ŠIEMET “KARIUI” 40 METŲ
ST. BUTKUS.
Kai tik pradėjo kurtis Lietuvos kariuomenė, tuoj pat atsirado būtinas reikalas turėti karių laikraštį. Jau 1919 m. sausio mėn. pradėta rūpintis. Iškart buvo pageidavimų leisti kariams dienraštį, bet greit tos minties atsisakyta. Priežastis paprasta: dienraščiui leisti trūks bendradarbių.
Dar kariams nepradėjus laikraščio leisti, Kareivių Prietelių Draugija, vadovaujama karo kapeliono kun. Bumšos, užsimojo kariams leisti laikraštį. Tai nepatiko kariams, kad civiliai asmens kištųsi į karių reikalus. 1919 m. gegužės 22 d. Krašto Apsaugos Ministerijos Literatūros Skyrius išleido pirmąjį “Kariškių žodžio” numerį. Jis buvo savaitinis ir tokiu pasiliko visą laiką. Tik 1939-1940 m. trumpą laiką buvo leidžiamas tris kartus per savaitę.
“Kariškių žodžio” nr. 1 suredagavo Literatūros Skyriaus viršininkas karininkas Petras Ruseckas, senas prityręs žurnalistas. Toliau jį redaguoti perdavė karininkui Vytautui Steponaičiui.
Nors ir savaitiniam laikraščiui, iškart trūko bendradarbių. Laikraštis buvo bendras ir karininkams, ir kareiviams. (Tik vėliau, kada karininkams pradėjo leisti kitus leidinius, “Kariškių Žodis”, vėliau pavadintas “Karys”, liko kareiviams). Žinoma, pirmieji bendradarbiai buvo iš karininkų tarpo, bet netrukus, kada laikraštis pasiekė kariuomenės dalinius fronte ir įgulose, atsirado bendradarbių ir iš kareivių tarpo.
Savo laikraštį kariai pamilo. Ypač fronte jo labai laukdavome. Tik gaila, kad fronte jo trūkdavo. Kitų numerių visai negaudavome. Išgraibstydavo anksčiau, negu pasiekdavo apkasus. Kada pasiuntinys iš apkasų vykdavo į batalijono ar pulko štabą, tai mūsų frontinių būdavo griežčiausias įspėjimas nepamiršti ir pareikalauti “Kariškių žodžio”. Bet kartais imdavo ir grįždavo tuščiomis-jau nebebuvo štabe.
1920 m. atgavus Vilnių “Kariškių Žodis” taip pat buvo persikėlęs į Vilnių. Tačiau tik vieną numerį senojoj sostinėj teišleido. Lenkams iš naujo užėmus Vilnių, “Kariškių Žodis” vėl grįžo į Kauną. Čia tuojau pat pakeitė savo vardą. Vietoj “Kariškių žodžio” buvo pavadintas “Karys”. Tai nebuvo naujas laikraštis, bet tas pats. Eilinė numeracija ir toliau buvo tęsiama senoji “Kariškių žodžio”. Kalbininkų buvo pripažinta, kad žodis kariškis yra netaisyklingas. Turi būti sakoma karys. Tai ir karių laikraštis pakeitė savo vardą. Drauge ir sutrumpino.
“Karys” pergyveno blogų ir gerų dienų. Buvo metai, kada “Karys” visai buvo suliesėjęs ir turinio, ir puslapių, ir tiražo atžvilgiu. 1926-1927 m. buvo patys liesiausi. Tiražas vos 1200-1500 egz. neįdomaus ir menko valdinio laikraščio. Taip pat menkas buvo ir prieš tai -1923-1925 m.
1928 m. “Karys” pradėjo tobulėti visais atžvilgiais. Tiražas taip pat pakilo. “Karys” buvo išrašytas į pradžios mokyklas, gimnazijas ir kitas mokyklas. Pasidarė jau nebe valdinis laikraštis. Be karių, plito į mokyklinį jaunimą. Tuo būdu reikėjo ir turinį gerint. Greit ir mokyklinis jaunimas “Karį ” pamilo. Mjr. Juozas Balčiūnas Juozas Švaistas paskirtas redaktoriumi pradėjo smarkiai gerinti “Kario” turinį. Paskirtas augštesnioms pareigoms, “Kario” redagavimą perdavė ltn. Simui Urbonui (vėliau kapitonas). Kpt. Urbonas visa siela kibo į darbą. Jis padarė visai gražų, įdomų ir visiems patrauklų laikraštį. “Karys” pasidarė populiarus netik karių tarpe, bet ir viso jaunimo, net mergaičių ir moterų tarpe. “Karys”, jau buvo ne vien kareivių, bet viso Lietuvos jaunimo karinės minties laikraštis. Įdomūs kariniai atsiminimai, apysakos, pasakojimai, gražūs paveikslai, narsiųjų Lietuvos karių kovos žygių aprašymai kiekvieną traukė skaityti “Karį”. 1940 m. “Kario” tiražas siekė jau 33,000 egz. “Spindulio” spaustuvei įsitaisius giliaspaude spausdinti mašinas, “Karys” pirmasis pradėjo savo 8 (4 pirmuosius ir 4 paskutiniuosius) daugiausia paveiksluotus puslapius spausdinti giliaspaude. Paprasta spauda spausdino tik viduriniuosius, mažiau paveiksluotus puslapius.
Kad “Karys” pasidarė gražuolis, buvo nepatenkintų pačiame Kariuomenės Štabo Spaudos ir Švietimo Skyriuje, kuris buvo “Kario” leidėjas. Pamenu vieną pulkininką, amžiną bumbeklį. Grauždavo ir grauždavo redaktorių kpt. S. Urboną, kad jis daug lėšų suvartoja “Kariui” gerinti. Redaktorius tylėdavo ir užsispyręs darydavo savo. O gerinti galėdavo nes augštesnieji viršininkai palaikydavo redaktoriaus pastangas. Skyriaus viršininkas plk. J. Šarauskas suprato gero laikraščio naudą jaunimo auklėjimui ir redaktorių palaikydavo.
Rusai, okupavę Lietuvą, 1940 m. liepas 5 d. “Karį” likvidavo. Jo vietoje išleido “Karių Tiesą”, o vėliau ir ją likvidavo. Išleido visai menkutį “Raudonarmietį,” kuris ėjo Kaune, o vėliau Vilniuje iki 1941 m. birželio mėn. -rusų ir vokiečių karo pradžios. “Kariu” grožėjosi ir bolševikai. Vyriausias “Karių Tiesos” redaktorius J. Pajaujis (partinis komunistas) stengėsi savo dienraštį kiek galima gerinti, kad jis būtų puošnesnis už tuo laiku kitus. Dėjo daugiau paveikslų ir verstinių rašinių. Per savaitę kartą išleisdavo ir paveiksluotą priedą. Buvo pardavinėjamas ir gatvėse. Laikraščių pardavėjai vaikai “Karių Tiesos” parduodavo daugiau, negu partijos organo “Tiesos” ir kitų. Vyr. redaktorius vis nuolat kaldavo technikiniam redaktoriui: “Leiskime gražesnę “Karių Tiesą”. Neužsileiskime buvusiam gražiajam “Kariui”.
Tačiau “Karių Tiesos” gražinimas nepatiko komunistų partijai ir atvykusiems rusams poli-trukams. Kartą vienas politrukas vyr. redaktoriui prasitarė: “Neilgai galėsite leisti tokį laikraštį. Maskva nesutiks, kad provincijos laikraštis būtų puošnesnis už visos raudonosios armijos organą.” O partijai nepatiko, kad jis skaitytojų daugiau perkamas, negu partijos “Tiesa”.
Vokiečiams okupavus Lietuvą, kpt. S. Urbonas pradėjo rūpintis atgaivinti “Karį”. 1941 m. vasarą pradėjo žygius, ir tik Kalėdoms galėjo išleisti pirmąjį numerį. “Kario” atgaivinimo reikalas pajudintas iš Vilniaus, ėjo pro Kauną, Rygą į Berlyną. Karo metu “Karys” buvo leidžiamas Vilniuje jau nebe žurnalo, bet laikraščio formato. Popieriaus gaudavo tik 40,000 egz. spausdinti. Ir visus išplatindavo. Kartą trumpą laiką buvo gauta popieriaus 80,000 egz. Ir tiek išplatino. Visi egzemplioriai būdavo išperkami. “Karį” vėl pamėgo tauta, nes jame matė Nepriklausomybės tęsinį.
“Karys” turėjo dvi cenzūras: Vilniuje vokiečių komendantūroje ir Kaune SS vokiečių policijoje. Biauriausia cenzūra būdavo Kaune. Susisiekimas būdavo sunkus. Dažnai būdavo ir taip. Laikraštį jau pradedi spausdinti, o dar negrįžta kareivis su cenzūra iš Kauno. Kai grįžta, jau pusė “Kario” būna atspausdinta. Žiūri, cenzūros išmestas koks nors eilėraštis arba rašinys. Arba sakiniai iš rašinio. Daugiausia būdavo išbraukiami eilėraščiai, nes ten daugiausia pareikšdavo Nepriklausomybės idėjų.
Nenusimindavome. Atsargoje turėdavome cenzūros leistų eilėraščių ir rašinių. Mašinas sulaikydavome, cenzūros išbrauktus dalykus išimdavome, o įdėdavome iš atsargos cenzūros leistus. Ir vėl spausdindavo. Cenzūrai “nešvarius” egzempliorius nesunaikindavome, bet atskirdavome ir išsiuntinėdavome kariams į frontą, visuomenei į kaimus ir mažesnes vietoves, kur vokiečių gestapo akis negalėtų pastebėti. O į Vilnių, Kauną ir kitus didesnius miestus siuntinėdavome cenzūros atžvilgiu tvarkoje išleistus egzempliorius. Tokių dalykų būdavo gana dažnai ir per visus 3 metus vokiečių gestapas neprisikibo. Spaustuvės darbininkai buvo solidarūs su redakcija ir neišsiplepėdavo.
Biauriausias cenzorius buvo Kaune, tarnavęs vokiečių SS policijos tarnyboje. Buvęs Lietuvos kariuomenės majoras. Ko vokiečiai neišbraukdavo— jis išbraukdavo. Braukdavo ne tik vokiečiams nepageidaujamus dalykus, bet kartais ir savo asmeniškais sumetimais.
Sakysime! Mirė plk. ltn. St. Kuizinas, buvęs “Kario” redaktorius. Į “Karį” įdėjome nekrologą apie jį. Kauniškis cenzorius jį išbraukė. Turiniu visai nekaltą rašinėlį. Pasipiktinome su redaktoriumi. Rašinėlį pasidėjome ir laukėme
KARIO Red. Kolegijos nariai, Nepriklausomoje Lietuvoje; viršuje iš k.: plk. Itn. Gražulis, gen. št. plk. Itn. Raštikis, gen. št. mjr. Dulksnys; apačioje iš k.:, mjr. Daukšys, mjr. Kraunaitis, kpt. Česonis
progos. Ji greitai atėjo. Kauniškis cenzorius išvyko atostogų. Jo vietoje buvo paskirti du vokietukai puskarininkiai. Vėl įdėjome į “Karį” nekrologą apie plk. Itn. Kuiziną ir vokietukai jį praleido - neišbraukė.
Gerai nujautėme, kad grįžęs iš atostogų cenzorius pasius ir pradės kibti prie redaktoriaus. Pasiruošėme jo puolimus atremti. Apie a.a. plk. ltn. St. Kuiziną ilgesnį nekrologą buvo įsidėjęs ir Kaune leidžiamasis dienraštis “Ateitis”. Prie visų raštų pridėjome ir tą “Ateities” numerį.
Grįžęs cenzorius peržiūrėjo visus be jo išleistus “Kario ” numerius. Rado ir apie a.a. Kuiziną. Užpyko ir redaktoriams pareikalavo kad jam atsiųstų tą “Kario” numerį, kur apie a.a. Kuiziną rašoma, ir tą rankraštį. Pasiuntėme, pridėję “Ateitį” ir aplink apibraukę nekrologą. Cenzorius, patikrinęs, kad ant rankraščio yra vokietukų pasirašyta ir leista spausdinti ir beto dar, “Ateitis” irgi apie a.a. Kuiziną rašo, nusiramino. Nebekibo.
Kartą redaktorius reikalais nuvyko pas cenzorių, kuris užsipuolė, kad “Karys” rašo vien tik prieš bolševikus. O prieš amerikiečius, anglus ir prancūzus nieko nerašo. Juk ir šie yra Vokietijos priešai. Redaktorius pasiteisino, kad niekas neparašo prieš vakarinius priešus. O pati redakcija neturi laiko rašyti.
Na, netrukus ir gauname paties cenzoriaus parašytus du rašinius prieš vakarinius Vokietijos priešus. Abu labai silpni. Bet teko įdėti ir dar honorarą (atlyginimą) sumokėti. Skaitytojai aiškiai nujautė, kad redakcija ne savo noru tai įdėjo.
Vėliau pastebėjau, kad ir Kauniškis cenzoris pradėjo mažiau braukti. Būdavo tokių sakinių, kurie vokiečiams nepatiktų, bet praeidavo. Galvoju, kas čia yra kad cenzorius sušvelnėjo. Kartą patikrinau rankraščius, siunčiamus cenzūrai. Jie būdavo verčiami į vokiečių kalbą. Redakcija turėjo dvi vertėjas. Rankraščiuose vokiečių kalba nepastebėjau tų vokiečiams nemielų sakinių. Jie neišversti ir praleisti. Vieną vertėjų panelę, užsipuoliau, kad tokiu darbu gali redakcijai sudaryti nemalonumų. Vertėja nusijuokė ir prisipažino, kad tyčia tai daranti. Nujaučianti ką brauks. Jeigu reikės atsakyti, tai kaltę prisiims ji - vertėja. Kaikada moterys drąsesnės už vyrus. O cenzorius, matyt, išspausdinto “Kario” neperskaitydavo.
Tiesa, ir patys redaktoriai, taisydami rankraščius, dažnai praleisdavo tokius sakinius, gerai nujausdami, kad cenzorius juos nubrauks.
— O gal kartais praeis, — galvodavo. — Jeigu cenzoriui iš po išgėrimo galva skaudės.
Mat, cenzorius mėgdavo gerai išgerti. Kada galva skauda, kojos dreba ir bendrai silpna — būdavo nebe toks atidus rankraščius cenzūruoti.
“Karys” be savo tiesioginio darbo, priimdavo ir aukas bei laiškus lietuviams kariams, kovojantiems Rytuose prieš bolševikus. Nemaža prisiųsdavo į “Karį” šiltų pirštinių, kojinių ir kitokių dovanų. Na, o laiškų krūvomis ateidavo. Daugiausia rašydavo jaunimas, ypač moksleiviai. Na, labiausiai mergaitės. Visas adresas būdavo: Nepažįstamam kariui. Vieni atnešdavo patys į redakciją, o toliau gyvenantieji paštu siųsdavo. Adresą užrašydavo irgi trumpai. Tik: Nepažįstamam kariui. Tokius laiškus Lietuvos paštai atsiųsdavo į Vilnių, o Vilniaus paštas atiduodavo “Kariui”.
“Karys” nei dovanų, nei laiškų nesiųsdavo vokiečių lauko paštu. Dažnai lietuviai kareiviai atvykdavo į Vilnių tarnybos reikalais. Jie užeidavo ir į “Kario” redakciją. Jiems ir būdavo įteikiama dovanų ir laiškų parvežti savo batalijono kareiviams. Tokiu keliu laiškai, aišku, išvengdavo vokiškosios cenzūros. O laiškai būdavo patriotiški, mintys aiškiai nukreiptos prieš bolševikus ir vokiečius. Iš Rytų atvykę kareiviai kartais paprašydavo “tokių mažų slaptų laik-raščiukų.” Vadinas, lietuvių pogrindyje leidžiamų. Vienas redakcijos narys V.R. tokių laikraštėlių atsinešdavo į redakciją pilną portfelį, bet ar jis jais aprūpindavo kareivius ar ką kita, žinoma, nesidomėjome.
Buvo žygių išprovokuoti “Karį”. Vieną dieną apilsęs apdusęs įlekia į mano kambarį redakcijoje gerai man pažįstamas A.P. Jo kalbos pirmoji įžanga buvo:
— Butkau, tu buvai savanoris kūrėjas, nebijojai kovoti dėl Lietuvos laisvės, o dabar kaip, ar dar nebyra pelenai iš...?
Pastačiau akis: — Nesuprantu tavo žodžių! — atsakiau.
— Vadinas, ar dar nebijotum kovoti dėl Lietuvos.
Pagaliau išsiaiškinam. Jis man papasakoja, kad jų grupė ryžtasi leisti slaptą laikraštėlį prieš vokiečius. Kviečia mane ir kitus redakcijos narius bendradarbiauti. Prašo nurodyti lietuvį spaustuvės darbininką, kuris sutiktų slaptai surinkti tokį laikraštėlį.
Šį tipą gerai pažinojau. Buvo Nepriklausomos Lietuvos saugumo tarnautojas. Bolševikams Lietuvą užėmus, tarnavo “Karių Tiesos” redakcijoje. Rodos, komunistas partietis Zimanas, “Tiesos” redaktorius, jį rekomendavo į tarnybą. Buvo judrus ir greit įgįjo bolševikų pasitikėjimą. Kartą apilsęs, apdusęs iš kažkur atbėgo ir kritęs į kėdę prašniokštė: “Man dabar kelio atgal nebėra. Jeigu reiktų, tai ginklu ginčiau dabartinę santvarką.” Karui prasidėjus vis dėlto nebėgo į Rusiją, bet pasiliko Vilniuje ir tarnavo vokiečių policijoje vertėju.
Kadangi A.P. nepasitikėjau dar “Karių-Tiesoje” tarnaujant, tai dabar ypač jis man pasirodė įtartinas. Juk tai gali būti profesionolas žvalgybininkas. Atsisakiau prisidėti prie jo siūlomos talkos ir nurodyti lietuvį spaustuvės darbininką. Tarp tikrai lietuviškų patriotiškų pogrindžio laikraštėlių, provokacijos sumetimais buvo leidžiami užsimaskavę lietuviška kauke bolševikų ir vokiečių tokie pat laikraštėliai. Norėjo klaidinti lietuvį patriotą. O gal A.P. ir norėjo mus įtraukti į vieną jų.
Nieko nepešęs iš manęs nubėgo pas vyr. redaktorių kpt. S. Urboną. Šis žinodamas kad A.P. gerai man pažįstamas, palikęs savo kambaryje “svečią”, atbėgo pas mane pasiteirauti apie jį. Patariau su juo nieko nekalbėti ir greičiau pašalinti iš kambario. A.P. nieko nepešęs išdūlino savo keliu.
Vokietijoje būnant ir dabar niekur neteko girdėti apie A.P. Matyt, liko Lietuvoje ir vėl mokėjo prisitaikyti.
Traukiantis iš Vilniaus, dar vienas “Kario” numeris 1944 m. vasarą buvo išspausdintas Kaune, Varpo spaustuvėje. Būnant Suvalkijoje, hektografu buvo išspausdintas “Žygio Karys”. Spausdino lietuvių karo invalidų dalinys. Kitas “Žygio Karys” numeris buvo išspausdintas Rytprūsių miškuose, taip pat karo invalidų (Sveikstančių kuopos) hektografu. Išspausdinti egzemplioriai buvo išdalinti pražygiuojantiems lietuviams kariams.
Toliau dar 1944 m. rudenį, kpt. S. Urbons pastangomis “Karys” vėl atgijo Berlyne, spaustuvėje spausdinamas. 1945 m. vasario mėn. persikėlė į Veimarą ir ėjo iki 1945 m. pavasario.
Rodos, jau “Karys” nebeatgis. Bet kur tau! 1950 m. lapkričio men. “Karys” atgijo jau Amerikoje mėnesiniu žurnalu. Radakcija buvo Great Neck, kiek už New Yorko, o spausdino Brooklyne. Dabar ir redakcija ir spausdina Brooklyne.
Šiemet gegužės mėn. 22d. suėjo 40 metų, kai išėjo pirmasis “Kario” numeris. Pasirodo, kad šis mūsų veteranas daug išgyveno laimingų ir sunkių dienų. Drauge nešė sunkią lietuvio kario buities naštą.
