KULTŪRINIO BENDRADARBIAVIMO PAGUNDA
Kaip klausimas atsirado ir pribrendo
„Kultūrinis bendradarbiavimas“ yra terminas, išpopuliarintas dabar santykiuose tarp Maskvos ir Vakarų. Jis reiškia pasikeitimą studentais, mokslininkais, menininkais, parodom, spaudiniais, filmais.
Amerikiečiai, to bendradarbiavimo entuziastai, tiki ir skelbia: reikia kuo daugiau rodytis Sovietų Sąjungoje, susitikti su rusais, kviestis juos į Ameriką; tegul jie pažįsta amerikinį gyvenimą, tada pamatysią, kad Amerika nori taikos; tegul pažįsta amerikinio gyvenimo stilių, tada jo patys panorėsią savame krašte.
Ši tezė, populiarinama amerikiečių spaudoje, susilaukė atgarsio ir tarp kai kurių lietuvių. Ją labiausiai ėmėsi populiarinti Algimantas Šalčius, vienas iš čia išaugusios kartos žurnalistų. Su ja reiškėsi dvejopu būdu: rašydamas laiškus Lietuvos kompartijai dėl pasikeitimo studentais, koncertais, parodom ir t.t.; lankydamasis pas Sovietų delegacijos prie Jungtinių Tautų narį Gašką; rašinėdamas valstybės departamento pareigūnam; iš kitos pusės savo tezę jis populiarino tarp lietuvių per T. Žiburius. Jam pritarė kitas jo kolega laikraštininkas Al. Gimantas Drauge. Tačiau Draugas greitai nuo tos tezės susilaikė, ir abudu bendradarbiai bazavosi T. Žiburiais. Juos parėmė netiesiogiai V. Trumpa savo pranešimais kai kuriose kolonijose, paskiau straipsniu Aiduose. Kita spauda, nekomunistinė, nuo šios idėjos susilaikė. Lietuvos delegacija prie Pavergtos Europos Seimo oficialiu pareiškimu nuo jos atsiribojo, jos šaknis regėdama Sovietuose. Dar stipresnio pasipriešinimo jai parodė lietuviai socialistai. Savo laikraščio Darbo redaktorių dr. J. Repečką, kuris buvo užsimojęs dėti A. Šalčiaus pasisakymą, atstatė iš pareigų. Bendradarbiavimo su komunistais jiems buvo gana iš nesenos jų praktikos Amerikoje. A. Šalčius mėgino savo idėjas permesti į akademinio jaunimo žurnalą Lituanus.
Šitokioje situacijoje IFB rodėsi tikslinga, kad susitiktų bendradarbiavimo šalininkai ir priešininkai išsiaiškinti, ar skirtingi pasisakymai spaudoje reiškia skirtingas nuomones iš esmės ar tik nesusipratimą terminuose. Taip atsirado New Yorke gegužės 2 neviešos kviestinių asmenų diskusijos, kuriose išdėstė savo nuomones pranešėjai pro ir contra, o paskui pasisakė susirinkusieji.
Pasisakymas pro
Algimantas Šalčius, pirmas pranešėjas, pareiškė tokias tezes:
— Vliko ir kitų veiksnių išlaisvinimo koncepcija pasirodė nereali. Jų buvo tikima, kad kilęs ginkluotas konfliktas tarp Rytų ir Vakarų įgalins ir Lietuvą išsilaisvinti. Gyvenimas parodė, kad karas nebeįmanoams ir kad Amerika nuo laisvinimo politikos atsisakė, ieškodama sugyvenimo ir bendradarbiavimo su sovietais.
— Tokioje padėtyje reikia ir lietuviams keisti savo koncepciją — atsisakyti nuo išlaisvinimo ir imtis bendradarbiavimo santykių, tą bendradarbiavimą su kraštu reiškiant kultūrinėje srityje.
— Naują koncepciją vykdyti, bendradarbiaujant su kraštu kultūrinėje srityje, turėtų jau nebe politikai, o kultūrininkai. Žurnalistai gali atlikti čia tarpininko vaidmenį.
Iš tokių tezių ėjo praktinės išvados, kurių buvo ėmęsis pats A. Šalčius ir apie kurias jis čia susirinkusius informavo — apie savo kreipimąsi į kompartiją Lietuvoje ir kitus sovietinius pareigūnus bei valstybės departamentą, kaip buvo minėta anksčiau. Jo žygiai nesusilaukė atsakymo iš kompartijos, kuriai jis rašė. Viena aplinkybė galėjo tokį atsakymą sukliudyti — jo kolega pasiskubino paskelbti apie jo žygius viename lietuvių dienraštyje. Po to sovietinis radijas iš Vilniaus ir Tėvynės Balsas A. Šalčių išvadino provokatorium, o jo prašymas leisti jam, kaip amerikiečiui žurnalistui, aplankyti Lietuvą nebuvo patenkintas.
Klausiamas, kas turėtų būti toliau daroma, pranešėjas atsakė, kad jau viskas jo padaryta ir kad jis parodė iniciatyvą. ne Maskva: dabar beliktų laukti iš antros pusės atsakymo.
Pasisakymas contra
J. Stikliorius, Vliko vicepirmininkas, kalbėio tokias mintis:
— Išlaisvinimo ir išsilaisvinimo kova neatgyveno, kaip manė pirmas prane-šėias, ir turi būti tęsiama. Jei išlaisvinimo vežimas ir rieda į pakalnę, kaip sakė pirmasis kalbėtojas, tai nereiškia, kad ii turim dar labiau pastūmėti. Pablogėjusios aplinkybės nereiškia, kad turim kovos atsisakyti.
— Bendradarbiavimas su kraštu teoriškai yra gražus dalykas. Bendradarbiauti reikia su kiekvienu geros valios lietuviu (čia pasisakė pritariąs vysk. V. Brizgio minčiai, pareikštai Alto suvažiavime, kad reiktų priimti į Vliką, Altą ir komunistus, jei jie atsisakytų nuo Maskvos). Tačiau praktiškai Lietuvos lietuviai yra Maskvos pavergti, be Maskvos pritarimo jie negali jokio bendradarbiavimo vykdyti, o bendradarbiavimo su sovietiniais okupantais nei jų pareigūnais negali būti, nes tai padėtų jiems sankcionuoti įvykdytą padėtį. Su jais nereikia ir kalbėtis. Juo labiau nereikia kalbėtis veiksniams.
— Bendradarbiavimo formos kaip ekskursijos, nepriimtinos nei iš ten, nei į ten. Nepriimtinos pirmiausia princicipiniais sumetimais — nes tai būtų santykių palaikymas su okupanto pareigūnais. Nepriimtinos praktiniais sumetimais — nes iš ten išleis tik partijai patikimus, o į ten nuvykusiem neleis išsikalbėti nuoširdžiai su vietos lietuviais; mėginimas išsikalbėti reikštų jiems pasą į Sibirą.
— Bendradarbiauti, palaikyti ryšius reikia kaip lig šiol, privačiai, lietuviui su lietuviu. Daugiausia, kas galima šiuo metu padaryti, tai informuoti juos per radiją apie padėtį. Tokias transliacijas reiktų paremti.
Improvizaciniai pasisakymai
O. Labanauskaitė: Netinka kalbėti apie bendradarbiavimą: logiškiau kalbėti apie santykiavimą. To santykiavimo lig šiol buvo dvi fazės. Pirma — asmeninė fazė (laiškai, siuntiniai) neatnešė, ko buvo norėta. Antra — organizuotas santykiavimas — praktiškai neįmanomas, nes jis priklauso ne nuo mūsų ir ne nuo krašte likusių, o tik nuo Maskvos. Maskva leido laiškus rašyti — rašėm. Ir ekskursijų ar kitų organizuotų žygių leidimas priklauso nuo Maskvos. Tad mūsų galimybės nedidelės. Turėtume tik vengti tų žygių, kurie duotų okupantui progą kenkti esantiems Lietuvoje.
V. Rastenis: Apgailestavo „stovėjimą atstu“, kurį įžiūrėjo J. Stikloriaus tezėse. Konstatavo, kad praktiškai kultūrinis santykiavimas nėra visiškai negalimas: privačiai siunčiama kultūrinė medžiaga kartais nueina, kartais ne. O ta, kuri nueina, ten per rankas keliaudama ir suplyšta. Santykiavimas su įstaigom Lietuvoje priklauso ne tiek, ar ta įstaiga yra maskvinė ar vietinė, kiek nuo to, kokis asmuo joje sėdi. Dėl ekskursijų — tokios ekskursijos kaip iš Kanados į Lietuvą buvo naudingos patiems Kanados komunistuojantiems. Po 2—3 metų ekskursijos iš Lietuvos prasidės. Tos rūšies iniciatyva gali padidėti dabar atsistojus vietoj Gaškos Preikšui ir Washingtone atsiradus Kapočiui, pietų Amerikoje Černiauskui. Pirmas santykiavimo klausimas gali kilti ryšium su sovietine paroda New Yorke, kur turės būti kas nors ir iš Lietuvos.
V. Vaitiekūnas: Norą „bendradarbiauti“ reikia suprasti kaip norą išlikti. Tačiau noras išlikti nėra pati aukščiausia vertybė. Už ją aukštesnis yra laisvės idealas, dėl kurio aukojasi ir gyvybė. Pasunkėjusios aplinkybės nereiškia, kad reikia atsisakyti nuo laisvės siekimo ir tenkintis tik išlikimu. Basanavičius, Kudirka buvo sunkesnėse aplinkybėse, bet laisvės kovos neatsisakė. Antra vertus, iš principo prieš ryšius su kraštu, t. y. su žmonėm, niekas ir nepasisako. Kol tie ryšiai neveda į Lietuvos laisvės statuso išsižadėjimą — jie yra tvarkoje. Bet kai svarstant ryšius su kraštu, paliečiami santykiai su okupantu ar jo eksponentais, tai reikia atsiminti, kad esame karo padėtyje su šiais eksponentais. Santykių su jais užmezgimas reikštų, kad savo kovą nustojam vykdę, nustojam kovoję už Lietuvos išlaisvinimą.
L. Sabaliūnas:Tas pats klausimas buvo tą dieną diskutuojamas ir tarp studentų (kalbėjo ten tuo reikalu dail. V. K. Jonynas. Red.) kitokia nuotaika nei šiame susirinkime. Jį svarstant reikia atsiriboti nuo pašalinių elementų. Tokis elementas šiuo tarpu yra skelbiamas bendradarbiavimas tarp Amerikos ir Sovietų. Tai nereiškia, kad juo turim ir mes pasekti. A. Šalčius tom pašalinėm nuotaikom pasidavė. Mūsų išeivijos tikslai ne tie patys kaip Amerikos ir Sovietų. Mes turim pasakyti, kada mums nepakeliui, bet ne atsisakyti nuo savo tikslų. Jei reikia, galim matyti ir kitokių pavyzdžių — Alžiras nėra laisvas, bet nenustoja kovojęs.
V. K. Jonynas: Kultūrinius reikalus suplakėm su politiniais kaip ir Sovietai. Politiniai rabinai pavergė kultūrininkus. O reikia kultūrą atriboti nuo politikos ir tik su kultūra eiti į Lietuvą, kuri jos yra ištroškusi. Ar ji pasieks Lietuvą? Tai priklauso, kokią spaudą siunčiame. Politinės makulatūros, partijų programų mes nenorim ir Lietuvoj nenori. Kultūros ištroškusiem lietuviam ir jos kurti negalintiems ir siūlau kultūrinį bendradarbiavimą, bet ne Sovietam. Man Sovietai neegzistuoja. Bendradarbiavimo tegul bijo tie, kurie bijo kultūros... Painformavo, kad vienas dailininkas jau gavo pasiūlymą iš Lietuvos iliustruoti vieno iš lietuvių rašytojų raštus (K. Bielinis iš vietos: Ir už tai bus geras honoraras!).
J. Pažemėnas: Sovietai geri psichologai. Jie moka parinkti tėvynės pasiilgimo ir kultūrinės veiklos motyvus ir jais gundyti atitinkamus žmones. Aiškinimas, kad galima jų sugestijas prisiimti ir panaudoti savo tautiniam kultūriniam reikalam, yra tas pats naivumas, kuriuo sovietai žaidžia tarp Vakarų intelektualų visose tautose.
P. Jurkus:Jei Jonynas mano, kad jo menas Lietuvoje bus priimtas, jis klysta. Tie, kurie Lietuvoje lemia meno pasirodymą, pripažįsta tik socialistinį realizmą, t. y. meną, kuriamą pagal komunizmo programą. Tai rodo visos Lietuvoje pasirodančios iliustruotos knygos.
J. Šlepetys :Laiškai iš Lietuvos rodo, kiek lietuviai pareigūnai ten yra bejėgiai savo liniją vykdyti.
A. Bendorius: Visa propaganda už kultūrinį bendradarbiavimą yra ne A. Šalčiaus, bet Maskvos sugalvota.
Pirmininkaujantis, diskusijas baigdamas, pažymėjo, kad nuomonės skirtingos, tačiau jos nereiškia nei didesnio nei mažesnio tų nuomonių autorių patriotizmo. Jos yra tik ieškojimas tikslingesnio kelio aktualėjančiam „ryšių su kraštu“ ar „bendradarbiavimo“ klausimui spręsti. Tikslingiausia būtų ne totaliai tą bendradarbiavimą priimti ar totaliai atmesti, bet rūpestingai apsvarstyti kiekvieną to bendradarbiavimo konkretų atvejį ir dėl tokio konkretaus atvejo nusistatyti.
Kas paaiškėjo?
Paaiškėjo, kad nuomonės skiriasi iš esmės. Viena tradicinė ir daugumos nuomonė: — kovojam prieš okupaciją už laisvą Lietuvą; branginam tuos faktus ir ženklus, kurie manifestuoja nepriklausomos valstybės buvimą ir jos tarptautinį pripažinimą; nedarom nieko, kas nepriklausomos valstybės idėjai pakenktų; taigi atmetam bendradarbiavimą su okupantu ar jo atstovais, nes tai stiprintų okupanto sukurtos padėties įteisinimą.
Antra nuomonė, priešinga pirmajai, mažumos: — Kova už valstybinę laisvę beprasmė; taigi ir nepriklausomybės pripažinimas ar nepripažinimas neturi realios vertės; tautos realios vertybės yra gyvieji žmonės ir jų kuriama kultūra. Tom dvejopom vertybėm išlaikyti bei palaikyti Lietuvoje ir užsienyje reikalingas kultūrinis bendradarbiavimas tarp vienų ir kitų, nepaisant, kad Lietuvoje valdo okupantas, ir nesibijant palaikyti santykius su okupaciniais pareigūnais.
Pirmosios nuomonės tragiką: ją įvykdyti be palankios tarptautinės raidos neįmanoma, o dabartiniu metu tarptautinė raida daros vis labiau ir labiau nepalanki.
Antrosios nuomonės tragiką kita: pirmiausia — jos atstovų apsigavimas; jie smerkia pirmosios nuomonės atstovus „politikus“, ir tuo pačiu metu patys taip pat skelbia politiką, tik vietoj „išlaisvinimo politikos“ skelbia „kultūrinio bendradarbiavimo politiką“; tai ne kas kita kaip vienos politikos pakeitimas kita politika. Antra, vietoj kovos prieš okupaciją skelbdami kultūrinio bendradarbiavimo politiką, skelbia, sakytum, abipusių kompromisų politiką: aš pripažįstu okupanto įvykdytą padėtį ir už tai tikiuosi kultūrinės veiklos laisvės. Šioje koncepcijoje silpniausia yra tai, kad nerealiai įvertinamas okupantas. Jis mielai priimdamas pirmą poziciją, nepriims (ir negali iš savo prigimties priimti) antros pozicijos (kultūros laisvės), nes jis tepripažįsta tik kultūrą, grįstą socialistine komunistine doktrina, ne laisve. O ta doktrina faktiškai kultūrą, kaip ją supranta esantieji laisvėje, žudo.
To kultūrinio bendradarbiavimo pagrindų analizė rodo nedžiuginančią išvadą: krepšelį atiduosi, bet obuolių negausi, nebent su piktu kirminu viduje.
