darbo Valstybės Monopolyje įvairiose Lietuvos vietose. Prireikus, invalidams būdavo duodamos pašalpos pinigais, drabužiais, darbo įrankiais, jie būdavo aprūpinami protezais ir kitokiais ortopediniais prietaisais. Pagaliau Komitetas teikdavo invalidams visokių patarimų, tarpininkaudavo gauti pensijas, žemės ir t.t.
Daug rūpintasi invalidų ir jų vaikų švietimu. Gen. Nagevičius įsteigė invalidams skaityklą kurioje buvo daug laikraščių, žurnalų ir knygų. Čia buvo ir radijo aparatas. Skaitykla kartu buvo ir poilsio vieta. Prie skaityklos veikė ir užkandinė. Invalidams buvo suorganizuota vakarinė mokykla. Čia nemaža invalidų prasimokė ir galintieji dirbti gavo darbo įstaigose.
Gen. Nagevičiaus rūpesčiu suorganizuoti ir kanklininkai. Išsikviestas senas kanklininkas Puskunigis mokė invalidus kankliuoti. Buvo sudarytas ir kanklininkų orkestrėlis, kuris koncertuodavo įvairių iškilmių metu ne tiktai Kaune, bet išvykdavo ir į kitus Lietuvos miestus. Tuo būdu buvo prisidėta prie kanklių muzikos atgaivinimo.
Ponios Nagevičienės sumanymu invalidų vaikams buvo įsteigtas Vaikų Darželis, kur vaikai būdavo aprūpinami ir užkandžiais. Vaikų Darželis rengdavo ir Kalėdų Eglutes.
Žodžiu, Lietuvos laisvės kovų invalidąją susilaukė iš gen. Nagevičiaus visokeriopos paramos, nelaimėse paguodos ir, apskritai, tėviško rūpinimosi. Tai buvo tikrasis invalidų tėvas, kuris visą savo gyvenimą Nepriklausomoje Lietuvoje ir čia tremtyje iki pat savo mirties kartu su invalidais gyveno jų džiaugsmų prošvaistėmis ir varganomis dienomis. Invalidai lenkia galvas prieš savo didįjį geradarį ir globėją.
