PROF. JUOZUI BRAZAIČIUI Į LAISVĘ PALIEKANT
ADOLFAS DAMUŠIS
Į LAISVĘ redaktorių pasikeitimas sudaro progą bent trumpai paminėti prof. Juozą Brazaitį, vieną iš svarbiausiųjų asmenybių lietuvių tautos rezistencinėje kovoje.
Vadovaujančios padėties užėmimas rezistencijoje vyksta ne balsavimo keliu. Vadovu pasidaro tas, kuris drąsiai ir sugebančiai pajėgia ir ryžtasi atlikti uždavinius, kuriuos sunkios priespaudos sąlygos stato. Rinkimo ar paskyrimo keliu į rezistencijos kovą nesijungiama — į ją įeinama savanoriškai, pagal savo sąžinės balsą. Ta prasme ir tuo keliu Juozas Brazaitis lietuvių antinacinėje rezistencijoje, ypatingai iš lietuvių katalikų tarpo, buvo tapęs centriniu ir pačiu svarbiausiu asmeniu.
VADOVAUJANČIO ASMENS
Treji antinacinės rezistencijos metai praėjo kaip akimirka. Kiekviena diena atnešdavo netikėtumų. Veiksmingumu ir budrumu reikėjo užpildyti spragas, vis netenkant eilės artimiausių draugų iš rezistencijos tinklo. Čia nešalėjo būti nei atostogų, nei sekmadienių. Diena vijo dieną, uždavinys gimdė naują uždavinį. Du pagrindiniai organizaciniai veiksniai gelbėjo tame darbe: parinkimas darbo antrininkų ir pažadas neišduoti savo bendradarbių suėmimo metu. Todėl suėmimai darbo nestabdė, ir rezistencijos tinklas stiprėjo. Prie to stiprėjimo labai prisidėjo vadovaujančio asmens aukos dvasia, žvilgsnio platumas, neribojamas prietaringo nusistatymo prieš žmogų, linijos aiškumas ir griežtumas ją vykdant, o be to būdo švelnumas — Brazaitis nebuvo išdidus savo padėtimi ar užgaulus savo bendradarbiams. Diktatūrinio tipo vado rezistencija neprisiimtų. Aukos ir darbo tipo vadui rezistencijoje dirbantieji jautė sąžinės pareigą padėti. Toks vadovavimas visus cementavo ir jungė.
REZISTENCIJA IR VALSTYBINGUMAS
Trys veiklos sritys prof. J. Brazaičio rezistencinėje veikloje buvo tipingai esminės:
tikslinga rezistencinė kova prieš okupantus, siekiant išlaikyti tautinę savigarbą ir lietuvių tautos savarankiškumą;
lygus vertinimas visų lietuvių grupių rezistencinėje kovoje;
valstybinio gyvenimo problemų iškėlimas į minties dinamizmo plotmę ir siekimas progreso, ieškant geresnių politinio gyvenimo formų negu buvusiosios.
Į kiekvieną iš tų trijų sričių Juozo Brazaičio asmuo yra visu pilnumu įsijungęs.
REZISTENCINĖS KOVOS SŪKURIUOSE
Rezistencinėje kovoje per plačiai išsišakojusią Lietuvių Fronto pogrindžio spaudą dar prieš VLIKo sudarymą prof. J. Brazaitis formavo visuomenės nuomonę ir vėliau, būdamas VLIKo politinės komisijos pirmininku, tą darbą sėkmingai tęsė. Pagrindinė vedamoji rezistencijos kryptis buvo kova už Lietuvos Nepriklausomybę, demaskavimas okupanto kėslų, kolaboravimo paneigimas, apsaugojimas lietuvių nuo naikinimo. Paprastai rezistencija siejama su tiltų sprogdinimu, okupanto transportų užpuolimu, naikinimu ir žudymu. Tokia rezistencija lietuvių padėtyje būtų tarnyba komunizmui ir todėl buvo nepriimtina. Lietuvių padėtyje daug svarbiau buvo išlaikyti tautinį garbingumą ir sarankiškumą, paneigiantį barbariško nacizmo metodus. Tuo tikslu jaunimas buvo sulaikomas nuo nacių SS legijonų. Ir jų Lietuvoje vokiečiams nepavyko suorganizuoti. Suniekinta buvo ir nacių rasės teorija. Okupantas aiškiai juto, kad lietuviai klauso ne jų potvarkių, bet pogrindžio spaudos.
Profesoriaus Brazaičio iniciatyva siekė dar toliau — jis sugebėjo surasti kelių, kad okupantas būtų klaidinamas ir netiesioginiai įtaigojamas nesigriebti žudymo akcijos prieš Lietuvos žmones. Jeigu aukų nebuvo pilnai išvengta, tai jų skaičius ryškiai buvo apmažintas.
Okupantas J. Brazaičio įtaką juto ir dėjo pastangų profesorių likviduoti. Per sekimo tinklą pajutus suėmimo planus, daug kartų jam reikėjo keisti gyvenamąją vietą. Jis buvo Gestapo gaudomųjų VLIKo veikėjų sąraše. Tardymo kamerose suimtieji pogrindžio veiklos nariai įsakmiai buvo Gestapo klausinėjami apie ryšį su Brazaičiu kaip pogrindžio vadu.
Būdamas Juozo vienu iš artimiausių bendradarbių ir susitikdamas su juo rezistencinės veiklos reikalais beveik kasdien, stebėjausi jo sugebėjimu pašvęsti tam darbui visą laiką ir energiją. Pokalbiai su apygardų vadovais, pasitarimai su Taryba principiniams sprendimams gauti, VLIKo politinės komisijos posėdžiai ir darbai, pasimatymai su specialiais ryšininkais, nuolatinis kontaktas su rezistencijos skyrių vadovais ir karinių sektoriumi sudarė nepertraukiamųjų darbų virtinę. Bet jei pridėti dar pogrindžio spaudą, tai didžiausioji našta gulėjo ant Juozo pečių. Spaudos srityje jis turėjo aktyvų pagelbininkų kadrą, jam nereikėjo rūpintis nei spausdinimu, nei paskirstymu. Nei Juozui, nei daugeliui štabo narių spaustuvės vietovė net nebuvo žinoma. Bet visas rūpestis nustatant ir pravedant pagrindinę spaudos liniją, didesnioji dalis vedamųjų buvo Juozo darbo vaisius.
Lietuviškoji antinacinė rezistencija Juozo Brazaičio įtakos ir linijos dėka buvo tikslinga ir neiššaukianti, bet kaip galinga pogrindžio srovė brandinanti lietuvių tautą tautinės savigarbos ir savarankiškumo troškuliu ir laisvės meile, atmesdama nacizmą ir komunizmą ir remdamasi lietuvių tautoje gyvais krikščionybės principais.Tai buvo gandiško tipo rezistencija, ugdanti lietuvių tautos vidinį atsparumą prieš vieną niekšybės bangą grėsmėje ateinančios dar baisesnės niekšybės.
LYGYBĖS PRINCIPAS VLIKą SUDARANT
Lygus vertinimas visų lietuvių grupių, įsijungusių į rezistenciją buvo principas, J. Brazaičio iškeltas ir pravestas, organizuojant centrinį lietuvių rezistencinį organą. Pradžioje Brazaitis buvo pasiūlęs sudaryti Lietuvos Tarybą nepartiniu pagrindu, visiems sutariant dėl asmenybių, pajėgių reprezentuoti lietuvių visuomenę. Kairiosioms partijoms tas mėginimas nepatiko. Jas tuo atžvilgiu parėmė ir tautininkai. Skubos keliu jų iniciatyva buvo sudarytas Lietuvių Laisvės Komitetas, į kurį buvo sutelktos visos tos partijos ir tie kovos sąjūdžiai, kurie turėjo antikatalikišką nusistatymą, dar tiksliau kalbant, kurie norėjo matyti katalikišką pasaulėžiūrą sutapdintą su politine partija. Būdami septyni su aštuntuoju iš šalies pasikviestu pirmininku, jie bandė pasikviesti vieną katalikų atstovą į tą komitetą. J. Brazaitis buvo pakviestas pirmiausia. Jis kvietėją užklausė, ar jie turi savo komitete protestantų, provoslavų bei ateistų atstovus, jei kviečiasi katalikų atstovą. Tuo klausimu buvo paryškintas kvietimo nedžentelmeniškas ir tam tikra prasme diskriminuojantis momentas. Tai buvo įdomus pasaulėžiūrinės kovos politinis varijantas sunkios rezistencijos metu. Po Brazaičio tuo vienu katalikų atstovu buvo kviečiamas dr. Zenonas Ivinskis ir šio straipsnio autorius. Visi kviečiamieji atsisakė, tvirtindami, kad Lietuvių Frontas, Vienybės Sąjūdis, Krikščionys Demokratai, Darbo Federacija ir Ūkininkų Sąjunga negali būti suredukuoti tiktai į vieną atstovą tiktai todėl, kad jie nėra antikatalikiški. Jie turi pilną teisę laisvinimo organe būti atstovaujami lygiai kiekvienas per savo atstovą kaip liaudininkai, socialdemokratai, tautininkai bei kiti.
Pusantrų metų atskirai veikė Lietuvos Taryba ir Lietuvių Laisvės Komitetas, ir tiktai pasunkėjus padėčiai, J. Brazaičio pasiūlytas lygybės principas buvo priimtas ir Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas buvo sudarytas, duodant lygią atstovavimo teisę visoms partijoms ir kovos sąjūdžiams.
UŽ PILNUTINĘ DEMOKRATIJA
Dr. J. Brazaitis labai aktyviai pasireiškė valstybinių problemų iškėlime į svarstymo ir minties plotmę. Tuo jis siekė sveikesnių santykių visuomenėje ir palankesnių kūrybinių sąlygų žmogui.
Ar „Naujosios Romuvos“ pokalbiuose, ar dar Lietuvoje paskelbtam atsišaukime „Į Organinės Valstybės Kūrimą“, ar visoj eilėj straipsnių bei Į Laisvę leidiny „Į pilnutinę Demokratiją“, — visur ryškiai atsispindi progreso troškimas valstybiniuose santykiuose. Šie dokumentai buvo naujųjų inteligentų — kultūrininkų, visuomenininkų, menininkų, profesijonalų veiklos rezultatai. J. Brazaitis buvo ir yra vienas iš aktyviųjų tos veiklos ir tų svarstymų iniciatorius bei organizatorius.
Nepriklausomybės antruoju dešimtmečiu troškimas progreso ir šviesesnės prošvaistės bei pasipriešinimas negerovėms politinėje srityje subrendo pas tuos, kurie patyrė daug neteisybės iš valdančios partijos pusės dėl savo pasaulėžiūros, arba kurie buvo nuvarginti nemandagiu šventų žmogaus įsitikinimo idealų niekinimu partiniuose ginčuose.
Progresui pasiekti ir padėčiai pakeisti tobulėjimo kryptimi patiekiami gana konkretūs ir neeiliniai pasiūlymai. Drąsiausias ir ryškiausias pasiūlymas yra išplėsti demokratijos principą į kultūrinę ir į ekonominę sritį ir neriboti jo vien politine sritimi.
Kultūros ir religijos srityje asmeniui pripažįstama pirmenybė ir paneigiama teisė valdančiai partijai pažeisti asmens laisvę: „demokratija neleidžia asmens pavergti valdančiųjų pažiūroms“. Iš kitos pusės pabrėžiama, kad pilnutinės demokratijos supratimu „asmuo yra tiek laisvas, kiek jis pats laisvės visuotinumą pripažįsta ir vykdo kitų atžvilgiu“. (Į Laisvę leidinys „Į Pilnutinę Demokratiją“, pusl. 7, 64).
Ekonominėje srityje yra siekiama asmens pirmenybės ūkyje, ūkinę gerovę padarant visos tautos, o ne vien išrinktųjų dalyku. Pratęsiant šią mintį, siekiama kuo platesnio nuosavybės teisių pasiskirstymo dirbančiųjų tarpe.
ČIA TĖRA tik kelios nuotrupos iš veiklos, kurioje reiškiasi, ir iš minčių, kuriomis gyvena, prof. Juozas Brazaitis.
Jis yra netiktai rezistentas prieš okupantą, bet taip pat kovotojas už naują Lietuvą, kuri eitų nuolatinio progreso keliu. Vieniems tokios mintys yra svajonė, nereali fantazija, kitiems tai yra veiklos tikslas ir laimė dirbti visiems savo tautos žmonėms, bet nevien „išrinktiesiems“.
Linkime Juozui Brazaičiui ir toliau išlaikyti tą minties dinamizmą. Nors tas kartais sukelia ir taip vadinamų „audrų“, bet daug baisesnis yra sustingimas ir visuomeninio gyvenimo kūrybos bei naujų tikslesnių formų baimė.
