LAIŠKAI: Ar tai asmenų nesugyvenimo vaisius?
Seku straipsnius, kurie rodo žmonių visuomeninio galvojimo raidą tremtyje. Nes nuo visuomeninio galvojimo priklauso (bent iš dalies), kuria linkme plėtosis jų tos srities veiksmai. Paskutiniu laiku teko stebėti pasisakymus apie politinės vienybės nebuvimą tarp katalikų. Spaudos pasisakymuose buvo jausti daugiau noro tos nevienybės priežastis minimalizuoti nurodant, kad nevienybė ar kitų pavadintas skilimas atsiradęs dėl asmeninių nesusipratimų, dėl vadovaujančių žmonių nesugyvenimo, o idėjinio skirtumo, skirtingo visuomeniniais klausimais galvojimo tarp jų esama nedidelio ar visai nejausti.
Tuos pasisakymus pergalvodamas ir ieškodamas savos išvados, susilaukiau naujos medžiagos. — 1 Jos atėjo su lapkričio 4 d. “Draugu”, kuriame buvo ilgas A. Gražiūno straipsnis “Ar turim ko iš komunistų pasimokyti?” Visais argumentais jis vedė į tai, kad iš jų pasimokyti negalima nieko. Tačiau buvo jausti, kad straipsnis su kažkuo ginčijasi. Ypač kažką įspėja straipsnio pabaiga: “kas pasišauja griebtis komunistinių metodų — dažniausiai kovos su pačiu komunizmu pretekstu — neilgai trukus pajunta didelę pagundą tais metodais pasinaudoti ir santykiuose su nekomunistais. Juo labiau, kad kitiems šitokių dalykų nesitikint, galima — bent laikinai — pasiekti kokio nors ‘stebuklingo’ efekto. Tačiau tai nesuderinama nei su krikščionybės, nei su demokratijas dvasia bei principais, todėl bet keno jų vartojimas griežčiansiai smerktinas. Tokius metodus šiuo atveju vartojantieji — vistiek iš kurios ideologines ar politinės grupės jie būtų — turi būti traktuojami lygiais nusikaltėliais, kokiais laikomi tuos metodus vartojantieji komunistai”.
2. Tik “Aidams” 1954 Nr. 8 paskelbus Simo Sužiedėlio straipsnį “Ateitininkai lietuvių tautos egzistencinėje kovoje”, susidariau įspūdį, kad tas kažkas, prieš kurį “Draugas” anuo straipsniu buvo išėjęs į neatvirą kovą, gali būti S. Sužiedėlis, nes pastarojo straipsny buvo reiškiama tarp kitko mintis:
“Dabar mums reikia daugiau galvoti ir rūpintis, kaip savo principus geriau įgyvendinti atitinkamomis priemonėmis ir metodais (pabr. Suž.). Kiti čia mus yra aplenkę, jei norite, ir komunistai, kurie gerai žino, kaip prieiti prie žmogaus, jo rūpesčių, psichologijos, laiko dvasios ir vietos aplinkybių. Tegu ir priešas, jis moko mus studijas papildyti praktiškais klausimais: kaip su krikščioniškąja pasaulėžiūra geriau prieiti prie žmogaus, jį paveikti ir įskatinti daugiau dirbti ir aukotis Dievui ir Tėvynei. Smulkiau to nenagrinėjant, tenka tiktai pabrėžti, kad stipriausiai kitus veikia gerai organizuotas visuomeninas darbas ir iš jo atšvintąs paties veikėjo pavyzdys”.
Šitą autoriaus nurodymą pasimokyti ko gero ir iš komunistų kaip tik atakuoja anas “Draugo” straipsnis.
3. Labiau teko nustebti, kada gavau naujai išleistą St. Šalkauskio “Ateitininkų ideologiją”. Joje radau, kad S. Sužiedėlio mintis nuostabiai sutaria su Šalkauskio mintimi. Tik pastarasis tą mintį išplečia, suskirsto, ko galima iš komunistų bei fašistų pasimokyti ir ką reikia atmesti, ir teigia griežtesne forma:
“Reikia pripažinti, kad ne visa, kas apibūdina bolševikus bei fašistus, yra principialiai bloga . . Kas bolševizme bei fašizme yra visai teigiamo ir priklauso nuo aktualių laiko aplinkybių, katalikams reikia pasisavinti, kad jie gyvenime neatsiliktų, nes toks nedovanotinas atsilikimas reikštų katalikų pralaimėjimą kovoje už savo idealus. Kas yra abejinga doriniu atžvilgiu, bet naudinga kovos išdavoms, gali būti katalikų pasisavinta, tačiau ta sąlyga, kad jie tai įprasmintų gerais savo tikslais bei intencijomis. Kas bolševikuose ir fašistuose yra neigiamo, privalu atmesti ir pastatyti prieš tai teigiamas ypatybes.
“Prie kategorijos teigiamųjų ypatybių, kurių iš tikrųjų reikalauja mūsų laikų dvasia ir gyvenimo santvarka, galima priskaityti korporatyvinį drausmingumą, pasitikėjimą savo vadais, griežtą jiems paklusnumą ir visišką pasiaukojimą savo idealams...
“Prie antrosios kategorijos reikia priskirti griežtą karingą temperamentą, nebijantį kovos ir stiprių priemonių. Toks temperamentas, kiek jis yra apvaldytas išmintingumo įsakymų, nėra dar blogas iš savo esmės. Jis net yra teigiama katalikų ypatybė tada, kai katalikybės priešai, agresyviai nusistatę prieš universalinius principus, prigimtąsias žmonių teises ir amžinas kultūros vertybes, be jokios atodairos provokuoja katalikus į kovą, ką iš tikro ir daro bolševikai ir fašistai” (226—7 p.).
Taigi ir St. Šalkauskis, priešingai nei “Draugas”, randa šio to pasimokyti iš bolševikų bei fašistų. Dėmesio verta, kad Šalkauskis ir Sužiedėlis yra Ateitininkų Federacijos vadai — vienas buvęs, kitas esąs. Šalkauskis savo mintis įtraukė į ateitininkų ideologiją. O Sužiedėlis jas kalbėjo taip pat kaip federacijos vadas ateitininkų kongrese Chicagoje. Jei taip, tai “Draugas” išėjo į ataką prieš ateitininkų federacijos vadų sugestijas.
Toks neatviras atsiribojimas nuo federacijos vadų minčių ar nėra ženklas, jog čia esama daugiau negu asmeninio nesutarimo ar nesugyvenimo? Kuo gi bent miręs Šalkauskis gali būti ”nesugyvenamas” “Draugo” redaktoriams? Tai jau atskilimas nuo galvojimo, kuris yra įtrauktas į ateitininkų ideologiją.
Šia prasme stebinčiam visuomeninio galvojimo raidą tai yra naujas dispersijos, minties skaldymosi ženklas vienos srovės galvojime tremtyje.
J. Mat.Chicaga.
REDAKCIJOS PASTABOS
Su skaitytojo J. Mat. nuomonių viena dalim tenka sutikti, dėl kitos yra rimto pagrindo abejoti.
1. Tiesa, kad Šalkauskis ir Sužiedėlis rado ko pasimokyti iš komunistų ir fašistų. Šalkauskis net apgailestavo konkrečiai, kad “katalikų spauda kaip tik todėl taip toli yra atsilikusi nuo prideramos aukštumos, kad katalikų visuomenė iki šiolei nėra dar pasigaminusi reikiamo kadro spaudos darbininkų, kurie, turėdami visus dorinius nusiteikimus džentelmeniškai kovai, sykiu turėtų pakankamai davinių pozityviam kuriamajam darbui žurnalistikos srityje” (184 p.).
Ne tik spaudos reikalui — Šalkauskis ragino ruošti žmonių kadrus ir apskritai vadovavimui: “Šalia viso to yra gyvas reikalas ruošti sau vadų, kurie galėtų organizacijai tinkamai vadovauti ir kuriems su pasitikėjimu galima būtų paklusti organizacijos darbe ir kovoje už savo idealus” (228 p. ).
Taigi tiesa, kad čia “Draugas” skelbia priešingai nei Šalkauskis ir Sužiedėlis, ateitininkų vadai.
Tačiau nemanome, kad “Draugas” su jais polemizuoti turėjo intenciją. Mums rodos, kad “Draugas” jų keltas idėjas puolė ne dėlto, kad jas laikytų klaidingas ir dėlto nepriimtinas, bet dėlto, kad šiuo tarpu tas idėjas pataikė rasti iškeltas kaip tik frontininkų, kurių mintims ir jų reiškimo formai “Draugas” simpatijų neturi... LF biuletenyje, skirtame organizacijos vidaus reikalams bei informacijai, sambūriai buvo raginami susirūpinti organizaciniais kadrais, t. y. ruošti žmones įsisąmoninusius organizacijos siekimus, pareigingumą, drausmingumą. Tokių kadrų reikšmei pažymėti biuletenyje buvo nurodyta komunistų organizacijos įtaka, kurios jie pasiekia savo paruoštų kadrų dėka, nors ir būdami negausūs... Bet tam tikrame visuomeninės kultūros lygyje žiūrime ne į idėjas, o į tai, kas jas šiuo tarpu skelbia. Jei nepriimtini žmonės, tai nepriimtinos ir jų skelbiamos idėjos. Tur būt, ir šiuo atveju su tuo pasimokymu iš komunistų bus taip nutikę ...
LF biuletenis nėra viešas, tad J. Mat. galėjo jo nematyti ir susidaryti įspūdį, kad “Draugo” bendradarbiai kimba į akį Šalkauskiui ir Sužiedėliui. Esame betgi įsitikinę ir jaučiame pareigą tai pasakyti, kad tas “Draugo” smūgis buvo taikytas ne S. Sužiedėliui ir St. Šalkauskiui, bet frontininkams ...
Tačiau nenustebtume, jei tie visuomenės veikėjai, kurie žodžiu ir raštu platina gandus, kad aname kongrese frontininkai tą nuvertę, šitame kongrese tokius ir kitokius planus apvertę, — kad jie tiek ir šitiek pavojingi, ir dabar imtų skelbti, jog frontininkai savo kadrų dėka klastingai išviliojo “Draugo” bendradarbį į turnyrą ir vietoje savęs pakišo jam kautis su ateitininkų federacijos vadais, net dviem iš karto... bet tai būtų ženklas karščiavimo, kurį tiem veikėjam sukelia timor frontiensis ...
2. Kautis su “Draugu” dėl komunistų, ar iš jų ko pasimokyti galima, tikrai nematome prasmės. Ne tik dėto, kad toje diskusijoje nesame vardu suminėti. Labiau dėlto, kad atsakymas į tą klausimą priklauso nuo paties individualaus žmogaus. Vieni mano, kad jie gimė viską mokėdami, ar jau viską išmoko, o jei dar reikia mokytis, tai tik iš garsių mokytojų. Kiti mano, kad mokytis niekad nėra perdaug ir kad net iš mažiau už save išmanančio dar galima šio to gero išmokti. Kas tikisi esąs pirmųjų eilėse, palikime jį jo tikėjime. Kas nori būti antrųjų eilėse, turi tokią pat teisę laukti, kad niekas nesibrautų į jo butą ir netrukdytų jam “mokytis”. Nesikišimas į kito reikalus čia gali būti pagrindas galimai “koegzistencijai”.
Tačiau tenka apgailestauti, kad veikėjai partijos, kuri naudojasi “Draugo” simpatijomis, kitaip šiuo atveju pasielgė frontininkų atžvilgiu. Aplinkraščiais ir laiškais jie intervenavo vadovaujančius asmenis tų organizacijų, kuriose dalyvauja ir eilė frontininkų, apie frontininkų tariamą žalą, kurią jie darą ar darysią komunistiniais metodais. Mums nežinia, nei ką čia būtų galėję padaryti tie, kurie buvo intervenuojami, nei kaip jie reagavo. Tačiau ties šiuo faktu tenka ir mums įsijungti į skaitytojo J. Mat. emigrantinės minties stebėjimą ir iš jo darytis nelinksmą išvadą — kad demokratinio nusistatymo visuomenėje atsiranda veikėjų, kurie pasiilgo cenzūros ir moralinės prievartos — ne sau, bet kitaip galvojančiam ir su tuo reikalavimu veržiasi į svetimos organizacijos vidų. Tai vienas iš ženklų, kaip tremties karštligė užtemdo demokratinės sąmonės skaidrumą net šiame demokratiškiausiame krašte. Laimė dar, kad toji išvada teliečia ne grupes, o tik jų individualius veikėjus, kurie taip elgiasi ir kuriems už tai atsakomybė tenka.
3. Objektyvumo dėliai norėtume pasimokyti ir iš “Draugo” straipsnio, prisiimdami tas mintis, kurios mums atrodo sveikos. O tokios mintys ir yra čia anas iš “Draugo” išrašytas teigimas, jei jį taikysim ne visuotiniu plotu, kaip padarė “Draugas”, bet daliniu. Būtent, tik toms komunistų bei fašistų ypatybėms, kurias Šalkauskis buvo suminėjęs trečiojoj neigiamųjų ypatybių (ir dėlto atmestinų) kategorijoje. Kada pasisavini iš komunistų, anot Šalkauskio, doriniu atžvilgiu neigiamąsias ypatybes, tuo pačiu imi slysti nuo savo išpažįstamų principų... “Draugo” bendradarbis tam iliustruoti čia galėjo turėti prieš akis gyvenimo pavyzdį. Užtenka prisiminti, kaip 1948 kr. dem. veikėjai organizavo “perversmą” Darbo Federacijoje, pastatė joje savo “vyriausybę” ir paskui skelbė, kad jie tik padėjo Darbo Federacijai “išsilaisvinti”. Tą nepaprastą įvykį vertino tarpgrupinė komisija ir pripažino,, kad kr. dem. žmonių pavartotas metodas nepriimtinas tarpgrupiniame bendradarbiavime. Bet toks įvertinimas negalėjo sulaikyti kr. dem. vadovybės nuo to metodo ir toliau: jos iniciatyva 1952 buvo paskatintas Vlikas laužyti savo statutą ir balsuoti (!), kad išmestų Darbo Federacijos esantį atstovą ir įleistų į Vliką naują asmenį atstovu, kuris priimtinas "laisvintojams”. Tai tik vienas iš tos eilės faktų, kur pasisavinta iš komunistų kaip tik tos trečiosios kategorijos (neigiamosios) ypatybės. Nejauku lyginti, bet ar ne prieš tokios rūšies reiškinius tie patys žmonės Jungtinėse Pavergtose Tautose šaukėsi Jungtinių Tautų intervencijos, kad nepripažintų svetimos jėgos pastatytų atstovų, kad juos nušalintų ir atitiestų teisėtą atstovavimą? ... Ir šios rūšies faktų akivaizdoje teisingi yra “Draugo” žodžiai, kad tokiais neigiamais komunistų metodais pasėkimas yra nesuderinamas nei su krikščionybe nei su demokratijos dvasia bei principais. Teisinga, kad laikinai tuo galima pasiekti efekto, bet ilgesnėje distancijoje pasirodo skaudūs vaisiai. Tokis dvejopas mastas — mums rodos, nėra jokis padaras asmeninio nesugyvenimo. Greičiau tai padaras pavargimo, dėl kurio imama nebesuvokti savo principų konkretaus turinio ir nebepajėgiama konkrečių gyvenimo reikalų vertinti pagal tų principų reikalavimus. Ir eina tada iš įsibėgėjimo seni žodžiai apie principus sau, o veiksmai sau. Žmoguje įsigali dualizmas, suskilimas, ir svarbiausia, jo sąžinė to suskilimo nebejaučia. Daromės panašūs į tą ūkininką, kuris ramia sąžine susiginė galvijus į svetimą pievą ir rankoje suka rožančių...
Tik ir šiuo atveju mums būtų nepriimtitna ne ta išvada, kurią padarė “Draugas” sakydamas, kad su tokius metodus vartojančia organizacija reiktų elgtis kaip su nusikaltėliais, prieš kuriuos reikalinga saugumo organų pagalba... Vietoj saugumo organų mums labiau prie širdies — kitos priemonės. Pirmiausia tos pačios grupės kitų žmonių draugiškas įspėjantis balsas. Toliau viešoji opinija, kuri demokratinėje visuomenėje veikia kaip saulės spinduliai mikrobus. Ja ir norime naudotis, kada būsim patys liečiami, žinia, daug maloniau, kai galima apsieiti ir be šios opinijos ‘X spindulių”: kai be jų galima baigti bet kurį visuomeninį epizodą su “happy end”.
Tai yra tiek ramybės siekiančios visuomenės, tiek ir mūsų noras.
MUMS RAŠO TAIP PAT:
. . . Sveikinu išvaizdą, turinį ir idėjas...
F. V. Kaunas, M. D.,Cicero, III.
... Siunčiu padidintą -5.00—prenumeratą “Į Laisvę”. Linkiu, kad laikraštis dažniau lankytų savo skaitytojus ... daugiau tiesaus ir atviro žodžio...
Jonas B., Chicago, 111.
. . . Paskutinis “Į Laisvę” man labai patiko savo nuoširdumu...
L. Barauskas,Melrose Park, 111.
... Siunčiu už “Į Laisvę” už 1954 ir už 1955 metus. Negražu būtų neatsilyginti, kai žinau, kad Jūs dirbate iš idėjos. Tik man daug meiliau būtų, jei Jūs dirbtumėte išvien su mano simpatikais — su krikšč. demokratais...
Kun. J. Velutis, Chicago, Ill.
. . . Gerai, kad Vlikui primenamas moralinio susitvarkymo reikalas. Tik man atrodo, kad deklamavimas apie moralę... nedaug ką tepadės, kai mes nedrįstame kalbėti konkrečiai apie tuos prasilenkimus... Kai Rastenio laiškas vadinamas moraliniu cinizmu”, o apie kitų nemažesnį “moralinį cinizmą” nenorima nė užsiminti, tai gaunamas įspūdis, kad tautininkų cinizmas yra cinizmas, bet katalikų cinizmas yra ar turi būti pakenčiamas... Kaikas iš mūsų bičiulių gundo, kad tik nesipyktume su K. D., t. y., kad kryžiaus nebrangintume labiau už taiką. Bet tai yra velnio gundymas, kuris mus, jeigu paklausytume, galėtų pražudyti...
L. D., Washington, D. C.
. . . Jei ‘‘Į Laisvę” pakeistų savo turinio dvasią, būtų apvilti tie, kurie “Į L.” prenumeruoja. Jei LFB keistų pozicijas, būtų apvilti tie, kurie jas laiko teisingas...
S. Sutkaitis, Toronto, Ont.
. . . Malonu paimti į rankas 1954 m. “Į Laisvę” komplektą...
K. Kazlauskas, N. Chicago, Ill.
. . . Liesdami prof. Vc. Biržiškos sukaktį, cituojate McArthuro žodžius. Tuos žodžius jau aš buvau naudojęs 1948 m. “Ateities” Nr. 3/4... Jei ten nebūčiau nurodęs jų autoriaus, galėčiau girtis, kad McArthuras mane nuplagijavo... Iš tikro tai yra amerikiečio Samuelio Ullmanno žodžiai...
J. Kojelis,Los Angeles, Cal.
... “Į Laisvę”... augšto lygio žurnalas...
Dr. A. Valiuškis, Ottumwa, Iowa.
... Žurnale ne kūdros, bet tekąs upės vanduo liejasi, ir todėl malonu, kai matai entuziazmą, dinamiką ir tiesų žodį...
V. Būtėnas, Chicago, Ill.
. . . Bravo vyrai, kad rėžiat tiesą... ženkit ir toliau tuo pat keliu...
J. Švaistas, Chicago, Ill.
. . . daili savo išore, turtinga ir kultūringa savo turiniu... Malonu, kai... vis ir vis pasirodo nauji vardai...
K. J. Čeginskas,Strasbourgas, Prancūzija.
... Į Laisvę... lyg neatskiriamai priklauso prie ketvirtojo bažnyčios įsakymo: Užmokėk bent kartą metuose, o vėliausiai apie Velykas už prenumeratą... Įdomūs ir tikrai susimąstyti skatiną yra LFB Visuomeninių Studijų Biuro straipsniai...
Z. Brinkis,Strasbourgas.
ATITAISYMAS
Į LaisvęNr. 5 (42) str. Informaciją tobulinant atitaisytinos šios klaidos: 60 pusl. kairioji skiltis 7 e. v. parašyta: “Daug žinomuos A. Panemunės Rokuos”, o turi būti: Daug kam žinomuos...; tame pat pusl. dešiniojoj sk. 8 e. v. parašyta: “kolchozo “B” ha ploto kviečiai”, o turi būti: “kolchozo “B” 200 ha ploto...”