Partizanai: Istorija ir dabartis

LIETUVIŲ KULTŪROS PAVIDALAI

PAGAL TAUTINIO CHARAKTERIO BRUOŽUS

ANTANAS MUSTEIKIS

KULTŪROS APTARIMAS

Retai užtiksime žodžių, kurie yra taip dažnai vartojami ir taip įvairiopai aptariami, kaip kultūra. Pirmoji populiari to žodžio vartosena siejama su gražiausių gyvenimo daiktų vertinimu. Juos užtinkame rinktinėj literatūroj, muzikoj, dailėj, toliau filosofijoj ir moksle. Žmogus gali būti apšauktas nekultūringu, jei nežinosi, kas yra Rafaelis, Kafka ar egzistencializmas. Šiek tiek platesnė yra antroji to žodžio prasmė, suvokiama mūsų pažiūrose, pvz., į primityvias tauteles. Kai sakome—„Nebūk laukinis“, mes implikuojame tam tikras poelgio normas, dažnai — manieras, kurių primityvios tautelės nepažįsta ar nepripažįsta. Pirmoji prasmė atsiremia į visuomenės elitą, kuris vienas lieka kultūros nešėju bei kūrėju. Antroji prasmė vadinamas „civilizuotas“ žmonių mases padaro kultūros dalyviais bei kūrėjais. Čia augštesnė gyventojų technika ir ekonominiai aspektai yra apsprendžią kultūros lygį, kai aplamai menas, mokslas, religija bei filosofija yra aplenkiami arba nuvertinami. Plačiausia yra trečioji kultūros prasmė, priimta socialiniuose moksluose. Pastarąją aš ir naudosiu šiame straipsny. Prieš kokį šimtą metų pirmasis ją panaudojo anglų antropologas (etnologas) Edward B. Tylor. Kultūra pagal jį yra komplikuota visuma, apimanti žinojimą, tikėjimą, moralę, įstatymus, papročius bei tradicijas ir betkuriuos kitus sugebėjimus ir įpročius, įgytus žmogaus kaip bendruomenės nario. Kitais žodžiais tariant, kultūra apima žmogų, jo darbus bei gaminius.

Pirmoji elitinės kultūros prasmė yra šališka, nes koncentruojasi tik į viršūnes ir tik į tai, kas yra laikoma gražu bei kilnu.

Yra neteisinga palyginti tautą, susidedančią iš keturiasdešimt ar šimto milijonų narių, su trijų milijonų žmonių tauta — sekant tik kūrybines žvaigždes, kaip yra įprasta populiariuose palyginimuose. Būtų daug tiksliau, pvz., pripažįstant suomių Sibelijų žvaigžde, reikalauti iš rusų muzikų dvidešimt penkių Sibelijaus ekvivalentų, nes tokia yra tautybių proporcija (Suomijoj yra 4 mil., o rusuose — apie 100 mil. gyventojų). Tada palyginamasis vaizdas pasikeistų ir mažų tautų kultūrinis įnašas į viso pasaulio kultūrą nupelnytai sušvistų.

Yra galimas dalykas, kad augštojo tono kultūros bendruomenėj yra tiek daug neigiamais laikomų bruožų, jog pastarieji visai užtemdo elitinius pragiedrulius. Tad nereikia aplenkti žemumų ir padugnių. Būtų klaida vokiečių kultūrą vertinti tik pagal jų peršamus Duererį, Beethoveną, Gothę ir Kantą. Prūsiškasis militarizmas, junkerizmas, genocidinė mažumų politika ar dar tik vos ataušęs nacinio rasizmo gaivalas vokiečių tautoje nemažiau kaip pirmosios žvaigždės reprezentuoja vokiečių kultūrą. Beethovenas nebuvo pats pirmasis muzikas pasauly ir kacetai nebuvo vokiečių išrasti, tačiau pirmojo simfonijos, o antrojo genocidas pasiekė efektingo tobulumo bei tikslingumo. Jie tad yra lygiai svarbūs tautos kultūrai įvertinti.

Antroji kultūros prasmė, pabrėždama medžiaginės kultūros gaminius, žaloja pilnutinę žmogiškąją asmenybę, kurios prigimtis pirmiausia yra socialinė. Tuo masteliu augšto pragyvenimo lygio (standarto) arba didelių techninių išradimų kraštai visuomet atrodys turį augštesnę kultūrą. O neutralus stebėtojas gal daug augščiau vertins, sakysime, tradicinę primityvių Polinezijos salų kultūrą, laisvai ir harmoningai tęsiančią necivilizuotą gyvenimą, bet ne sputniko išradėjų tautinę sąrangą, paremtą daugiau ar mažiau institucine koncentracijos stovyklų, kolchozų ar fabrikų vergija ar baudžiava. Tad ir dažnai vartojama kultūros progreso sąvoka šiuo atveju pakimba ore.

Kokia gi yra lietuvių kultūra plačiąja, t. y. antropologine to žodžio prasme? Deja, išsamių ir sistemingų lietuvių kultūros studijų mes vis dar stokojame. Tai, ką tuo klausimu randame pas Vydūną, Šalkauskį, Maceiną, Girnių ir kt., yra pasiekta filosofiniu priėjimu. Katkus ir Vaižgantas, Balys ir Mažiulis yra artimesni etnografijai. Pirmųjų atskleisti kaikurie mūsų kultūros bruožai yra patikimi, bet reikalingi moksliškai patikrinti, pagrįsti, įrodyti bei patvirtinti. Tremties ar emigracinės aplinkybės neleidžia vispusiškiems lietuvių kultūros pavidalams atsiskleisti individinėj, socialinėj ar daugiau abstrakčioj kultūros plotmėj. Okupuotoji tėvynė tuo labiau nėra stebėtojo pasiekiama šiuo tikslu. Tenka tad studijoj pasikliauti tomis nuotrupomis, kurios yra prieinamos mūsų liaudies ir individinėj kūryboj, vyresniosios tremtinių kartos sąmonėj ir impresionistiniuose stebėjimuose bei praeities interpretavimuose.

Šiame rašiny teks prabėgomis paliesti ketvertą aspektų:

(1) lietuvio požiūris į save,

(2) jo santykiai su socialine aplinka,

(3)    jo ryšys su fizine aplinka ir

(4)    jo sąsaja su Dievybe.

GERUMAS

Mūsiškėse interpretacijose lietuviškosios prigimties polinkiai yra suvokiami kaip dominuojamai geri. Lindė - Dobilas to gėrio atstovu laiko lietuvį artoją, priešpastatytą kariniam didvyriui, nors pastarasis yra alternatyvinis tipas ir ryškus lygiai tolimoj praeity, lygiai ir vakardienos lietuvių kovoj prieš okupantus. Didžioji lietuvių bajorijos dalis buvo didvyrių atstovai ir nuėjo svetimais keliais. O artojėlio pavidalas paliko ne tik kaime, bet ir iš kaimo kilusiose inteligentijos kartose savoje tėvynėje ir svetimybėj. Šio tipo charakteristikoj yra ryškus geraširdiškumas, nuoširdumas, kuklumas, draugiškumas, labdaringumas, vaišingumas, pakanta ir teisingumas.

Mūsų tautos istorija teikia apsčiai to gerumo pavyzdžių, tad šis bruožas nėra tik baudžiavos laikų ar nepriklausomo gyvenimo palikimas. Čia suminėtini Adomo Bremeniečio — „homines humanissimi“ (žmoniškiausi žmonės), apibūdiną dar pagonių lietuvių bei jų giminių kiltis; Algirdo politinė bei kultūrinė pakanta; Kęstučio, vieno iš paskutinių didžiųjų pagonių, garbingumas bei teisingumas; ramus protestantizmo potvynis ir taikingas atoslūgis Lietuvoj; nekerštinga pagalba internuotiems lenkų kariams—nepriklausomybės laikų priešams — antrojo pasaulinio karo pradžioje; vokiečių belaisvių šalpa okupuotoj tėvynėj, nors tautos atminty negalėjo būti išdilę tos pačios tautybės neseni nusikaltimų pėdsakai.

Daugiau atitinkamų duomenų užtinkame tautosakoj bei literatūroj. Dažnų lietuvių pasakų trečiasis brolis kvailutis yra populiarus, kadangi visų pirma jis yra geras. Daukanto lietuviai yra ne tiek gudrūs ir narsūs, kiek geri. Valančius yra nemažiau charakteringas gerąja Onyte kaip guviu Vince. Ir toliau nuo Vaižganto Mykoliukų ir gausybės kitų augštaičių ir žemaičių, per Krėvės bobules ligi Grušo Adomėlio driekiasi ilga eilė gerosios prigimties atstovų. Ir jei kas manytų, kad lietuviai kūrėjai galėjo daugiau pareikšti savo gerus norus ir jieškoti lietuviško idealo, remdamiesi ne tiek lietuviškąja tikrove, kiek savo fantazija, pakaktų perskaityti vien Upston Sinclair Džiunglių pradžią, kur tas pats gerasis lietuvio tipas yra svetimtaučio pagautas.

Gerumas kaip siektinas idealas yra visų lietuvių priimtas, nors tikroviniai poelgių pavidalai augštaičių, dzūkų, žemaičių ir suvalkiečių tarpe įvairuoja. Dzūkai ir augštaičiai nedelsdami vaišins pakeleivį; žemaičiai, užklausę, kam, „ar man sakai?“ laimės laiko svetimajam patyrinėti ; suvalkiečiai pirmiau dar pasididžiuos savo „augšta padėtimi...“

Lietuvių gerumas nėra partikuliaristinis, bet universalus. Žinia, savo kiemas, savo kaimas, savo parapija yra geresni nei kiti, „svetimi“; kraštutinėse situacijose tačiau gilesnis požiūris ir ir laikysena atsispindi šiais žodžiais: „Juk ir vokiečiai žmonės“, nors tie žmonės okupantų rolėse atiminėjo paskutinį duonos kąsnį ar vėliau gabeno į kacetus svetingo krašto patriotus.

Kad kaikurie žmonės yra sugadinti, lietuviškos prigimties interpretacija neabejoja. Tik čia vėl — blogio atstovai nėra būtinai susiję su išskirtina religija ar tautybe, nors prileidžiama, jog turtingi greičiau pagenda nei beturčiai.

Aplamai, lietuvių suvoktas prigimties idealas nėra žymiai nutolęs nuo tikrovinių poelgių pavidalų, kas padeda išlaikyti sveikos asmenybės pusiausvyrą.

BENDRUOMENIŠKUMAS

Gerumas, moralinė vertybė, artimai sietinas su harmoningais žmonių tarpusavio santykiais. Aristotelio mintis, kad žmogus visų pirma yra socialinė būtybė, bet ne tiek ekonominė, siaurąja prasme politinė, religinė ir kt., randa daugiau apraiškų lietuviuose nei kitose tautose. Yra svarbu, ar mūsų kaimynas mokytas, išmintingas, „Dievo bijąs“, turtingas, bet svarbiausia — ar jis yra kaimyniškas. Lietuvių tarpusavio santykiai yra daugiau apspręsti vadinamo bendruomeninio, ne visuomeninio principo. Bendravimas yra paremtas ne tiek specialiais (ekonominiais, profesiniais ir kt.) interesais, kiek, sakytume, asmenybine trauka. Šia prasme kiekvienas svetimasis yra artimas lietuviui, nes kiekvienas yra žmogiškoji būtybė, numanomai vertinga, geros prigimties.

Šimtmečių tradicijos buvo palankios bendruomeniniam lietuvių kaimo principui įsitvirtinti. Talkos kažkada galėjo vaidinti esmingesnę rolę bendruomenės pastangose išlikti gyva. Tačiau ir nepriklausomybės laikais talkos klestėjo ne tiek iš tradicinio įsibėgėjimo, ne tiek ekonominiais bei darbo pasidalinimo motyvais, kiek socialinio bendravimo, bendruomeninės draugystės masinamos. Talkoje „neformali“ žmogaus vertė turi progą atsiskleisti ir būti pripažinta, nežiūrint to, ar talkos narys „formaliai“ priklauso žemesniam ar augštesniam luomui. Žinia, dirbančiųjų darbštumas ir įgudimas yra prestižo žymės, tačiau talkos dalyvio laikysena besikaitaliojančiose situacijose apsprendžia jo bendruomeniškumo laipsnį, tuo pačiu ir tikrąją žmogaus vertę. Štai kodėl laikinoji talkos dalyvių grupė nepasibaigia su paskutiniu kūlės javų pluoštu, ar rugiapiūtės paskutine rugių baro sauja. Talka tęsiama bendromis vaišėmis, pokalbiais, dainomis, šokiais ir žaidimais. Dar daugiau: talkos grupė prašoka laikinumo ribas, ir visa bendruomenė tampa viena šeimine grupe. Ir jei tos grupės narį ištiks nelaimė — gaisras, potvynis ar artimojo mirtis, — laimingesni bendruomenės nariai pasidalys savo ištekliais su nukentėjusiais, atstatys sužalotą sodybą, ir gyvenimas grįš į tradicinio tikrumo vėžes.

Tą pačią bendravimo reikšmę galime įžvelgti ir bažnytinėse šventėse, pakermošiuose, turguose, bičiulystėse ir kt. Tokio pobūdžio tarpusavio santykiai teikia lietuvių bendruomenės nariams saugumo bei tikrumo jausmą, kurio taip labai pasigenda augštesnės technologijos kraštai.

ŽMOGUS - GAMTOS DALIS

Lietuvių kultūroje žmogus atrodo susijęs su gamta. Tai nebūtinai plaukia iš to, jog dabartinė lietuvių karta ar ankstyvesnės yra buvę žemdirbiai, taigi — „gamtos vaikai“, nors pastarosios įtakos nuneigti negalima. Jeigu Daukantui sieti gamtą su lietuviu tiko kaip romantikui, Šeiniui — gal neatsikratant klasikų įtakos, tai tie patys motyvai vargiai tiktų Baranauskui, Vaižgantui, Krėvei ar Katiliškiui ir eilei kitų lietuvių rašytojų. Greičiausiai tad pastarieji rašytojai taikliai pagavo „lietuviškąją prigimtį“ ir savo kūryboje ją apipavidalino.

Koks yra lietuvio ryšys su gamta? Kas dominuoja, kai abu pradai susikerta? Konservatyvūs žemdirbiai paprastai daugeliu atvejų priklauso nuo gamtos, nors iš dalies jie ją ir apvaldo. Psichologine metafora gamta reguliariai yra suvokiama kaip pasyvus veiksnys, tik kartais ištrykštąs gaivalingomis apraiškomis. Gamtos žmogus tad yra labiau pasyvus, kaip kad yra priimta taikyti Rytų bendruomenėms, kai tuo tarpu civilizacijos žmogus yra aktyvus, ir jis atstovaujamas Vakarų. Šia prasme lietuvis yra artimesnis Rytams. Toks yra Lindės - Dobilo, lietuviško ,,vakariečio“, suvoktas lietuvis, kuris yra lėtas, nepaslankus. Kai jis pajudės tačiau — kalnus nuvers. Tokia yra lietuvių masė ir Vaižganto Pragiedruliuos. Toks lėtas buvo tautos atsakymas ir į bolševikinės Rusijos krašto okupaciją 1940 m. Tačiau kai tauta įsisiūbavo — po metų ir po šešerių — paliko gilų pėdsaką tautinės rezistencijos istorijoj.

Lietuvis nesiekia taip toli, kad jo darbai taptų mąstymų užgožti. Tačiau jo „gamtiškumas“, sakytumei, duoda jam daugiau progų mąstyti apie gamtinius ir antgamtinius dalykus, spręsti gyvenimo prasmės klausimus, abejoti, nuolat jieškoti ir nuolat save surasti. Ir jieškojimas jam, kaip Lessingui, atrodo esąs brangesnis, nei suradimas. Šia prasme būdingi yra Vaižganto ir Lindės - Dobilo veikėjai. O vyresniojoj dabarties poetų kartoj Aisčio „Vaiskios valandos“ bridimas per sielvarto valkšnas, bejieškant prasmės, yra charakteringesnis daugumui lietuvių, nei Brazdžionio „Aš žinau“ surastos prasmės pritaikymas gyvenimui.

Tikrovinėj plotmėj geriausias tam įrodyti pavyzdys yra šeimų kūrimo kelias ir būdai. Lietuviai perdaug abejoja, mąsto, kaip kad liaudis sprendžia žygį — „nesiženijęs nebūsi, apsiženijęs pražūsi“, kol susituokia. Žmonės, kurie greičiau veikia, dirba, neturi tiek laiko mąstymams, svajonėms, ir tartum jiems nerūpi gyvenimo prasmė. Amerikiečiai lietuviams atrodo, lyg nekalti vaikai, nors dideli ir suaugę. Lietuvių gi gyvenimas yra rimtas, reikalaująs subrendusio, atsakingo įprasminimo, kai laikas — praeinamas, nes „ne su saule gyvensi“. Jieškojimas savo ruožtu prileidžia tampančios (ne galutinai baigtos) asmenybės raidą. Kaip gamta vos pastebimai keičiasi, taip ir žmogus palengva bręsta, o mokosi ir mirdamas. Tampančiai asmenybei socialinis bendravimas tad yra būtinas. Kadangi atviri keliai į tobulybę beribiai, kiekvienas atsiekimas yra reliatyvios vertės, tad juo nedera pačiam girtis. Gal todėl ir kuklumo dorybė lietuvių kultūroj užima augštą vietą.

Tampančios asmenybės ugdymas implikuoja išskirtiną požiūrį į laiko reikšmę. Nuolatinis jieškojimas niekad negali pasitenkinti esama situacija, kuri atstovauja dabarčiai. Žiūrima į ateitį, kuri turėtų priartinti siekiamą idealą. Antra vertus, kontempliacijoj praeities pergyvenimai nusivalo nuo tamsių dėmių ir šešėlių. Štai kodėl naujųjų laikų lietuvis yra linkęs remtis praeitimi, semtis jėgų iš jos ir kurti ateičiai, tartum dabartis neverta.

Aštriai atsakant į augščiau pastatytą klausimą, tenka sutikti, kad lietuviškoji gamta nemažiau apvaldo žmogų, kaip jis ją. Žmogus yra įaugęs į gamtą ir dažno lietuvio suvokiamas kaip gamtos dalelytė. Šitai logiškai veda į augštesnį visumos (gamtos), ne dalelytės (žmogaus) vertinimą. Paskiro individo siekimas harmonijos su visuma tad yra visai natūralus. O tai įgalino lietuvį išugdyti harmoningesnę ir pastovesnę asmenybę, dažnai pasiektą augšta kaina: lietuviai nebuvo skubūs civilizacijos laimėjimus pritaikyti žemės ūky. Štai kodėl yra daug tiesos sakant, jog lietuvis kaimietis, sausrai siaučiant jo laukuose, daugiau mels gamtos ar antgamtinę dievybę, kad išlytų lietų, nei pats rūpinsis technologiniu laukų drėkinimu. Bet tai mus veda į kitą skirsnį — lietuvio santykius su Dievybe.

GERASIS TĖVAS

Lietuvio suvoktas žmogiškosios prigimties gerumas yra taip gilus, kad ryškiai paveikė jo santykius su Dievybe. Mes neturime duomenų atsekti senovės lietuvių laikysenas prieškrikščioniškų dievų ar gamtos reiškinių atžvilgiu. Nežinom, kiek baimės, pagarbos, nuolankumo ir derėjimosi rodė savo garbinamom dievybėm tų laikų lietuvis. Tačiau senoji lietuvių religija, be abejonės, turėjo įtakos į kaikuriuos krikščionybės bruožus mūsų krašte, kurie ilgainiui tapo „sulietuvinti“.

Mėgiamas lietuvių pasakų Dievulis klaidžioja po pasaulį gerojo senelio pavidalu. Rūsčiojo Perkūno grėsmė neatrodo buvus visagalinti. Gausios Žemynos malonės ir kaukų dovanos galėjo atsverti pirmojo įtaką. Kunigas Maironis pažįsta ne tik teisingąjį teisėją, Senojo Testamento Jehovą, bet ir geraširdį Tėvą. Vienažindys guodžiasi savo vargais Dievui, lyg savo geram žemiškajam tėvui. Ir Strazdo Dievas artimesnis žemiškai konkretybei, nei dangiškai abstrakcijai, todėl su juo beveik galima ir pasiderėti. Bet pats būdingiausias yra dievadirbių Dievas - Rūpintojėlis. Ryškiausia Jo antromorfinė žymė — gerumas. Susimąstęs ir liūdnas Rūpintojėlio žvilgsnis į lietuviškąją aplinką rodo vargingo žemės gyvenimo supratimą, užuojautą ir pateisinimą. Marijos kultas taip pat pabrėžia gerumo vyravimą lietuviuose. Vienažindiškas amžinosios tėvynės ilgesys ir žemiškojo gyvenimo praeinamumas, a la „ne su saule gyvensi“, pakelia žmogų augščiau relatyvios egzistencijos į pastovesnę ir nuolatinesnę. Tokios egzistencijos atspindžiai lietuviškoje asmenybėje rodo lietuviškojo charakterio dvasinius ir idealinius pragiedrulius, kurių pasigendame modernioj visuomenėj, saistomoj materializmo, technologijos, automatizmo rėmais.

TIES ATEITIES VARTAIS

Šitoks iškyla lietuvio veidas kultūrinėj plotmėj. Jis nėra pilnai atidengtas; daug kitų bruožų — skaisčių ir drumzlinų — aplenkta. Kas atskleista tačiau — pakanka, kad su pagarba ir pasididžiavimu minėtume lietuvio vardą. O kai šį lietuvių kultūros kraitį palyginame su kitomis kultūromis..., jis ne tik išsiskiria iš kitų, bet ir šviečia negęstama šviesa — kaip nepaskolinama, nepakartojama ir nenykstanti vertybė, kurią reikia ne tik išlaikyti, bet dėl kurios verta kovoti ligi mirties — lygiai pavergtoje tėvynėje, lygiai tremties kelyje.

Yra daug kitų problemų, susijusių su lietuvių kultūra, jos tąsa ir kaita (kūryba) savoje ar svetimoje aplinkoje. Tuojau kils klausimas, pvz., ar galima tokią pakeltą nuo kasdienybės lietuvių kultūrą išlaikyti mūsų modemiškame masinės materialinės gausos amžiuje ? Čia jau būtų kita tema, nors atsakymas gali būti implikuojamas šiuo klausimu: kaip galėjo lietuvių masės, ištisus šimtmečius vilkdamos kietą baudžiavos jungą ir varomos per aštrų gruodą, sukurti ir išlaikyti nuostabią humanizmo gėlę — savito, lietuviško gėrio kultūrą? Jie tai padaryti sugebėjo nepalankiausiose aplinkybėse. O dabar — argi mes — ne jų palikuonys?