ŠAUKIU AŠ TAUTĄ
BERNARDAS BRAZDŽIONIS
ŠAUKIU AŠ TAUTĄ
Šaukiu aš tautą GPU užguitą
Ir blaškomą, it rudenio lapus,
Į naują vieškelį, į naują buitį,
Kur niekad šiaurūs vėjai neužpūs.
Šaukiu lietuvį burtis prie lietuvio
Ir gyvą širdį prie gyvos širdies,
Kad tamsiame vidurnakty nežuvę
Pakiltų rytmečiui gyventi ir žydėt.
Iš sutemų, iš prieblandų išeikit,
Uždekit naują ugnį širdyse,
Vergams palikit vargo naktį klaikią! —
Šaukiu aš, jūsų protėvių dvasia.
Šaukiu aš tautą, žemės pėdoj gyvą
Ir vyturėlio rytmečio maldoj
Ir žydinčią, kaip žydinčių alyvų
Papyvesio sodybose žiedai.
Šaukiu pavasario pilkų vagų artoją—
Tegu lig saulės kyla jo daina!
Tegu laukai, tegu miškai kartoja:
Gana tulžies, gana mirties, gana! . . .
Šaukiu aš darbo rankų milijonus
Įsupt naujam darbymečiui varpus,
Į naujo džiaugsmo kištis, naujo darbo kluonus,
Ne kalinio namus, ne liūnus, ne kapus.
Šaukiu vardu aš jūsų. vargo žemės,
Balsu piliakalnių, ir pievų, ir mišku—
Nekeršykit, kad keršto kraujo dėmės
Nekristų prakeiksmu ant jūs vaikų, vaikų.
Šaukiu iš amžių: ateities nevertas,
Kas dabarties nedrįso tautai nešt,
Kas posūnių žaizdas širdy atvertas
lšdegino liepsna veidmainiškos ugnies.
Šaukiu balsu dievų ramovės
Ir jūsų krikšto atgaila šviesia:
Stovėkit amžiais čia tvirti, kaip saulė stovi!—
Šaukiu aš, jūsų protėvių dvasia.
