PERŠOVĖ VIENAS KITĄ
ALEKSAS GRIAUZDĖ
Atsargos viršila Antanas Matonis
Viršila Antanas Matonis, gim. 1896 m. birželio 16 d. Klepočių km., Valkininkų valse., ūkininkų šeimoje. Vienturtis.
Pradžios mokyklą lankė Valkininke, o vežiau technikos mokyklą Vilniuje, kurioje tuo laiku buvo tik du lietuviai mokiniai. Tuomet sunku buvo patekti technikos mokyklon, bet tėvas mokyklos direktoriui davė kyšį: briedžio ragus. 1914 m., karui prasidėjus, buvo paimtas caro kariuomenėn. Pradžioje tarnavo 8geležinkelio batalione, o nuo 1916 m. pradžios Baltijos laivyne, I rango kreiseryje “Slava”. Revoliucijai kilus buvo Kronštate. Buvo išsitarnavęs vyr. puskarininkio laipsnį. Revoliucijos metu Petrapilyje susitiko karininką Povilą Dundulį, kuris patarė pereiti į lietuvių batalioną. Gen Nagiaus pagalba (tuo laiku jis buvo jūrų ligoninės Kronštate vyr. gydytoju) buvo perkeltas į lietuvių batai. Vitebske, kur atsirado 1917 rugsėjo mėn. Btal. vadu buvo karininkas Juozapavičius, kiti karininkai: Dundulis, Petras Genys ir daugiau, kurių dabar neatsimena. Artinantis vokiečiams, pasitraukė į Toročiną, kur sutiko savo tėvą. Lietuvon grįžo 1918 m. gegužės mėn. į ūkį.
Lietuvos kariuomenėn įstojo savanoriu Vilniuje 1918 m. spalio mėn. Tuo laiku laipsnių dar nebuvo; buvo priskirtas prie Lietuvos Tarybos sargybos viršininku. Artinantis į Vilnių bolševikams, Matonis buvo perkeltas į 1 pėst. pulką Alytuje. 1919 m. sausio mėn. su karininkais Musteikiu, Mikelėnu ir Matulioniu (apie 60 žm. būrys) nuvyko į Lentvarį perimti iš vokiečių ginklus, kurie atidavė lietuviams, nuginklavę lenkus. Negalėdami grįžti Alytun tiesiog, vyko per Kauną. Alytuje būnant, buvo paskirtas I pėst. pulko I kulkosvaidžių kuopos viršila. Kuopos vadas buvo Aleksandras Svilas. Vėliau vadai keitėsi. Buvo: Jonas Jackus (gen., Karo M-los v-kasl, Savickas, Povilaitis.
Pasirodžius apie Daugus bolševikams, karininkams Svilui ir Gladučiui vadovaujant, dviem pastotėm (apie 10—12žm.) išvyko žvalgybom Daugų miestelyje paėmė pirmą bolševikų belaisvį. Po kurio laiko bolševikai puolė Alytų. Movės — švobiškės rajone jo kuopa pirmą kartą susirėmė su bolševikais. Neatsilaikius pasitraukė į Alytų. Skubiai teko kraustytis iš Alytaus. Pačiam pulko vadui kar. Juozapavičiui vadovaujant, buvo skubiai evakuojama ginklai, municija ir kt. dalykai iš sandėlių. O susisiekimo priemonių labai trūko. Bolševikams puolant, anksti rytą skubiai teko trauktis su gurguolėm tilto link. O jau bolševikai iš vienos pusės buvo prisiartinę prie Nemuno. Jojant per tiltą (pradžioj tilto), Matonio akyse buvo nušautas kar. Juozapavičius (tik kelis žingsnius nuo jo). Smarkiai apšaudant tiltą ir kilus panikai, negalėjo kar. Juozapavičiaus paimti. Po kelių dienų, bolševikus atmušus, kar. Juozapavičiaus lavonas buvo rastas arklidėse sumuštas, išmuštais dantimis (buvo auksinių). Vėliau Matonis su I būriu buvo perkeltas į šarvuotą traukinį.
Perkėlus pulką (I pulką) Ukmergės rajonan, pirmus mūšius turėjo prie Kurklių — Kovarsko. Netoli Anykščių, Jelmininkų dvare stovėjo bolševikų dalinio štabas. Štabas buvo tyliai apsuptas, žygyje dalyvavo 2-ros kuopos dalis, kar. Zalatoriaus vadovaujama, ir 2-ro būrio kulkosvaidininkai Matonio vadovaujami. Matonis, įšokęs dvaro rūmų koridoriun, susikovė su bolševikų komisaru. šautuvams kartu iššovus, Matonis buvo sužeistas skruostan, o komisaras per krūtinę. Tuo kartu paėmė apie 30 belaisvių. Matonis išgulėjo ligoninėje apie 5 savaites.
Matonis dalyvavo visose I pėst. pulko kovose su bolševikais. Už visus kovose pasižymėjimus gavo Vyčio Kryžių (Nr. 98) I laipsnio.
Pasibaigus kovoms su bolševikais, I pėst. pulkas buvo perkeltas į frontą prieš bermontininkus. Per Kauną nuvyko į Baisogalą. Buvo dažnų susirėmimų su plėšikaujančiais bermontininkais. Svarbesnis šis. Sykį atvyko štaban stalius ir pranešė, kad netolimam dvarely yra apsistoję vokiečių bermontininkų gusarai. Buvo nutarta pulti. Tam reikalui buvo parinkti žmonės. Kuopos vadas Jackus jam taręs: “Antanai, vyk ir tu, tenai būsi reikalingas”. Jis su savo kareiviais paėmęs 3 lengvus kulkosvaidžius, kiti paėmę daugiau granatų. Apsupo gerai, tik netikėtai išėjęs vienas vokiečių gusaras ir pamatęs. Nepavykus tyliai likviduoti, puolė dvaro rūmelius granatom. Po puolimo rado viduj tik 2 gyvus gusarus. Kiti buvo žuvę. Paėmė 48 arklius, 1 sunk. kulkosvaidį ir 1lengvą. Šautuvai buvo granatų apgadinti.
Puolant Radviliškį, Matonis su kulkosvaidžių kuopa puolė malūną. Sunkios kovos buvę. Tik artilerijai pataikius malūnan, jį paėmė. Pasižymėjo savo sumanumu ir drąsa kautynėse. Už Radviliškio kautynes gavo II laipsnio Vyčio Kryžių (Nr. 873). Prie Radviliškio buvo sužeistas kojon. Vėliau dalyvavo kovose su lenkais.
Iki 1922.XII.5 d. buvo I pėst. pulke Ukmergėje. Nuo 1922 iki 1926 tarnavo Kauno m. policijos I nuovadoje vyr. policininku. Nuo 1927 m. pradžios vėl grįžo I pešt. pulkan viršila. Nuo 1932—34 pasikvietė gen. Jackus į Karo Mokyklą. Nuo 1934 m. išėjo į atsargą ir gyveno ūkyje, kurį gavo kaip savanoris kūrėjas. 1940 m. užėjus bolševikams, Trakuose buvo tardytas, kaltinant pabėgimu iš raud. armijos, dalyvavimu Šaulių S-goje ir kovose prieš bolševikus. 1941 m. karui kilus buvo lietuvių partizanų eilėse. Buvo ir gen. Plechavičiaus daliniuose. Stovėjo Marijampolėje, komendantūros kuopos viršila. Vokiečiams nuginklavus, 1944 m. buvo išvežtas darbams į Vokietiją, Weimaran.
Karui pasibaigus, Matonis gyveno Salzburge, Austrijoje, o iš ten 1950 kovo 11 d. atvyko į Amerikos Jungtines Valstybes.
Už nuopelnus Lietuvai apdovanotas: Vyčio Kryžium I ir II laipsnio, savanorių kūrėjų medaliu, Šaulių žvaigžde ir 10 m. Nepriklausomybės sukakties medaliu.
Viršila Matonis labai malonus žmogus. Gyvas, judrus ir labai kuklus. Man buvo labai sunku jį išklausti. Papasakojo vieną kitą nuotykį, savęs niekur neiškišdamas priekin. O kad jis yra atlikęs narsių žygių, aišku iš jo gautų dviejų Vyčio Kryžių. Juk šiaip sau jie nebuvo dalinami. Reikėjo gerokai pasižymėti.