OKUPACIJOS PADARINIAI LIETUVOS VISUOMENINEI RAIDAI
JULIUS VIDZGIRIS
SOVIETINĖ OKUPACIJA NEAPSIRIBOJO nepriklausomos Lietuvos valstybinės santvarkos sugriovimu. Jos primestasis režimas pasikėsino pakeisti pačią pavergtojo krašto visuomenės sąrangą. Tokio pasikėsinimo šaknys glūdi oficialioje sovietinėje ideologijoje, kuri yra ne tik patogus idėjinis įrankis vykdomai jėgos politikai pridengti bei pateisinti, bet drauge ir mėginimas sukurti naują, tariamai komunistinę visuomenę.
Per pirmąjį bolševikmetį sovietai nesuspėjo giliau paveikti Lietuvos visuomenės sąrangos. Šį laikotarpį žymėjo nepriklausomųjų institucijų likvidavimas, slaptosios policijos teroro veiksmai ir tariamai „spontaniškos liaudies valios“ vieši inscenizavimai. Nacionalizacijomis, sovietinės valiutos įvedimu ir kitomis panašiomis priemonėmis kraštas buvo ūkiškai apiplėštas. Pravestoji žemės reforma specialiai siekė nuskurdinti bendrai ūkininkiją, plačiausią visuomenės sluogsnį, ir ūkinio spaudimo keliu pagreitinti sukolektyvinimą. Visa tai nepasiekė gilesnių visuomenės pagrindų, tik ją nuteikė ir imunizavo prieš komunizmą.
Pirmąjį bolševikmetį sekusieji treji vokiečių okupacijos metai, nors neleido atstatyti buvusios tvarkos, bent iš dalies likvidavo bolševikmečio padarinius. Šito fakto neneigia ir patys sovietai.1
Antrą kartą kraštą okupavusios sovietų kariuomenės sugrąžintas režimas, tęsiamas nuo 1944 m., jau suspėjo įsibrauti į pačius visuomenės pamatus ir juos smarkiai sukrėsti. Pagrindinės tiesioginės visuomeninio pertvarkymo priemonės — tai prievartinis žemės ūkio sukolektyvinimas ir kraštui svetimais interesais vykdomas pramoninimas. vusi „iš esmės atstatyta padėtis, egzistavusi iki karui prasidedant“. Komunistų statistikos duomenimis, 1945 m. pavasarį buvo sugrąžinta žemė 30.000 žemdirbių šeimų, pridėta žemės 15.000 šeimų ir pirmą kartą žemės gavo 21.000 šeimų. Ši sovietinė žemės reforma galutinai užbaigta 1948 m. Iš viso 1945 - 48 metų laikotarpyje išdalinta daugiau kaip pusantro milijono ha „suvisuomenintos“ žemės. Daugiau kaip 96.000 bežemių ir mažažemių gavo žemės „amžinai ir be jokio atlyginimo“. Reforma apribojo ūkius 20—30 ha dydžiu, o apkaltintiems sandarbiavimu su vokiečiais (buv. kaimų seniūnams ir pan.) iki 5 ha.2
Pradžioje režimo ž. ū. politika neva siekė padidinti vidutinių ūkių skaičių ir tenkinosi vad. kooperacijos draugijomis, kurių tikslas „padėti darbo valstiečiams geriau ūkininkauti ir išvystyti savo ūkį“. 1947 m. paskelbtais skaičiais, kooperacijos d-jos apėmė 72.000 ūkių. Tačiau jau tais pačiais metais pasirodė ženklų, jog nuosaiki politika tebuvo įžanga griežto beatodairiško sukolektyvinimo. 1947 m. pradėti steigti kolchozai ir metų gale jų buvo 20.
„Stalininės linijos“ pradžia pavergtosios Lietuvos ž. ūkyje reikia laikyti 1948 III 24-ją, kada buvo paskelbtas oficialus įsakymas organizuoti kolchozus. Jau tų pat metų pabaigoje kolchozų okupacijos padarinių žemės ūkyje likvidavimo“. Juo remiantis bu-skaičius pakilo iki 524 ir apėmė daugiau kaip 12.000 ūkių. Per porą mėnesių iki 1949 m. vasario jų skaičius padvigubėjo. Tuo metu įvykęs LKP VI suv-mas paskelbė, kad Lietuvoje „susikuria sąlygos toliau masiškai kurti kolūkius laisvanoriškais pagrindais“. Iki 1950 m. pradžios jau beveik 65% Lietuvos ūkininkų buvo priversti stoti į kolchozus.
Toks staigus kolektyvinimo tempas parodė, jog kolchozų kūrimas buvo nepaprastų prievartos priemonių vaisius. Visą kraštą nusiaubė pakartotinės masinių trėmimų bangos: 1947 m. gale, 1948 ir 1949 m. pavasariais. Taipgi pažymėtinas tuo metu partizaninio judėjimo padidėjimas, ko neslepia nė bolševikai, kalbėdami apie tariamos „klasių kovos“ paaštrėjimą kaime. Partijos sekretoriaus Sniečkaus liudijimu,3
Reakcijos jėgos, išnaudotojų klasių likučiai, visokie buržuaziniai nacionalistiniai gaivalai įvairiais būdais stengėsi stabdyti socializmo statybos darbą mūsų kaime, sutrukdyti kolektyvizavimą. Šitie niekšai ėmėsi dargi žiauraus teroro ginklo.
1952 m. rugsėjo mėnesį kolchozai jau buvo apjungę daugiau kaip 96% Lietuvos ūkininkų. Ši data maždaug sutampa su lietuvių masinio aktyvaus pasipriešinimo veiksmų nutraukimu. Tačiau sukolektyvinimas anaiptol nereiškė, kad tas pasipriešinimas, iš dalies palaužtas viena forma, būtų visai paliovęs. Priešingai, pati sovietinė spauda liudijo apie kitais būdais vedamą tolesnį pasipriešinimą režimui Lietuvos kaime.4
Matydami savo bejėgiškumą, priešai keitė kovos formas. Jie brovėsi į kolchozus, leidosi renkami sandėlininkais, sąskaitininkais, arklininkais, o kai kur net kolchozų pirmininkais ir kenkė iš vidaus.
Tolesnio aktyvaus pasipriešinimo buvimas buvo patvirtintas 1956 m 22, kai Valstybės saugumo komitetas (KGB) kreipėsi į „dar besislapstančius asmenis“, kad jie pasinaudotų SSSR prezidiumo amnestijos 1955 IX 17 galimybe ir „atvyktų į Tarybų valdžios organus išpažinti savo kaltę“. Ta proga buvo paskelbtos ir šešių asmenų pavardės.5
Dar vėlesnėje apybraižoje taip vaizduojamas dabartinis gyvenimas Kėdainių rajono Aristavos kolchoze:
„Čia pat, pašonėje, gyvena ir veikia pasislėpę kolūkinės santvarkos priešai. Kai vietoj pabėgusio Medzevičiaus į fermą buvo paskirtas Pranevičius, jis gavo raštelį: ‘Jei nemesi fermos, tavo vieta kapinėse’. Ir jis metė!“ 6
1958 m. paskelbtais duomenimis, kolektyvinę sistemą Lietuvos žemės ūkyje sudaro apie 1900 kolchozų, 98 sovchozai (pastarųjų skaičius tolydžio auga), 134 MTS (RTS) ir 20 MMS.7 Paleckio teigimu, didžioji krašto gyventojų dalis dirba žemės ūkyje.8
Kas gi yra savo esmėje ši svetima, ne iš krašto sąlygų išaugusi, bet jai prievarta primesta ir palaikoma kolchozinė sistema? Visų pirma, tai trejopas sovietinio režimo užsimojimas atskirti ūkininką nuo žemės, nuo padargų (gamybos priemonių) ir darbo vaisių (gaminių). Tai noras ūkininką paversti proletaru (kad „būsena“ iššauktų „sąmonę“), o žemės ūkį „javų fabriku“. Pramonės metodų pritaikymas žemės ūkiui reiškia vadovavimo ir darbo funkcijų išskyrimą ir atitinkamą darbo organizacijos padalinimą. Praktiškai tai veda į kaimo visuomenės klasinį suskaldymą, ją pavergiant vadovaujančiai „partinių“ klasei.
Šis Lietuvai taikomas sovietinės Rusijos vidaus eksperimentas buvo pradėtas apie 1930 m. Po penkerių metų beatodairiško mėginimo Stalinas buvo dalinai pripažinęs, jog komunistams nepavyko paversti žemės ūkio „javų fabriku“. Todėl nuo 1935 m. leista kolchozininkams naudotis asmeniniais sklypeliais, kuriuos gauna tik atidirbę minimalų metinį darbadienių skaičių kolchoze. Reformos tikslas buvo tas, kad savo darbo jėgos nepajėgiantį išmaitinti „javų fabriką“ papildytų feodalinė baudžiava. Kaip baudžiauninkas už gautą iš pono žemę turėdavo eiti lažą dvarui, taip kolchozininkui darbadieniai yra pateisinimas gauti asmeniškam naudojimui žemės sklypą, kuris būtinas jo pragyvenimui. Tokios kolchozinės sistemos primetimas Lietuvai praktiškai reiškia bandymą krašto visuomeninę sąrangą sugrąžinti į baudžiavų laikus. O tai reiškia mėginimą sukti istorijos ratą atgal. Pasipriešinimas tokiai sistemai jau vien dėlto neišvengiamas, kad baudžiavinių laikų skriaudos sąmonė dar nė prieš pilną šimtą metų išsilaisvinusioje ūkininkijoje yra nepaprastai gyva. Štai vienas toks liudijimas iš anapus:9
Jau žinote, kad mus suvarė į kolchozus. Sunku Jums išaiškinti, kas yra kolchozas. Mūsų kolchozininkas tai žemesnis už dvarioką, o šiam prilyginti neturiu ir supratimo... Kaip seni žmonės pasakoja, baudžiauninkai ir daugiau žemės turėję ir daugiau gyvulių. Tai mūsų gyvenimo sąlygos, kaip matote, yra blogesnės negu baudžiauninkų... Tai turėsime ir vargti. Šviesesnio rytojaus pragiedrulių taip ir nematyti... Savo sklypelius turime apdirbti anksti rytą, kol visi miega, arba sekmadienį, nes tada esti laisvi arkliai, o brigadose jų mažai yra. Bėdos mums nesibaigia. Dabar išėjo įsakymas, kad kolūkietis neturi teisės laikyti dviejų karvių, nežiūrint šeimos didumo“. Skurdžios gyvenimo sąlygos verčia bėgti iš kaimo. Ypač baigę mokyklas nenori atgal grįžti į kaimą. šaltinis — mainai ir prekiavimas „juodojoje rinkoje“ (tipiškas „vidurinių klasių“ užsiėmimas!). Baudžiavinis darbininko statusas jį daro pusiau prekybininku, amatininku ar žemdirbiu. Darbininkas nuo kolchozininko iki šiol skyrėsi tik tuo, kad jis turėjo iš anksto nustatytą atlyginimą, tačiau pastaruoju metu pakeitus darbadienių atlyginimo tvarką šis skirtumas išnyksta. Tiek darbininkas, tiek ūkininkas yra vienodai priversti užsiimti papildomu darbu pragyvenimui užtikrinti.
„Iš algos“, rašoma viename laiške, „neįmanoma pragyventi. Reikia būtinai, kaip sakoma, kombinuoti. Ir kiekvienas tarnautojas ir darbininkas turi kombinuoti, jei ne natūra, tai kitokiu būdu, kaip pvz. prisirašydamas didesnį skaičių atlikto darbo. Šis kombinavimas yra įprastas dalykas, pradedant nuo sargo iki aukščiausio pareigūno“ 10
Lietuvos supramoninimas vykdomas pagal bendrą Sovietų S-gos planą. Tai savaime rodo, jog naujoji pramonė pirmoje eilėje ne krašto interesams tarnauja. Šį faktą savo ruožtu patvirtina pramonės pobūdis ir gamybiniai ryšiai.
Pirmasis penkmečio planas Lietuvai pagal ketvirtąjį visasąjunginį penkmečio (1946 — 1950 m.) planą buvo patvirtintas 1946 m. rugpiūčio mėn. Jo tikslas — po vokiečių okupacijos padarinių likvidavimo priedanga suvalstybinti krašto pramonę, prekybą ir likviduoti vad. privataus kapitalo ūkį. Šalia atstatomųjų pradėtos kurti kai kurios naujos pramonės šakos ir išplėstos buvusios. Bolševikų daviniais, 1945 — 1955 m. m. Lietuvoje pastatyta 318 naujų pramonės įmonių, jų tarpe 38 stambios. Penktojo penkmečio metu 1950 — 1955 m. kapitalo įdėjimai į krašto pramonę siekė pusantro milijardo rb. Plėsta krašto energetinė bazė, durpių iškasimo pramonė, sunkioji pramonė. Per tą patį laiką darbininkų skaičius paaugo 40.000 ir 1955 m. siekė 120.000
1957 m. pramonės ir statybos valdymas buvo pertvarkytas pagal teritorinį principą „sąjunginių respublikų suverenumui“ sustiprinti.11 Prieš tai pramonės įmonės Lietuvoje priklausomumo atžvilgiu skirstėsi į 4 grupes. Vienos jų ūkiniu - finansiniu atžvilgiu buvo valdomos tiesiog bendrasąjunginių ministerijų Maskvoje (tokių buvo net 13). Antra pati didžiausia įmonių grupė buvo dvigubo pavaldumo: priklausė sąjunginių ir drauge respublikinių ministerijų. Ūkiniu - finansiniu atžvilgiu jos buvo tvarkomos respublikinių organų, tačiau bendras vadovavimas (planavimas) priklausė atitinkamos sąjunginės ministerijos (tokių sąjunginių - respublikinių min-jų buvo 6). Trečią grupę sudarė įmonės, valdomos respublikinių organų. Ketvirtąją įmonių grupę valdė Vietinės ir Kuro pramonės ministerija. Jos daugiausia buvo sutelktos Vietinės ir kuro ministerijos žinioje.
Įsteigus vieningą respublikos ūkio vadovybę, vad. Liaudies ūkio tarybą (sovnarchozą), jai buvo pervesta 400 įmonių, nors prieš tai buvo numatyta perduoti 440.12 Panaikinti trestai, kaip tarpinės grandys, smulkios įmonės sustambintos. Pernai Lietuvos sovnarchozui priklausė 265 ūkiniai junginiai.13
1957 m. pabaigoje šios žinybos apimtyje dirbančių darbininkų ir tarnautojų skaičius sudarė daugiau kaip 530.000 ir paaugo per metus beveik 35.000.14 Profsąjunginės organizacijos Lietuvoje pernai turėjo daugiau kaip 520.000 darbininkų ir tarnautojų.15
IV
SOVIETINIS REŽIMAS IŠNAUDOJA lygiai ūkininką ir darbininką. Versdamas juos nuo išnaudojamojo darbo likusią energiją pašvęsti pirmoje eilėje būtiniausiam pragyvenimui užtikrinti, jis tuo pačiu prilaiko viešą jų nepasitenkinimo reiškimąsi. Kasdieniu išsilaikymu susirūpinęs žmogus neturi kada svajoti apie revoliuciją. Tokiomis sąlygomis daugiau pasitenkinama mažesniais nepilietiškumo veiksmais — vogimu, kyšininkavimu, spekuliavimu, savivaliavimu. Su tuo reikia sieti išplitusį girtavimą ir juodąją rinką. LKP X-me suv-me Paleckis reikalavo kovoti už tarybinių įstatymų vykdymą ir nurodė, kad16
Būtina sustiprinti kovą prieš socialistinės nuosavybės grobstytojus. Reikia padaryti galą tiems visuomenę piktinantiems reiškiniams, kai spekuliantai ir vagys verčiasi įvairiomis kombinacijomis, krauna sau turtus, reikia sustiprinti kovą prieš chuliganizmo pasireiškimus. Šioje kovoje turi aktyviai dalyvauti ne tik milicija ir teismo organai, į ją privalo plačiau įsijungti ir visuomeninės organizacijos, ypač profsąjungos ir kj. Kiekvienas prieš chuliganus nukreiptas teismo nuosprendis turi būti apsvarstytas tose įmonėse, tose organizacijose ir įstaigose, kuriose dirba prasižengėlis, kad jis pajustų visuomenės pasmerkimo jėgą. Būtina taip pat sustiprinti kovą prieš girtuokliavimą, prieš degtindarius.
Baudžiauninkų darbas iš esmės neproduktyvus. Ir režimas tai mato. Postalininės Kruščiovo reformos nekeičia pačios sistemos, tik mėgina (panašiai kaip savo metu Stalinas žemės sklypu) kolchozininkus suvilioti, nukreipti jų nepasitenkinimą. Didėjanti sovchozinimo tendencija išduoda seną bolševikinę svajonę žemės ūkį paversti „javų fabriku“. Ūkininkija ir toliau su nepasitenkinimu vertina visas režimo naujoves. Šia prasme būdinga vieno laiško reakcija dėl MTS reformos:17
Valdžiai prireikė pinigų, tai nori likviduoti MTS ir mašinas parduoti kolūkiams. Kai pasirodys, kad negerai, vėl įsteigs stotis, bus naujos mašinos...“ (Neprikl. Lietuva 1958 III 19, 6).
Tarp Kruščiovo įvestų reformų yra eilė socialinių pagerinimų. Pastaraisiais metais sutrumpinta darbo diena poilsio dienų ir švenčių išvakarėse, kai kur įvesta ar įvedama 7 val. darbo diena, padidintas mažai apmokamų darbininkų ir tarnautojų darbo užmokestis, prailgintos dirbančioms motinoms nėštumo ir gimdymo atostogos, pagerintas aprūpinimas pensijomis, kolchozininkai, darbininkai ir tarnautojai atleisti nuo visų produktų privalomųjų pristatymų valstybei iš asmeninio pagelbinio ūkio. Šitas ilgas tariamų lengvatų sąrašas, deja, nekeičia iš esmės baudžiauninkiško ūkininko ir darbininko statuso.
Tačiau šitai sakant, negalima išleisti iš akių besitęsiančios okupacijos neigiamo poveikio kelyje į demokratiją. Sulaikytas natūralios raidos, nutraukimas savaimingos lietuviškosios visuomeninės tradicijos, o taipgi faktas, kad sovietinė santvarka neugdo aukštesnio dorinio apsisprendimo, būtino demokratinei praktikai, visa tai bus slegiantis palikimas vieną dieną atgimusiai lietuviškajai demokratijai. Bene sunkiausias klausimas atrodo bus laisvas naujojo autoriteto prisiėmimas, be ko nėra jokios tikros bendros gerovės ir tikro visuomeninio pagrindo. Panašiai kaip po šimtmetinės carų priespaudos atkurtos nepriklausomybės pradžioje autoriteto stoka nuvedė į autoritetinio režimo klystkelius, taip ir ateityje lieka atviras pavojus demoralizuotoje visuomenėje nesurasti reikiamo autoriteto. Tarp duodančių vilties pragiedrulių pirmoje eilėje yra švietimas, vienintelė viešojo gyvenimo sritis, kuri Lietuvoje bent iki šiol savo augime nebuvo taip brutaliai sulaikyta, kaip visos kitos. Bet tai jau atskiras klausimas.
1 Tiesa, 1958 rugpj. 16, p. 2.
2 Plg. R. Žiugžda, A. Smirnov,Litovskaja SSR (Maskva, 1957), pp. 100, 105.
3 Komjaunimo Tiesa, 1957 kovo 23.
4 R. Žiugžda, A. Smirnov, op. cit., p. 109.
5 Tiesa, 1956 kovo 22, p. 2.
6 Pergalė, 1958 m., No. 5.
7 Tiesa, 1958 kovo 7.
8 Komjaunimo Tiesa, 1957 balandžio 20, p. 2.
9 Laiškas iš Lietuvos, cit. Nepriklausoma Lietuva, 1958 birželio 18, p. 2.
10 Cit. Europos Lietuvių Fronto Bičiulių Vidaus Žinios, 1958 birž. 22, p. 7.
11 Komjaunimo Tiesa,1957 birželio 29.
12 Komjaunimo Tiesa, 1957 birželio 5.
13Tiesa, 1958 vasario 14.
14Komjaunimo Tiesa, 1958 vasario 11.
15Tiesa, 1958 vasario 13.
16Komjaunimo Tiesa, 1958 vasario 16.
17Laiškas iš Lietuvos, cit. Nepriklausoma Lietuva, 1958 kovo 19, p. 6.
