KERSTENO KOMITETAS

ARBA

KODĖL JAV ATMETĖ LAISVINIMO POLITIKĄ

VYTAUTAS VARDYS

Lietuviškajai visuomenei gerai pažįstama Komunistų Agresijai Tyrinėti Komiteto veikla. Kongresmano Charles J. Kersten vadovaujamas, šis JAV Kongreso komitetas tyrinėjo ir Lietuvos okupaciją, o savo studijas baigęs, pasiūlė Kongresui ir Prezidentui priimti Rytų Europos tautų laisvinimo politiką. Gerai žinome tačiau, kad toji politika nebuvo JAV priimta. Šiame apžvalginiame straipsny bandysime pasiaiškinti, kodėl Kersteno komiteto siūlytoji laisvinimo politika nebuvo įgyvendinta.

KAS SIŪLĖ LAISVINIMO POLITIKA?

Rytų Europos laisvinimo politikos šūkiai pirmu kartu buvo paleisti per 1952 m. prezidentinių rinkimų kampaniją, šūkį paskelbė respublikonai, ir, atrodo, kad šūkio pažadas padėjo jiems surinkti dideles mases Rytų Europos kilmės amerikiečių balsų: tokių balsuotojų apgyventi miestai ir valstijos neįprasta dauguma pasisakė už generolą Eisen-howerį.

Tartum pildydami rinkiminį pažadą, respublikonų vadai Kongrese ir Baltuosiuose Rūmuose leido įsteigti Atstovų Rūmuose Specialų Komitetą Prievartinei Baltijos Valstybių Inkorporacijai į Sovietų Sąjungą Tyrinėti. Šiam komitetui įkurti didžiausios reikšmės turėjo Amerikos Lietuvių Tarybos pastangos. Su komitetu surišta veikla Tarybai kainavo apie 43,000 dolerių,1 taigi, daugiau nei vienų metų ALT pajamos. Komitetas buvo įsteigtas 1953 m. liepos 27 d., respublikonų dominuojamo 83-jo Kongreso pirmajai sesijai besibaigiant. Įkurtas jis buvo vienbalsiai, abiem partijom pritariant.

Antros Kongreso sesijos metu (1954) Kersteno komiteto jurisdikcija buvo išplėsta ir jam leista tyrinėti ne tik Baltijos Valstybių prievartinį įjungimą ir okupaciją, bet bendrai „subversiją ir laisvų visuomenės institucijų bei žmogiškųjų laisvių sunaikinimą visuose tarptautinio komunizmo tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojamuose kraštuose, o taip pat ir gyventojų šitokiose teritorijose traktavimą“. Komiteto vardas buvo pakeistas į Komitetą Komunistinei Agresijai tyrinėti. Šis komitetas konkrečiai ir suformulavo laisvinimo politiką.

Ilgesnysis komiteto vardas rodė, ką kongresinė grupė tyrinės. Tasai vardas skambėjo sekančiai: Specialus Komitetas tyrinėti Komunistinei Agresijai prieš Lenkiją, Vengriją, Čekoslovakiją, Bulgariją, Rumuniją, Lietuvą, Latviją, Estiją, Rytų Europą, Rusiją ir nerusiškąsias Sovietų Sąjungos tautas“. Komitetui taip pat buvo leista tyrimams vykti į Vokietiją ir kt. Europos kraštus. Grupė egzistavo apie pusantrų metų, iki 1955 m. sausio 3 d., ir per tą laiką apklausinėjo 355 liudininkus, jų tarpe 42 lietuvius, išleido dešimtį viešų posėdžių protokolų knygų, 2 raportus ir 15 istorinių aprašymų apie pavergtąsias šalis, jų tarpe gerą studiją apie Baltijos kraštus. Darbui finansuoti Komitetas buvo gavęs 180,000 dol., kurių visus ir išleido. Iki 83-čiam Kongresui besibaigiant komitetas savo darbo kaip reikiant nepajėgė užbaigti ir po Naujų Metų, 1955-taisiais, dar operavo iš Georgetowno un-to, kur pagal sutartį Kerstenas buvo įsitaisęs savo įstaigą. George-towno specialistai turėjo įtakos ir komiteto raportų parengimui.

Komitetui, kaip žinome, vadovavo Charles J. Kersten. Iš viso komitetui priklausė 7 Atstovų Rūmų nariai: 4 respublikonai (jų tada Kongrese buvo dauguma) ir 3 demokratai. Be respublikono Kersteno, komitete dalyvavo kongresmanas Alvin M. Bentley iš Michigano. Bentley buvo portorikiečių teroristų sužeistas garsiojo Atstovų Rūmų apšaudymo metu ir jį kurį laiką pavadavo kongresmanas Walter Norblad iš Oregono valstijos. Kiti du respublikonai buvo Edward J. Bonin iš Pensylvanijos ir Fred J. Busbey iš Čikagos. Bonin tuo metu buvo laimėjęs didelio lietuvių draugo Daniel Flood kongresinę vietą. Busbey atstovavo 3-jį Čikagos distriktą, kuris įima ir Marquette parką, ir kuris laikomas Čikagos lietuviškiausiuoju. Demokratus komitete atstovavo Thomas J. Dodd iš Connecticuto (dabar pavergtiesiems palankus senatorius iš tos valstijos), Ray J. Madden iš Indianos (Madden yra buvęs pirmininkas komiteto, kuris tyrinėjo Katyno žudynes), ir Taddeus M. Machrowicz iš Detroito. Komiteto jurisdikciją praplėtus, į jį buvo paskirti Patrick J. Hillings iš Los Angeles ir Micsael A. Feighan iš Clevelando.

Charakterizuojant šių kon-gresmanų grupę, visų pirma metasi į akis, kad jų dauguma buvo nauji kongresmanai, kurių tik retas teturėjo pripažintą vietą Atstovų Rūmų vadovybėje. Tokiu buvo tik Ray J. Madden, Taisyklių Komiteto narys. Taip pat, reikia atkreipti dėmesį į faktą, kad tik du kongresmanai, abu pirmamečiai, buvo Užsienių Reikalų Komiteto nariai. Taigi, svarbius ir opius užsienių reikalus, liečiančius Sovietų Sąjungą ir Rytų Europą, svarstyti buvo paskirti tokie kongresmanai, kurių balsas Atstovų Rūmuose užsienių politikos reikaluose buvo labai nedidelis. Tai nereiškia, žinoma, kad patys minimieji kongresmanai buvo tų reikalų ignorantai. Bentley, pav., buvo buvęs diplomatas ir savo akim matė Vengrijos laisvių sužlugdymą, Dodd dalyvavo Nuernbergo teisme, Machrowicz buvo buvęs Europoj ir net tarnavęs lenkų kariuomenėj, kovojančioj už Lenkijos nepriklausomybę 1918 - 20 metais. Madden buvo apsipažinęs su Rytų Europos reikalais, vadovaudamas Katyno investigacijai. Gi Kerstenas buvo žinomas, kaip besidomįs psichologiniu karu ir anti-komunistinių pabėgėlių organizavimu prieš Sovietų Sąjungą. Kerstenas buvo autorius įstatymo priedo, leidžiančio JAV finansuoti tokią veiklą. Labiausiai tačiau šios kongresinės grupės dauguma buvo informavusis apie Rytų Europos reikalus iš savo distriktų piliečių. Patyrinėjus grupės sudėtį, taip pat pasidaro aišku, kad tie, o ne kiti kongresmanai buvo parinkti į komitetą, kadangi jie atstovavo distriktus, sudarytus iš Rytų Europos kilmės žmonių, ir kadangi toks atstovavimas, buvo manoma, atneštų politinės naudos patiems atstovams. Tik dviejų kongresmanų distriktuo-se Rytų Europos kilmės piliečiai neturėjo jokios politinės reikšmės (Bentley ir Hillings). Kituose penkiuose daugiau kaip viena trečioji gyventojų dalis buvo Centrinės ir Rytų Europos kilmės (vokiečiai, lenkai, lietuviai, čekai, slovakai ir t.t.). Doddo ir Feighan distriktuose tos kilmės žmonės sudarė daugiau kaip 50% visų gyventojų. Kai kuriuose iš tų distriktų buvo nemaža lietuvių. Daugiausia (atrodo iki 20% viso distrikto) lietuvių buvo Busbey rajone, 3-čia-jame Čikagos distrikte. Lietuvių nemaža buvo taipgi Bonino (dabar Flood) distrikte, Machrowicz rajone Detroite, Maddeno distrikte (Gary ir East Chicago), Doddo distrikte (Hartforde ir apylinkėse), Feighan distrikte Clevelande. Tie kongresmanai ir buvo lietuviams palankesni nei kiti per pačius tyrinėjimus. Pirmininkas Kerstenas paėjo iš Wisconsino 5-jo distrikto, kurį sudaro šiaurinė Milwaukee miesto ir apskričio dalis. Ten tačiau lietuvių yra ant pirštų suskaitomai. Šitas faktas turėjo didelės reikšmės ALT įtakos išlaikymui, kai Komitetas jau buvo sudarytas. Neturėdamas lietuvių rinkikų, Kerstenas klausė lietuvių tik kada jis norėjo, bet ne kada mums reikėjo, ir ALT jo įtaigoti ar kontroliuoti negalėjo.

Ši komiteto sudėties apžvalga parodo, kad Komitetas buvo sudarytas ne iš žmonių, kontroliuojančių užsienių reikalų formulavimą Atstovų Rūmuose, bet iš kongresmanų su politiniais interesais savo distriktuose. Iš to buvo galima darytis išvadą, jog Atstovų Rūmų. t. y. politinių partijų Atstovų Rūmuose vadai nelaukė iš Komiteto naujos užsienių politikos formulavimo, bet greičiau siekė sudaryti forumą tautinėms grupėms patenkinti psichologiškai, leidžiant toms grupėms viešai pasisakyti, nors tuo skundimusi nieko konkretaus ir nebūtų atsiekta. Taigi, laisvinimo politiką formulavo tie, iš kurių jokio formulavimo nebuvo laukiama. Nesunku suprasti, kad šitokiose aplinkybėse siūlomos laisvinimo politikos formulės negalėjo tikėtis didelio pasisekimo.

TALKININKAI LAISVINIMO POLITIKĄ FORMUOJANT

Komitetui į talką atėjo, o kartu komitetui įtakos stengėsi daryti trylika Amerikos tautinių mažumų. Tos tautybės buvo atstovaujamos 30 didesnių grupių. Kai kurios iš jų buvo milijoninės organizacijos, kaip pav. Lenkiškosios Amerikos Kongresas (Polish American Congress), turįs apie 2,000,000 narių. Kitos turėjo narių tik apie pusmilijonį, kaip Amerikos žydų B’nai B’rith, tačiau savo įtaka krašte jos žymiai viršijo gausesniąsias organizacijas. Lietuvius komitete neatstovavo vien tik Amerikos Lietuvių Taryba. ALT buvo pagrindinė lietuviškoji organizacija. Su Komitetu ryšius stengėsi palaikyti min. Sidzikausko vadovaujamas Lietuvos Laisvės Komitetas, o taip pat ir Vlikas. Tarp lietuviškųjų organizacijų, pasirodžiusių prieš komitetą taip pat randame Institute of Lithuanian Studies. Šitas institutas tačiau vargu ar egzistuoja. Jo titulu komitetui liudijo inž. Antanas Rudis Čikagoje.

Tokiam gausiam tautybių skaičiui stengiantis įtakuoti komitetą, natūralu, kad nevisos tautybės ir nevienodu būdu buvo komiteto pripažintos. Paegzaminavus komiteto knygas ir dokumentus, pasirodo, jog pirmosios Komiteto darbo fazės metu lietuviai, latviai ir estai komitetui turėjo maždaug vienodos įtakos, nors komitetas ir rinkosi labiau latvių liudininkus savo žymesniems viešiems posėdžiams. Antrosios komiteto darbo fazės metu lietuvių ir iš viso pabaltiečių įtaka nunyko. Komitetui didesnės įtakos turėjo ukrainiečiai. Savo interesus ten pilnai apsaugojo lenkai. Taip pat, komiteto darbo rezultatai rodo, jog antrosios tyrinėjimų dalies metu slovakai turėjo komitetui daugiau įtakos negu čekai, vengrai labiau nei rumunai, gudai labiau nei lietuviai, nors mūsų ALT rūpesčiu ir pats komitetas buvo buvęs įsteigtas, žodžiu, Rytų Europos tautybės, turėdamos tarpusavio sąskaitų ir atskirų siekimų, stengėsi išnaudoti komitetą kitų tautybių sąskaiton ir iš komiteto išgauti pripažinimą savo reikalams. Taip, pav., gudai įpiršo komitetui savo istorijos versiją, kuri visus Lietuvos kunigaikščius pavertė gudais, o pačią Lietuvos kunigaikštiją— Gudija (Krivija). Specialia studija ALT stipriai reagavo į šitokį komiteto elgesį, bet jau buvo pervėlu bet ką atitaisyti, o visų darbų vadovas Kerstenas tokio atitaisymo noro nei nerodė. Buvo ir kitų panašių įvykių. Reikia tačiau pabrėžti, kad tautinių grupių įtaka komiteto laisvinimo politikos sampratai susidaryti buvo gana ribota. Tautinės grupės, ypač ukrainiečiai, teisingiau pasakius, Amerikos Ukrainiečių Kongreso vadas prof. Lev Dobriansky, paveikė komitetą priimti rytų europiečių vartojamą Sovietų Sąjungos sampratą, kuri yra radikaliai skirtinga nuo angliškosios ir šiaip jau amerikietiškosios ar anti-komunistinės rusiškosios. Sovietų Sąjunga, liudijo Dobrianskis, „nėra Rusija, bet imperija imperijoje“.3 Taip pat, Dobrianskis pabrėžė, tautybės Sovietų Sąjungoje nėra tik tautinės „mažumos“, bet tikros tautos. Komiteto nariai šitokiai sovietijos sampratai (kad sovietija yra komunistų dominuojamas tautų kalėjimas, Rusijos valdomas) pritarė ir viešųjų posėdžių metu kai kurie kongresmanai draudė liudininkams Sovietų Sąjungoje gyvenančias tautybes vadinti tautinėmis mažumomis. Šitokia samprata turėjo didelės reikšmės laisvinimo apimties supratimui. Jei Sovietų Sąjunga yra ir komunistų ir Rusijos įvestas kalėjimas tautoms, tai reiškia, jog norint tas tautas išvaduoti, reikia jas vaduoti ne tik iš komunistų, bet ir iš Rusijos dominacijos.

KOKIĄ LAISVINIMO POLITIKA KOMITETAS SIŪLĖ?

Suprasdamas komunizmą kaip

ginkluotą sąjūdį, aktingai siekiantį Vakarų civilizacijos sunaikinimo, o taip pat laikydamasis požiūrio, kad laikas dirba Sovietų Sąjungos ir tarptautinio komunizmo naudai, komitetas pasiūlė pagreitintą programą Sovietų Sąjungos ir tarptautinio komunizmo sunaikinimui. Šita programa buvo pavadinta „laisvinimo politika (policy of liberation)“. Jos formulavimas buvo grynai komiteto narių, ypatingai jos pirmininko darbas. Ne visi liudininkai, buvę Rytų Europos valstybių politikai, pritarė visiems tos laisvinimo politikos punktams. Toji „laisvinimo politikos“ sąvoka taipgi žymiai skiriasi nuo bendrai pabėgėlių priimtos „laisvinimo“ sampratos.

Visų pirma, komitetas pasisakė už pavergtųjų kraštų išlaisvinimą, teisingiau, už aktyvesnę JAV politiką prieš Sovietų Sąjungą. Pasisakydamas už išlaisvinimą, komitetas atmetė iki šiol JAV (ir respublikono Eisenho-werio) vedamą sovietų sulaikymo (containment) politiką, o taip pat ir naujausiąjį sulaikymo politikos derivatyvą, George Kennan ir kitų siūlomą taikaus sugyvenimo su sovietais idėją. Kitaip tariant, komitetas pasiūlė nepriimti status quo 1954-jų metų Europoje, bet sovietus atstumti iki jų sunaikinimo. Sutikti su taikaus sugyvenimo politika, komitetas sakė, reikštų tyliai aprobuoti sovietų vergų stovyklas ir terorą. Komitetas taip pat perspėjo, kad taikaus sugyvenimo politika sovietams duotų laiko taip išvystyti jų ekonomines, karines ir darbo pajėgas, kad Sovietų pasaulis pasidarytų nenugalimas. Komiteto nuomone, sovietai naudojo taikaus sugyvenimo politiką kaip dūmų priedangą laimėti laikui ir kad vistiek taikaus sugyvenimo politika baigsis karu.

Pasmerkdamas sovietų sulaikymo ir taikaus su Sovietija sugyvenimo politiką, komitetas tačiau nepritarė preventyvaus karo idėjai, taigi, nesiūlė, kad sovietų pavojui pašalinti Amerika eitų sovietų sunaikinti. Tokį karą komitetas laikė esant žalingu amerikietiniam interesui. Atsisakydamas karo tačiau komitetas neatsisakė išlaisvinimo politikos. Jis tiktai pasiūlė programą, kuri — jo nuomone — sužlugdytų tarptautinį komunizmą ir išlaisvintų sovietų pavergtas tautas be karo. Kitaip tariant, komitetas pasiūlė išlaisvinimą, atsiekiamą taikiu, be karo būdu. Kongresmanai buvo įtikėję, kad „drąsi, atvira, pozityvi“ JAV akcija prieš Sovietų Sąjungą neduotų Sovietų Sąjungai laiko suvirškinti Rytų Europos kraštų ir žymiai sulėtintų sovietų karinio potencialo augimą. Toji nauja programa tačiau turinti būti priimta tuojau pat, nes tik paskubinta akcija gali Vakarus išgelbėti nuo komunizmo. Todėl komitetas pareiškė įsitikinimą, kad su komunizmu susidoroti turėtų dabartinė Amerikos karta. Komitetas taip pat (neaišku betgi kodėl) manė, kad tas aktyvus, pozityvus sovietų paspaudimas atitolintų pasaulinio karo pavojų.

IŠLAISVINIMO PRIEMONĖS

Kokių tad priemonių pasiūlė komitetas imtis taikaus išlaisvinimo politikai vesti?

Prezidentui komitetas pasiūlė, kad jisai formaliai paskelbtų pasauliui, jog pavergtų kraštų komunistinės vyriausybės nereprezentuoja pavergtų tautų. Komitetas toliau prašė, kad prezidentas įtikintų nekomunistines tautas sutartinai atšaukti Maskvos kontroliuojamų vyriausybių pripažinimą ir nutraukti su sovietais ir kitom komunistų dominuojamom šalim visus prekybinius ryšius. Komitetas taip pat rekomendavo, kad prezidentas deklaruotų JAV draugiškumą ir solidarumą su komunistų pavergtomis šalimis ir išdirbtų dinamišką programą tarptautinei komunizmo konspiracijai nugalėti. Toliau komitetas reikalavo, kad Prezidentas pradėtų naudoti

Kongreso autorizuotus 100 mil. dolerių (Kersteno įstatymo priedas — section 101 (a) of the Mutual Security Act of 1951 asamended) įsteigti ir išlaikyti iš emigrantų sudarytiems antisovietiniams kariniams branduoliams.

Kongresui komitetas taip pat pasiūlė atitinkamą programą. Komitetas sugestijonavo, kad iš abiejų Kongreso rūmų būtų sudarytas komitetas JAV informacinei programai prižiūrėti ir vesti. Komitetas taip pat įtaigojo, kad būtų paskelbta, jog pavergtųjų tautų išlaisvinimas yra integralinė JAV užsienio politikos dalis, pripažįstanti tautų apsisprendimo teisę laisvais ir slaptais rinkimais. Toliau Komitetas ragino Kongresą JAV užsienių politikos pasisekimo kriterijumi laikyti tos politikos sugebėjimą priartinti pavergtųjų išlaisvinimo dieną, o taip pat ragino pradėti naudoti iki šiol laisvinimui skirtas pinigų sumas. Komitetas taip pat siūlė, kad JAV valdžia remtų visas tautybių organizacijas, kurios dirba savo protėvių kraštams išvaduoti. Kongresui toliau buvo siūloma pravesti politinio azyliaus įstatymą, pagal kurį būtų rūpinamasi politiniais pabėgėliais ir skatinamas naujų pabėgėlių pasitraukimas iš komunistų valdomų kraštų. Kongresas taip pat buvo ragintas remti JAV informacinę agentūrą, Laisvosios Europos radiją ir kt. informacines organizacijas. Toliau komitetas reikalavo, kad Šiaurės Atlanto pakto organizacija sudarytų tarptautinę teisinę komisiją komunistų žiaurumams tyrinėti. Valstybės Departamentas buvo paragintas perduoti komiteto raportus Jungtinių Tautų delegacijoms, o taip pat pasiūlyti Jungtinių Tautų gen. asamblėjai rezoliuciją, paremtą komiteto duomenimis, išvadomis ir rekomendacijomis. Šitoji rezoliucija būtų turėjusi deklaruoti Sovietų Sąjungą esant agresore prieš eilę pavergtųjų kraštų. Pagaliau, Komitetas pasiūlė, kad jo darbas būtų tęsiamas 84-tajame kongrese.

Kaip matome, komiteto pasiūlytoji taikaus išlaisvinimo programa nesiūlė karo, bet siūlė politiką, kuria labiausiai būtų galima sumenkinti sovietų karinį pajėgumą. Visai suprantama taip pat, kad pirminis siūlomosios politikos tikslas nebuvo pavergtųjų kraštų išlaisvinimas, bet JAV saugumas. Tai saugumas galima užtikrinti, komitetas aiškino, numušant sovietų karinį, ekonominį, politinį ir psichologinį pajėgumą. Kadangi Rytų Europos tautos tam sovietų pajėgumui daug gali duoti, komitetas siūlė visom priemonėm, išskyrus karą, susilpninti Maskvos dominavimą tuose kraštuose. Rytų Europos išlaisvinimas toliau — taip komitetas implikavo — nebūtų to taikaus laisvinimo pirminis tikslas, bet atsirastų kaip tos politikos rezultatas.

Programa iš tikro įdomi ir verta dėmesio. Nors JAV ilgą laiką nesidomėjo jokia laisvinimo politika, šitai komiteto programai daug vietos paskyrė įtakingasis The New York Times, aprašydamas ją pirmajame laikraščio puslapy po didžiule antrašte. Reikia pasakyti tačiau, kad komitetas neišryškino kokios Rytų Europos teritorijos turėtų būti išlaisvintos nuo komunizmo. Jugoslavijos komunizmo, pavyzdžiui, komitetas nenagrinėjo, ir iš to reiktų daryti išvadą, kad komiteto politika nebūtų taikoma Jugoslavijai. Iš kitos pusės, pasisakydamas už tautų apsisprendimo teisę, komitetas viešų tyrinėjimų metu pasisakė už tos teisės pritaikymą nerusiškosioms Sovietų Sąjungos tautoms. Kitaip tariant, komitetas atrodė siūląs ne tik Baltijos valstybių ir satelitų išlaisvinimą, bet taip pat pačios Sovietų Sąjungos padalinimą į atskiras nepriklausomas valstybes.

Aišku, kad šitokia toli siekianti programa susilaukė plataus dėmesio, tačiau ne tiek JAV, kiek pačioje sovietijoje, t. y. komunistų tarpe. JAV, kaip minėta, The New York Times programą aprašė, bet nuo aiškių komentarų susilaikė. Taip ir kita spauda ir didžioji visuomenės dalis. Nors jau gerokai ištyrusi komunizmo pavojų, Amerika dar nebuvo pasirengusi prisiversti imtis tokios gigantiškos atsakomybės už Vakarų civilizacijos išlikimą. Vis dar tebebuvo manoma, jog sovietus bus galima paveikti kitais būdais. Dalis demokratų partijos atmetė siūlomą programą, kaip naują rinkiminę propagandą, primenančią 1952 metus. Administracija gi dar tebetęsė kad pradžioje ir gerą, bet jau pasenusią „sulaikymo“ politiką. Komiteto siūlymai nors Prezidento ir Administracijos ir nekritikavo, buvo tačiau stipriai priešingi prezidento ir sekretoriaus Dulles tuo laiku vedamai linijai. Pagaliau ir pats komitetas, nors ir labiau nei kiti nusiteikęs eiti išlaisvinimo politikos keliu, buvo labai nuosaikus ir baugus kaip ir pati visuomenė, ir manė, jog komunizmą galima būsią nugalėti taikiomis priemonėmis, be karo. Dabar (o gal ir tada jau) komiteto nariams tur būt atrodo, kad tai sunkiai bus įmanoma.

KAS ATSITIKO SU PASIŪLYTĄJA PROGRAMA?

JAV vyriausybė komiteto pasiūlytosios politikos nepriėmė.

Kas tad su ja nutiko? Kodėl ji buvo atmesta.

1954 m. rinkimuose galvas paklojo net trys buvę Kersteno komiteto nariai: Busbey Čikagoje, Bonin Pennsylvanijoje ir pats pirmininkas Kerstenas Milwaukee. Taigi, pirmininkas jau aktyviai Kongrese veikti už savo programą nebegalėjo. Komiteto darbas, aišku, dėl to nežuvo, gal net nenukentėjo, bet reikalai ištikrųjų išsivystė kitaip, nei jie būtų ėję Kerstenui vadovaujant. Kai 1955 m. sausio mėn. susirinko naujas Kongresas, jame demokratai turėjo daugumą. Tad pritiko, jog demokratai imtųsi veikti Komiteto siūlymams įgyvendinti. Tokia jau legislatūrose būna tvarka, kad daugumos atstovai turi geresnių šansų įstatymams pravesti. Tad kovo 22 d. visi likusieji komiteto nariai pasiūlė vienodas Komiteto siūlymų reikalu rezoliucijas. Šitų viena,4 kaip ir pritinka, daugumos nario demokrato kongresmano Thomas J. Dodd (dabar senatoriaus iš Connecticut) buvo atiduota Užsienių Reikalų Komitetui. Taigi, rezoliucija gavo eigą. Reikia tačiau tuojau pat pažymėti, kad Dodd kaip ir kitų buv. komiteto narių rezoliucija neįjungė visų komiteto darytų siūlymų ir reikalavimų. Nors privačiam pasikalbėjime kongresmanas Madden ir užginčijo šių eilučių autoriaus padarytą sugestiją, kad komiteto likusieji nariai atsisakė nuo nemažos dalies komiteto padarytų rekomendacijų, faktas liko faktu, kad Dodd rezoliucija tesiūlė tik tris dalykus: pirma, kad Valstybės Sekretorius įteiktų Jungtinių Tautų nariams komiteto raportus su padarytomis rekomendacijomis; antra, kad Valstybės Sekretorius pasiremdamas komiteto surinkta medžiaga, išvadomis ir rekomendacijomis, formuluotų rezoliuciją, kurioje Sovietų Sąjunga būtų pažymėta esanti komunizmo pavergtų tautų agresorė; ir trečia, kad Amerikos atstovas Jungtinėse Tautose tuoj pat tą rezoliuciją pasiūlytų į Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos darbų tvarką. Šios rezoliucijos kuklumas, ją lyginant su komiteto padarytam rekomendacijom, duoda pagrindo manyti, kad pagrindinis komitetinės laisvinimo politikos siūlytojas buvo kongresmanas Kerstenas ir kad jisai buvo sustatęs visą siūlomąją programą. Kongrese tai yra galima, nes komitetų pirmininkai turi labai didelę galią. Šitai taip pat rodo galimybę, kad ne visi komiteto nariai sutiko su visom Kersteno siūlomom rekomendacijom. Ištikrųjų gi, siūlyti nutraukti santykius su Sovietų Sąjunga ir manyti, kad iš to rezultate nebūtų karo buvo gana nerealistiškas galvojimas, kuriam matyti keletas komiteto narių nepritarė.

Pasiūlytoji rezoliucija buvo svarstoma Užsienių Reikalų Komitete. Tame komitete buvo du Kersteno grupės nariai, Dodd ir Bentley. Jie rezoliuciją stipriai gynė ir skynė jai kelią. Tuo metu Užsienio Reikalų Komiteto pirmininkas jau buvo demokratas James P. Richards. Jisai atsiklausė Valstybės Departamento nuomonės rezoliucijos klausimu, kaip tai paprastai daroma užsienių politikos reikalais. Departamentas ir pats sekretorius Dulles asmeniškai (o kartu prezidentas Eisenhoweris) buvo stipriai parėmę komiteto steigimą respublikonų dominuojamuose Atstovų Rūmuose. Tad logiškai būtų buvę galima laukti, kad Valstybės Departamentas pritars bent sušvelnintiems Komiteto siūlymams. Tačiau tai nepasitvirtino. Departamentas buvo pritaręs komiteto steigimui, bet ne tam tikslui, kokį jam nustatė pirmininkas Kerstenas. Pirmininkas Kerstenas komitetą padarė naujos politikos siūlymo įrankiu, gi Valstybės Departamentas komitetui teikė tik auklėjamosios-propagandinės reikšmės. Laiške rašytam Užsienio Reikalų Komiteto pirmininkui Richards, Valstybės Reikalų pasekretoris kongreso reikalams

Thruston Morton (dabar senatorius ir respublikonų partijos pirmininkas) iš Kentucky valstijos paaiškino, kad JAV atstovo pastangos pravesti siūlomą rezoliuciją Jungtinėse Tautose greičiausiai nepasisektų, nes sutiktų perdaug pasipriešinimo, ir tokiu būdu vieton to, kad padėtų kovai prieš sovietus, pakenktų Amerikos prestižui ir bereikalo sumažintų paties komiteto atsiekto darbo vertę. Jei rezoliucija išviso būtų Jungtinių Tautų priimta, tai tik labai maža dauguma, ir tai būtų veik tas pat kas pralaimėjimas. Jungtinių Tautų nariai nepasisakytų už rezoliuciją dėl keturių priežasčių. Pirma, jie sakytų, kad Jungtinės Tautos neturi teisės tokią rezoliuciją svarstyti. Antra, daug delegacijų tokią rezoliuciją laikytų kišimusi į Sovietų Sąjungos ir kitų komunistinių valst. vidaus reikalus ir todėl atmestina. Trečia, satelitų kraštų atstovai skelbtųsi, kar jų kraštai yra laisvi ir jokia agresija prieš juos nebuvo pavartota. Ir pagaliau, Jungtinės Tautos atsisakytų dalyvauti šaltajame JAV — Sovietų Sąjungos kare. Tam pat laiške Mortonas painformavo, jog Henry C. Lodge Jr., JAV atstovas Jungt. Tautose jau išdalino Jungt. Tautų nariams komiteto raportus, išskyrus patį galutinį (kuriame buvo išvardintos visos komiteto rekomendacijos). Todėl Valstybės Departamentas, Mortono žodžiais, laikė, kad siūlomą rezoliuciją jau yra įvykdęs.5

Nebuvo sunku atspėti, kodėl Departamentas pasipriešino Dodd rezoliucijos priėmimui. Pagrindinė priežastis buvo ta, kad Departamentas tebevedė sulaikymo politiką, kai tuo tarpu Kersteno komitetas siūlė daug aktyvesnę liniją. Nors Dodd rezoliucija ir nereikalavo, kad Administracija įvykdytų visas komiteto rekomendacijas, reikalavimas paskelbti Sovietų Sąjungą agresore tarptautinio forumo pagalba buvo perdaug aštrus žingsnis Administracijos politikos rėmuose. Kita vertus, Dulles niekad Kersteno ir jo kolegų nelaikė pagelbininku užsienio politikai formuluoti. Valstybės Departamentas iš komiteto laukė ne naujos politikos apybraižų, bet auklėjamosios — propagandinės medžiagos. Valstybės Departamento pageidavimus komitetui buvo jau metais anksčiau suformulavęs generolas Walter B. Smith, Dulles pasekretoris. Jisai Kerstenui buvo rašęs, jog iš komiteto laukiama, kad jis padės Administracijai paskelbdinti įrodomąją medžiagą apie sovietų disrespektą mažųjų tautų suverenumui, o taip pat, kad komitetas patvirtins pavergtoms tautoms už Geležinės Uždangos, kad Amerika nepritaria jų okupacijai. Toliau, Smith rašė, iš komiteto laukiama, kad jisai padės „auklėti viešąją laisvojo pasaulio opiniją, išaiškinant komunistų vartojamus valdžiai užgrobti metodus ir nupiešiant baisią gyvenimo po komunizmu realybę“.6 Mortonas laiške Richardsui šitai dar labiau paryškino, pastebėdamas, kad didžiausias komiteto įnašas į Amerikos kovą prieš komunizmą buvo „komiteto darbo pozityvioji propagandinė vertė.“ Mortonas taip pat paaiškino, kaip komiteto surinktoji medžiaga buvo vartojama, Valstybės Departamentas, jisai sakė, „rado labai naudinga panaudoti komiteto surinktos medžigos ištraukas oficialiose kalbose Sovietų Sąjungos tarptautinių susitarimų laužymo ir blogo elgesio pailiustravimui“. Pats sekretorius Dulles rašė kitam Užsienių Reikalų Komisijos nariui, jog komiteto surinkta informacija esanti labai naudinga „demaskuoti agresyvią sovietų komunizmo grėsmę“.7

Valstybės Departamento argumentai tačiau negelbėjo ir demokratų kontroliuojamo Užsienių Reikalų Komiteto neįtikino. Demokratai greičiausiai norėjo „pamokyti“ Dulles. 1955 geg. 12 d. Dodd rezoliucija buvo komiteto priimta, 17—5. Komitetas Valstybės Departamentui buvo net tiek priešiškai nusiteikęs (taip kaip viena partija būtų kitai), kad net atsisakė išklausyti Valstybės Departamento atstovų pasisakymo komiteto posėdyje. Su šiuo laimėjimu tačiau rezoliucija dar nebuvo priimta. Jinai tik buvo perduota Atstovų Rūmų Taisyklių Komitetui. Kongresmanas Dodd siūlė rezoliuciją priimti ir ypač todėl, kad 1955 m. Ženevoje buvo projektuojama šaukti Keturių Didžiųjų konferencija. Priimdamas rezoliuciją, Dodd sakė, Kongresas pradėtų aktyvią Amerikos ofensyvą prieš komunistus, kuri itin anuo metu buvus reikalinga.

Tačiau taip neįvyko. Prieš balsavimus Atstovų Rūmuose, rezoliucija dar turėjo būti patvirtinta Taisyklių Komiteto. Rezoliucijos priešininkai, vadovaujami giliai respektuojamo respublikono kongresmano John M. Vorys iš Ohio, suorganizavo talką, pasišaukdami pagalbon ir Valstybės sekretorių Dulles, ir įtikino Taisyklių Komitetą rezoliucijos nepraleisti. Vorys argumentas buvo labai įtikimas. Užsienių politika, jis sakė, priklauso Valstybės Departamento žiniai. Valstybės sekretorius yra užsienių politikos komandos kapitonas. Priimti Dodd rezoliuciją reikštų ir Kongresą paskelbti užsienių politikos kapitonu. Gi dviejų kapitonų vadovaujama komanda negalinti laimėti žaidynių.

Tokiu būdu rezoliucija buvo atmesta: ji niekad nepasiekė Atstovų Rūmų salės. Tai reiškė ir kersteninės laisvinimo politikos laidotuves Kongrese. Būtų tačiau neteisinga sakyti, kad Kongresas ar Prezidentas nenorėjo Rytų Europos matyti laisvos. Tiksliau būtų aiškinti, kad 1955 m. nei Kongresas nei Prezidentas nelaikė Rytų Europos išlaisvinimo degančiu uždaviniu, vertu įdedamos rizikos. Tokiu būdu buvo tik pakartotas tradicinis JAV nusistatymas, pagal kurį Rytų Europos reikalai nebuvo laikomi esminiais, „vitaliniais“ JAV saugumui. Mums toks nusistatymas atrodo esąs klaida, tačiau nei Kongresui nei Administracijai 1955 m. (nei ištikrųjų 1959 m.) šitai neatrodė klaida. Laisvinimo politikos siūlymams todėl buvo nepaprastai sunku laimėti. Galima spėti, kad tos politikos laimė būtų buvus geresnė, jeigu ji būtų buvus siūlyta kongresmanų su didesniu nei Kersteno autoritetu ir priimtinesnių nei Kersteno vardu. Kerstenas daugeliui buvo nepriimtina asmenybė. Dar daugiau, jo iniciatyva labai suradikalino laisvinimo politikos reikalavimus taip, kad ir norintieji aštresnės akcijos prieš sovietus nerado galima kersteninę politiką remti. Tačiau ir tuo atveju vargu ar kas teigiamo būtų buvę pasiekta: 1952 - 55 m. norėta tik apie laisvinimą kalbėti. Tais metais dar per maža ir permažai įtakingų amerikiečių tai politikai pritarė.

1   Plg. Amerikos Lietuvių Tarybos Suvažiavimas. Chicago, 1955, p. 5.

2   H. Res. 438, 83 Kongr., 2 sesija.

3   Committee on Communist Aggression, Hearings, 8, p. 285.

4   H. Res. 183, 84 Kongr., 1 sesija.

5   Mortono laiškasRichardsui, 1955, bal. 18.

6   Smith laiškasKerstenui, 1954 vasario 8.

7   Dulles laiškaskongresmanui Vorys, 1955 birželio mėn.