PRIEŠ DVIDEŠIMT ŠEŠERIS METUS
1933 m. liepos m. 15 d. minios žmonių visais keliais rinkosi į Kauno aerodromą sutikti atskrendančius iš Amerikos Darių ir Girėną. Visų džiaugsmingi žvilgsniai buvo nukreipti į vakarus. Išlaukus kelias valandas ir neturint jokių informacijų neramių minčių kupini temstant visi pradėjo skirstytis. Sekanti diena atnešė liūdną žinią apie šių drąsuolių mirtį.
Ir vėl pasipylė minios žmonių į Kauno aerodromą nuliūdusiais veidais tyliai komentuodami įvykį. Atskridęs iš vakarų lėktuvas padaręs ratą nusileido ant tako. Iš jo buvo iškelti du neįprastos formos karstai su a.a. Dariaus ir Girėno palaikais. Kelių dešimčių tūkstančių minia vienu metu tyliai susikaupė, o vėliau pradėjo graudžiai verkti. Neperdedant galiu tvirtinti, kad tą dieną liūdesys ir ašaros buvo apėmę visą Kauną, o laidotuvių dieną ir visą Lietuvą, nes visos laidotuvių apeigos buvo transliuojamos per Kauno radio.
Tuo savo drąsiu ir sunkiu žygiu ir gyvybės auka jie laimėjo garbingą vardą lietuvių tautos ir pasaulio aviacijos istorijoje.
Šis Stepono Dariaus žygis nebuvo staigiai sugalvotas ir įvykdytas. Jis jam ruošėsi ilgai. To žygio ruošimosi pradžią reikia nukelti at-
Prie Dariaus ir Girėno paminklo Čikagoje. Iš kraštų p. p. Daužvardžiai
gal į tuos laikus, kai vyko mūsų savanorių ginkluotos kovos už Lietuvos laisvę. Tų savanorių tarpe buvo ir Steponas Darius. Iš aukso šalies jis grįžo į karo nuteriotą tėvynę, kad ginklu ją nuo priešų gintų ir savo darbu padėtų jai atsistatyti.
1920 metais renkantis IV karo mokyklos laidai atvyko šimtai savanorių jaunuolių, tarpe kurių buvo ir Steponas Darius. Jų negalėjo suvilioti graži uniforma, kurios tuo laiku dar nebuvo, ar dideli atlyginimai, nes ir kuklių algų mėnesiais nemokėta, bet juos čia subūrė tėvynės meilė ir karštas noras kaip galima greičiau savo darbu padėti jai atsikurti. Jie visi žinojo koks kietas ir sunkus mokslas jų laukia. Kauno gyventojai stebėdavosi ir galvas kraipydavo matydami Kauno gatvėmis žiemos speigų metu bėgiojančius ir sportuojančius vienmarškinius jaunuolių būrius, arba vasaros karščiais prislėgtus sunkios šarvuotės ir prakaite permerktas jaunuolių lygias gretas su daina žygiuojančias. Tiesa, jaunuolių dalis tos sunkios treniruotės, būtinos būsimam karininkui, nepakėlė ir kariškos karjeros atsisakė. Stepono Dariaus veide niekad nesimatė nepasitenkinimo žymių. Jis visados šypsodavosi, buvo linksmas, o laisvalaikiais sportuodavo. Jis mėgo tuo laiku dar mums visai nepažįstamą sportą —boksą, ir ne vienas iš jo draugų yra matę žvaigždes kai gaudavo Dariaus taiklų smūgį.
Po virš metų trukusio karo mokyklos kurso daugiau kaip 200 jaunų vyrų buvo pakelti į pirmą karininko laipsnį. Tarp jų buvo ir Steponas Darius. Tai buvo fiziniai užgrūdinti, mylinti savo kraštą ir tvirtai pasiryžę dirbti jo gerovei jauni vyrai. Keletas iš jų vėliau pasižymėjo kovose ir buvo apdovanoti Vyčio kryžiumi. Dalis jų išėjo augštuosius mokslus ir dirbo atsakomingose pareigose kariuomenėje arba civiliniame gyvenime.
Ši mokykla, be abejo, daug davė ir Steponui Dariui. Gal būt tai buvo pagrindai jo būsimam žygiui - skridimui per Atlantą. Gavus pagrindą iš karo mokyklos jam jau buvo suprantama ir prieinama karinė literatūra ir jis ja domėjosi, ypač kada tapo lakūnu. Atrodo, kad tik išsipildžius jo svajonei, tapus lakūnu, ir galėjo jam gimti mintis nugalėti Atlantą ir kaip nepaprastai tvirto būdo žmogus jis ryžosi ją įvykdyti.
Minint kpt. Stepono Dariaus ir jo draugo Stasio Girėno didvyriško žygio ir tragiškos mirties 26 metų sukaktį, mes karo mokyklos IV, kpt. Dariaus laidos karininkai, didžiuojamės jais ir lenkiam galvas prieš jų palaikus.
J.B.
