ANTROJI PASAULINI KARĄ PRANCŪZIJA PRALAIMĖJO 1936 METAIS
K. M. JUOZAS ŠARŪNAS
Liūdno likimo ištikti, mes, ypač Lietuvos kariuomenės buvę kariai, skaitydami kiekvieną spaudoje pasirodančią istorinės vertės žinelę, vis jieškome priežasties, kodėl Prancūzija, kurią mes skaitėme galinga valstybe, kur nemažas skaičius ir mūsų karininkų baigė karo akademiją, taip greitai pralaimėjo prieš Vokietiją. Visais istoriniais dokumentais pasiremiant, jau galima tvirtinti, kad gen. Gamelenas, buvęs vyriausia Prancūzijos kariuomenės vadas, karą pralaimėjo jau 1936 metais.
Gen. Gamelenas buvo filosovo Henri Bergsono (Lenkijos žydo) filosofijos šalininkas, gerbėjas, dėl ko jo karinė ir politinė kūryba sumenkėjo. Būdamas ne ambicingas žmogus, skeptikas, karingumo netekęs karys, negalėjo išnešti toli siekiančių ir rizikingų sprendimų. Atsakomybę mėgo uždėti ant politikų pečių. Buvo vienas iš kariuomenės vadų tarpo, kuris tenkinosi ir tik pildė politikų pageidavimus. Neturėjo pareigos jausmo ir griežto pasipriešinimo net tokioms politikų direktyvoms, kurių pildymas — jo paties įsitikinimu — net kenkė valstybės saugumui. Su ramia širdimi sutiko karines vadovybes pavesti civiliniams, kurie parinko net laiką pradėti karą. Veltui gen. Gamelenas dėl jam po karo primestų apkaltinimų, savo trijų tomų apologijoje, stengėsi pasiteisinti augščiau visko iškeldamas civilinę vyriausybę.
Aiškiai yra konstatuojama, kad Prancūzija pralaimėjo karą 1936 m. kovo mėn. 7 d., bet ne 1938 m. rugsėjo mėn. 33 d. Miunchene. Nuo 1935 — 1939 m. Prancūzijos ambasadorium Varšuvoje buvo p. Noel, kuris duoda pakankamai aiškius įrodymus, kad nurodytų metų kovo mėn. 7 d. pas jį buvo atvykęs Lenkijos užs. reikalų ministeris Beckas, kuris savo vyriausybės vardu, Prancūzijos draugingos valstybės atstovui pareiškė: Jei, sulaužydama sutartį, Vokietija bandys įvesti kariuomenę į demilitarizuotą Pareinio kraštą ir tą faktą Prancūzija paskaitys už casus belli, tai Lenkija, kaip Prancūzijos sąjungininkė, pagal susitarimą, tuojau ją parems ginklu.
Gen. Gamelenas patvirtino, kad Prancūzija, o tuo labiau su Lenkijos pagalba, menkas vokiečių kariuomenės dalis galėjo labai greit priversti pasitraukti, gal net ir be visiško kraujo praliejimo. Kaip šiandien jau žinome, Hitleris spekuliavo Prancūzijos nuolaidomis. Jis buvo pasiruošęs duoti įsakymą grįžti atgal, jei Prancūzija būtų griebusi ginklą. Tuo laiku kaip tik artėjo rinkimai į Prancūzijos parlamentą. (Mes dabar jau esame įsitikinę, kad demokratinėse šalyse prieš rinkimus visi, net ir svarbieji reikalai, atidedami į šalį). Anglija bet kokia kaina stengėsi išlaikyti taiką. Gi gen. Gamelenas tvirtino, kad jis būtų peržengęs savo kompetencijos ribas, jei savo nuomonę būtų primetęs politikams.
Prieš 1914 m. Belgija buvusi neutrali, po katastrofos, Versalio sutartimi, pasidarė nebe-neutrali. Ji susitaria su Prancūzija ir Anglija veikti bendrai prieš vokiečių bandymus revanšuotis. Savo politinę veiklą sustiprina ir karinėmis sutartimis. Matydama, kad Prancūzija ir Anglija kaskart daro nuolaidas Vokietijai, su jų sutikimu atsipalaiduoja nuo visų įsipareigojimų, nes jos vyriausybė pradėjo abejoti Prancūzijos ir Anglijos appeasemento politika, manydama, jog sprendžiamuoju momentu kad sulaikius Vokietijos ekspansiją, padarys jai dar didesnių nuolaidų.
Hitlerio diplomatai įtikinėjo belgus, kad jiems ir plaukas nuo galvos nenukristų, jei jie atsisakytų visų susitarimų ir įsipareigojimų Prancūzijai ir Anglijai. Vokiečiai įtikinėjo belgus, kad, jeigu ir įvyktų karas, jie nepakartotų žygio per Belgiją į Paryžių, ir, kad ateityje gerbtų Belgijos neutralumą. Tuo remiantis, belgai, kaip prancūzai ir anglai, pacifistiniai nusiteikę, pasiskelbė grynai neutralia valstybe.
1935 m. gegužės 2 d. galutinai buvo sudarytas Prancūzijos — Sov. Sąjungos gynybos paktas. Pagal tą paktą Kremlius norėjo, kad Prancūzija palenktų Lenkiją ir Rumuniją, per savo žemes praleisti sovietinę kariuomenę, skubančią vokiečių užpultos Prancūzijos pagalbon. Nei Lenkijos, nei Rumunijos prancūzam įkalbėti nepasisekė.
Šito klausimo išsprendime susidarė sunkumai, kurie nulėmė ir tolimesnius įvykius. Sov. Sąjungai Prancūzija davė paskolą, kad toji geriau apsiginkluotų. Gen. Gamelenas, matydamas, kad paramos iš Sov. Sąjungos negalės sulaukti, skaitydamasis su faktu, kad Lenkija, o ne Sov. Sąjunga rubežiuojasi su Vokietija, 1936 m. rugpjūčio mėn. padarė Varšuvoje Rydz-Smygliui vizitą. Dviems mėnesiams praslinkus, Lenkija iš Prancūzijos gavo paskolą ginklų pavidale.
Politinė būklė dar pagrindinai nepasikeitė ir 1937-38 metais. 1938 m. Vokietija pareikalavo iš Čekoslovakijos Sudetų. Tų metų rugsėjo mėn. Prancūzija ir Anglija pradėjo pasiruošimus mobilizacijai.
Gerai žinodamas Prancūzijos ir Anglijos tikslus, savo vyriausybės užklaustas, gen. Gamelenas atsakė, kad prancūzų kariuomenės apginklavimą — ypač aviacijos srityje — laikąs nepakankamu.
Prancūzija ir Anglija privertė Čekoslovakiją, kuriai Vokietija grąsino pavartoti jėgą, atiduoti Sudetus be ginkluoto pasipriešinimo. Be kraujo praliejimo, 1939 m. kovo mėn. Hitleris užėmė Pragą ir mūsų Klaipėdos kraštą. Tų pat metų rugpjūčio mėn. pabaigoje paaiškėjo, kad bendrai kovai prieš Vokietiją, Sov. Sąjungos traukimas Prancūzijos ir Anglijos pusėn buvo bergždžias.
Tada ir gen. Gamelenas parėmė tuos šalininkus, kurie siūlė griebtis ginklo. Jis priėmė dėmesin pasikeitusią situaciją, nes viešojoje opinijoje įvyko perversmas, ypač Anglijoje, kiek silpniau Prancūzijoje, įsitikinimas, kad jau gana daryti nuolaidas nepasotinamam Vokietijos imperializmui.
Gen. Gamelenas pajuto ir suprato, kaip smarkiai būtų sukompromituota visa kariuomenė ir jis pats, jei jis būtų patvirtinęs užs. reik. ministerio Bonneto pernykštį įsitikinimą apie prancūzų kariuomenės visišką pasiruošimą karui, ir, kad negalima rizikuoti karu be Sov. Sąjungos pagalbos.
Rugpjūčio mėn. 23 d. valstybės Karo Tarybos posėdyje gen. Gamelenas pareiškė, kad iš kariško taško žiūrint, jis jau nebemato galimybės išvengti karo, bet vis tik nepasistengė, kad tuojaus būtų vykdoma mobilizacija. Gal tikėjosi, kad pirmiausia bus užpulta Lenkija, o paskui Prancūzija, kas padidins šansus laimėti karą, arba, tikriausiai, nežiūrint savo įsitikinimų, pasidavė spaudimui, politikų, priešingų tuojau pradėti ofensyvą.
Vokietijos kariuomenė įžengė į Lenkiją 1939 m. rugsėjo mėn. 1 d. Tą pačią dieną gen. Gamelenas įteikė smulkų raportą karo ministeriui Daladier. Jis nors nepatarė Belgiją peržygiuoti jėga, kas politikų ir nebuvo numatyta, bet patvirtino, kad Belgijos neutralumas eina vien tik Vokietijos naudai.
Rugsėjo mėn. 3 d. Anglija ir Prancūzija paskelbė karą Vokietijai.
Būdamas vyr. prancūzų kariuomenės ir Anglijos ekspedicinio korpo vadu, gen. Gamelenas nesuaktyvino savo veiklos ir tada, kai daug vokiečių kariuomenės buvo užimta Lenkijoje. Savo pradėtą ofenzyvą jis sulaikė rugsėjo 12 d. Tos dienos popietiniame karo tarybos posėdyje, kuriame dalyvavo Daladier ir Chamberlainas, jis išdėstė savo planus. Po posėdžio gen. Gamelenas pranešė, kad “Visi dalyvavusieji mano sprendimą priėmė su pasitenkinimu”. Savo pasiteisinimuose jis sako, kad ėmęs dėmesin belgų atsisakymą prancūzų kariuomenei leisti peržygiuoti per Belgiją ir pasikeitusią tarptautinę būklę.
Abejos aplinkybės jam jau buvo žinomos rugpjūčio mėn. 23 d. Jis matė, kokiu tempu eina karo veiksmai Lenkijoje; po to galėjo numatyti ir greitą vokiečių kariuomenės jėgų permetimą į vakarų frontą. Neišnaudojo persvaros šarvuočiais. Prancūzų generolai, su Gamelenu ir Veygandu imtinai, neįkainavo De Gaullio nuomonės, kuris ofenzyviniame kare daugiau dėmesio kreipė į šarvuočius, einančius priešais pėstininkus.
De Gaullio išvedžiojimus patvirtino karo žygis Lenkijoje, kuris parodė, kad galima pasiekti gerų rezultatų tankus ir šarvuočius pasiunčiant pirmyn ir nelaukiant, kol bus atgabenti pėstininkai. Tos, persvarą turinčios ginklų rūšies laiku panaudojimas, laikant juos užpakaly pėstininkų beveiksmiais, prisidėjo prie visos armijos neveiksmingumo rugsėjo mėnesį ir sekančių metų gegužės mėnesį karo pralaimėjimo.
Gen. Gameleno kariuomenė buvo gynimosi padėtyje iki gegužės mėn. 10 d. — iki vokiečiai pradėjo ovenzyvą. Vokiečių “žaibiško karo” strategijos kampanija Lenkijoje nepažadino jo fantazijos — jo galvojimo neišstūmė iš buvusio karo rėmų. Gintis nusistačiusią priešo kariuomenę atakuojantis gali pralaužti jos fronto viduryje, gali bandyti priešą nugalėti apsupant vieną arba abu sparnus.
Pirmomis karo dienomis Lenkijos kariuomenė buvo išimtinoje strateginėje padėtyje. Ji buvo išdėstyta palei rubežių ir jau savo išeities padėtyje buvo sparnuose apsupta: iš šiaurės — Rytprūsių, o iš pietų — vokiečių — slovakų armijos, sukoncentruotos Slovakijoj. Vokiečių persvara buvo tokia žymi, kad jos karo vadovybė galėjo sau leisti pulti iš abiejų sparnų ir iš vidurio tuo pačiu metu Czenstachawo - Warszawa kryptimi. Dar daugiau padėtį pablogino amžinas Lenkijos imperializmas — Čekoslovakijos Užolzės Tešino užgrobimas.
Vokiečių tvirtas strategas gen. Mannštei-nas prikalbėjo Hitlerį, kad gerai pavykusį manevrą Lenkijoje pritaikytų Prancūzijai. Duodant smūgį fronto viduryje, sykiu vykdyti ir supimo manevrą dešiniuoju sparnu, nukreiptu per Olandiją ir Belgiją.
Gen. Gamelenas galvojo, kad vokiečiai panaudos tiktai 1914 m. planą — apsupimą dešiniuoju sparnu. Tikėjosi, kad priešo silpnai atakuojama vidurinioji armija, pastatyta Ardėnų ir Sedano apylinkėse, kur baigėsi Maginot linija, prancūzų-belgų kariuomenių susidūrime, opiausioje vietoje atsilaikys. Visas jėgas puolimui jis grūdo į Belgiją. Savo dispozicijoje paliko tik mažus rezervus. Viduriniame gynimo ruože jis nenumatė daugelio vokiečių šarvuočių divizijų sukoncentruotų ir žygiuojančių pirmyn. Savo pasiteisinimuose apie įvykius, apklausinėjamas teismo procese, apgailestavo dėl visiškos prancūzų kariuomenės demoralizacijos. Pats save kaltino, jog nenumatė, kad 8 mėn. sėdėdami apkasuose, prancūzai klausys vokiečių radio propagandos, kurios klausytis kariuomenės vadovybė nedrįso uždrausti ir kartu nesugebėjo prieš ją kovoti, ir, kad toji vokiečių propaganda turės tokią didelę į prancūzų kareivius demoralizuojančią įtaką.
