UŽ MYLIMĄ TĖVYNĘ
UŽ MYLIMĄ TĖVYNĘ
Alantos kraštas jų nepamirš
Medžiagų surinko ir spaudai
parengė A.Šiukščius
1991 metai
Knyga PDF formatu: 
Knygos fotografinė kopija PDF: 
knyga WEB formatu: 
Ir kai tamsiąją naktį palaukėse
Vaikščios baugios ugnelės liepsnos
Tai žinosim - jūs sielos ten šaukiasi
Žengt garbėn, jeigu žūti dėl jos.
K.Inčiūra
"Už mylimą Tėvynę jie paaukojo savo gyvybes" - užrašas ant paminklo - bendro kapo Alantos kapinėse.
Kunigas Genevičius Alantai skirtame eilėraštyje rašė:
Maldaujam Dievo palaimos,
Savyje ieškome jėgos,
Atlikti pareigas lemties,
Šviesa sušvist virš dabarties.
Lemtis, skirta visai Lietuvai, neaplenkė ir alantiškių: juk esame vienos tautos dalelė, tautos, pergyvenusios sau Dievo duotus išbandymus. Norisi, kad sušvistume virš dabarties, prisimintume praeitį, iš kurios "...Tavo vaikai te stiprybę semia".
Buvo visko: ir garbingų kovų, ir pralaimėjimų, o gal daugiausia - kraujo ir neilgų laisvės metų. Visa tai neaplenkė ir mūsų, alantiškių.
Buvo mūšų krašte ne vienas žymus, geras žmogus, ne vienas šviesus protas. Tačiau daugumą sudarė darbštūs ūkininkai - nuoširdūs, paprasti, svetingi lietuviško kaimo žmonės. Ant savo pečių jie pernešė visas negandas, dirbo kasdienį darbą ir, esant reikalui, aukojo savo gyvybes.
Iš Alantos apylinkių yra poetas ir vertėjas V.Zagorskis-Ažukalnis, gyvenęs caro laikais, čia gyveno ir dirbo "Varpo" pradininkas J. Gaidys-Gaidamavičius, archeologas ir rašytojas P.Tarasenka. Iš čia kilęs teologijos profesorius kanauninkas F.Kemėšis. Nepriklausomybės kovose bei eidami tarnybines pareigas žuvo: leitenantas P.Telksnys (palaidotas Runionių kapinaitėse), kiti savanoriai -A.Ivaškevičius, S.Gerdvilis, A.Kniburys, A.Žigelis.
Iš Alantos ištrėmė mokytoją J.Puodžių, daugelį darbščių ir dorų žemdirbių, tarnautojų, kitų profesijų žmonių. Ne vienas jų liko amžiams gulėti Sibiro platybėse, tarp jų ir profesorius F.Kemėšis.
Alantos parapijos Kaniūkų kaime gimė ir augo ilgiausiai išlikęs gyvas Lietuvos partizanas A.Kraujelis, garbingai žuvęs - nusišovęs, bet nepasidavęs priešams. Apie jį sukurtos beveik legendos, o jo veikla prašyte prašosi išsamaus tyrinėjimo ir įvertinimo.
Tačiau, deja, iš čia kilęs ir žiaurusis bolševikas A.Navikas, skandinęs visą valsčių kraujuje. Šia žeme vaikščiojo ir retkarčiais tebevaikšto partizanų išdavikas ir provokatorius V.Petronis, čia klajojo kitas judas -A.Radzevičius, daugiau žinomas Tarzano slapyvardžiu. Kur gėris, ten atsiranda ir blogis. Teteisia juos sąžinė ir Dievas.
Kentėjo alantiškiai carų laikais, šiose apylinkėse smarkiai kautasi su bolševikais 1919 metais. Tačiau viską nustelbė 1941 metai - trėmimas ir pakartotinė bolševikų okupacija. Pradėjo lietis nekaltų žmonių kraujas, siautėjo NKVD kareivių būriai, nuo jų neatsiliko žiaurumu (gal net viršijo) vietinių kolaborantų-skrebų gaujos. Kas nežino prie Ažugirių kaimo paplentėje sušaudytų 6 žmonių, Zapijuvkos žudynių, kitų įvykių. Dar 1989 metų pabaigoje laikraštis "Pirmyn” rašė apie "kruvinąją naktį Alantoje". Tiesa privalo būti atstatyta.
Birželio 3 dieną Alantos kapinių žemė priglaudė kelių partizanų, surastų buvusio "skrebyno" kieme, palaikus. Tik dabar pradėjo ryškėti kunigo K.Šimašio asmenybė, kurio įrašais bažnyčios mirimų knygose čia pasinaudota. Visai neseniai sužinota apie rezistentą K.Kazlą, saugumiečių suimtą 1959 metais ir po savaitės paleistą beveik pirštu nepaliestą. Tai labai įdomi istorija, kaip KGB rezgė savo pinkles. Teberezga ir dabar... Laikas atskleidė daug ką ir, tikėkimės, dar atskleis. Tik nebūkime abejingi ir nemindžiokime savo istorijos. Juk anūkai gali prakeikti mus už tokį abejingumą.
Šioje knygelėje daugiausia vietos skiriama alantiškiams partizanams, surinkta beveik viskas, ką buvo galima apie juos sužinoti. Nesigilinta į jų kovas, kitus dalykus. Žiūrėta į juos daugiau iš žmogiškojo taško, kad būtų galima įvertinti kaip žmones. Tai asmenys, tikrai nusipelnę ypatingos pagarbos. Paskaitykite trumpas jųbiografijas (kai kurių ypatingai šykščias), tačiau nuomonę susidarysite. Kas gali išdrįsti sakyti, kad tai buožės, stambių žemvaldžių sūneliai (prisiminkite, vieno jų šeima teturėjo 18 arų žemės), "buržuaziniai nacionalistai" ir t.t. Ar išdrįs kas smerkti tuos, kurie žinojo, kad žus, kad nebėra kitos išeities, viskas jau- prarasta, o svajotoji Laisvė jau nebepasiekiama? Įsijauskite, kokia neviltis buvo apėmusi partizaną, sukūrusį dainą:
Nebelaukit jūs, mūsų sesutės,
Nesugrįšim laisvais sakalais...
Ir vis dėlto jie nepasidavė, žuvo nenugalėti. Savo kraujo auka jie priartino mus prie Kovo ll-sios, prie sausio 13-osios, kada kita karta, kiti jų pasekėjai aukojo save už visus. Jeigu ne JIE, kažin ar būtume mes.
Juk Papartėlis sakė: "Mūsų kraujas nenueis veltui..."
Norisi, kad dabartinė karta, paskaičiusi šį leidinėlį, susimąstytų ir paklaustų save: "O kaip aš elgčiausi jų
vietoje?"
A.Šiukščius
KONSTANTINAS ŠIMAŠIS
(gimęs 1888 metais, Alantoje nuo 1941.01.21 iki 1955.05.24)
Klebonas Šimašis greičiausia nuo Vainuto, nes grįžęs iš lagerio ten apsigyveno pas gimines ir Vainuto šventoriuje palaidotas. Kunigu įšventintas 1913 metuose. Vikaravo Balninkuose, Vaškuose. Po karo gyveno Vilniaus krašte, klebonavo Dūkšte ir reiškėsi kaip veiklus lietuvis ir visuomenininkas. Lenkai jo neapkentė ir 1927 metais ištrėmė į Lietuvą. Klebonavo Alizavoje, o paskui Aleksandravėlėje. Paskutinė jo klebonavimo vieta - Alanta.
Teko jam čia būti per karus ir visus neramiuosius laikus. Jam reikalingas visuomeninis veikimas, o laikai tam buvo netinkami. Ūkio nebuvo, bet jis ir nebuvo ūkio žmogus. "Tai ne Vyšniauskas" -sakydavo bažnyčios tarnai. Buvo uolus ir griežtas bažnytinės tvarkos atžvilgiu. Iš aukšto žiūrėjo į vikarus. Po karo tvarkė sužalotą bažnyčią, sudėjo išdužusių langų stiklus, užlopė sviedinių padarytas skyles, aptvėrė kapines, apdengė kleboniją, remontavo vargonus. Buvo taupus. Daug dėmesio skyrė katekizacijai, raštinės tvarkymui, statistikų registracijoms. Didelis jo darbas - 1944 m. parašyta Alantos bažnyčios monografija.
Jį 1945 metais suėmė ir porą mėnesių išlaikė Vilniuje. Manydami, kad nebegrįš, klebono pareigoms atsiuntė kunigą Morkvėną. 1950 metų pavasarį vėl suėmė ir nuteisė 10 metų kalėjimo, išvežė į Novočerkaską prie Dono. Kaip ligonį 1955 metų vasario 8 dieną paleido. Parvyko pas gimines ir per Šv. Juozapą nuo insulto staigiai mirė.
(Iš kunigo K.Girniaus apybraižos "Mano miela Alantos parapija")
PIRMOSIOS ALANTISKIŲ AUKOS
(1941 METAI)
1. Čečergis Zigmantas, Jono Žemdirbys. Nevedęs, Gimęs Laičių kaime.
Mirė Ukmergės ligoninėje sužeistas kovoje su bolševikais 1941.06.26
2. Ramanauskas Kazys, Mykolo
Siuvėjas. Vedęs. Gimęs 1905m. Alantos miestelyje.
Nušovė bolševikų kareiviai sėdintį griovyje 1941.06.25
3. Ruzgas Andriejus, Petro
Žemdirbys. Vedęs. Gimęs 1905m. Alantos miestelyje.
Netikėtai nušovė bolševikų kareiviai 1941.06.25
4. Subas Laurynas, Tomo Žemdirbys. Nevedęs. Gimęs 1906m. Bareikių kaime.
Nušovė užfrontėje likę bolševikų kareiviai 1941. 06.29
BOLŠEVIKINIŲ REPRESIJŲ AUKOS ALANTOS
KRAŠTE (1944-47 METAI)
1. Adomėnas Serapinas, Zigmo
Žemdirbys. Vedęs. Gimęs 1905m.
Padvarnių kaime.
Nušautas NKVD kareivių Inketrio vienkiemyje 1944. 09.17
2. Ažubalis Juozapas, Jurgio Žemdirbys. Nevedęs. Gimęs 1919m. Antaliežių kaime.
Nušautas Alantos skrebų už vengimą eiti sovietinėn armijon 1945.04.10
3. Babelis Vladislovas, Jono
Žemdirbys. Vedęs. Gimęs 1913m.
Padvarnių kaime.
Nušautas skrebų Užuolėlių kaimo Rožytės kalne 1945.04.12
4. Baranauskas Henrikas, Modesto
Žemdirbys. Nevedęs. Gimęs 1919m.
Motiejūnų kaime.
Nušautas Alantos skrebų Vastapų kaime 1945.05.29
5. Burbulis Boleslovas, Silvestro
Žemdirbys. Nevedęs. Gimęs 1919m.
Dauniškio vienkiemyje.
Nušautas Alantos skrebų Antaliežių kaime 1945.04.10
6. Bražėnas Juozas Žemdirbys.
Nušautas NKVD kareivių kartu su Vižiniu Petru 1945.02.29
7. Dačinskas Jonas, Jono
Gimęs 1915m. Lietuvos kariuomenės leitenantas (partizanų būrio vadas). Nušautas NKVD Zapijuvkoje 1945.05.29
8. Galinis Juozapas, Jono
Žemdirbys. Našlys. Gimęs 1904m.
Antanavos vienkiemyje.
Užmuštas Alantos NKVD būstinėje tardant 1945. 02.13
9. Gelažauskas Antanas, Justino
Žemdirbys. Nevedęs. Gimęs 1929m. Gruodžių kaime.
Nušovė NKVD kareiviai Sungavičių dvaro (Videniškio par.) lauke gaudydami į sovietinę armiją 1944.12.29
10. Gerdvilis Antanas, Prano
Tarnautojas. Vedęs. Gimęs 1914m. Sušaudytas Lukiškių kalėjime 1945m.
11. Grigas Antanas, Kazimiero
Žemdirbys. Nevedęs. Gimęs 1919m.
Varnasalio vienkiemyje.
Nušautas NKVD kareivių Skiemonių parapijos Kirkyzų kaime 1945.07.12
12. Grigas Vytautas, Kazimiero
Gimęs 1924m. Toliau viskas kaip ir Antano (abu broliai).
13. Juras Juozapas, Juozapo
Žemdirbys. Nevedęs. Gimęs 1925m.Paąžuolių dvare.
Nušautas einant Alantos dvaro vieškeliu kirsti malkų NKVD kareivių 1944.12.12
14. Čečergis Steponas, Mateušo
Žemdirbys. Nevedęs. Gimęs 1918m. Nušautas paplentėje už Leliūnų varant kartu su kitais tardyti į Uteną 1944.12.29
15. Kavaliauskas Alfonsas, Jono
Žemdirbys. Vedęs. Gimė 1903m. Iš Alantos valsčiaus.
Mirė Utenos ligoninėje nuo šautinės žaizdos 1950. 09.28
16. Kazlas Juozas, Prano Kalvis.
Gimęs 1903m.
Žuvo Kolymos šachtoje 1953m. Paimtas gyvas pas Kazlą Povilą.
17. Kastanauskas Juozas, Juozo
Gimęs 1911m. Mirė (žuvo?) 1946.11.29
18. Kazakevičius Zigmas Tarnautojas. Vedęs. Gimęs 1914m.
Buvo Alantos partizanų vadas. Žuvo nuo NKVD kareivių 1945m.
19. Kukta Leonas, Bronislavo Žemdirbys. Nevedęs. Gimęs 1927m. Iš Antaliežių kaimo.
Nušautas Alantos skrebų, gaudant 4 sovietinę armiją 1945.04.10
20. Kemėšis Fabijonas
Teologijos profesorius-kanauninkas. Gimęs Vastapų kaime.
Nukankintas NKVD Šilutės konclageryje.
21. Katinas Juozapas, Simono Batsiuvys. Vedęs. Gimęs 1916m. Šilinkos kaime.
Suimtas 1944m. NKVD kareivių ir nužudytas Vorkutos lageriuose, bandant bėgti.
22. Lasys Bronislavas, Jokūbo Žemdirbys. Nevedęs. Iš Antaliežių kaimo. Gimęs 1921m.
Nušautas Antaliežių kaime 1947.04.27
23. Liškauskas Stasys, Stasio Žemdirbys. Vedęs. Gimęs 1910m. Iš Šimotiškių kaimo.
Nušautas kaip vengiantis eiti sovietinėn armijon. Nušovė skrebai 1945.04.22
24. Maciulevičius Juozas, Antano Alantos pašto viršininkas. Vedęs. Gimęs 1888m.
Nušautas už Leliūnų Alantos skrebų, varant į Uteną tardyti 1944.12.29
25. Marcinkevičius Adolfas, Stanislovo Žemdirbys. Vedęs. Gimęs 1910m. Iš Semeniškio kaimo.
Mirė Panevėžio karo ligoninėje peršautas NKVD kareivių 1945.04.23
26. Maželis Alfonsas, Prano Moksleivis. Nevedęs. Gimęs 1924m. Iš Avilčių kaimo.
Suimtas NKVD kareivių ir nušautas Alantos miške prie Pakryžės vienkiemio. 1944.12.05
27. Mackevičius Simonas, Julijono
Žemdirbys. Vedęs. Gimęs 1914m. Debeikių vienkiemyje.
Nušautas savo vienkiemyje bėgant nuo NKVD kareivių (buvo Lietuvos policininkas) 1944.12.2
28. Mačionis Abdonas-Vitalis, Ambraziejaus
Žemdirbys. Vedęs. Gimęs 1914m. Alantos valsčiaus Krivičių vnk.
Nušovė NKVD kareiviai Gulelių vienkiemyje Leliūnų valsč. 1945.06.19
29. Matelionis Kazimieras, Jono
Žemdirbys. Nevedęs. Gimęs 1919m. Klabinių kaime.
Nušovė NKVD kareiviai gaudydami sovietinėn armijon 1944.12.17
30. Matelionis Antanas, Jono
Žemdirbys. Vedęs. Gimęs 1909m.Klabinių kaime.
Žuvo taip pat kaip ir brolis Kazimieras.
31. Medeiša Alfonsas, Mykolo
Žemdirbys. Nevedęs. Gimęs 1919m. Jaruliškių kaime.
Nušautas NKVD kareivių Migiškių miškelyje 1945. 07.22
32. Mikelevičius Vladislovas, Felikso
Batsiuvys. Vedęs. Gimęs 1910m. Šilinkos kaime.
Nušovė NKVD kareiviai Ažumakio miške 1944.12.28. Palaidotas Gruodžių kaimo kapinaitėse.
33. Mikelevičius Pranas, Felikso
Žemdirbys. Nevedęs. Gimęs 1922m. Šilinkos kaime.
Dirbantį Alantos tarybiniame ūkyje suėmė NKVD kareiviai ir subadė 1944. 12.13
34. Pagalys Fabijonas, Jurgio
Žemdirbys. Nevedęs. Gimęs 1915m.Alantos kaime.
Peršovė Alantos skrebai už Leliūnų kartu su kitais 1944.12.29
35. Puodžius Boleslovas, Povilo
Žemdirbys. Nevedęs. Gimęs 1927m.Spulių kaime.
Nušautas NKVD kareivių kratos metu Pakalniuose 1947.12.16
36. Raupelis Antanas, Jokūbo
Žemdirbys. Nevedęs. Gimęs 1926m. Paąžuolių kaime.
Nušautas Antaliežių kaime 1945.03.30
37. Rinkūnas Vaclovas, Juozapo
Žemdirbys. Nevedęs. Gimęs 1918m.Šunakojų kaime.
Nušovė NKVD kareiviai gaudydami vyrus į sovietinę armiją einantį vieškeliu 1944.12.12
38.Sabaliauskas Antanas, Antano
Žemdirbys. Vedęs. Gimęs 1911m. Adomiškio kaime.
Subadė miške durtuvais NKVD kareiviai, gaudydami vyrus į sovietinę armiją 1944.09.19
39.Statauskas Kazimieras, Bronislavo
Žemdirbys. Nevedęs. Gimęs 1919m.Svobiškėlio vienkiemyje.
Nušovė Alantos skrebai su NKVD kareiviais varydami suimtą iš Vaikšniūnų 1944.12.6
40.Steiblys Vytautas, Juozapo
Žemdirbys. Nevedęs. Gimęs 1914m. Zapijuvkos kaime.
Nušovė NKVD kareiviai Zapijuvkoje 1945.05.29
41.Steponėnas Juozapas, Antano
Žemdirbys. Nevedęs. Gimęs 1916m. Juotiškių kaime.
Nušovė NKVD kareiviai, gaudydami vyrus sovietinėn armijon Padvarnių pievoje 1944.12.12
42.Steponėnas Pranciškus, Motiejaus
Žemdirbys. Nevedęs. Gimęs 1922m. Svobiškio kaime.
Nušovė NKVD kareiviai Zapijuvkoje 1945.05.29
43.Šeikis Kazimieras, Benedikto
Žemdirbys, Vedęs. Gimęs 1887m. Zapijuvkos kaime.
Nušovė NKVD kareiviai Zapijuvkoje 1945.05.29
44.Šeikis Albinas, Kazimiero
Žemdirbys. Nevedęs. Gimęs 1921m. Zapijuvkos kaime.
Nušovė NKVD kareiviai Zapijuvkoje 1945.05.29
45.Šeikis Juozapas, Zigmanto
Žemdirbys. Nevedęs. Gimė 1920m. Zapijuvkos kaime.
Nušovė NKVD kareiviai Zapijuvkoje 1945.05.29
46.Stasiukonis Baltrus
Pašto tarnautojas. Vedęs. Gimęs 1905m.
Nušautas Alantos skrebų už Leliūnų paplentėje, varant į Uteną 1944.12.29
47. Tamašauskas Vitalis, Antano
Tarnautojas, batsiuvys. Vedęs. Gimęs 1906m. Alantos miestelyje.
Suimtas NKVD kareivių, sumuštas ir nušautas prie Naujosios Karalinavos 1944.12.11
48. Telksnys Napoleonas, Antano
Žemdirbys. Nevedęs. Gimęs 1920m. Runionių kaime.
Nušautas Pabradės poligone, kad atbaidytų kitus nuo bėgimo iš armijos 1944.12.28
49. Telksnys Mykolas, Jono
Žemdirbys. Nevedęs. Gimęs 1926m.Degsnių kaime.
Nušautas Alantos trėmimo grupės, norint ištremti į Sibirą 1944.12.28
50. Telksnys Serapinas, Juozapo
Žemdirbys. Nevedęs. Gimęs 1923m. Runionių kaime.
Nušautas NKVD kareivių prie Užumakio ežero 1945. 06.28. Palaidotas Gruodžių kapinėse.
51. Tumėnas Konstantinas, Pranciškaus
Žemdirbys. Nevedęs. Gimęs 1921m. Trumponių kaime.
Nušovė NKVD kareiviai Migiškių miškelyje 1945. 07.22
52. Tursa Juozapas, Petro
Žemdirbys. Vedęs. Gimęs 1914m. Bareikių kaime.
Nušovė NKVD kareiviai Bareikių kaime 1945.11.17
53. Telksnys Teofilis, Stasio
Žemdirbys. Vedęs. Gimęs 1907m.
Nušautas už Leliūnų pakelėje Alantos skrebų, varant į Uteną 1944.12.29
54. Umbrasas Antanas, Rapolo
Žemdirbys. Nevedęs. Gimęs 1915m. Mediniškio kaime.
Mirė Utenos ligoninėje peršautas NKVD kareivių, norėdamas išvengti tarnybos sovietinėje armijoje 1944.10.29
55. Valeika Mykolas, Antano
Žemdirbys. Vedęs. Gimęs 1914m. Juodiškio kaime.
Nušovė NKVD kareiviai lauke Ščiuvio vienkiemyje Balninkų parapijoje, kaip vengiantį tarnybos sovietinėje armijoje 1944.12.13
56. Vanagas Petras, Juozapo
Žemdirbys. Vedęs. Gimęs 1908m. Klabinių kaime.
Nušautas NKVD kareivių dieną einant iš kaimyno 1944.12.17
57. Vižinis Bronislovas, Gabrieliaus
Žemdirbys. Nevedęs. Gimęs 1919m. Adomiškio vienkiemyje.
Nušautas NKVD kareivių Mindučių kaime Molėtų parapijoje. 1945.02.21
58. Vižinis Petras, Gabrieliaus
Žemdirbys. Vedęs. Buvo policininku vokiečių okupacijos laikais. Gimęs 1918m. Adomiškio vienkiemyje.
Nušautas NKVD kareivių slėptuvėje Sikūnių kaime 1945.02.9
59. Vildžiūnas Danielius
Žemdirbys.
Nevedęs. Gimęs 1925m.
Nušautas 1945.07.15 Vaikšniūnuose NKVD kareivių bunkeryje su Kazakevičiumi.
60. Zavackas Alfonsas, Jokūbo
Žemdirbys. Nevedęs. Gimęs 1923m. Pavirinčių kaime
Nušautas skrebų kaip vengiantis tarnauti sovietinėje armijoje Vilijočių kaime 1945.04.22
61. Žvinys Aleksandras, Jono
Žemdirbys. Vedęs. Gimęs Sikariškių kaime.
Nušautas NKVD kareivių besislapstant Sikariškių kaime 1945.07.17
62. Žvinys Danielius, Vincento
Batsiuvys. Invalidas. Nevedęs. Gimęs 1905m. Gaigalų kaime.
Nušautas NKVD kareivių Gaigaluose 1945.06.18
63.Šulskus Antanas
Žinoma, kad sušaudė skrebai Petruvkos kaime. Gali būti palaidotas Gruodžių kaimo kapinaitėse.
64. Šulskus Alfonsas, Juozo
Gimęs 1919m. Sirgdamas slapstėsi namuose.
1945 metais, NKVD apsupus namus, buvo suimtas ir išvežtas į Alantą, kur dingo be žinios.
JIE ŽUV0 1947-65 METAIS
(Alantos krašto partizanai)
ADOMAS BYTAUTAS
(GARSAS)
1928 - žuvo 1951.12.25 Padvarniuose (buv. "Spalio" kol.) su J.Žigeliu (IIgūnu)
Gimė Meilelėje (greta Šilinkos kaimo). Šeimą buvo neturtinga, tėvai dirbo "iš pusės" Prūsienės žemę. Jos malūne ir gyveno. Vaikų šeimoje buvo trys broliai ir dvi seserys. Vyresnysis brolis dingo be žinios vokiečių okupacijos metais. Dar gyvi brolis Česlovas ir dvi seserys.
Adomas baigė tris pradžios mokyklos klases, nelabai norėjo mokytis, tačiau dirbdavo nuoširdžiai. Iki pašaukiant į sovietinę armiją dirbo kalvio padėjėju Alantos tarybiniame ūkyje. Norėjo, kad ateity geriau gyventų visa šeima, troško visiems laimės. Niekuomet neprarado vilties, tikėjo šviesesne ateitimi. Charakterį turėjo tvirtą, pastovų, savo sprendimus visada įvykdydavo.
Okupantams buvo nusprendęs vis tiek netarnauti, todėl 1949 metais, paimtas į sovietinę armiją, neliko joje. Pabėgo iš Klaipėdos kartu su B.Šikumi (Vijūnu) ir sugrįžo į savo kraštus. Priesaiką jau buvo priėmę, todėl pabėgo ginkluoti. Galima įsivaizduoti, kaip nelengvai pavyko jiems pasiekti Alantos apylinkes -visa Lietuva knibždėte knibždėjo KGB kareivių ir skrebų.
Namuose ilgai nesirodė ir atėjo tik po 2-3 mėnesių. Šeimą apie Adomo pabėgimą sužinojo pirmiausia iš kaimynų. Naktimis skrebai vis ruošdavo pasalas, tikėjosi sučiupti ateinantį į namus.
Apsilankydavo dažniausiai vienas arba per ryšininkus prašydavo ką nors perduoti. Saviškiai palydėdavo per Adomiškį į Avilčių pusę ir atsisveikindavo prie kelio, vedančio į Tijūniškį.
Šeimą ištrėmė į Sibirą 1951 metais, kur sužinojo apie Adomo žuvimą iš jo merginos laiško.
Užkastas nežinia kur Molėtų skrebų kartu su J.Žigeliu. Judviejų palaikų buvimo vietą vis dar tebegaubia paslapties skraistė.
Pasakojo brolis Česlovas, gyvenantis Anykščiuose
VLADAS IVAŠKEVIČIUS
(GINTARAS)
1925 - žuvo 1950m. pavasarį su Mikelevičiumi Stasiu (Bijūnu) prie Meilelės
Vienas iš jų giminės buvo Lietuvos Nepriklausomybės kovų savanoris, žuvęs 1919.11.15 (Antanas).
Gimė ir gyveno Piešiškėse. Tėvas buvo siuvėjas, o motina tarnaudavo pas žmones (net ir Kaune). Žemės teturėjo tik 18 arų, todėl gyvenimas nelepino vaikų -Joanos ir Vlado.
Jis iš mažens buvo geras vaikas: darbštus, visada geros nuotaikos. Jei tik kas paprašydavo kuo nors padėti, niekuomet neatsisakydavo.
Vokiečių okupacijos metais vos nepateko į darbus Vokietijoje, nes buvo iš neturtingos šeimos ir gal todėl kai kam atrodė įtartinu. Valsčiuje pasiūlė eiti tarnauti pas ūkininkus pusberniu už vežimą malkų, naminio milo kostiumą ir du maišus avižų. Paėmė pas save Mačionis -labai geras žmogus. Sesuo taip pat išėjo tarnaite.
Grįžus bolševikams ir paskelbus mobilizaciją Vladas labai nenorėjo eiti į sovietinę armiją. Prikibo Alantos NKVD, išsišaukė pas save. Jis neturėjo metrikų, todėl išvežė į Utenos kalėjimą, o iš ten vežė į Rusiją. Degulių stotyje iššoko iš traukinio ir parėjo į namus. Sūnus dezertyravo, todėl prie tėvų pradėjo kibti saugumiečiai. Navikas, valsčiaus pirmininkas, vis įkalbinėjo eiti į armiją, motina tą patį patarė, bijodama, kad gali būti jos sūnus nušautas, subadytas durtuvais, kaip jau buvo nukankinti kai kurie alantiškiai. Vladas apsisprendė:
-"Kas bus, tas bus. Aš žūsiu kare, jūs liksit, gyvos". (Tėvas buvo jau miręs 1944 metais). Pabuvęs namuose keturias dienas, prisistatė į Uteną, iš kur pateko Austrijon, vėliau Vengrijon. Kol apmokė, baigėsi ir karas su vokiečiais. Norėjo Vengrijoje ir pasilikti, tačiau tėviškės trauka padarė savo.
Kai grįžo iš karo tarnybos, namuose pradėjo lankytis partizanai, prašydami tai šiokios, tai kitokios pagalbos, palaikyti ryšius su kitais. Kadangi Vladas draugavo su Petroniu iš Spulių, tas, suimtas Skudutiškyje, pasakė ką tik žinojo apie Vladą. Jau tuomet ir fotografas Tareilis pranešė, kad Petronis išdavinėja kitus.
Vladas, norėdamas išvengti suėmimo, slapstėsi pas patikimus žmones. Tuomet NKVD kareiviai pradėjo jo ieškoti: rengdavo pasalas, klausinėdavo motiną apie sūnų. Ta vis teisindavosi, kad nežinanti: kažkur dingęs be jos žinios. Pirmininkas įkalbinėjo, kad jis pasirodytų, ateitų Alanton. Tuo 'arpu partizanai prikalbino dėtis prie jų, nors Vladas iš pradžių dar vis svarstė, būtų net pasą pakeitęs, tačiau neturėjo pinigų apmokėjimui už tai.
Taip ir prasidėjo sunki partizano dalia - dėl Petronio teko išeiti į mišką (buvęs "draugas" padarė paslaugą).
Vladas buvo J.Petrausko (Laimučio) būryje. Žuvo netoli Meilelės malūno (dabar ten tvenkinys). Spėjama, kad užėjo ant pasalos kartu su S.Mikelevičiumi (Bijūnu), išduoti parsidavėlių žmonių.
Mama vis verkdavo, laukdama sūnaus pareinant iš miško. O jis bijodavo, kad neužtrauktų nelaimės saviškiams. Tačiau motiną ir seserį, kaip partizano artimuosius 1949 metais ištrėmė į Sibirą, kur jos abi labai vargo, netgi grįžtant liko skolingos.
Iš šeimos liko viena Joana (dabar Remeikienė), beveik akla, gyvena netoli tos vietos, kur žuvo brolis Vladas. Nelengvas jos gyvenimas ir dabar, ypač žiemą šalčio persmelkiamame pastate...
Pasakojo J.Remeikienė-Ivaškevičiūtė, gyvenanti Meilelės kaime.
JUOČEPYS JONAS
(DARIUS)
1929 - žuvo 1950m. prie Vastapų kaimo.
Apie jį kol kas nepavyko daugiau sužinoti, tačiau tikiuosi, kad tas bus padaryta. Tuščių vietų neprivalo būti, kadangi dar gyvas ne vienas jį pažinojęs žinogus.
Artimiesiems, atrodo, tai nelabai svarbu.
KRAUJELIS ANTANAS
(paskutinis slapyvardis - Siaubūnas)
1928 - nusišovė 1965.03.17 Utenos rajono Papiškių kaime nenorėdamas pasiduoti kagėbistams
Gimė ir augo Alantos valsčiaus Kaniukų kaime. Tėvai turėjo 11,5 ha žemės. Be jo šeimoje dar augo šešios seserys. Šeima net du kartus buvo tremta į Sibirą ir galutinai sugrįžo tik po Antano žuvimo.
1965 m. balandžio 2 d. "Valstiečių laikraščio" Nr.39 (2924) paskutiniame puslapyje buvo išspausdinta žinutė "Likviduotas banditas". Joje rašoma: "Ilgą laiką Utenos rajone plėšikavo A.Kraujelis. Jis užpuldavo žmones, reikalaudavo iš kolūkiečių duoklės. Saugumo organai susekė plėšiką. Suimant A.Kraujelis priešinosi ginklu ir per susišaudymą buvo nukautas".
Tokia, iš pirmo žvilgsnio kasdieniška, informacija, daug ką savyje talpina. Tai Lietuvos partizanų istorijos paskutinis puslapis. Tai pabaiga ginkluotos kovos, kurios garbingu atstovu buvo A.Kraujelis. Daug kam ir dabar jis atrodo kruvinu, šaudžiusiu nekaltus tarybinius žmones ir pagaliau degradavęs - tapęs vos ne eiliniu plėšiku. Užtenka tik pavartyti tų metų Utenos ir Molėtų rajoninius laikraščius, kad įsitikintum, kaip veikė KGB sistema, visokiais būdais ir priemonėmis norėdama nuslėpti teisybę.
Taip, buvo kraujo, buvo aukų, buvo "plėšikavimo" atvejų. Tačiau reikia suprasti to meto padėtį, politines priemones, kurias naudojo tuometinė komunistų valdžia ir jos parankinė KGB. Reikia nepamiršti, kad visur ir visada galioja ir galios taisyklė: teroras gimdo terorą. Negalima norėti, kad tas, kuris nešioja ginklą, jo nenaudotų kovoje su priešu okupantu, o tuo labiau su savo tautos išdaviku. Nereikia pamiršti ir specialiai, su tam tikrais tikslais įvykdytas žudynes, suplanuotas šėtono tarnų.
Gana vaizdžiai A.Kraujelį apibūdina neseniai girdėtas pasakojimas.
Rubikių ežero saloje Kraujelis turėjo radijo siųstuvą, kuriuo reguliariai perduodavo į užsienį informaciją. Tą salą šiaip taip išsiaiškino saugumiečiai. Kartą jis valtimi nusiyrė į ją, kad perduotų žinias į užsienį.
Kagėbistai tuo metu surengė pasalą tikėdamiesi pagaliau sugauti gyvą šį aršųjį banditą. Ogi laukia, laukia nusibodo, bet to vis kaip nėr, taip nėr -negrįžta iš salos. Nusprendė patys į ją nuplaukti ir paimti - kas bus, tas. Nuplaukė, o ten Kraujelio nė kvapo, tarsi būtų išgaravęs. Radijo siųstuvą surado ir, žinoma, sudaužė. (Blaiviai galvojant, galėjo pasiimti. Tačiau pas mus viskas ne taip, kaip visam sviete). Tai kur gi dingo tas Kraujelis? Svarstė, svarstė kagėbistai ir nusprendė: turėjo jis, niekšas, su savim akvalangą ir, nujausdamas pavojų, persirengė juo, po vandeniu plaukdamas pasiekė kitą krantą. O ten jau ieškok vėjo laukuose... Kraujelis ne iš tų, kurie lengvai patenka į rankas.
Tą jis įrodė ne tik žmonių lūpose likusiais pasakojimais - savotiškomis legendomis, kuriose persipynė realybė ir žmonių fantazija. Šiaip ar taip, tačiau blogo pasakojimo apie jį dar neteko girdėti.
Reikia prisiminti jo biografiją, atidžiau susipažinti su jo veikla.
Visa šeima buvo labai patriotiška, Antanas nuo 1944 metų artimai bendravo su partizanais, daug kuo jems padėjo. 1948 metais įstojo į H.Ruškulio (Liūto) būrį, kuriame buvo žvalgybos skyriaus viršininku. Patekus sunkiai sužeistam Liūtui į nelaisvę (jis buvo sušaudytas 1952 metais), galutinai gęstant partizanų pasipriešinimui, veikė beveik vienas. Tačiau ir vienas yra tiek pagarsėjęs savo veikla, kad tapo žinomu visoje Rytų Aukštaitijoje. Sako, kad dėl Kraujelio buvo padidinti etatai saugumiečiams Molėtų ir Utenos rajonuose. Pilnai tikėtinas dalykas, kadangi kas nemėgsta gauti pinigus už nieko neveikimą. O priešą pas mus moka sukurti...
Nesigilinta kol kas atidžiau į A.Kraujelio gyvenimo faktus, nesiaiškinta giliau jo veikla, tačiau jo asmenybė prašyte prašosi to. Vien jau minėti pasakojimai-legendos ko vertos. Čia ir žmonių jumoras, ir neapykanta priešams, ir laki fantazija. Būtina visa tai užrašyti, palikti ateičiai, jei dabar neturime laiko surinktos medžiagos apdoroti.
LIONGINAS KURKIS
(BUTLERIS)
1926 - žuvo 1951.01.25 kartu su D.Vildžiūnu (Dainiumi)
Gimė Žibėčių kaime. Šeimoje dar buvo brolis Albinas ir sesuo Prima (dabar Bytautienė). Turėjo 11 ha žemės.
Nuo mažens pasižymėjo savo geru charakteriu: buvo paslaugus žmonėms, atjausdavo tiek mažus, tiek senus. Niekas negali prisiminti, kad savo amžiuje būtų ką nors bloga padaręs. Buvo geras tėvams, girdavo ir kaimynai: niekada nepraeidavo pro juos nepasisveikinęs, neužkalbinęs. Ypač globodavo ir užtardavo, esant reikalui, sesutę Primą.
Pasižymėjo savo sąmojingumu, buvo nuolat linksmas, mėgo šokti. Baigė keturis pradžios mokyklos skyrius.
Nuo partizaninio judėjimo pradžios palaikė ryšius su jais, buvo ryšininku. Šiuo atžvilgiu Lionginas buvo tikrai patikimas ir gerai atlikdavo pavedimus.
Kai reikėjo eiti į sovietinę armiją, nedvejodamas nutarė tapti partizanu. Sesuo prisimena tą vakarą, kai visa šeima sėdėjo virtuvėje. Lionginas tėvams tada pasakė: -"Pyksit ar ne - aš vis tiek išeisiu į mišką". Ypač nerimavo mama:
-"Vaikeli, ką tu galvoji, juk žūsi..." Tačiau jis buvo nepalenkiamas: -"Neprapulsim, kovosim, Lietuva vis tiek bus laisva, o mes nugalėsim priešus". Visada panašiai kalbėdavo - buvo taip įsitikinęs pergale.
Pasirinko, sakytum, keistoką slapyvardį, bet tikrai prasmingą. Juk iš tų vietų kilęs garsios knygos "Už ką" autorius. Tarsi pratęsdamas kovos su pavergėjais reikalą, Lionginas tapo rašytojo Butlerio antrininku.
Visi, palaikiusieji ryšius su būriu, kuriame jis buvo, niekada nepamirš Butlerio. "-Įdomus buvo žmogus, labai geras, linksmas. Turėjo įproty, išmetęs taurelę tuoj šokti tuo parodydamas pavyzdy ir kitiems." Atsimena žmonės, kaip jis dažnai prie progos mėgo sakyti: -"Gaidy baldy baladokas - tai šuliny, tai griovy, tai duobėje". Iš to jau aišku, kad ir vaizduotę gerą turėjo.
Kaip ir visų partizanų šeimas, tėvus ir seserį 1951 metais išvežė į Sibirą, Kartu vežė Bytautus, Vildžiūnus, Kraujelius - nepabėgusius "banditų" artimuosius ir rėmėjus.
Lionginas žuvo kartu su Vildžiūnu gana įtartinomis aplinkybėmis. Spėjama, kad būta išdavystės, kadangi neseniai apylinkėse buvo Tarzanas ir kitas ne mažesnis išdavikas. Jų - partizanų sušaudymo "operacija" planuota, atrodo, iš anksto.
Sesuo Prima visą laiką nesitaikė su mintimi, kad Liongino palaikų negalima jau surasti. Jos nuojauta vis sakė, kad dabartinės ligoninės Alantoje kieme turi būti ir jos mielojo Liongino palaikai. Visi lūkesčiai pasitvirtino ir pastangos nedingo veltui.
Birželio 9 dieną iškilmingai perkelti į kapines žuvusiųjų partizanų palaikai. Jų tarpe ir Lionginas-linksmasis ir nepamirštamas Butleris.
Pasakojo P.Bytautienė-Kurkytė,gyvenanti Anykščiuose
STEPONAS MATELIONIS
(AGRONOMAS)
1923 - žuvo 1951.03.16 už Garšvėnų kartu su V.Rinkūnu(Vėtra) ir A.Širvinsku (Šalmu)
Tai partizanas, apie kuri nepavyko surinkti nors šiek tiek išsamesnės medžiagos. Artimųjų visai nieko nebėra, o kaimynai ne kažin kiek tepasakė. Be to gan prieštaringos nuomonės dėl Stepono jų tarpe. Beliko vadovautis "aukso viduriu".
Gimė Šunakojų kaime, iš kur išėjo į partizanus apie 1945 metus. Žemės turėjo 8 ha, bet ta buvo labai prasta, todėl šeima gyveno vargingai. Gyvenama troba ir tvartas buvo po vienu stogu. Iš sodybos dabar beliko tik vieniša obelis. Stepono tėvai mirė anksti, matyt, dar anksčiau, negu jis žuvo.
Baigė keturis pradžios mokyklos skyrius. Kiek kaimynai prisiminė, buvo nuolat linksmas, gyvas. Pasižymėjo darbštumu, eidavo dirbti "ant dienų", kas tik prašydavo, padėdavo visiems.
Tapo partizanu nenorėdamas eiti į sovietinę armiją. Slapyvardį pasirinko keistoką gal dėl kažkokių vaikystės pokštų. Anot vieno kaimyno: -"Tėvai buvo pirmarūšiai, tačiau sūnus nuėjo kaip pakalnėn". Kadangi buvo nenuorama, tai rinkęs ginklus, o vėliau "prisiblatino" prie partizanų, sakė tas pats kaimynas.
Būryje tikrai buvo didelis pokštininkas, ką, atidžiau įsižiūrėjus į nuotraukas, rodo veido išraiška. Aišku tik, kad nemėgo komunistų dar prieš išeidamas į mišką. Nepanašu, kad būtų galėjęs stipriai terorizuoti gyventojus, kurie buvo palankesni partizanams, nors tokią kalbą irgi teko girdėti.
Steponas žuvo kartu su balninkiečiais vyrais. Važiuodami susitiko su NKVD kareivių būriu, nespėjo pribėgti prie netolimo miškelio per gana gilų sniegą. Žmonės juos tris vos užpiltus žemėmis, atkasė slapta prie Videniškio beveik po trijų savaičių. Buvo visi trys pašarvoti miške prie Gruodžių. Žmonės bendromis jėgomis sukalė karstus, nupynė vainikus ir palaidojo vietos kapinaitėse. Šiemet ir Steponas neliks nepaminėtas, nedings be žinios, kadangi jam ir Vėtrai bus pastatyti kuklūs partizaniški paminklėliai.
Medžiaga paruošta pagal kaimynų pasakojimus Šunakojų kaime.
VYTAUTAS MIKELEVIČIUS
(PAPARTIS)
1926 - žuvo 1947.05.7 nuo skrebo kulkos iš pasalos
STASYS MIKELEVIČIUS
(BIJŪNAS)
1930 - žuvo 1950 metų pavasarį (balandžio-gegužės mėn.) kartu su Ivaškevičiumi prie Meilelės
Abu broliai gimė Šilinkos kaime, netoli Alantos. Be jų dar buvo du broliai Pranas ir Danius. Šeima gyveno labai varganai. Tėvas buvo stalius, eidavo per žmones uždarbiaudamas. Motiną turėjo liguistą, todėl vaikus truputį augino senelė. Vėliau, kai ji mirė, juos globojo dėdės šeima. Jie visi dirbo kaimynystėje pas Marcinkevičius. Tėvas - Feliksas, matydamas, kad negali šeimos pramaitinti, prašė juos išlaikyti be algos, už valgį.
Iš pradžių ganė Vytautas, vėliau Stasys ir Danius. Paaugėję dirbdavo rimtesnius darbus.
Vyriausiąjį brolį Praną 1944.12.13 be priežasties suėmė NKVD, tardė, mušė ir subadė durtuvais. Tėvą ir Vytautą taip pat buvo suėmę, taip pat daužė, spardė, kankino. Vytautas paleistas pasakė: -"Jie daugiau manęs nematys..." O jis, anot pažinojusių jį žmonių, buvo nuostabus vaikinas: drąsus, nemėgo chuliganų, vagių ir kitų blogų žmonių.
Kai žuvo dėdė Vladas (1944 metų gruodyje), Vytautas susirado kulkosvaidį ir nuėjo i mišką pas besislapstančius vyrus, prašydamas priimti į jų būrį. Tie jam pasakė: -"Vytai, tau dar nereikia eiti armijon, pražūsi, ką tu galvoji..." Tas atrėžė: -"Jei nepriimate, aš kitus susirasiu. Blogiausiu atveju kovosiu vienas". Vyrai pagalvojo, pasitarė tarpusavyje ir nusprendė: dar susiras kokius chuliganus ir baigs bloguoju. Tegu lieka.
Vytautas vis sakydavo: "Kovosiu iki paskutinio kraujo lašo, tačiau atkeršysiu už brolį, už dėdę. Nepasiduosiu tiems niekšams". Po to, kai vieni iš jų suabejojo tolesnės kovos prasme ir sprendė, kaip legalizuotis, jis pasakė: "Eikite, aš vienas liksiu po eglute, tačiau priešams nevergausiu". Jo pavyzdys ir drąsa sulaikė ir kitus nuo tokio žingsnio.
Būdamas partizanų būryje, gavo užduotį (o gal pats pasisiūlė?) susidoroti su vienu blogu žmogumi - Galiausku, kuris buvo įtariamas kaip kolaborantas ir turėjo ginklą. Tas, akėdamas dirvą, pamatė, kaip Vytautas išėjo iš miško ir suprato, kas jo laukia. Parbėgęs namo, pasiėmė šautuvą ir gonke nušovė pastarąjį. Tačiau kas žino, kaip viskas įvyko? Pats Galiauskas, pramintas Barabonu, jau pasikoręs. Nebent galėtų pasakyti tiesą duktė, kuri pasislėpė dilgėlyne pajutusi, kad kiti partizanai keršys už draugo mirtį. Galiauskas pabėgo į Alantą, tapo tikru skrebu - "liaudies gynėju". Vytauto draugai, nesulaukdami jo ateinant, atėję kieme rado pakrautą vežimą su grūdais, išvertė juos ir paguldė negyvą Vytautą. Galiausko namą sudegino, o Šimėnų kaime jį pašarvojo, paguldė į skubomis sukaltą karstą ir slapta naktį palaidojo Avilčių kaimo kapinaitėse po šimtamečiais maumedžiais.
Vytautas vis sakydavo: "Pamatysit, mano kraujas nenueis veltui. Žuvusieji kada nors bus paminėti”. Jo žodžiai išsipildė. Buvęs paslaptyje kapas pažymėtas kukliu partizano paminklu.
Jis įeis į Alantos partizanų istoriją kaip pati pirmoji J.Petrausko (Laimučio) būrio auka. Labai gaila, kad šioje knygelėje nėra vienintelio jo nuotraukos. Negi niekas neišsaugojo nors mokyklos laikų, nors grupinės?
Stasys augo taip pat, kaip ir Vytautas. Abu buvo baigę po 4 skyrius. Tapo partizanu, tarytum pratęsdamas Vytauto norus. Tik Šį kartą viena auka buvo daugiau... Dėdė Jonas (Mikelevičius-Barčys) prašė, kad tik jis neitų į partizanus. Atsakas buvo labai nekonkretus, daug nežadantis. 1948 metų žiemą ir Stasys tapo partizanu.
Žuvo 1950 metų pavasarį netoli savo gimtinės užėję su draugu ant pasalos. Žmonės pasakoja, kad jam pirmiausia peršovė kojas, todėl labai šaukė dėl nepakeliamo skausmo. Alantos skrebai abu užkasė buvusio "skrebyno" (dabar ligoninės) kieme. Žemė išdavė paslaptį: žiu metų birželio pradžioje surasti jų palaikai ir iškilmingai perkelti į miestelio kapines. Tad Bijūnėlis dabar guli greta kovos draugų netoli savo tėviškės, kurią norėjo matyti laisvą.
Pasakojo:
Irena Sabalinkienė-Mikelevičiūtė, gyvenanti Šilinkos kaime
Jonas Barčys, gyvenantis Kaune Danius Mikelevičius - brolis, gyvenantis Panevėžyje
JUOZAS PETRAUSKAS
(LAIMUTIS)
1921 - žuvo 1949.04.30 su J.Rubiku (Kotu) Degsnių-Spiečiūnų laukuose
Mūsų mama buvo to meto šviesuolė, didelė patriotė, labai apsiskaičiusi, labiau vertino dvasinį turtą-mokslą. Vargšė, kiek iškentėjo dėl tų mokytų vaikų,..
Juozas nepasižymėjo kokiu nors išskirtinumu, buvo paprastas kaip ir dauguma Lietuvos vaikų. Jis buvo vyriausias tarp trijų seserų ir brolio.
Pradėjo mokytis Molėtų progimnazijoje, vėliau baigė Utenos gimnaziją. Buvo skautas, veiklus, geras organizatorius. Gabus, bet mokytis ne visada turėjo laiko. Per vasaros atostogas daug dirbdavo - padėdavo tėvams žemės ūkyje. Be to, ruošdavo mokinius, norinčius stoti į gimnaziją, tuo užsidirbdamas nors dalį lėšų sumokėjimui už mokslą. Mes juokdavomės, kad jis vaikščiojo visada su knyga po pažastimi. Dar vieną gerą savybę turėjo: labai gerai mokėjo bendrauti su įvairaus amžiaus žmonėmis.
1940 metais pradėjo studijuoti Vilniaus universitete ekonomikos-teisės fakultete. Prasidėjus karui, metus dirbo Alantos žemės ūkio mokykloje buhalteriu. Vėliau tęsė studijas universitete. Nemėgo kaip ir kiti studentai Reicho kareivių.
Prisimenu tokį atsitikimą: ėjome su juo Gedimino prospektu. Jis kažką pasakojo, o aš žiūrėjau tiesiai ir šypsojausi. Priešais ėję vokiečių karininkai pagarbiai pasisveikino. Aš ir dabar matau, kaip pasikeitė jo veidas, ir pradėjo mane barti - kaip aš galiu būti pažįstama su okupantų karininkais. O iš tikrųjų visai nepažinojau; aš net pagalvojau, kad tai jį sveikina. Ir dabar prisimenu jo žodžius: -"Tokiu metu gatvėje nėra ko šypsotis".
Mylėjo Lietuvą, bet ne žodžiais. Tikrai niekad nesu girdėjusi, kad sakytų: "Myliu Lietuvą, reikia už ją kovoti". Netgi į mišką išėjo pasakęs, kad reikia eiti.
Tėvai neprieštaravo, o aš dar bandžiau abejoti, kad gal galima būtų daugiau padaryti gyvenant legaliai. Jis pagalvojo lyg kažką svarstydamas ir pasakė: "Ne taip bus geriau". O tikrai galėjo neiti: vidutiniokų vaikas, be to buvo suimtas ir vežtas į lagerį, tik bevežant laimingai pabėgo. Tačiau nei rudajam nei raudonajam okupantui tarnauti nenorėjo. Todėl matė tik vieną išeitį.
Mokantis gimnazijoje, Juozo vienintelė svajonė buvo tapti karininku. Aiškiai žinojo: baigęs gimnaziją stos į Karo mokyklą.
Vieną rytą mama susijaudinusi sako: "Vaikeli, neik tu į tą mokyklą. Aš šiąnakt sapnavau baisų sapną. Rodos, kažkoks sumišimas, tu bėgi, o iš kažkur girdisi balsas: "Kas kardą pakelia, nuo kardo ir krinta". Mes tada iš mamos sapno tik pasijuokėme.
O taip ir buvo. Gal tik gerai, kad žinojo už ką žūsta.
Prisimenu, kai jau vokiečiai traukėsi, mūsų namuose buvo įsikūręs jų štabas (gal todėl, kad namai buvo prie pat vieškelio, o gal kad vaikai mokėjo vokiškai), tai vokiečiai labai prašė, kad vyresnieji vaikai trauktųsi su jais, bėgtų iš čia. Sakė: "Jūs išsilavinę inteligentai, užėję azijatai rusai vis tiek jus sunaikins". (O jie vis tik teisingai buvo numatę). Mama buvo labai prieš, tai sako: "Vaikeliai - kaip bus, taip bus, savas kraštas brangiausias, nebus laimės svetur". (Tada gi nesitikėjo tokio sovietų žiaurumo). Taip ir paliko Juozas namuose. Jis labai mylėjo mamą ir labai Jos klausydavo.
Užėjus rusams Juozas, nenorėdamas tarnauti sovietams, pradėjo slapstytis. Pas seneli iškasė jam duobę po lova, kurį laiką ten slapstėsi. Paskui 1944m. vasarą, suorganizavo jaunimą į būrį kovai prieš čekistus-okupantus. Taip Juozas su broliu Adolfu tapo Lietuvos partizanais. Adolfui buvo ką tik suėję 18 metų. 1944m., rodos, prieš pačias Kūčias ar Naujus Metus buvo didelis partizanų su skrebais susišaudymas. Adolfą sužeidė, peršovė koją. Juozas su kitais partizanais išnešė Adolfą iš miško pas žmones, paskui paguldė Utenoje ligoninėn. Iš ten jį 1945m. liepos mėnesį, kai šeimą vežė į Sibirą, išvežė kartu su tėvais ir seserimi Maryte. Iš vakaro atėjo pas mus (neprisimenu kas) iš Alantos ir pasakė, kad šiąnakt veš žmones į Sibirą. Mama mane ir seserį Levutę (tarp kitko, tai buvo jo mylimiausia sesuo - labai švelni, tyli) išsiuntė pas kaimynus Karvelius. Sakė: "Nors jūsų neišveš".
Taip ir prasidėjo vargingas klajoklių gyvenimas« Juozas buvo tiesiog pritrenktas, labai pergyveno tėvų tremtį. Kartą pasakė, kad labai norėjosi nusišauti, taip jam buvo gaila šeimos. Sakė, kad tai vis per jį, kad jis pražudė šeimą. Jis buvo labai jautrus, ypač mamai. Kai sužeidė Adolfą, jis visų prašė, kad nepasakytų mamai, nes ji labai pergyvens, ir taip turi begalę rūpesčių (keista - berniukas buvo daug geresnis už mergaites).
Juozo partizanavimo metu mudvi su Levute vis daugiau glausdavomės pas žmones pamiškėse, kur dažniau galėdavome susitikti su Juozu-Laimučiu. Tapome ryšininkėmis.
Labai gerai prisimenu tą nelaimingiausią dieną - 1949 metų balandžio mėnesio 30 dieną. Juozas su savo būriu tada buvo apsistojęs Pavirinčių miške. Iš vakaro nuėjau į jų stovyklą. Juozas sako: "Mums jau reikia iš šito miško keltis". Kai jie keldavosi iš vieno miško i kitą, dažniausiai aš turėdavau apžiūrėti ar ten ramu ar nesiaučia skrebai. Jis sakė: "Čia jau darosi neramu, kažkas yra pranešęs, kad mes esame čia". Vėliau paaiškėjo, kad pranešė Žigelienė, kalvio iš Antaliežių žmona.
Juozas prašė, kad nueičiau į Spiečiūnų apylinkes (ten gyveno sesuo Levutė), apžiūrėčiau, pasiklausinėčiau, ar ten ramu, ar nėra skrebų. Anksti rytą, pasiskolinusi iš Pavirinčių Ažubalio dviratį nuvažiavau į ten, apsiklausinėjau. Ten kol kas buvo ramu,
grįžau pasakyti jiems, kad gali keltis iš Pavirinčių miško. Paaiškėjo, kad buvo per vėlu. Jau važiuodama ta kryptimi pamačiau, kad pamiškė pilna kareivių. Žmonės liepė grįžti atgal, nes dar, sako, ir tave suims. Užbėgau pas Katinus Šilinkoje. Jie sako: "Vaikeli, bėk, baisus miško valymas, tiesiog kareivis prie kareivio eina juo". Man beeinant keliuku Svobiškėlio link (buvo apie 12 valąnda) - žiūriu: atvažiuoja vežimas, prisėdus kareivių, ir iš jo matosi išlindusios keturios kojos. Nežinau ar tai kraujo šauksmas, bet aš taip ir sustingau vietoje. Atrodo, lyg man kojas suparalyžavo. Pasirodo, jame vežė jau nušautus Juozą-Laimutį ir jo bendražygį Jurgį-Kotą. Kažkokia baisi, neapsakoma nuojauta širdyje, rodos, kad žemė prasivėrė po kojomis.
Ir dabar, sulaukusi 60 metų, dažnai, labai dažnai sapnuoju tą keliuką, tą vežimą ir tas keturias kojas, išlindusias iš jo.
Taip 1949 metų balandžio 30 dieną apie 10-11 valandą žuvo mūsų mylimas brolis, nesulaukęs išsvajoto laisvės pavasario.
Prisimenu tą paskutinį vakarą, Jo paskutinius žodžius. Kaip sakoma, prieš nelaimę nuojauta būna. Taip Jis tada nuoširdžiai pasiguodė (anksčiau būdavo optimistas, sakydavo: "Greit greit išauš laisvės diena"). Tada sakė: "Kažin ar besulauksim tos išsvajotos laisvės, amerikonas mus žiauriai apgavo. Su kiekviena diena vis sunkiau ir sunkiau. Jau ir į kolūkius pradeda varyti, tada tai jau Lietuvėlei galas. Penkis metus išvargau miške, taip pasiilgau namų, rodos, kad kas dabar leistų į juos, tai sėdėčiau, sėdėčiau - taip būtų gera".
Žinoma, penkis metus išbuvus miške, bunkeriuose, olose, jie buvo labai išvargę. Paskutiniu metu gal tapo ir žiauresni, kerštingesni. Tačiau reikia suprasti, kokį vargą Jie vargo ir už tai atleisti kai kurias Jų nuodėmes.
Jį labai mylėjo žmonės, gerbė už paprastumą, teisingumą, mokėjimą bendrauti su jais. Su kiekvienu rasdavo kalbą, mokėdavo ir paguosti, ir jumoro gyslelę turėjo. Prisimenu, Jis labai dažnai sakydavo, kaip yra dėkingas apylinkės žmonėms. Sakė, kad jeigu ne tas žmonių gerumas, jų parama, partizanai neišsilaikytų. Tik gerieji Lietuvos žmonės padėjo jiems, tuo pačiu padėjo visai Tėvynei.
Jis ne kartą prašė ir aiškino mums ir savo draugams: "Kai sulauksite laisvės
dienos, nepamirškit žmonių, padėjusių jums, jų pasiaukojimo, pasišventimo".
Taip nors maža dalele, vargu ir skausmu ir mūsų šeima prisidėjo kovose už mūsų brangiąją tėvynę Lietuvėlę. Ačiū Dievui, praėjo laikai, kada buvome vadinami banditų šeima. Duok, Dieve, kad jie daugiau nebegrįžtų.
Pasakojo seserys:
Marytė Balčienė, gyvenanti Klaipėdos raj.
Veronika Bražiškienė, gyvenanti Alytuje
DAINA APIE LAIMUTĮ IR KOTĄ
Jau baigias žavingas balandis,
Ateina gegužis gražus.
Ir žuvo nekaltas Laimutis
Ir Kotas - jo draugas narsus.
Jie žuvo, narsieji didvyriai,
Už laisvę užmerkė akis.
Trys seserys verkė Laimučio,
Ir verkė Marijos širdis.
Kaip šalnos pakąsti žiedeliai
Nukrinta ant žemės šaltos,
Taip krito nuo žirgo Laimutis
Kaip žiedas lelijos baltos.
Nukritęs ant kieto arimo
Laimutis gulėjo kraujuos.
Jo kraujas lelijom pražydo
Pavergtos Tėvynės laukuos.
Močiutė pravėrus langelį
Verkdama žiūrėjo tolyn,
Ir šaukė: Laimuti, sūneli,
Kodėl gi manęs negirdi?
Trys seserys jaunos Laimučio
Dabino gelsvąsias kasas,
Ir verkė kas vakarą rytą
Laimučio ir Koto narsaus.
RUBIKAS JURGIS
(KOTAS)
1925 - žuvo 1949.04.30 kartu su J.Petrausku Spiečiūnų-Degsnių kaimų laukuose
"Nukerta kopūstą - lieka kotas" (Jo paties žodžiai apie slapyvardį)
Negalima bešališkai rašyti ir pasakoti apie ši partizaną, be užuojautos dėl jo vargingos vaikystės, likimo nulemtos iš pat mažens. Gal kaip tik todėl Jurgį žmonės vadino meiliau - Kotuku, nors jis buvo normalaus ūgio ir sudėjimo vyras. Gražus, skaistus ir vyriškas veidas patraukdavo daugelio žvilgsni.
Neturėjo tėvo, todėl skaudžiai pergyveno šią savo lemties nuoskaudą. Anot kaimynų pasakojimų, motina nuo mažens nekentė savo vaiko. Palikdavo ji verkianti be priežiūros, kartą supykusi net įsviedė į dilgėles. Pati buvo samdinė, eidavo per žmones verpdama, ausdama, todėl mažas vaikas - Jurgiukas jai nemažai kliudydavo, buvo papildoma nemaloni našta. Buvusi graži, tačiau nugyveno nelabai vykusi gyvenimą ir nušokusi (įmesta?) į Nemuną nuo Aleksoto tilto, jame ir nuskendo. Dėl tokios baigties gal nereikėtų jos labai kaltinti. Visais laikais buvo ir yra tokių nelaimingų, likimo sugniuždytų žmonių.
Jurgis daugiausia gyveno, ganė gyvulius, bernavo pas Vidžiūnus Kijėliuose. Žiemos mėnesiais mokėsi Molėtų progimnazijoje, kur baigė 2 klases (dabar atitinka 6 klasėms).
Antrą kartą sovietams okupavus Lietuvą, slapstėsi bunkeryje kartu su A.Vildžiūnu, nors mobilizacijos banga Jurgio dar nelietė. Po eilinio NKVD kareivių siautėjimo kaime jis apsisprendė: "Mirsiu, bet komunistams tarnaut neisiu, o koks likimas bus, toks bus". Išėjęs į partizanus buvo patekęs, kaip pats pasakojo, į gana dideles kautynes, ir liko gyvas tik palindęs po išvirtusios eglės šakomis. J.Petrausko būryje atsidūrė gana anksti, gal apie 1945 metų pabaigą, labai prisirišo prie jo. Buvo tiesiog neatskiriami vienas nuo kito. Atrodo, kad Jurgį traukė Laimučio inteligentiškumas, platus akiratis ir kiti bendri dalykai. Kartu su Juozu ir žuvo. Žmonės pasakojo, kad jis kiek begalėdamas dengė savo kulkosvaidžio ugnimi Laimutį, tačiau per daug beviltiška ir nelygi vyko kova. Sako, kad abu juos nukovęs tas pats enkavedistas, apimtas tokio žmonių medžioklęs įkarščio, kad net basas vijęsis vieną ir kitą. Už tokią "drąsą" karininkas kitų akivaizdoje jį apdovanojęs nuosavu medaliu. Ilgus metus niekas negalėjo surasti vietos, kur Alantoje juos užkasė. Tik šių metų birželio pradžioje pavyko: rasti šešių partizanų palaikai, tarp kurių turi būti ir Laimutis su Kotu. Priglaudė ir Jurgį Motina-Tėvynė, neliks šis taurus vaikinas pamirštas. Žuvimo vietoje gal stovės kryžius, prie kurio atnešta gėlių puokštė primins, kad jis sakė: "Kai bus laisvė, būsiu ir aš garbingas".
Jurgį gerai prisimena ir suaugusieji, ir anuomet buvę vaikai. Vienai jų ryšininkei Našlaitei - jis yra guodęsis, kad "... Kartą taip neramu buvo, pasižiūrėjau į savo motinos nuotrauką ir pagalvojau: kam ji man reikalinga? Jeigu manęs išsižadėjo, tai kam dar ją nešioju? Dabar ji nei mergina nei motina. Ėmiau ir sudraskiau... Neturiu nė kam pasiguosti, išsakyti savo širdies skausmo... Viena Tėvynė mane priglaus..."
Labai mylėjo vaikus, visada nešykštėjo dėmesio jiems, mielai kartu žaisdavo, tarsi būtų vienmetis - taip nuoširdžiai ir viską pamiršdamas bendraudavo. Todėl anie jį taip mylėjo, laukdavo kada tik ateis iš miško. Gal būt būtų tapęs mokytoju, nes labai mokėjo įtaigiai, vaizdžiai kalbėti, bendrauti be ypatingų pastangų. Kai kas jam yra dėkingas už deklamuotus Maironio, Brazdžionio eilėraščius, už daigus, pasėtus vaiko sieloje, kurie vėliau davė brandžius vaisius. Daug gero yra padaręs visiems: o juk galėjo būti ir priešingai sunkios gyvenimo sąlygos, tėvų auklėjimo ir priežiūros stoka kitus suluošina, dvasiškai sugniuždo. Niekas tuo gal ir nesistebėtų, taip atsitiko ir su jo motina.
Jurgis - mūsų mielasis Kotukas liko Žmogumi, parodė, kaip reikia nepalūžti, gyventi ir žūti garbingai. Jo svajonė ir norai išsipildė.
Pasakojo: S. ir P.Vidžiūnai iš Kijėlių kaimo
J.Cesiulienė, gyvenanti Utenoje
M.Žarskuvienė, gyvenanti Kaune
V.Narušienės gyvenanti Avilčiuose
STEPONAS SABALIAUSKAS
(Šarkis)
1924 - sušaudytas 1952m(?)
Gimė ir augo Žigeliškio kaime. Tėvai turėjo 20 ha žemės. Be jo buvo dar du broliai: Anicetas ir Augustinas. Motina buvo labai religinga, todėl ir visus tris sūnus tokiais išauklėjo.
Brolis Anicetas tarnavo vokiečių kariuomenėje ir spėjama, kad žuvo traukdamasis su jais prie Kuršių marių.
Kitas brolis - Augustinas - pamaldus kaip ir motina. Iš pradžių, vėl grįžus bolševikams, slapstėsi miške, vėliau legalizavosi. Dirbo vairuotoju Kaune, kur mirė 1987 metais.
Motiną išvargino nuolatiniai sovietų valdžios persekiojimai (negalėjo net gyventi savo namuose), tačiau pragyveno garbingą amžių ir mirė 1990 metais, turėdama gerą atmintį ir blaivų protą.
Steponas, paskelbus 1944 metų rugpjūtyje mobilizaciją, neabejodamas nutarė neiti tarnauti okupantams, slapstėsi, tačiau buvo kartu su draugais sugautas ir nuvežtas į Ukmergę. Iš ten pabėgo ir tapo tikru partizanu. Po to, kai 1949 metų pavasarį žuvo J.Petrauskas (Laimutis), tapo kuopos vadu.
Pavargęs nuo sunkios partizano dalios ir nematydamas kitos išeities, 1951 metų rudenį su svetimais dokumentais įsidarbino Šiauliuose statyboje, gyvendamas kartu su žmona. Tačiau NKVD jį greitai surado, areštavo ir, kaip spėjama, po teismo sušaudė. Yra gandų, kad išduotas V.Petronio(Klajūno), kilusio iš tų pačių apylinkių.
Steponas nekentė tiek vokiečių, tiek bolševikų - visi jam buvo okupantai. Kartą yra sakęs vokiečiams: "Jūs man tokie patys priešai kaip ir rusai komunistai".
Būdamas partizanu nepamiršo religijos, todėl ir susituokė kunigui palaiminus, slapta jį pristačius (apie 1949 metus). Nerūkė, beveik negerdavo, o balsą turėjo nuostabų: visada pirmas pradėdavo dainuoti, visos dainos buvo jo "vedamos”. Toks ir išliko daugelio žmonių atmintyje. Kažkodėl labai mėgo "Aš atsikėliau anksti rytelį..."
Ryšininkai ir rėmėjai prisimena kai kuriuos epizodus ir jo posakius.
Pasakoja buvusi ryšininkė Našlaitė. Jis visuomet buvo už laisvą Lietuvą. Surašė visus rėmėjus ir pasakė: "Surašiau visus, kurie mus remia, ateityje nebūsit pamiršti". (Beje, užkastas Avilčių kaimo pamiškėje jo archyvas su mundiruote ir ginklais supuvo. Gal jis nesitikėjo, kad Lietuva dar ilgai vergaus svetimiems?).
Pasakoja kita rėmėja, kad kartą pasakė: "Dabar kovojame su komunistais, o ateis laikas, kuomet panašiai darysime su buožėmis". Buožėmis jis vadindavo tuos, kurie drebėdavo dėl savo kailio, bijodavo įsileisti į vidų partizanus, juos pavalgydinti, sušildyti. Yra buvę atvejų, kai net maistą ar ką kita tokie žmonės paduodavo per langą tarsi kokiems raupsuotiesiems.
Steponas stengėsi kuo daugiau šviestis: mokėsi rusų kalbos, netgi bandė rašyti eilėraščius, nors buvo baigęs tik 4 skyrius. Jau slapyvardžio pasirinkimas rodo, kad nebuvo eilinio rango žmogus. Visada atrodydavo tvarkingu, kariškai pasitempusiu, tarytum būtų visa galva aukštesnis už kitus.
Kai suėmė saugumiečiai, vedžiojo po visas vietas, kur partizanavo. Aišku, jie stengėsi kuo daugiau sužinoti apie "banditus”. Jis neišdavė nė vieno asmens, nenurodė, kur paslėptas archyvas ir ginklai. Sako, kad teismo metu prisipažinęs esąs kaltas. Tačiau kas gi galėjo padaryti priešingai?
Šių metų pavasarį buvo surasta vieta, kur 40 metų gulėjo po žeme jo ištikimasis automatas, pistoletas ir kita amunicija. Labai tikėtina, kad šie ginklai dar pasitarnaus kritišku Lietuvai atveju. Kiti daiktai (jų liekanos) gal bus muziejuje, ko jis pats gal nesitikėjo. Pildosi jo mėgstamos dainos žodžiai:
"Mes žūstam, kad laisvė būt..."
Pasakojo buvusi žmona, gyvenanti Kaune ir kiti asmenys: kaimynai, buvę ryšininkai.
STEPONAS SATKEVIČIUS
(GINTVYTIS)
1925 - žuvo 1949.02.16 Labanoro apylinkėse kartu su S.Roku(Stumbru) ir K.Šmigelsku (Smidru)
Tai buvo labai įdomus žmogus: visada linksmas, gyvas, nenuorama, inteligentiškas, malonių veido bruožų. Puikiai dainuodavo kartu su S.Sabaliausku(Šarkiu) ir P.Kaušiniu(Kiaune).
Gimė vargingoje šeimoje Skiemonių parapijos Janonių kaime. Motina anksti tapo invalide, buvo siuvėja, darydavo dirbtines gėles.
Be Stepo dar buvo brolis Jonas ir sesuo (vienintelė gyva, dabar gyvena JAV). Seniūnas Satkūnas įkalbėjo motiną atiduoti vaikus į Utenos vaikų globos namus. Stepukui tuo metu buvo trys metai. Ten jis baigė pradžios mokyklą ir dvi klases, kas atitiko dabartines aštuonias. Vėliau mokėsi Ukmergės mokytojų seminarijoje, iš kur išėjo į gen. P.Plechavičiaus formuojamą Vietinę rinktinę ir įstojo į Marijampolės karo mokyklą. Iš jos pabėgo kartu su kitais kariūnais, kad išvengtų vokiečių susidorojimo. Mokytojavo Dapkūniškyje, netoli Balninkų. Iš to laikotarpio yra išlikusi nuotrauka su mokiniais. Gal kas nors iš jų papasakos apie savo mokytoją? Tuo metu įvyko konfliktas su "liaudies valdžia" ir saugumiečiais. Mat, Stepas iškoliojo juos, sakytum, dėl menkniekio -šunų ištryptų žmonių javų. Jausdamas, kad ir ateityje okupantai bus ne geresni, broliui Jonui pasakė: "Aš eisiu į mišką, tu manęs jau neperkalbėsi".
Išėjęs į partizanus, pateko su didele draugų grupe į vadinamąsias Trakinių žudynes. Likęs gyvas, ištrūko su vyskupo Kuktos giminaičiu ir prisijungė prie J.Petrausko(Laimučio) būrio Alantos apylinkėse. Jame ir buvo iki savo žuvimo dienos, kada Labanoro apylinkėse šešiese iškeldinėjo trispalves Vasario 16-sios proga. Važiavo rogėmis, kurių vėžėmis ir atslinko NKVD kareiviai. Po nakties išvargę vyrai miegojo (o gal buvo ne visai atsargūs?) vienkiemyje, kur juos ir užklupo priešai. Trys iš partizanų žuvo, o likusieji spėjo pabėgti. Taip ir žuvo Gintvyčiukas, kaip ji meiliai vadindavo žmonės (mat buvo nedidelio ūgio). Yra žinoma apytikrė jų užkasimo vieta prie Saldutiškio, pažymėta kryžiumi, pastatytu artimųjų pastangomis. Utenos bažnyčios šventoriaus akmeninėje tvoroje įtvirtinta kukli metalinė lentelė visada primins šio puikaus Lietuvos sūnaus auką.
Labai gaila, kad apie jį mažai kas galėjo išsamiau papasakoti. Gal atsiras žmonių, daugiau žinančių? Būtų svarbi kiekviena detalė, kiekvienas jo žodis. Gintvyčiukas to vertas.
Prierašas.
Savaip įdomi jo brolio Jono gyvenimo istorija. Aktyvus (bet ne iš įsitikinimo) Alantos komjaunuolis vokiečių buvo išvežtas į Didijį Reichą, Tačiau, vokiečių režimo negalima nė lyginti su sovietinio pragaro sistema, kur žmogų stengiamasi paversti gyvuliu, grynu darbo įrankiu. Labai įdomiai jis pasakodavo apie tai. Gaila, kad daug kas liko neužfiksuota. Atrodė: dar susitiksime, dar spėsime pakalbėti. Deja, Jonas mirė šių metų pradžioje. O nuostabus buvo žmogus, kaip ir Steponas.
Grįžus iš Vokietijos Alantoje kuo tik nedirbo: grūdų svėrėju, pašte prie komutatoriaus, namų valdytoju, mokėsi traktorininkų kursuose Anykščiuose.
Kadangi buvo nenuorama, pilnas energijos ir visokių išdaigų pramanytojas, kartą prikūlė vieną "veikėją". Juo pradėjo domėtis ir saugumo viršininkas Poluninas. Priėjęs prie antspaudo ir blankų, pasidarė kas reikalinga ir pabėgo į Kauną, kur dirbo dabartinėje "Lituanikoje" batsiuviu. Kažkada buvęs "pokario metų aktyvistas" visiškai nutolo nuo "aukštų socializmo idėjų”. Jeigu visi būtų tokie kaip Jonas, nereikėtų tada mums jokių forumų, darbo žmonių draugų ir užtarėjų. Geras ir doras žmogus visuomet atskiria grūdus nuo pelų.
Pasakojo:
Jonas Satkevičius, gyvenęs Kaune, (miręs 1990 m.)
Stasė Rokaitė, gyvenanti Molėtuose
JONAS ŽIGELIS
(ILGŪNAS)
1924 - žuvo 1951.12.25 su A.Bytautu (Garsu) Padvarniuose ( "Spalio’’kol. )
Gimė ir augo Juodiškio kaime. Tėvai -Alfonsas ir Antanina turėjo 20 ha žemės. Šeimoje buvo dar dvi seserys. Visa šeima 1948 metais ištremta į Sibirą, išskyrus tik Nataliją. Tėtis Sibire ir mirė. Grįžo motina ir sesuo Eleonora 1950 metais.
"...Mano jie (vaikai) buvo prispausti darban. Turėjom valaką žemės, netikus buvo.
Jonas baigė keturias klases Girstaitišky... Tokį gerą turėjau, toks darbštus buvo darbininkas...
Atėjus laikui stoti armijon, į ją nestojo. Išsikasė bunkerį, visi jame buvo: Šulskiokas, ir Sabaliauskiokas, ir Rubikiokas ir anas. Juos sugavo, nestojo. Paskui pabėgo iš Ukmergės, visi keturi pabėgo ir visi žuvo iki vieno.
Metus sėdėjo bunkery. Paskui jį rado draugai. Atėjo namo, ant pečkos gulėjo ir išsivedė tada. O verkiau, sakiau -užmuš. Kai išsivedė, ilgai namo nėjo. Kai atėjo, sakau: "Eik, vaikeli, visi registruojasi, registruokis ir tu". Sako: "Gerai, mama, registruosiuos, ateisiu".
Paskui laukiau, laukiau - neateina ir neateina. Atėjo paskui aštuoni iš Alantos miško: Sabaliauskiokas, Šulskiokas, Burbuliokas, o kitų nepažinau. Atnešiau jiems valgyt, sakau: "Eikit, vyrai, registruokitės. Va, užsiregistravo kiti, važiuoja, eina bažnyčion. Sakau: "Eik ir tu, Jonuk. Tas sako: "Aš naktį pareisiu vienas". Prisigatavijau ir vežimą, ir visa kita. Laukiu, laukiu, ir diena išaušo, o jo vis nėr ir nėr. Ir neatėjo.
Paskui bent du mėnesius neatėjo namo. Oi, kaip gaila man - ir mirsiu, nepamiršiu. Gal nuo Dievo buvo tokia nelaimė duota...
Kai atėjo, jam sakau: "Tave nušaus... Kodėl tu taip, vaikeli?". Jis ir sako: "Vis tiek, ar lovoj mirti, ar miške. Vis tiek aš jau pasišvenčiau". Kai tik taip pasakė, man taip širdį suspaudė... Kiek praliejau ašarų dėl jo. Atsimenu ir atsimenu, ir mirsiu - nepamiršiu šitų jo žodžių.
Žuvo gal ir veltui, gal ir ne, negaliu pasakyt. Dievas žino, kur jį pakavojo. Kai aš atvažiavau iš Sibiro, tai vienas ir klausia: "Žinai, kur tavo sūnus?". Sakau: "Nežinau", Sako: "Molėtuose, Stadaloj iškasėm duobę ir pakavojom"... Ten dabar stovi mūriniai namai... Gal teisybė, o gal ir melavo...
Tai buvo Alantoj minėjimas, buvo ir prie paminklo. Dieve, tu Dieve, gal neveltui žuvo. Mirsiu, vaiko niekad nepamiršiu... Toks geras buvo vaikas, bet kodėl nepaklausė?
...O iš sodybos liko tik trys klevai ...
Jono Žigelio motinos Antaninos pasakojimas
P.S.
Jonas prieš savo mirti yra pasakęs, kai žmonės pasiūlė pasiduoti, legalizuotis: "Ne, pasišvenčiau už Lietuvą kraują praliet, tai ir praliesiu".
ŠIKUS BALYS
(VIJŪNAS)
1926 - žuvo 1952.03.04 bandant suimti gyvą prie Levaniškių
Gausi šeima, kilusi nuo Inturkės, gyveno Pavirinčiuose. Buvo keturios seserys ir šeši broliai. Šeimą turėjo 5 ar 7 ha žemės.
Baigė keturis skyrius.
Atėjus šaukimo į sovietinę armiją laikui, slapstėsi, buvo įsidarbinęs Pavirinčių žirgyne. Ten jo brolis dirbo ūkvedžiu.
Armijos vis dėlto nepavyko išvengti, buvo jėga paimtas, tačiau kartu su Bytautu pabėgo iš Klaipėdos.
Prieš patenkant į sovietinę armiją buvo jau vedęs, paliko du sūnus. Pabėgus iš jos, pirmiausia nukentėjo žmona išvežė į Sibirą su pustrečių metų vaiku ir nėščią antruoju. Taigi abu vaikai pažymėti tremties ženklu.
Ypatingomis charakterio savybėmis nepasižymėjo - buvo eilinis Lietuvos vaikas. Visi prisimena kaip gerą žmogų.
Tai vienas iš paskutiniųjų partizanų Molėtų-Alantos apylinkėse. Vaikščiojo kartu su J.Barčiu(Viesulu), Petrėnu (Artaminu) iki savo tragiškos žūties. Nežinojo vyrai, kad jų tarpe yra išdavikai A.Radzevičius(Tarzanas),
V.Petronis(Klajūnas) ir kiti. Nors neteko akis į akį kovoti atvirai, tačiau šie judai buvo priversti panaudoti ginklą ir nušauti Balį ir Petrėną, nebematydami kitos išeities.
Palaikų buvimo vieta tebelieka iki Šiol nežinoma.
Abu sūnūs gyvena Vilniuje, pasižymi tvarkingumu ir darbštumu.
Pasakojo sesuo ir buvusi žmona, gyvenanti Alantos agrofirmoje ir miestelyje
VILIUS VILDŽIŪNAS
(DAINIUS)
1920-1951.01.25 Vaikšniūnuose kartu su L.Kurkiu(Butleriu)
Gimė Vaikšniūnuose, ten ir žuvo. Gyveno kartu su tėvais. Prasidėjus mobilizacijai į sovietinę armiją, nusprendė neiti į ją ir slapstėsi. Tėvai turėjo pažįstamų tarp medikų, todėl tie padėjo gauti taip vadinamą "baltą bilietą". Vilius tuomet galėjo laisvai gyventi ir įsidarbino Anykščiuose mokesčių inspektoriumi. Neilgai ten dirbo - gal pusmetį, kadangi NKVD sužinojo apie jo brolį Danių. Tas vokiečių laikais yra buvęs gen. P.Plechavičiaus Vietinėje rinktinėje, buvo pas Labanoro partizanus. Kai juos ten labai sumušė enkavedistai, slapstėsi savam krašte bunkeryje, kur ir žuvo 1945.07.15 dieną kartu su mokytoju Kazakevičiumi.
Dėl jaunesnio brolio Viliui teko palikti darbą Anykščiuose ir nakčia bėgti į namus. Tačiau teko slapstytis pas kaimynus, kadangi namuose buvo tikrai nesaugu. Kartą su reikalais nuvažiavo į Skudutiškį, vietiniai skrebai atpažino ir suėmė. Tėvui pavyko susitarti su vienu jų - Fomka, kad tas padėtų pabėgti iš rūsio, kuriame buvo uždarytas.
Pabėgus beliko eiti į partizanų būrį, kuriam vadovavo Aukštaitis-Putrimas. Vienas po kito žuvo draugai, o jie kartu su L.Kurkiu vis dar išvengdavo priešo kulkos. Tačiau vienas vakaras buvo lemtingas. Užvalgę ir šiek tiek pailsėję jie užėjo ant skrebų pasalos. Labai panašu, kad apie juos pranešta išdavikų, nes jie tose apylinkėse tik ką buvo pasimaišę.
Taip jau sutapo, kad tą pačią dieną, kai žuvo Vilius tėvą teisė Utenoje ir "atseikėjo" visus 25 metus. Didžiausia jo kaltė buvo ta, kad vežė grūdus i malūną. O kas gi tuomet galėjo įrodyti, kad miltai nebus panaudoti duonai, kurią valgys banditai, buržuaziniai nacionalistai ir t.t.
Motiną ir seserį Stasę ištrėmė į Sibirą, iš kurio grįžo 1957 metais.
Viliaus palaikus tik šiemet pavyko surasti Alantos ligoninės kieme ir perkelti į deramą vietą kapinėse.
Prierašas.
Gal atsišauks mokytojo Kazakevičiaus artimieji, kurie norės sužinoti kur jis palaidotas? Kreipkitės pas Viliaus seserį Stasę Ausiejienę Anykščiuose Šlovės 11-2.
Pasakojo S.Ausiejienė-Vildžiūnaitė, gyvenanti Anykščiuose
BAINA APIE KAZLŲ SMĖLYNE UŽKASTUS PARTIZANUS
Ilsitės Kazlų smėlyne,
Tautos sūnūs - milžinai.
Jūs paguldėt savo galvas,
Kad gyventumėm laisvai.
Ir kai rytą saulė teka,
Apšviečia kapus smilties,
Pasisemkim čia stiprybės
Ginti laisvę mūs šalies.
Jums garbė, vaikai Tėvynės,
Jūs žalių laukų artojai,
Savo žygius ir gyvybę
Už Tėvynę paaukojot.
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
NUOTRAUKOS
1. J.Petrauskas apie 1949 metus.
2 . J.Rubikas.
3. J.Žigelis civiliniais rūbais 1951 metais.
4. Iš kairės 4 dešinę: P.Kiaušinis (Kiaunė) - balninkietis, S.Satkevičius, S.Sabaliauskas
5. J.Žigelis - leitenantas 1951 metais.
6. J.Petraukas ir S.Mikelevičius.
7. J.Žigelis ir A.Bytautas 1951 metais.
8. S.Matelionis ir J.Lasys(Girėnas) iš Sunakojų.
9. Iš kairės 4 dešinę stovi: J.Petrauskas , K.Puodžiūnas(Titnagas) želvietis, S.Sabaliauskas, nežinomas (Ivaškevičius?) K.Šmigelskas(Smidras) balninkietis. Guli: J.Žigelis, S.Matelionis, S.Mikelevičius.
10.Iš kairės į dešinę stovi:
S.Matelionis, K.Puodžiūnas, V.Rinkūnas (Vėtra) - želvietis, J.Petrauskas, S.Mikelevičius.
Guli: A.Širvinskas (Šalmas) - balninkietis, J.Rokas (Beržas) - želvietis.
11. J.Satkevičius Dapkūniškyje su mokiniais apie 1945 metus.
12.Iš kairės ketvirtas S.Satkevičius. Kiti kol kas neatpažinti.
13.Iš kairės: neatpažintas, V.Rinkūnas, neatpažintas, J.Rubikas.
14.Iš kairės į dešinę stovi: S.Urbonas (Liepa) - sugintietis, K.Šmigelskas, J.Petrauskas, Barkauskas - kuktiškietis, V.Rinkūnas. Sėdi: A.Širvinskas, S.Sabaliauskas, K.Puodžiūnas, J.Alkūnas(Dobilius) - balninkietis, P.Kiaušinis. Guli: J.Rubikas, J.Migelis.
15.Iš kairės: J.Juočepys (Darius), H.Ruškulis(Liūtas), V.Vildžiūnas, L.Kurkis. 1949 metų Velykos.
16.Stovi iš kairės: J.Žigelis, J.Lasys (Girėnas), S.Mikelevičius, S.Matelionis, V.Ivaškevičius, S.Satkevičius, ? Bidlauskas (Darius).
Guli: V.Petronis(Klajūnas), S.Sabaliauskas.
17.Iš kairės: nežinomas (Karvelis?), J.Juočepys, J.Šutinys (Paleckis), nežinomas (Zeumeris?), nežinomas (Valteris?) - skiemonietis.
18.J.Lasys, S.Matelionis, S.Satkevičius. Sėdi: ? Bidlauskas(Darius), S.Sabaliauskas .
19.Iš kairės: J.Šutinys(Paleckis) iš Noliškio, Beivydas?(Briedis) - leliūnietis, nežinomas, V.Vildžiūnas.
20.V.Vildžiūnas su seserimi Stase.
21.Iš kairės: nežinomas - skiemonietis, ? Putrimas(Aukštaitis), L.Kurkis.
22.Kas žinos šį partizaną?
23. A.Kraujelis ir nežinomas partizanas.
24. A.Kraujeiis ir nežinomas (spėjama, kad Jovaras, žuvęs apie 1953 metus).
25. H.Ruškulis, A.Kraujelis ir D.Bružas (Atlantas).
26.Iš kairės į dešinę: A.Petrėnas (Artaminas), V.Petronis (Klajūnas), B.Šikus(Vijūnas), J.Barčys(Viesulas). 1952 metų savasis. Iki paskutinių partizanų grupės likvidavimo liko tik apie 1,5 mėnesio. Išduos V.Petronis.
27.Stovi iš kairės į dešinę:V.Petronis, A.Šikus, B.Kemeklis(Kerštas). Sėdi: A.Petrėnas, J.Barčys.
28-29.Partizanų palaikų perkėlimas iš Kazlų smėlyno į Alantos kapines 1989 metais.
BAIGIAMASIS Ž0DIS
Šios knygelės epigrafo žodžiai yra iškalti juodo akmens postamente, kuris buvo užkastas Alantoje ir visos paminklo dalys dar nesurastos. Šį juodą darbą sumaniusieji tikėjosi, kad žemė viską paslėps ir nebeišduos paslapčių.
Tačiau atėjo metas, kai pradėjome atkasinėti partizanų palaikus, paminklus ir jų liekanas, apdaužytas, suskaldytas, pamintas po kojomis.
Taip atsitiko ir su mūsų istorija, kurią buvo bandoma sutrypti, ištrinti iš tautos atminties ir pakeisti išvien "tarybine". Ir vėl šėtono užmačios liko neįgyvendintos.
Nepilnas čia išvardintų aukų sąrašas, nesuminėti visi partizanai iš Alantos krašto. Sunku dabar atkurti tai, kas vyko prieš kelias dešimtis metų. Daugelio žmonių - liudininkų nebėra gyvųjų tarpe, dar daug reikia kruopščiai ir atkakliai dirbti. Ne visi drįsta sakyti tiesą, bijo antrosios represijų bangos. Tikimės, kad šis kuklus leidinėlis paliks šiokį tokį pėdsaką alantiškių tarpe. Jis numatomas tikslinti, papildyti ir ateityje žymiai išplėsti. Tebūnie jis pirmąja kregžde. Juk kas parašyta, to jau neištrinsi.
Atleiskite tie, kurie čia nerado savo artimųjų pavardžių. Atsiprašome politkalinių, tremtinių ir visų kitų vienaip ar kitaip nukentėjusių nuo raudonojo teroro. Norėjosi pirmiausia paminėti tuos, kurie negyvi, žuvę kovose ir guli savo krašto žemėje. Vienį, žinoma kur, kiti, deja, dar ne. Tai jų atminčiai skirtas šis leidinėlis.
Be abejo, pasitaikys ir netikslumų. Praėjo tiek metų, blėsta daugelio atmintyje buvę faktai, kitos žinios. Prašome visas pastabas, patikslinimus, naujus faktus, pageidavimus pateikti adresu:
234910 Utena
Utenio aikštė 3
Kraštotyros muziejus (tel.55393)
Nuoširdžiai dėkojame visiems, kurie pateikė medžiagą, pasakojo prisiminimus, paskolino nuotraukų originalus, sušelpė materialiai lėšomis ar kitaip padėjo.
Tokių gerų žmonių tiek daug, kad sunku visus ir išvardinti - leidinėlio apimtis neleidžia. Ačiū Jums, gerieji žmonės!
Gautos virš knygelės savikainos lėšos bus panaudotos Molėtų rajono
rezistencijos istorijos medžiagai rinkti.
