LIETUVOS LAISVINIMO PROBLEMOS
15 METŲ PERSPEKTYVOJE
ILGAS IR AUDRINGAS METŲ TARPAS skiria mus nuo 1944 m. vasaros, kada dauguma palikome gimtąjį kraštą. Per tą laiką matėme bolševizmą išaugant į tarptautinę grėsmę, o Vakarų Pasaulį — susiorganizuojant tai grėsmei sulaikyti; matėme toliau beaugantį tautų nacionalizmą, vainikuojamą naujų valstybių įsteigimu, nors kartu buvome liudininkais vis stiprėjančių virštautinių ryšių, galutinai pranašaujančių atėjimą suvienyto — laisvėje ar vergijoje — pasaulio. Per praėjusius 15 metų radikaliai pasikeitė ir tarptautinis bendravimo būdas ir karinė strategija. Atėjome į atominį amžių.
Lietuviškajame gyvenime pasikeitimai buvo nemažiau radikalūs. Tauta prie Baltijos buvo pilnai sugrąžinta į Sovietų Sąjungos vergiją. 1944 m. vasarą kompaktiškai pasitraukę ir keletą metų kompaktiškai gyvenę Europoje, išsisklaidėme jau mažesniais būreliais ir pavieniai po laisvuosius pasaulio kraštus. Tokiu būdu susidūrėme su emigracijos fenomenu ir su laisvam pasauly įsigyvenusia lietuviškąja emigracija. Iškilo eilė naujų reiškinių ir problemų. Augo nauja mūsų karta, — Lietuvos jau nebemačiusi ar ją mažai beprisimenanti; karta skirtinga savo kultūriniais, o iš dalies ir tautiniais nusiteikimais. Per tą laiką iškilo reikalas naujų bendravimo būdų: su vyresniąja emigracija, su jaunimu, o ir tarp savęs, nes mūsų organizavimosi pobūdis ir bendravimo charakteris keitėsi laiko įtakoje. Suatomėjome, susmulkėjome. Vis sunkiau — o vis labiau tai buvo reikalingiau — ėmė darytis surasti ir sujungti gyvąją lietuviškąją bendruomenę išliekančiai tautinei kūrybai.
Per šiuos 15 metų vienas tačiau idealas išliko tas pats — tai Lietuvos laisvės idealas. Kaip ir ką bedarą, visi savą veiklą dedikuojame Lietuvos laisvės atgavimui. Savo tarpe todėl vis labiau ir garsiau keliame klausimą ar mūsų vartojami būdai ir metodai laisvinimo kovai vesti yra pakankami, ar atsiekiame didžiausiojo efekto, ar suprantame naujų laikų reikalavimus. Per penkioliką metų pasaulis pasikeitė. Ar pakankamai pasikeitėme ir mes, kad sugebėtume didįjį laisvės idealą nešti ilgoje mūsų būties estafetėje nepavargę, naujomis, pagerintomis priemonėmis? Taip pat vis labiau keliame klausimą — ir baugiai laukiame atsakymo — ar ateinančios kartos su mumis, ar jos nenueis svetimu, Lietuvos laisvei nenaudingu keliu?
Į LAISVĘ redakcija šiame numeryje patiekia keletą atsakymų į degamuosius klausimus. Teiravomės vyresniųjų ir jaunesniųjų, bandydami aprėpti galimai, žurnalo rėmuose įmanomai, platesnę pažiūrų vaivorykštę. Klaustiesiems gražiai bendradarbiaujant, skaitytojas ras pasisakymus autoritetingų Lietuvos Laisvės Komiteto, Lietuvių Fronto Bičiulių, Nepriklausomybės Talkos ir Vyriausio Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto veikėjų. Jiems klausimai buvo nevienodi, bet vienu ar kitu būdu juos visus prašėme pasisakyti, kaip reiktų organizuotis - burtis laisvinimo darbui, pasimokant iš 15 metų patirties išeivijoje. Alfabetine tvarka, po profesoriaus Juozo Brazaičio, Lietuvių Fronto Bičiulių pirmininko, atsakymų, rasime pasisakant prof. M. Mackevičių, Vliko ir liaudininkų veikėją; Vincą Rastenį, autoritetingą tautininkų veikėją ir Nepriklausomybės Talkos pirmininką; ministerį Vaclovą Sidzikauską, ilgos patirties diplomatą ir dabartinį Lietuvos Laisvės Komiteto, afilijuoto prie Laisvės Europos Komiteto, pirmininką; Dr. Antaną Trimaką, diplomatą, įtakingą krikščionių demokratų sparno vyrą, VLIKo pirmininką.
Jaunesniosios kartos darbuotojams davėme skirtingus klausimus. Mums rūpėjo jų pasisakymai, kaip spręsti jaunimo ir lietuviškosios politikos santykio problemas. Jų atsakymai yra ne tik įdomūs, bet ir svarbūs. Nei vienas iš klaustųjų nėra peržengęs 30 m. slenksčio, nei vienas jų nėra jau gimnazijos (kiti nei mokyklos) baigę Lietuvoje. Jie priklauso trim pagrindinėm akademinio jaunimo organizacijom: ateitininkams, skautams, Santarai. Visi trys yra aktyvūs ne tik savų organizacijų, bet ir bendrinės lietuvių Studentų Sąjungos veikėjai, taip pat aktyviai besireiškią ir bendriniame lietuviškajame gyvenime. Algimantas Gečiauskas yra energingas ateitininkas, buv. Studentų At-kų Sąjungos pirmininkas, šiais metais išrinktas į Lietuvių Studentų Sąjungos JAV Valdybą. Filadelfijoje jisai dirba inžinieriaus darbą, o kartu lanko Drexel technologijos institutą. Vytautas Kavolis — spėjęs plačiau pasireikšti jaunos kartos intelektualas, bebaigiąs sociologijos daktaratą Harvardo un-te, dėstąs Tufts kolegijoje, yra Santaros ir Lietuvių Studentų Sąjungos veikėjas, buvęs abiejų pirmininkas. Tomas Remeikis šiuo metu ruošiasi politinių mokslų doktorato preliminariniams egzaminams Illinois universitete, yra aktyvus skautų ir Lietuvių Studentų Sąjungos veikėjas, gerai jaunimui pažįstamas.
JUOZAS BRAZAITIS
Šiemet sukanka 20 metų kaip prasidėjo antrasis pasaulinis karas, atnešęs Lietuvai nelaimę po nelaimės, o mus, poeto žodžiais, išskaidęs po pasaulį vieteliaut. Taip pat jau penkiolika metų, kaip dauguma mūsų esame apleidę gimtąjį kraštą. Laiko perspektyvoje, Profesoriau, kaip vertinate šituos įvykius ir jų sąlygotą dabartinę mūsąją egzistenciją? Kokia, Jūsų nuomone, mūsosios išeivijos padėtis, prasmė, uždaviniai?
Tas klausimas įpareigoja vertinti praeitį ir rodyti į ateitį.
Žiūrėdami į praeities neilgą, bet įvykių ir žygių perpildytą laikotarpį, regime, kaip daug klydome. Klydome, apskaičiuodami santykius jėgų, kurios lėmė pasaulio, taigi ir mūsų tėvynės, likimą. Klydome, tikėdami tų jėgų iškilmingais pareiškimais ir pagal juos organizuodami savo veikimo kryptį tėvynėje ir tremtyje... Nėra paguoda, kad kiti taip pat klydo. Klydo tie, kurie tikėjo kurią tūkstančio metų imperiją ir tarėsi viską jos sėkmei „iš anksto įkalkuliavę“. Klydo tie, kurie rašė Atlanto chartą, jei chartos žodžius rašydami, jais tikėjo... Visa naujųjų įvykių eiga yra palydėta ironijos ir pasišaipymo iš žmogiškųjų pastangų, nes įvykių ratas sukosi visai ne taip, kaip didieji žmonės buvo norėję ir suplanavę.
Ateitin žiūrint, nėra taip pat didelio pagrindo tikėti, kad jie riedės pagal mūsų norą ir valią. Bet tai nereiškia, kad verta moti ranka ir pasyviai laukti. Tereiškia greičiau, kad nereikia dramatizuoti ir desperuoti, jei planų įvykdyti nepasisekė. Nors savo žygiais nepasiekėm norimo rezultato, jie veltui nenuėjo — jie davė kitokių vaisių. Sakysim, Lietuvoje palikę organizavo pasipriešinimą ir laisvės nepasiekė. Bet jų auka paliko gilius pėdsakus tenykščio jaunimo pasąmonyje. Akyse kartos, kuri atmins tas aukas, okupantas nevirs lietuvio broliu. Okupantas ir siekia laisvės kovotojų atminimą ištrinti, pristatydamas juos kaip žudikus ir plėšikus. Jų vietoj augančios kartos akyse nori sudaryti sovietinių partizanų kultą. Siekia priaugančią kartą atpalaiduoti nuo tautos religinių tradicijų, atmiešti svetimaisiais. Kas desperatiškai ims manyti, kad tom baisiom priemonėm ilgainiui okupantas sunaikins tautą, turi atsiminti, jog ir šis okupantas gali būti ištiktas tos pačios ironijos — susilaukti visai kitokių rezultatų.
Tie patys ženklai su atsidūrusiais tremtyje. Bėgom į vakarus ir tikėjom po mėnesių, po metų grįšią. Negrįžom. Bet ilgas buvimas svetimuose kraštuose nebus be vaisių Lietuvai. Gal po dešimties ir dvidešimties metų Amerika pajus dabartinės imigracijos jaunosios kartos buvimą. Tos generacijos žmonės papildys Amerikos intelektualinius kadrus, kurių ruošimas lig šiol daug kur buvo įduotas į rankas žmonių, mažai susirūpinusių pačios Amerikos tikrąja pažanga, jos minties, mentaliteto sveikata. Įsilieję į mokslo įstaigas, naujos generacijos imigrantai intelektualai negalės nedaryti pozityvios įtakos. Tai išganomoji tos imigracijos veikimo prasmė Amerikos jaunimui atitiesti pamažu į sveikesnes mintis.
Jaunosios intelektualų generacijos buvimas Amerikoje bus reikšmingas ir tuo atveju, kada Lietuva bus laisva. Buvimas ne tik Amerikoje. Buvimas ir tuose Europos kraštuose, su kuriais Lietuvos likimas bus labiau susijęs. Pirmoje eilėje gal tai bus Vokietija. Už tat prasminga, jei ten yra žmonių, galinčių įeiti į intelektualines viršūnes.
Tai ilgos distancijos kelias.
Kas tokiame kelyje reikia daryti? Niekas kitas, man rodos, taip įtaigiai nėra formulavęs tremtinio uždavinių tame kelyje kaip dr. Antanas Maceina. Jo eilės straipsnių sugestijas galima būtų sutraukti į du pagrindinius „įsakymus“: neužsidaryti tik išsineštų vertybių kiaute, o jas plėsti nauja kūryba — moksle. mene, visoje gyvenimo pažangoje; antra, būti tarpininku tarp Rytų ir Vakarų, šiuo konkrečiu metu — tarpininku tam, kad Vakarų žmogus geriau suprastų ateinančią į Vakarus Rytų agresijos dvasią.
Per pastarąjį dešimtmetį, kokie buvo didesni laimėjimai ir pralaimėjimai Lietuvos laisvės reikale, pasiekti lietuviškomis pastangomis ar pralaimėti dėl mūsų pačių kaltės?
Šis klausimas reiškia žvelgimą į artimą praeitį Lietuvos laisvės siekiant... Tame Lietuvos laisvės kelyje yra žingsnių atgal ir žingsnių pirmyn. Atgal, nes laisvė net toliau pasitraukė, nei pradžioje atrodė. Pirmyn, nes pradžioje mes buvom laikomi daug kur jau palaidoti. Mes buvom daug kur išbraukti iš kitų pavergtų eilės. Reikėjo metų pastangų ir atkaklumo, iki mus priėmė į Europinį Sąjūdį, vadinas, palaikė gyva Europos tauta. Antras tos pačios prasmės žygis buvo įeiti į Pavergtos Europos seimą lygiateisiu nariu. Tai didžiausias, mano akyse, per tą laiką žingsnis pirmyn (bet Laisvosios Europos Komitetas tebevykdo diskriminaciją pabaltiečiam, jiem lygių teisių su kitais pavergtais kraštais nepripažinti radijo transliacijų srityje!). Pavergtosios Europos seimas gali būti ilgainiui paleistas. Bet jau bus sunkiau tas tautas, taigi ir Lietuvą, išbraukti iš opinijos, negu visai į tą opiniją neįsileisti.
Kuria kryptimi turėtų būti nukreiptos mūsų laisvinimo pastangos dabar ir artimoje ateityje, norint išvengti praeities klaidų ir geriau prisitaikyti prie dabarties reikalavimų?
Mažiausiai prasmingas yra rūpestis dėl laisvinimo aparato organizavimosi, persiorganizavimo. Labiausiai prasmingas rūpestis dėl veiklos turinio laisvės reikalu.
Pagunda kalbėti apie laisvės aparato organizavimą lengvai pagauna žmones, nes tai nereikalauja kūrybinės iniciatyvos, pastangų, nusimanymo. Reikalas numatyti konkretų veiklos turinį reikalauja nuolatinio minties budrumo ir gyvumo — sekti įvykius, pagal juos pramatyti naujus šūkius ir metodus. Ir dėl to tas klausimas labiau privengiamas.
Organizacija Lietuvos laisvės idėjoms reprezentuoti šiose sąlygose yra patenkinama. Tai Lietuvos delegacija Pavertos Europos seime. Ji yra vienintelė institucija, sudaryta iš Lietuvos piliečių. Jos žmonės yra vieninteliai, kurie yra įgalinti daugumas atsidėti tik šiam darbui. Esamomis aplinkybėmis ji padaro, kas artimoje distancijoje įmanoma padaryti. Jei galima būtų pageidauti dar geresnio laisvės reikalui aparato, tai daug daugiau tektų pageidauti rūpesčio dėl pačios laisvės ir jos supratimo mūsų emigrantinėje visuomenėje. Būtent:
Būtų natūralu artimos distancijos kovoje, jei laisvinimo aparato ar aparatų užnugaris (žmonės, organizacijos, laikraščiai) vienodai laisvės idėją suprastų ir vieningai ją pareikštų. Būtų normalu, jei pasikeitusios sąlygos rastų vėl vieningą tos visuomenės atsakymą. Tai natūralu kovojančiame fronte. Lietuvių šiame užnugaryje taip lig šiol buvo, bet dabar taip nėra. Pakrikimo ženklų Lietuvos laisvės priešas yra pastebėjęs ir apie jį viešai prabilęs.
Būtų natūralu tolimos distancijos kovoje, jei naujosios imigracijos dvi generacijos išmoktų savo tarpe sėkmingai bendradarbiauti. Vyresniosios generacijos rolė kukli — padėti jaunesnei iškilti, pabūti tai generacijai pakopa. Jei didesnių ambicijų norime priskirti jaunesniajai generacijai ateities amerikiniame ir lietuviškame gyvenime, tai ji tas ambicijas pateisins ir savo buvimą įprasmins, kai mokės suderinti savo siekimuose Amerikos ir Lietuvos interesus. O pastaruosius ji natūraliai galėtų perimti iš vyresniosios.
Būtų perdidelis optimizmas tikėti, kad viena ir antra generacija visuotinai eis tokiu „bendradarbiavimo“ keliu. Vienų didelė dalis nesugebės „duoti“; kitų tokia pat dalis nenorės „imti“. „Bendradarbiavimo“ galimybių nei vieni nei antri nestengs visuotinai realizuoti. Bet taip visada buvo ir yra. Gyvenimo priekyje eina ne masės, bet asmenys, būriai, kolonos.
MEČYS MACKEVIČIUS
Kaip Laikinosios Vyriausybės ministeris 1941 m., Jūs nekartą esat mūsiškei visuomenei pavyzdžiu nurodęs tos vyriausybės vieningumą. Leiskite paklausti, ar panaši vienybė galima atstatyti dabartinėje Lietuvos laisvinimo kovoje, ir kaip ji atsiektina?
L. L. Vyriausybės sutarimo pagrindą sudarė visų patriotinis įsitikinimas, kad Lietuva išgyvena nepaprastą, lemtingą metą, kuris visus vienodai įpareigoja ir saisto su tauta tais pačiais atsakomybės ryšiais. Besąlyginis tautos laisvės siekimas buvo visų pasireiškusių skirtumų lygintojas.
Turint galvoj, kad Lietuvos padėtis nėra pasikeitusi, minėtas visų sutarimo — vienybės pagrindas pasilieka tas pats. Dėl to tenka jį neignoruoti, bet visokiais būdais ryškinti ir stiprinti.
Matant radikalius pasaulinėje politikoje persitvarkymus ir prisitaikymą dabarčiai, ar būtina mūsų laisvinimo organizacijos pagrindinis reformavimas ar paliktinas jos tradiciškumas, nors jis ir mažiau besuprantamas emigracijoje mokslus išėjusiai jaunajai kartai?
Yra nuomonių, kad visą žmonijos istoriją sudaro prisitaikinimas prie aplinkybių. Esame liudininkai, kaip laisvės ir teisingumo idealus atstovaujančios jėgos — valstybės lokajiškai ieško koegzistencijos su komunistine vergija. Tas demoralizuojančiai veikia kovojančius dėl laisvės. Dėl to atsiranda perdėtas reformų siekimas. Mat, reforma yra mažiau grubi sąvoka, negu prisitaikinimas. Mums, kovojantiems dėl tautos laisvės, reikia neužmiršti, kad kovos kelias yra priešingas prisitaikinimui. Kovos tikslas yra sukurti reikalingas sąlygas, o ne prisitaikinti. Lietuvos laisvinimo organizaciją esu linkęs stiprinti tradiciškumu. Konkrečiai manau, kad Lietuvos išlaisvinimo kovai turi vadovauti vienas jungtinis organas, sudarytas iš organizuotų junginių deleguotų atstovų. Mano galva, esamose sąlygose, tinkamų tam darbui žmonių atranka sėkmingiausiai gali būti atsiekta per paskiras politines, ideologines, patriotines organizacijas, o ne visuotiniais lietuvių bendruomenės balsavimais. Principe esu už demokratinę procedūrą ir demokratiniu keliu sudarytas institucijas. Deja, tam reikalingos minimalios sąlygos, kurių nėra po visą pasaulį išblaškytoje, politiškai ir kultūriškai silpnais bei pripuolamais ryšiais apjungtoje tremtinių masėje.
VINCAS RASTENIS
Dešimtmečiams bėgant, o mums tebevartojant dar iš Lietuvos atsivežtas laisvinimo organizacijos formas ir metodus,— ar vadinamasis laisvinimo darbas nėra suemigrantėjęs ir praradęs tikslingumą, konkretumą, polėkį ir dinamiką; ar tas darbas netarnauja labiau emigrantinei psichologijai patenkinti nei Lietuvai vaduoti ?
Deja, maždaug taip ir yra.
Kokiu būdu Lietuvos laisvinimo darbą pritaikyti dabarčiai ir padaryti jį veiksmingą? Kokiu pagrindu lietuviškoji visuomenė turėtų organizuotis laisvinimo darbui, kad išlaikytų vyresniųjų lojalumą, ir kartu įgytų jaunųjų generacijų pasitikėjimą?
L a i s v i n i m o darbas dabar iš viso dar neįmanomas. Tėra galima stengtis stiprinti dar neprarastąsias Lietuvos pozicijas ir akyliai sekti bekintančią padėtį. To įsisąmoninimas nukreiptų energiją ir išteklius tikslingesniems veiksmams.
Lojalumą ir pasitikėjimą palaiko arba talentingas ir sėkmingas vadovavimas, arba visiems suinteresuotiems prieinami periodiški rinkimai. Pirmojo neturim, antrojo nedrįstam...
VACLOVAS SIDZIKAUSKAS
Kaip žinote, 1955 m. vadinamasis Kersteno Komitetas buvo pasiūlęs prezidento Eisenkowerio Administracijai politiką Rytų Europos kraštams išlaisvinti taikiu, be karo būdu. Kaip didelio patyrimo diplomatas, Pone Ministeri, ar sutinkate su šia nuomone? Kaip padėtis atrodo 1959 m. vidury?
Tiesa, pasiremdamas jo pravesto tardymo duomenimis ir konstatavęs, kad Estija, Latvija ir Lietuva buvo Sovietų Sąjungos jėga okupuotos ir neteisėtai aneksuotos, ir kad besitęsiančioji karinė ir politinė pavergtųjų kraštų okupacija yra pavojingos tarptautinės įtampos priežastim ir todėl sudaro grėsmę taikai, Kersteno Komitetas pasiūlė Eisenhowerio Administracijai imtis iniciatyvos įrašydinti tą klausimą į Jungtinių Tautų darbotvarkę ir pateikti rezoliuciją, reikalaujančią, kad Sovietų karinės jėgos ir valdžios personalas nedelsiant pasitrauktų iš Lietuvos ir kitų Sovietų pavergtųjų kraštų. Nors, kaip tat vėliau parodė Vengrijos pavyzdys, tatai dar nebūtų reiškę klausimo išsprendimo, tačiau tokia Jungtinių Tautų revoliucija būtų buvusi tarptautinis aktas, naudingas tolesnei Lietuvos bylos eigai. Todėl Kersteno Komiteto pasiūlymą aš tuomet radau esant tikslingą ir jį sveikinau. Gaila, kad jam nebuvo duota eigos.
1959 m. vidury tarptautinė padėtis yra kiek kitokia, nes didžiųjų valstybių jėgų santykis pasikeitė Sovietų Sąjungos naudai, nors karinių jėgų persvara ir šiandien tebėra laisvojo pasaulio pusėje. Aš laikau, kad ir dabartinėse sąlygose Lietuvos ir kitų Sovietų pavergtųjų Centro ir Rytų Europos valstybių nepriklausomybės ir laisvės atstatymas yra galimas taikiu būdu. Reikia tik, kad didžiosios Vakarų valstybės laikytų tą klausimą savo pastovios ir teisingos taikos Europoje įgyvendinimo programos esencialia dalimi, kad tokią savo programą pateiktų Sovietų Sąjungai, ją viešai paskelbtų ir nuosekliai vykdytų, kad nesiliautų kėlusios pavergtųjų valstybių nepriklausomybės ir laisvės atstatymo klausimo ir Jungtinėse Tautose ir visose tarptautinėse konferencijose. Suderintoj sąveikoj su pačių pavergtųjų tautų pastangomis, su jų negęstančia išsilaisvinimo viltimi, su tų kraštų išeivių ir tremtinių energinga veikla, tokia politika ir tokie taikūs būdai turėtų vesti, jei ir ne taip sparčiai, kaip kad mes to norime, į laisvės ir teisingumo laimėjimą.
Kokios įtakos (teigiamos ar neigiamos) turi Lietuvos atstovavimui Pavergtosiose Jungt. Tautose ir kituose tarptautiniuose forumuose lietuviškosios visuomenės politinė diferenciacija ir vykstanti grupių ir veiksnių politinė konkurencija? Kaip Lietuvos delegacijos Pavergtose JT pirmininkas, ar turite sugestijų lietuviškajai visuomenei ir jos organizuotom grupėm, kaip sustiprinti lietuviškosios reprezentacijos užnugarį?
Lietuviškosios visuomenės politinė diferenciacija ir vykstanti grupių ir veiksnių politinė konkurencija, bent šiuo metu, neigiamos įtakos Lietuvos atstovavimui Pavergtose Europos Tautose ir kituose tarptautiniuose forumuose neturi. O tai labiausiai dėl to, kad Lietuvos delegaciją PET sudaro visi pasireiškę lietuviškieji visuomeniniai veiksniai ir kad joje atsispindi visa mūsų tautos politinė vaivorykštė. Ko mums trūksta ir ko mes pasigendame, tai vadovaujančios „kepurės“, kuri autoritetingai spręstų besikeičiančios tarptautinės padėties iškeliamas mūsų valstybines ir tautines problemas. Tokią vadovaujančią „kepurę“ turėtų sudaryti mūsų valstybinio aparato likučiai, konsoliduota ir apjungta mūsų išeivija ir tremtis — šio krašto piliečiai ir apsijungę egzilai, Lietuvos piliečiai.
ANTANAS TRIMAKAS
Atsižvelgiant į per 'paskutiniuosius 14 metų įvykusius pasaulinės politikos lūžius ir persigrupavimus, ar nėra būtina radikaliai peržiūrėti Lietuvos laisvinimo politikos metodus ir tos politikos organizavimą ? Jeigu taip, kaip reformuotini metodai ir organizacija, atsižvelgiant į dabarties tikrovę?
Laisvinimo politikos metodai turi būti tikslūs, efektingi ir ypatingai taiklūs, kad geriau išnaudojus Lietuvos reikalui nuolat besikeičiančią tarptautinę politiką. Netikslu būtų šiandien pakartotinai kiekviena proga aiškinti, kad esame sena tauta, turėję žymių karalių ir kunigaikščių, o vėliau daug nukentėję nuo carų ir nacių. Tuo vargu kam beužimponuotume. Lygiai ne ką duotų perdėtas džiūgavimas nepriklausomybės laikotarpio laimėjimais ir jų lyginimas su šių dienų padėtimi krašte. Užsitęsusi Lietuvos okupacija yra daug ką pakeitusi, ir ne visada minėtų palyginimų naudai. Okupantas, kad ir savų tikslų siekdamas, yra kaiką padaręs. Be to, jis turėjo laiko, o svarbiausia buvo visagalis reikalų tvarkytojas. Istoriniai todėl prisiminimai, palyginimai ir dejonės neką besujaudins, o gali sudaryti įspūdį, kad gyvename vien praeitimi, lyg neturėtume ateities.
Tokie metodai neabejotinai reikia keisti ir atsiremti daugiau į dabarties tikrovę, išnaudojant šaltojo karo strategiją. Turime atskleisti visus melo, infiltracijos ir diversinius priešo tikslus, kaip subtiliai jie bebūtų pridengti tariamos taikos ir bendradarbiavimo skraiste. Į tą darbą reikia įtraukti visas turimas jėgas, jas apjungti ir suderintai smogti priešui.
Lietuvos laisvės kova yra visuotina. Jai reikalingas ne vien notos, memorandumai, savoji spauda, radijas ir organizacijos, bet ir akcija tarptautinėse ir svetimųjų mokslo, meno, politikos, ūkio ir kitokiose organizacijose, spaudoje ir radijuje. Tai įvykdysime, jei visi dirbsime kartu. Tam pasiekti yra reikalinga, kad visos politinės kovos už Lietuvos laisvę organizacijos sutilptu Vyriausiajame Lietuvos lšlaisvinimo Komitete ir sudarytų iš rinktinių jėgų stiprų jo egzekutyvą. Nesvarbu, kokio dydžio jis bus, bet reikia, kad būtų pajėgus ir atstovaująs visoms pagrindinėms politinėms srovėms, kurios įeis į išplėstąjį Vliką. Šalia pilnateisių atstovų, kuriuos deleguos politinės grupės — nariai, patariamuoju balsu ir bendradarbiavimo teisėmis galėtų būti pritraukti PLB bei centrinių jaunimo organizacijų atstovai. Kaip tai įvykdyti ir kokius pakeitimus Vlike padaryti, tai jau jo apjungtosios sudėties reikalas.
Malonėkite atsakyti sekantį dažnai iškylantį klausimą: Kaip suprasti lietuviškųjų grupių vienybės atkūrimą, kurios reikalą ir svarbą Jūs dažnomis progomis pabrėžiate, kai Vliką sudarančių kaikurių grupių vadai viešai skelbia, jog ir trokšdami vienybės jie nebendradarbiaus su iš Vilko pasitraukusiomis grupėmis?
Pasitaiką kartais mūsų tarpgrupinių santykių nesklandumai ir kaikurių grupių vadų kietesni pareiškimai dažnai plaukia iš grupinių idėjų ir nuotaikų suvisuotinimo. Tačiau pakilusios nuotaikos išsilygina ir išsilieję programinės mintys grįžta į savo tikruosius rėmus, kai tie patys vadai nuoširdžiai įsijungia į didesnio masto ir platesnio akiračio tautinį darbą bendrinėse organizacijose. Tokių pavyzdžių turime Alte, Balfe ir PLB. Ten suranda bendrą kalbą priešingų pažiūrų ir skirtingų nuotaikų veikėjai, nes tikslai, kuriems jie dirba yra tautos išlaikymas ir kova už jos laisvę. Jokia grupinė, išskyrus komunistų ir anarchistų, priklausomybė tam darbui neprieštarauja. Tokios pat prigimties ir masto yra Vliko darbo tikslai. Jo siekimai yra visiems lietuviams bendri. Reikia tik noro ir pasišventimo — lietuviškųjų grupių vienybė bus atkurta ir, kas ypatingai svarbu, išlaikyta ateičiai.
