LIETUVOS LAISVĖS KOVOS PRASMĖ


NR. 18 (55) 1959 M. LIEPA

ANDRIUS BALTINIS

Tremties gyvenimo pergyvenimai ir patyrimai, istorinių įvykių eiga yra pažadinusios daugelį iš mūsų prie tam tikrų išvadų ir sudariusios pažiūrą, kad jau yra atėjęs laikas pervertinti visas vertybes ir paklausti, ar yra dar reikalo laikytis senųjų pažiūrų ir idealų gyvenime apskritai, o ypač tautinės laisvės srityje. Mes čia ir norime sustoti prie šių „visų vertybių“ pervertinimo, liečiančio mūsų Lietuvos laisvinimo kovą. Ateina nauji laikai, sakoma, visa, kas pasenę, keičiasi ir nustoja vertės ir prasmės. Turime prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų, kurti naują gyvenimą ir šiuo atžvilgiu galima klausti, ar mūsų tautiniai siekimai nėra pasenę, ar mes savo užsispyrusiais norais atgauti savo laisvę ir gyventi savo ypatingą gyvenimą, nesame atsilikę nuo laiko dvasios, kuri reikalauja persiorientuoti ir visai kitaip į šiuos klausimus žiūrėti.

PRAEITIES UŽSTATAS IR PRIPAŽINIMAI

Iš tikro, laikai keičiasi ir mes keičiamės su jais. Tik klausimas, kas turi keistis ir kiek turi keistis. Nes, nors viskas keičiasi, nors mums atrodo, kad šie pasikeitimai yra tokie dideli, kad liečia pačius mūsų gyvenimo pamatus, esmėje tačiau jie yra maži ir nereikšmingi, sulyginant juos su žmogaus gyvenimo pagrindiniais reikalavimais, kurie yra likę nepasikeitę nuo neatmenamų laikų, nes jie remiasi pačia žmogaus prigimtimi. Todėl kalbant apie Lietuvos laisvės kovos prasmę, pirma turime išsiaiškinti, kokiu atžvilgiu ir kokiais kriterijais mes norime šį klausimą spręsti.

Norime šį laisvės kovų prasmės klausimą spręsti keturiais atžvilgiais. Pirma, iškeldami, kad buvome jau įkūrę savo nepriklausomą valstybę ir tuo įprasminę laisvės kovą, antra, kad žmonijos politiniai ir visuomeninio gyvenimo idealai atitinka mūsų laisvės kovas, trečia, kad istorijos raida vystosi tautų laisvės atstatymo kryptimi ir ketvirta, kad laisvės kovų paneigimas reiškia dorinį primityvizmą ir mūsų pažeminimą.

Dėl laisvės visais amžiais daug kovota, daug kentėta, daug kilnių gyvybių paaukota, daug kraujo pralieta. Į šias laisvės kovas ryžtingai įsijungė ir mūsų tauta. Giliai įsitikinę laisvės kovų teisingumu ir jų prasmingumu, mes pasiekėme savo didįjį tikslą: išlaisvinome savo tautą iš tarnavimo kitoms tautoms, įkūrėme ir sutvarkėme savo valstybę — tai mus žavėjo ir pilni vilčių žvelgėme į ateitį. Mums atrodė, kad istorija, pradėjusi eiti teisingumo ir dorinio tobulumo keliu, negali sustoti, žengti atgal ir kristi į barbarizmą. Todėl su ypatingu pasitikėjimu žvelgėme į kultūros pažangos priekyje žengiančias Vakarų Europos valstybes, iš kurių pasisavinome idėjas ir joms tarnavome visa siela, būdami dažnai europietiškesni už pačius vakarų europiečius. Nors turėjome tam tikrų trūkumų ir dažnai aiškiai vieni kitus kritikavome, tačiau visumoje buvome savo valstybe patenkinti ir galėjome ja net didžiuotis. Tai pripažino ir užsieniečiai ir net mūsų priešai. Vokiečių antropologas ir sociologas Uexkuel rašo šveicarų laikrašty Die Tat: „Trys baltų tautos, kurios 1918 m. atgavo savo nepriklausomybę ir kurias 1940 m. Sovietų S-ga neteisėtai okupavo, neturi gėdytis dėl savo laisvės per dvidešimt metų. Tautų apsisprendimo teisių skelbėjų viltis jos pateisino labiau, negu kitos Wilsono metu įkurtos valstybės. Jos pražydo tiek politiškai, tiek ūkiškai, tiek kultūriškai... Šių trijų Pabaltijo valstybių ūkiškas pražydimas yra stebuklas, jei prisimename, kokiose nepalankiose sąlygose jis prasidėjo. Pirmasis karas joms buvo palikęs tik neturtą ir sunaikinimą. Be to, joms trūko natūralaus užnugario ir prekių pirkėjos Rusijos. Vienintelis išsigelbėjimas buvo eksportas į Vakarus ir ši galimybė buvo energingai ir sėkmingai išnaudota. Sekė ūkiškas pražydimas amerikonišku tempu. Visame pasauly Baltijos valstybės turėjo geriausią vardą, kaip prekybos partneriai. Jei dar Rusija būtų atvira, kaip žaliavų šaltinis ir prekių pirkėja, tai šis pražydimas būtų buvęs greitesnis ir įspūdingesnis“.

Bet ne tik ūkišku, bet ir teisės ir sociališkumo atžvilgiu mes buvome pralenkę daugelį valstybių. Ypač socialinių įstatymų ir socialinio teisingumo atžvilgiu mes buvome arti skandinavų ir pralenkėme daugelį kraštų, ką dabar aiškiai matome patekę į sociališkai atsilikusius kraštus. Visos mūsų valdžios rūpinosi, kad sociali-

nės neteisybės būtų pašalintos ir nebūtų žmonių, kenčiančių nedateklių ir badą. Todėl pas mus nebuvo nei didelių turtuolių nei didelių vargšų, ir gerovė buvo visuotina. Ir tautiniu atžvilgiu pas mus buvo teisingumas ir tolerancija. Tai pripažįsta ir Uexkuel: „Labiausiai stebino tai, kad Baltijos valstybės elgėsi tolerantiškai ir išmintingai su tautinėmis mažumomis. Mažumos turėjo savo mokyklas ir bažnyčias, galėjo dalyvauti seimo rinkimuose ir būti išrinktais. Dvarų išdalinimas nebuvo toks radikalus ir be atlyginimo, kaip dabartinėje ‘Liaudies demokratijoje’, tačiau buvo neišvengiamas ir davė gerų vaisių.“ Panašių pripažinimų užsienio spaudoje būtų galima rasti daug. Jie visi rodo, kad mūsų meilė savo kraštui ir mūsų kovos dėl laisvės nėra iliuzija, bet turi objektyvų pamatą ir gilią prasmę.

Mūsų tikėjimą gėrio laimėjimu ir laisvės kovų prasmingumu pažeidė Hitlerio riksmai radiofone, kai jis į visas puses skleidė melą, neapykantą ir grasinimus, o minia ekstazėje jam pritarė. Mums atrodė keistai, kad tokia tauta, kaip vokiečių, kurią mes laikėme kultūringa, galėjo pritarti tokiems nežmoniškiems darbams, kurie buvo daromi nacių valdymo metu. Daugelis pradėjo galvoti, kad Vakaruose iš tikro kai kas yra netvarkoje ir mes, mėgdami Vakarų kultūrą, klystame.

Rusų pirmoji okupacija buvo baisus smūgis mūsų tautai, bet jis mūsų nenustebino ir nepribloškė, nes mes nieko gero iš rusų nelaukėme. Mes rusus gerai pažinome ir žinojome, kad turime reikalo su barbarais, kuriems svetimi Vakarų kultūros idealai, ir kurie specialiai buvo lavinti nežmoniškume. Todėl, nežiūrint į viską, mes likome tvirti ir tikėjome, kad iš vakarų ateis pagalba ir mūsų nelaimė tik laikina. Radijo žinios, kad Vakarai mums padarytą prievartą aštriai pasmerkia ir nepripažįsta, mus moraliai labai stiprino, ir viltis išsilaisvinti darėsi nepalaužiama. Ir iš tikro, pagalba atėjo iš Vakarų, ir vokiečiai mums ją atnešė. Tačiau vakariečiais mums teko skaudžiai apsivilti. Pasirodė, kad naciai yra labai panašūs į bolševikus, tik su tuo skirtumu, kad buvo labiau išdidūs ir nereikalavo iš okupuotų tautų su džiaugsmu juos pripažinti, kaip tai darė klastingieji aziatai visur, kur tik įžengė. Tačiau daugeliui tai buvo didelis moralinis smūgis, tikėjimas į gėrį ir laisvę buvo pažeistas — pasėta abejojimo dvasia ir nuodinga mintis — ar iš viso verta tikėti idealams ir kovoti dėl laisvės. Jei tokia kultūringa tauta, kaip vokiečiai, kurie skleidė idealizmo ir laisvės idėjas, patys kitų laisvę sumindžiojo.

Taip suabejoję Vakarų kultūros idealais ir laisvės kovų prasme mes atsidūrėme tremtyje. Kad Vokietija karą pralaimės, visiems buvo aišku. Tačiau buvo stiprios viltys — Vakarai. Buvo juk pasirašyta Atlanto charta visų keturių didžiųjų. Keistai tik veikė tai, kad mes nors su dideliais pavojais klausėme Londono radio, tačiau ten nei vienu žodžiu neprisimindavo, kad trys Pabaltijo tautos yra pavergtos ir naikinamos aziatų valdžioje. Pergalės džiaugsmas nustelbė pavergtųjų šauksmą. Pagal seną barbarišką principą, ateities laimės rūmą buvo bandoma statyti ant nekaltai naikinamų lavonų.

O ilgieji tremties metai, kurie savo nuotykiais ir išgyvenimais prilygsta šimtmečiams, mus savotiškai nuteikė. Iš vienos pusės mūsų gyvybė buvo išlaikyta, kas rodė, kad vakarų žmoniškumas ir idealizmas dar nėra visai žlugęs, bet ši malonės duona turėjo dažnai labai storą plutą. Duodami mums išlaikymą, priskyrė mus prie mažaverčių žmonių, moraliai pažemino ir padarė mums didesnių ar mažesnių skriaudų.

Taip mums, nukritusiems į visuomenės sluogsnio žemiausią lygį, pasaulis atsiskleidė visai kitokioje šviesoje, negu anksčiau, ir mes pamatėme tokių dalykų, kokių anksčiau visai nepastebėjome. Čia mes įsitikinome, kad ir moderniame amžiuje vyrą vertina pagal kepurę, apdarą, piniginės storumą, pagal populiarumą, išorinį spindėjimą, reklamą, o ne pagal turinį ir asmeninę vertę. Čia mums atsiskleidė Vakarų kultūrų gilusis materializmas ir pirkliškumas, pagal kurį labiausiai vertinama tai, kas teikia malonumą ir medžiaginį gerbūvį, kurio siekti yra moderniojo žmogaus gyvenimo turinys ir uždavinys. Ir aišku, kad mūsų idealai, mūsų ankstyvesnės pažiūros, kad reikia rūpintis daugiau savo tauta ir jos laisve, negu asmeniška gerove, buvo pačiais savo pagrindais pažeista.

ŽMONIJOS IDEALAI IR MŪSŲ LAISVĖS KOVA

Užtenka tik pasekti žmonių viešai pasakytas mintis ir oficialius pareiškimus, ir mums išryškėja, kad yra didelis sutarimas dėl žmonių politinių ir visuomeninių idealų. Pirmoje vietoje statoma laisvė. Modernioji mūsų dienų filosofija — egzistencializmas, — esmėje yra žmogaus laisvės filosofija. Žmogus nenori būti vergas, nenori prievartos ir pavergimo, nori laisvai gyventi ir vykinti savo gyvenimo reikalavimus. Kadangi šie laisvo gyvenimo reikalavimai gali būti įvykdomi tik tada, kai tauta yra laisva, kuriai žmogus priklauso, tai visi žmonės kovoja dėl savo tautos laisvės. Kova tat dėl tautos laisvės kyla iš pačios žmogaus prigimties ir todėl visada yra prasminga, kaip prasmingas yra pats gyvenimas. Antra, žmogus nori gyventi savo dvasiai artimoje visuomenėje, kuri vartoja tą pačią kalbą, turi tuos pačius papročius ir moralės reikalavimus, tuos pačius idealus, tą pačią praeitį ir ateities tikslus, žodžiu, žmogus nori gyventi tautinėje bendruomenėje savo tautoje, dalyvaudamas jos kultūros kūrime ir jai būdingų vertybių ugdyme. Tačiau, kad žmogus be to dar nori būti pavalgęs, apsirengęs, turėti pastogę, šie reikalavimai paprastai stovi paskutinėje vietoje ir normaliose sąlygose yra savaime suprantami. Iškilti į pirmą vietą ir nustelbti kitus idealus šie reikalavimai galimi tik nenormaliose sąlygose, kokios yra tremtis, bet tai yra praeinantys dalykai ir nėra pagrindo prie jų čia ilgiau sustoti.

Žmonijos visuomeninio ir politinio gyvenimo idealai tad bendrais bruožais nesunku nustatyti. Nesunku taip pat suprasti, kad karai labiausiai trukdo šių idealų įvykdymą. Ieškodami tų priežasčių sociologai randa, kad jos glūdi tautinėje ideologijoje. Atskiros tautos, norėdamos užtikrinti savo egzistenciją ir gerbūvį, puola kitas tautas ir sudaro nuolatinius karus.

Tie, kurie mėgsta radikalius sprendimus, mano, kad karams išvengti, reikia paneigti tautinį principą, sunaikinti visus tautinius skirtumus, visas tautas pavesti vienai valdžiai, ir bus pasiekta amžina taika.

Šį metodą tačiau sugriauna pats gyvenimas. Pagal jį veikė ir tebeveikia tokie vyrai, kaip Hitleris, Stalinas ir dabartinis Kruščiovas. Jie mėgino pateisinti tautų pavergimą kilniu tikslu: pasiekti amžiną taiką, sujungiant tautas po viena valdžia. Nors esmėje noras, sujungti visas tautas po viena valdžia, yra ne kas kitas kaip tautų pavergimas ir jų pajungimas kokia nors vienai galingai tautai, tačiau, ir taip padarius, karai neišnyktų.

Nereikia ilgai galvoti, kad suprastumėm, kad pats tautų pavergimas reiškia ilgą ir baisų karą. Kad sujungtų tautas po viena valdžia, vokiečiai sukėlė du baisius karus. Jų viltis tačiau sugriuvo. Bolševikai yra pralieję daug kraujo ir pavergę daug tautų. Ar su tuo jie artinosi prie taikos ? Deja, nėra nieko panašaus. Dar nėra pasibaigęs jų karas su tautomis, kai viduje vyksta dar baisesnis karas: valdančiosios grupės prieš valdomuosius, kurį vadina klasių kova. Jei pavyktų tautas ir klases sunaikinti, reikėtų nuolatos budėti ir kariauti, kad neatsirastų naujos tautos ar klasės. Taigi, kovos prieš atskiras tautas nepanaikintų karo bet padarytų jį dar baisesnį ir nuolatinį.

Pagaliau, jei ir pavyktų visas tautas sujungti po viena valdžia ir įsteigti didžiulę imperiją, ar ji tada būtų pastovi ir ilgai tvertų? Istorija rodo, kad didžiosios imperijos turi trumpą amžių. Jose visada veikia griaunančios jėgos, kurios su laiku ima viršų ir jas sugriauna. Žmonės, kaip tvirtina vienas filosofų, sutverti gyventi mažesnėse grupėse. Jie patenkinti savo valsčiaus ar miesto valdžia, bet didelės valstybės piliečiai savo valdžia dažnai nepatenkinti, nes tokioms valstybėms retai atsiranda atitinkamų valdovų.

Kad tai tikra, rodo gyvenimas. Kiek Sovietų S-gos piliečiai patenkinti savo valdžią, apie tai liudija faktas, kad jie turi milžinišką politinės policijos armiją, kuri kulkosvaidžiais, tankais ir lėktuvais palaiko meilę „didžiajai tėvynei“. Jei tik ši priespauda susilpsta, tuoj pradeda griūti imperija. Kai užėjo vokiečiai, ukrainiečiai, baltarusiai, totoriai, kaukaziečiai, nekalbant jau apie Pabaltijo tautas, stengėsi išsilaisvinti, tik nacių neprotingoji politika sulaikė šios imperijos griuvimą.

Tokios pat irimo tendencijos matomos ir kitose imperijose: iš Britų imperijos liko tik faktiškai nepriklausomų valstybių grupė, Prancūzija, Olandija ir Italija netenka savo kolonijų, ir arabai laisvinasi iš savo pavergėjų. Taigi, kovos dėl tautų laisvės vyksta ir šiandien pilnu tempu, todėl ir kova dėl Lietuvos laisvės įsijungia į šią bendrą srovę ir tuo tampa giliai prasminga ne tik mūsų tautiniu, bet ir plačiu pasauliniu mastu.

LAISVĖS KOVŲ DIDINGUMAS IR MODERNIEJI LAIKAI

Po to, kai jau išaiškinta, kad kovos dėl tautų laisvės sutampa su moderniojo žmogaus gyvenimo politiniais ir visuomeniniais idealais, lieka dar klausimas, ar faktiškoji istorijos eiga eina laisvės kovų kryptimi ar atsisuka prieš jas. Čia vyksta įdomūs dalykai. Iš vienos pusės matome, kad iš tikrųjų yra vietų, kur tautų laisvė užgniaužiama ir naikina. Šios vietos sutampa su Sovietų S-gos įtakos sferomis. Prievarta ten tautos pavergiamos ir laikomos rusiškojo nacionalizmo priespaudoje.

Visai priešingą reiškinį matome ten, kur nėra prievartos, kur gali pasireikšti natūralūs tautų troškimai: ten jos laisvinasi iš svetimų valdovų ir kuria savo nepriklausomas valstybes. Tai vyksta visur, kur iki šiol buvo ar Anglijos, ar Prancūzijos, ar Olandijos, ar kitų valstybių valdžia. Ir šis paskutinis reiškinys yra svarbesnis ir būdingesnis, nes siekia plačiau ir yra spontaniška tautų laisvės troškimų išraiška. Todėl galime tvirtinti, kad mūsų laikotarpis nėra tautų laisvės nykimo ar jų atmetimo laikotarpis, bet, priešingai, jų pražydimo laikotarpis. Tautų pavergimo planai neatitinka nei žmogaus giliųjų troškimų, nei objektyvių vertybių normų. Jie reiškia visų žmogaus idealų pavergimą.

Iš visų priekaištų tautų laisvei ir savarankiškumui galioja tik tai, kad šių laisvės troškimų perdėjimas gali vesti prie nesantaikos tarp tautų ir karų. Todėl jau ir Europoje yra prasidėjęs labai gyvas judėjimas dėl valstybių suverenumo apribojimo ir visų valstybių sujungimo tarsi po viena valdžia. Šis suverenumo apribojimas, kiek galima pramatyti, liestų tik ypatingas valstybinio gyvenimo sritis, turinčias reikšmės tarptautiniams santykiams, bet visus vidujinius reikalus paliktų tvarkyti pačioms tautoms.

Negalima įsivaizduoti, kad Europos jungtinės valstybės galėtų išsivystyti pagal Šiaurės Amerikos pavyzdį, nes Europoje yra kitos sąlygos: atskiros valstybės čia kartu yra ir etnografiški vienetai, su savo kalba, šimtmetine istorija ir tradicijomis, kai tuo tarpu Amerikos Jungtinės Valstybės buvo daugiau ar mažiau vienodos, todėl ir susijungimas galėjo vykti lengviau ir giliau.

Tikrumoje karams išvengti Europai šiokios sąjungos visai nereiktų, nes jos visos yra jau pasiekusios gerbūvį, augštą kultūrą ir nori tik ramiai gyventi ir naudotis kultūros laimėjimais.Jos yra taiką mylinčios ir apie naujus užkariavimus nei nori, nei gali svajoti, jos net laisvai atsisako kitas tautas valdyti, kai jos tos valdžios nebenori. Tai ypač ryškiai matyti Britanijoje, kuri atsisakė nuo Airijos ir kitų senų kolonijų, bet panašiai daro ir kitos Europos valstybės. Europos jungtinės valstybės daugiau turėtų apsigynimo bruožus, ir rusai teisingai žiūri į jas, kaip prieš juos nukreiptas, nes tik rusai šiandien grasina pasaulinei taikai. Taigi, Europos apjungimo planus skatina visai specialios sąlygos, bet jokiu būdu ne pažiūrų pasikeitimas dėl tautų laisvės vertės, dėl galimybės gyventi tautoms nepriklausomą gyvenimą. Tautų laisvės idėja yra tokia pat stipri, kaip visada, gal dar tvirtesnė. Šia prasme, kaip dvasinė vertybė, kaip žmogaus gyvenimo pilnatvės reikalavimas, tautinės laisvės principas yra ryškus ir tvirtas, ir todėl, jei įvyktų Europos jungtinių tautų kūrimas, galime būti tikri, kad bus viskas padaryta, kad tautinės laisvės vertė nebūtų paneigiama. Išvengti karui iš agresyvių tautų pusės užtenka kitų apsaugos priemonių, o visai tam nėra reikalo aukoti tautinės laisvės principų.

Dažnai yra iškeliami kiti motyvai prieš tautų laisvę: būtent Europos gerovė, jos ūkio išplanavimas ir jos gyventojų medžiaginės

gerovės pakėlimas. Ekonominis motyvas vartojamas, kaip pateisinimas tautų laisvės pavergimui. Šis motyvas juk yra rusiškojo bolševizmo teoretiškojo pateisinimo motyvas. Pasiryžęs būti žmonijos geradariu, įvesdamas ekonominės sistemos pakeitimą, komunizmas, nežiūrėdamas nei išorinio, nei vidujinio pasipriešinimo, nori prievarta visiems primesti savo sistemą.

Čia tat iškyla pagrindinis principinis klausimas: ar iš tikro ūkiškieji tikslai gali turėti tokią svarbą ir reikšmę, kad galėtų būti pateisinama, jog jiems aukotų ne tik kelių žmonių, bet ištisų tautų laisvę ir gyvybę?

Ar todėl, kad prekių kainos nukristų kokiais 3% — 5%, ar todėl, kad darbininkas galėtų gyventi ne dvejuose, bet keturiuose kambariuose ir kitais, panašiais motyvais galėtumėm pateisinti tautų užgniaužimą, kas tėra teoretinis apskaičiavimas, bet baisiausia tikrovė. Šių tikslų galima pasiekti kitais žmoniškais būdais ir galima įrodyti, kad ramiu būdu jie daugelį kartų buvo pasiekti, nes Vakarų kultūros pasauly paprastas darbininkas geriau gyvena, negu “žemiškojo rojaus” ribose. Ar visa tai aiškiai nerodo, kad kova prieš tautų laisvę ir jų pavergimas nėra pažangos ženklas, bet kritimas atgal į senuosius prievartos ir despotizmo principus?

Iš tikro, tai yra didžiausias marksizmo ir kartu su jo visos žmonijos tragizmas, kiek jis nori prievarta marksizmą įvesti, kad marksizmas yra pasenęs. Marksas, kurdamas jį prieš šimtą metų, nepra-matė tos technikos pažangos, pagal kurią darbininkų gyvenimo lygis daug aukščiau pakilęs, negu komunistiniuose kraštuose. Iš čia matyti, kad ir istorijos eiga vystosi tautų laisvės kovų kryptimi ir nėra jokių motyvų, kuriais būtų galima pateisinti šios laisvės atėmimą arba kovas dėl jos nuprasminti.

TAUTOS LAISVĖS KOVŲ NEIGIMO ETINIS PRIMITYVIZMAS

Nesunku suprasti, kad visuose tautos laisvės neigimuose išryškėja nepaprastas etinis primityvizmas. Žmogus čia nėra niekas kitas, kaip ekonominis veiksnys — arba dar grubiau — į jį žiūrima kaip į pilvą, kaip į maišą, kurį reikia prikimšti. Tai nėra pripuolama, kad šios teorijos prigijo ypač Rusijoje, nes rusas visada yra buvęs alkanas, ir jo dvasia visada buvo prisirišusi prie paprasčiausių medžiaginio gyvenimo reikalavimų, nes jų jis niekad negalėjo patenkinti. Net Tolstojus šia prasme yra materialistas ir visą gyvenimo svorį nukreipia į medžiagines gėrybes. Tik labai nenormaliose sąlygose šios teorijos gali rasti pritarimą. Bado metu dėl duonos kąsnio žmonės gali vienas kitą užmušti. Tačiau šiomis nepaprastomis sąlygomis negalima remti ekonominių teorijų ir į jas atremti visą gyvenimą. Tai gerai žino ir šių ekonominių teorijų šalininkai, todėl visa daro, kad gyvenimo sąlygos nepagerėtų.

Panašiu doroviniu primityvizmu remiasi visi tie, kurie nors ir nėra komunistai, tačiau norėtų, kad tautinės laisvės principas būtų užgniaužtas, kad patogiau galėtų tvarkyti ūkiškąjį gyvenimą. Ir čia ekonominis veiksnys pastatomas augščiau už žmogiškąją vertybę ir todėl galutinėje išvadoje veda prie nežmoniško gyvenimo, kuriame į žmogų žiūrima, kaip į prekių vartotoją. Didiesiems pirkliams nepatinka, kad yra daug įvairių valstybių su įvairiais žmonėmis, kurie turi savo ypatingų reikalavimų, prie kurių reikia prisitaikyti ir jų pažinimas reikalauja laiko, darbo ir išlaidų. Daug patogiau būtų, kad būtų tik vienodi žmonės — gamyba ir pardavimas būtų daug paprastesnis ir patogesnis. Iš šių dviejų šaltinių tat kyla visos kalbos apie tautų laisvės kovų beprasmiškumą ir raginimą atsisakyti nuo jų. Čia prileidžiama, kad pasaulis ir tautų bendruomenė neturi kito tikslo ir prasmės, kaip tik būti milžinišku fabriku medžiaginėms gėrybėms gaminti, kuriame žmonės yra tik darbo įrankiai.

Iš tikro, ko gi mes norime kovodami dėl savo tautos laisvės? Tikrumoje ši kova niekad nėra buvusi agresinga, nukreipta prieš kitas tautas. Mes kovojame dėl savo valstybės tik todėl, kad nenorime būti prievartos aukomis, nenorime kas valandą būti verčiami meluoti ir save prievartauti, bet norime gyventi žmoniškai, kuriant savo gyvenimą tokį, kokio reikalauja giliausieji mūsų įsitikinimai, gyvenimo pajautimas ir mūsų nusistatymai, nes kitaip mes būsime degraduoti savo žmoniškume ir nepajėgsime gyventi žmogaus verto gyvenimo. Ar tai būtų tokie neteisėti reikalavimai, kurie turėtų būti mums paneigti ? Ar mes neturime teisių į žmonišką gyvenimą, kuris šalia savo tautos ir valstybės yra neįmanomas, kas mums tremtyje visiems paaiškėjo.

Žmogus nėra akmuo, kurį galima perkelti nuo vienos krūvos į kitą, bet organiška būtybė, kuri leidžia šaknis ir gali gyventi pilnutinį gyvenimą tik suaugęs su savo fizine ir kultūrine aplinka. Tik šiose sąlygose jis gali kurti ko nors vertingo ir pagerinti visos žmonijos kultūrą. Perkeltas į svetimą žemę, tikrumoje jis yra nykstantis svetimšalis, ir tokiose sąlygose paprastai lieka kelios imigrantų kartos, nes suaugimas su nauja aplinka nepareina nuo gerų norų vien, bet reikalauja ilgo laiko, o per šį laiką reikia būti mažaverčiu žmogumi svetimoje aplinkoje. Ir kodėl mes turėtumėm atsisakyti nuo savo laisvės ir nepriklausomo gyvenimo? Mes visada buvome pirmieji tarptautinių sutarčių vykintojai ir mes būsime pirmieji, kurie įsijungsime į Europos valstybių sąjungą ir apribosime savo suverenumą, kaip tai darys ir kitos valstybės.

Iš to matome, kad pagal objektyvią pažiūrą, nėra jokių motyvų, kuriais būtų galima paneigti mūsų teises į laisvą savo tautos gyvenimą. Todėl mūsų kova dėl Lietuvos laisvės ir šiandien yra giliai prasminga. Mūsų laisvės kovų idealas, nepriklausoma valstybė — jau buvo pasiektas, tai principe galima. Jo pasiekimo galimybę padidina dar ir tai, kad jis atitinka politiniams šių dienų žmonijos idealams ir istorinio vyksmo raidą ir remiasi mūsų prigimties giliausiais troškimais. Laisvės kovų vertę ir prasmę yra patvirtinę tūkstančiai lietuvių, paaukodami savo gyvybę dėl šių idealų kovos lauke ar Sibiro plotuose. Atsisakymas nuo kovos dėl Lietuvos laisvės, būtų šių kankinių išdavimas ir savęs pasmerkimas. Tik eidami jų pėdomis — kovodami dėl Lietuvos laisvės ir išlaikydami savo lietuvišką sąmonę, mes šias kovas įprasminsime laisvo gyvenimo ir nepriklausomos valstybės atstatymu.