APIE LIETUVOS ŠAULIŠKUMĄ BEGALVOJANT (1919-1959)
P. SALADŽIUS
Pernai minėjome 40 metų mūsų Valstybės ir kariuomenės atsikūrimo sukaktis. Šįmet sueina 40 metų nuo įsisteigimo Šaulių Sąjungos, kariuomenės talkininkės. Tremties Trimito redaktorius šaulys V.A. Mantautas savo laišku ir mane maloniai nudžiugino, primindamas Šaulių Sąjungos jubilėjinę sukaktį.
“Lietuvos Šaulių Sąjunga”—tie žodžiai tebėra giliai įrašyti širdyje. Ir man keliolika metų Šaulių eilėse teko dalyvauti: į I—mą Vlado Putvio būrį įstojau 1928 m., o po 7 metų, t.y. nuo 1935m. teko garbė būti ir Šaulių Vadovybėje. Minėdami mūsų Sąjungos sukaktį, turime prisiminti eitąjį mūsų brolių šaulių kelią, pagalvoti apie dabartį ir pasidaryti išvadas ateičiai. Gyvename skaudžią tremtį, mus kankina Tėvynės ilgesys Liūdime, kad vos nušvitus Nepriklausomybės saulei ir tik pradėjus gyventi valstybiniu gyvenimu, vos apsigydžius didžiojo karo žaizdas, svetimųjų padarytas, pasitvarkius ūkiškai ir pasivijus kultūroje didžiąsias tautas, o kitais atvejais jas net pralenkus, ir vėl atėjo mūsų tautai vergijos sutemos: bolševikinis kaimynas mūsų tautą vėl pavergė ir ją naikina. Mus visus gyvenimas pamėtė ir pavėtė, ir įtikino, kad reikia mokėti prisiminti ne tik klaidas ar liūdnus ivykius, bet ir šviesius momentus, tik nepasiduoti aimanoms. Aimanos silpnina dvasią, stabdo veiklumą.
Tremties dienas begyvendamas jau prieš kelis metus pergalvojau eitą šaulių kelią. (Žiūr “Karys” 1953m. Nr. 7-8, 9 ir 11) Jau tuomet norėjau priminti šauliams didingą ir neįkainuojamą šaulių darbo vertę. Ir reikia pabrėžti, kad Šaulinis darbas ir dabar turi būti tęsiamas ir nepabaigiamas. Šaulių Są-gos Kūrėjas V. Putvys yra pasakęs: “Šauliškumas yra amžinas ir taip senas, kaip sena žmonijos istorija, šauliškumas eina lygiagrečiai su tautine sąmone; nubunda tautos sąmonė ir jos palydovas—šauliškumas. Kaip kalbame apie Tėvynės meilę, apie žmogaus laisvę, apie kūno ir dvasios galias, apie žmogaus kultūrą ir teisingumą tai kalbame apie tikrą šauliškumą plačiąja šio žodžio prasme.”
Mūsų Kunigaikščių gadynės šauliškumas buvo užmigęs letargo miegu ir pabudo “Aušros” spindulių sušildytas ir “Varpo” gaudimo pažadintas. Kai kalbame apie Tautos sąmonės prisikėlimą, tuo pačiu turime pasakyti ir apie šauliškumą, t.y. kovos dvasios prisikėlimą. Valstybės Nepriklausomybės žydėjimo laikotarpis yra ir šauliškumo žydėjimo metas.
Atgimęs mūsų šauliškumas stipriau pasireiškė likviduojant 1919 m. rugpiūčio mėn. lenkų suorganizuotą P.O.W. sukilimą Kaune, kai savanoriškai šautuvo griebėsi mūsų intelektualai ir net kunigai.
Krašto Gynimo Idėjiniai kursai Tauragėje. Sėdi 3-čia iš k. birutiečių atstovė p. Saladžiuvienė, toliau Š. M. vadė S. P. Mantautienė, Š. S. vadas plk. P. Saladžius, birut. C. V. p-kė V. Černienė, Tauragės Rinktinės vadė L. 2., krašto gynimo idėjos sąjūdžio organizatorė dr. Ambraziejūtė-Steponaitienė, Tauragės rinktinės vadas plk. Bužinskas.
Dar smarkiau pasireiškė šauliai kovose su bermontininkais, kur jau turėjome ir kraujo aukų. Kovose su lenkais, kai Želigovskio žygis į Lietuvą grėsė ją pavergti, šaulių eilės labai pagausėjo; Kauno miestas 1920m. vasarą davė frontui šaulių net 4 būrius. Šauliai visas savo jėgas išrikiavo lenkų fronte. Šauliai turėjo savo atskirą nuo kariuomenės fronto štabą, kuris teikė ir visuomenei žinias apie kovų eigų. Kare su lenkais, 1920 m. ir vėliau — šauliai buvo tikri mūsų kariuomenės talkininkai.
Kai prisimeni mūsų kovas dėl Nepriklausomybės 1919—20m. ir dabar šiurpu darosi: kaip mes atsilaikėme ir net nugalėjome mūsų skaitlingus priešus — bolševikus, bermontininkus ir lenkus, būdami anuomet šauliškai tokie menki ir visuotinai nesusimobilizavę. Prisimenu: 1920 m... spalių pabaigoj, lenkų eskadronas pro Paberžę prasiveržė ir pasiekė netoli Širvintų Juodelių kaimą,—ten mūsų fronto užnugary —suėmė I-os Divizijos Vadą gen. Nastopką ir išsivežė į Vilnių nelaisvėn. Mes neturėjome rezervų, užnugario apsaugos.
Arba prasiveržusi į mūsų gilų užnugarį lenkų kavalerijos grupė, keli eskadronai, pasiekė Kėdainius, Troškūnus, kur mūsų šauliai ryžtingai kovojo ir 5 jų tragiškai žuvo. Lenkų raiteliai pro Anykščius, Kovarską, Leliūnus, apiplėšdami ūkininkus, pro mūsų menkai saugomą frontą grįžo atgal. Mes buvome bejėgiai juos sunaikinti ar paimti nelaisvėn. Tai buvo mūsų šauliškumo skaudi pamoka. Visa Lietuvos visuomenė sujudo. Seimo nariai vyko frontan. Seimo sekretorius kpt. Natkevičius organizavo Geležinio Vilko Raitelių pulką kovai su lenkais. Fronto užnugariui sustiprinti pašaukėme per 60,000 jaunimo. Pavojaus valandą mūsų šauliškumas jau stipriau pasireiškė.
Labai stigo karininkų ir puskarininkių. Kuopose turėjome 1—2 karininkus. Mūsų pulkų mokomosios kuopos skubiai ruošė puskarininkius, dalyvaudamos pulkų žygiuose ir kautynėse. Netekus karininkų dažnai kautynėms vadovaudavo puskarininkiai ir net eiliniai. Musų frontą išgelbėjo karių ir šaulių drąsa ir pasiaukojimas, t.y. pakilęs šauliškumas. Bet ar kas ano meto mūsų šauliškumą, karių ir šaulių pasiaukojimą, aprašė literatūros veikaluose ar ap-
Pirmasis šaulių tremtyje paradas Čikagoje Dariaus ir Girėno šventės metu 1955 m.
dainavo poezijoj? Neprisimenu. Tik vienas plk. Petruitis, Giedraičių kovų vadas, paliko savo atsiminimus “Laisvę Ginant”, kuriose skyrė žodį 2 pėst. p. Didvyrių atminimui.
Radviliškio, Giedraičių ar Širvintų kautynių rašytojų plunksna giliau dar nepalietė iki šiol, o jau ir mūsų kovų dalyviai ir karo invalidai baigia išmirti. O kiek rašalo išlieta ir piktai prisiginčyta dėl konstitucijos ar dėl Valstybės formos; gi kitos Valstybės gyvena ir be rašytų konstitucijų, vadovaujasi papročio teise, ir yra pasiekę didelio piliečių gerbūvio. Ne vien įstatymai kuria gerbūvį, bet piliečių darbštumas, išsimokslinimas ir išsiauklėjimas. Blogi žmonės moka apeiti ir nevykdyti ir geriausius įstatymus. Klaipėdos atvadavimas ir Mažosios Lietuvos sujungimas su didžiąja Lietuva įvyko Šaulių ir kariuomenės savanorių ryžto ir pasiaukojimo ženkle. Ir šis žygis — mūsų pajūrio atvadavimas — laukia aprašymo aukų tinkamos įamžinimo. Dar iki šiol, atrodo, nėra aišku visuomenei ar be šaulių ir kariuomenės vieni broliai klaipėdiečiai būtų įveikę prancūzų okupacinę kariuomenę, gal greičiau prancūzams pagelbon būtų išlipę lenkai iš laivo “Komendant Pilsudskį”, kuris buvo atskubėjęs prie Klaipėdos; tik jiems sukliudė išlipti J. Budrys, sukilėlių Vyr. Vadas su savo savanoriais.
Nepriklausomybės Kovose apjungėm tautinėn Valstybėn ne visas savo etnografines že-
D. L. K. Vytauto Š. kp. nariai. Stovi iš k. j d.: vice-pirm. Z. Urbonas, L. š. T. CV Jaunimo sk. vadovas VI. Išganaitis, v-bos nariai St. Bagdonas ir P. Tomkevičius. Sėdi: meno vadovas š. J. Petrauskas, š. J. Laurynaitis; stovi antroj eilėj š. A. Kvečas ir š. K. Ulevičius.
mes, nes nebuvome pakankamai šauliškai veržlūs. Negalėjome susidaryti savo Valstybės gerbūviui ir kultūrai tarpti reikiamų sąlygų: turėjome gyventi be savo sostinės Vilniaus ir nuolatos skųstis pasauliui, kad “Mes be Vilniaus nenurimsim.”
Ir tokiomis sąlygomis, labai neplankiomis, valstybiškai brendome ir augome, išugdėme šarvuotą mokslu ir valstybine sąmone naują generaciją, kuri mūsų laisvės sutemose davė dešimtis tūkstančių partizanų. Tik ir vėl liūdna, kad nepasirodo rašytieji paminklai mūsų partizanų atminimui.
Argi ir vėl mūsų šauliškumas pritemo? V. Putviui neramu ir dausose, kai Lietuvos dvasia atrodo pavargusi.
Tremties spaudoje tenka nemažai skaityti mūsų buv. valdžioms įvairių kaltinimų dėl buvusių tariamų klaidų ar apsileidimų. Spaudoje pasireiškianti žodžių kova tai teigiamas reiškinys. Tik dažnai ginčo forma ne šauliška. Kiekviena grupė savo tikslo siekė ir siekia lietuviško būdo atkaklumu, tikėdama savo siekių tikslingumu. Visi turime pripažinti, bešališkai pagalvoję, kad Nepriklausomybės metu mūsų gyvenimas virte virė visose srityse.
Kaip Nepriklausomybės kovų dalyvis, jau sulaukęs gyvenimo saulėleidžio, turiu jaunajai kartai LIUDYTI, kad Nepriklausomybės metais visi dirbo atsidėję iš visų fizinių ir dvasinių jėgų, visa tėvynės meile. Dirbo ūkininkas ir darbininkas, amatininkas ir prekybininkas, tarnautojas ir moksleivis.
Jei yra pasitaikę nusižengėlių įstatymams —tai juos teisė teismas ar baudė pagal įstatymus administracinė valdžia. Nusižengėliai sudarė palyginus nežymų nuošimtį ir jie negali užtemdyti musų valstybėje vykusios pažangos ir atsiektų laimėjimų.
LIETUVA BUVO TIKRAI MAŽA AMERIKA. Mus į darbą skatino mūsų kūrybos dvasia ir kapitalas, bet ne kuri prievarta. Jei būtume buvę turtingesni kapitalu, sugebėję bent pora metų anksčiau įvesti savo valiutą, iki vokiečių markė nukrito bevertė, tikrai, būtų buvę sukurta daugiau, nes būtume daugiau įsivežę iš kitų valstybių ir tapę turtingesni.
Tas kas buvo padaryta per 20 nepriklausimybės metų — tai lietuvio darbo stebuklas ir lietuvio prakaito vaisius. Prisimenant mūsų didingos ir skaitlingos Šaulių Šeimos darbą, kur buvo parodyta tiek meilės Tėvynei — jos žmogui, tiek aukotasi, — tenka didžiuotis šauline dvasia ir darbais ir su gilia pagarba priminti šaulius kankinius, žuvusius, tremtinius ir mirusius.
Gyviesiems šauliams linkiu, susispietus į glaudžias vieningas tremties gretas, sėkmingai dirbti Tautos Laisvei ir lietuvybės išlaikymui. Šaulys dirba ten, kur mato pavojų. Darbo pobūdį gyvenimas diktuoja.
Šaulių Sąjungos Kūrėjas V. Putvis šaulių darbo gaires paliko savo raštuose. Šaulių S— gos jubilėjaus proga reikia prisiminti ir Didįjį Šaulį V. Putvį. Jis pats pasakė, kas yra šaulys. Tai ginkluotas pilietis. Tik tuoj pat nurodė, kad ginklas turi būti gero žmogaus rankose. Reiškia, Šauliai tai geri žmonės: pavyzdingi, garbingi, teisingi ir drausmingi, (b.d.)
šauliai motociklininkai prie L. š. S. 11 Rinktinės būstinės Raseiniuose.
