Dienos reikalai laisvinimo veikloje
1. Momentas viltingas, bet ir pavojingas
Artėjanti keturių didžiųjų konferencija atnešė nervingumo pavergtųjų tarpe. Nervingumas kyla iš naujų vilčių, bet sykiu ir iš naujo pavojaus, perstumdant jėgas Europos žemėlapyje. Konferencijoje bus svarstomas Europos likimas, taigi ir pavergtųjų kraštų reikalai. Nors Sovietai mėgins gauti esamai padėčiai Vakarų aprobatą, bet prileidžiama, kad jie sutiks eiti ir į tam tikras nuolaidas pavergtuose kraštuose ar jų dalyje. Svarbiausias betgi rūpestis, kiek bus veikli bei atspari Amerika: ar ji nebus sugundyta eiti taip pat į nuolaidas pavergtųjų kraštų atžvilgiu.
Spaudžiama Europos sąjungininkų ir savo viduje rūpestingai auginamos “koegzistencijos”, arba, prezidento žodžiu tariant, modus videndi šalininkų, Amerika atsistoja prieš dilemą: palaikyti idealistinę savo politiką visuotinai ir reikalauti laisvės visiems pavergtiesiems, ar siekti jos dalinai, aiškintis, kad šiandien sieks gauti pozityvų sprendimą vienai sričiai, rytoj kitai, dalimis — taip kaip sovietai dalimis nori tas sritis pavergti. Jeigu laimėtų antroji kryptis Amerikos politikoje, tai Baltijos valstybės priklausys prie tų klausimų, kurie bus vėliausiai sprendžiami.
Antroji kryptis Amerikoje yra gyva ir stipriai palaikoma. Valstybės sekretoriaus J. F. Dulles prasitarimai (skirti ne propagandiniam reikalui tarp baltų) apie laisvės reikalą Balkanų valstybėms ir Lenkijai, o nutylėjimas Baltijos valstybių duoda tam tikro pagrindo baltams itin susirūpinti ir sustiprinti propagandinę veiklą, kad baltų likimas nebūtų išskirtas iš visos pavergtosios Europos likimo. O ta veikla Amerikoje įmanoma labiau nei kur kitur, nes Amerikos vyriausybė yra jautri visuomenės opinijai.
2. Pavergtųjų solidarumas
Pavergtosios Europos tautų organizacija yra pajutusi, kad jos stiprumas yra jos solidari veikla. Nors kai kurios tautos jaučia savo politinį pranašumą, bet ir jos yra pasiryžusios žygiuoti su visais pavergtaisiais. Dėl to seimas vieningai pasisakė specialia rezoliucija, reikalaujančia grąžinti Baltijos valstybėms laisvę.
Pavergtųjų Europos tautų seimas taip pat pajuto, kad yra atėjęs metas iš negatyvinių reikalavimų pereiti į pozityvinius — iš maldavimo nesankcionuoti esamos padėties į reikalavimą atstatyti buvusią laisvą padėtį. Jeigu patys pavergtieji nereikalaus, tai kas gi už juos reikalaus. Jeigu jie nedegs laisvės siekimu, kaip jie kitus uždegs, kad už juos siektų. Šia prasme Europos pavergtų tautų vardu buvo įteiktas ir vakarų užsienių reikalų ministeriams memorandumas.
PREZ. ROOSEVELTO ŽODŽIAI ALTUI:
Lietuva nėra praradus savo nepriklausomybės; jos nepriklausomybė tik laikinai yra sukliudyta. Po kurio laiko Lietuva vėl bus laisva valstybė. Ir tai įvyks greičiau, negu manoma.
Tuos žodžius prezidentas tarė 1940 spalių 15 Amerikos Lietuvių Tarybai.
PREZ. ROOSEVELTO ŽODŽIAI BENEŠUI:
Jungtines Valstybės nėra pajėgios ir nė nemano trukdyti galutinio Pabaltijo prijungimo prie SSSR. Bet jos taip pat negali nesiskaityti su pasaulio viešąja opinija ir todėl turi rūpestingai ieškoti būdų ir formų kaip šią opiniją apeiti.
Tuos žodžius prezidentas karo metais tarė Čekoslovakijos Benešui, prašydamas perduoti juos Stalinui. Juos mini Benešąs savo atsiminimuose, išleistuose Londone.
3. Solidarumo nejausti tarp lietuviškų veiksnių
Tarp lietuviškų “veiksnių” kilo nesutarimo, ar eiti šiuo keliu, kuriuo užsimojo eiti Europos pavergtųjų tautų organizacija, ar tenkintis tradiciniu atsargiu prašymu — nesankcionuoti aneksijos Baltijos valstybių kraštuose. Lietuvių delegacija pavergtosios Europos organizacijoje nuėjo pirmuoju keliu, pasisakydama už reikalavimą, duoti pavergtuose kraštuose laisvus rinkimus. Dalis diplomatų ir Vlikas pasiliko prie antrojo.
Kiekvienas žygis turi savo už ir prieš argumentus. Mums suprantamas diplomatų atsargumas. Suprantamas ir samprotavimas, kad geriau yra neprašyti ir nereikalauti, jei iš anksto žinai, kad nelaimėsi. Suprantamas ir galimas nuogąstavimas, kad kai kurios atstovybės kybo kaip ant siūlo, ir griežtesnis pasiskardenimas gali būti smūgis tam siūlui. Tačiau mus labiau įtikina argumentas, kad pavergtos Lietuvos atstovai, o juo labiau rezistencinė organizacija negali niekad nustoti reikalavę to, ko tauta labiausiai yra reikalinga — laisvės. Kiekvienas tam reikalavimui turi savas formas, bet pats reikalavimas niekad neturi nutilti, nors dėl to ir būtų kokios rizikos. Negi to turi reikalauti tik Amerikos kongresmanai, ne mes patys!
Blogiausia betgi, kad lietuviškų “veiksnių” žygių nepasisekė suderinti ir šiuo kartu. Buvo paskelbta apie Vliko, diplomatų, Alto, LLK konferenciją Paryžiuje, bet dar nelaukiant tos konferencijos atskiri veiksniai savo individualius ir nesuderintus žygius padarė. Numatyta konferencija lig šiol neįvyko. St. Lozoraitis suabejojo iš pradžių, ar ji reikalinga; gal gi esamuosius klausimus, rašė jis Vliko pirmininkui, galima išsiaiškinti laiškais. Vliko pirmininkas spyrėsi' už konferenciją. Ir LLK pirmininkas už konferenciją tarpininkavo. Paskiausiai buvo iškeltas dar naujas argumentas prieš konferenciją, kai Vlike įvyko ‘‘valdžios krizė” — esą su kuo gi tarsies, kai ‘‘valdžia” nutarusi pasitraukti.
Konferencija, žinoma, nėra esminis dalykas; apgailėti tenka tik tai, kad ir šiuo svarbiu momentu gausių "veiksnių” veikla nebuvo suderinta.
4. Krizių dienos nelaiku
Pačiam Vlikui nelengva laisvinimo žygius ne tik derinti, bet ir juos apgalvoti; daug kas daroma improvizuotai. (Negalima laikyti vykusia improvizacija Vliko telegramos J. Tautom, kad jos paveiktų sovietų S-gą Lietuvos aneksiją paskelbti niekine, nesančia). Vliko žmonių energija išeina pastangoms pačią organizaciją išlaikyti ir kovai dėl išsilaikymo. Per pusę metų tebuvo vos vienas Vliko posėdis — birželio 6-7. Jame su visu aštrumu iškilo vėl ne laisvinimo žygiai, bet kova tarp “pozicijos” ir "opozicijos”.
Vliko pirmininkas daugiausia rodė iniciatyvos pertraukti "opoziciją” į "poziciją” ar bent ją sušvelninti ir suskaldyti. Opozicija, kurioje lig šiol reiškėsi tautininkai, laisvės kovotojai, scc. demokratai ir ūkininkų partija, ir šio posėdžio metu išėjo su reikalavimu rinkti Vliko ir VT pirmininkus, kurie yra pasilikę iš pernai metų pakeitus statutą. Tautininkai padėtį paaštrino, kai jų atstovas įteikė čia pareiškimą, kad nedalyvausiąs Vliko posėdžiuose, iki būsianti atstatyta teisėta tvarka. Panašiai šiame ir eventualiai kituose posėdžiuose nedalyvausiąs ir laisvės kovotojų atstovas.
Kompromiso su tautininkų reikalavimais ieškojo grupių pasitarimas, kuriame dalyvavo be ligšiolinės "pozicijos” dar ir soc. dem. su ūkininkų partija. Jie sutarė, kad Vliko ir VT pirmininkai atsistatydins (kaip to reikalavo tautininkai), bet atsistatydinimo raštus įteiks tada, kai bus susitarta dėl naujų. Taigi susitarta dėl "principo”. Bet tie “principai” sukelia painiavą, kai juos reikia paversti praktine konkretybe. Šiuo atveju painiava atgyja, kai reikia surasti naujus kandidatus į pirmininkus. Vienoje pusėje galvoja, kad užteks tuos pačius perrinkti; kitoj pusėj — kad turi būti nauji žmonės. Dėl jų derybos gali eiti, o kol nesutars, tai pirmininkai neatsistatydins. Sprendimas panašus į New Yorke grupių centrų komisijos sprendimą dėl Vliko perkėlimo — esą Vliko posėdžiai gali būti daromi ir ne Europoje... gali būti, bet tokis formulavimas leidžia ir praktinę išvadą, kad gali ir nebūti arba būti kada nors neribotu laiku... Panašioje padėtyje atsiduria dabar pirmininkų klausimas.
Vliko komunikate paskelbtas ir skambus nutarimas, kad praplečiama Vliko Vykdomosios Tarybos “bazė”. Praktiškai toks nutarimas tereiškia “pozicijos” pasiryžimą atskelti iš “opozicijos” soc. dem. atstovą, duodant jam apmokamą VT nario vietą. O paskelbimą, kad į VT pirmininkus siūlomas soc. dem. atstovas J. Glemža, galėtum laikyti greičiau nerimtu pokštu tų, kurie norėtų po laisvės kovotojų naujo atstovo dabar dar nauju laipsniu nusmukdyti rezistencinio organo autoritetą.
Atsižvelgiant į politinį momentą, sakytum, tos krizės yra labai nelaiku. Bet ką padarysi, kad jos yra jau chroniškos. Jų nebeslepė jau ir Vliko pirmininkas pareiškime Eltos Informacijose.
5. Pagrindo beieškant
Laisvinimo veikla nebėra patenkinama, kai jau yra eilė “veiksnių”. Jų kiekvienas reiškiasi su savais pasisakymais ir vis daugiau ar mažiau lietuvių ar Lietuvos vardu. Partizaninės iniciatyvos reiškiasi ir informacinėje srityje, persiliejant per oficialiųjų informacijų įstaigų galvas. Tokioje padėtyje kai kurie iš politikų "garsiai pasvarsto” išeities klausimą — grynai praktinės išeities: kas gi turėtų nustatyti bendrą liniją?
Nesvarstant ginčo, ar diplomatų viršus, ar Vliko ar ko kito, dėmesio verta mintis — orientuotis į tuos organus, kurie praktiškai daugiausia ir efektyviausiai parodo toje srityje veiklos. Diplomatai? Nors ir nemalonu pasakyti, deja, daugumas jų yra pasilikę šalia dienos politikos ir į jos įvykius nereaguoja, o lietuviškoje visuomenėje nėra virtę, išskyrus mažas išimtis, tos visuomenės židiniais. Vlikas? Jis to nori ir mėgina pareigas eiti, bet dėl vidaus krizės nebepajėgia. LLK? Sakoma, jis nėra visai nepriklausomas organas. Tačiau LLK žmonės daugiausia pasireiškia savo veikla kitame organe — Lietuvos delegacijoje pavergtų Europos tautų seime.
JUNGTINĖS PAVERGTOSIOS TAUTOS
ryšium su keturių konferencija įteikė Washingtonui savo siekimus dėl Sovietų pavergtų kraštų:
1. atitraukti Sovietų karines jėgas, policiją ir visus kitus sovietinius elementus;
2. sudaryti laikinas valdžias;
3. atstatyti pilietines ir žmogaus teises;
4. likviduoti visas komunistinio saugumo ir policinių dalinių rūšis;
5. išvalyti tautines karines jėgas;
6. paleisti politinius kalinius ir grąžinti deportuotus ir išvežtus;
7. grąžinti laisvę politinėms demokratinėms partijoms veikti;
8. sudaryti laikinąsias demokratines vyriausybes;
9. daryti laisvus rinkimus tarptautinėje kontrolėje.
Pastarasis organas, ta delegacija, tuo tarpu daugiausia ir plačiausiai išeina į pasaulį. Jis galėtų būti bazė tokiam organui, kuris nuspręstų lietuvių bendrą politinę liniją.
Jei tos misijos jis norėtų, tada būtų reikalingas pataisų. Ir jos nesunkiai įmanomos, nes atstovų skaičius yra pakankamai didelis, kad sutelktų ir tas realias jėgas, kurios (ar kam patinka ar nepatinka) reiškiasi politiniame gyvenime ir šalia Vliko ar LLK.
Jo struktūra pakankamai lanksti, kad jame galėtų dalyvauti ir diplomatai.
Šituo keliu galėtų būti apjungtos jėgos bendrai nuomonei sudaryti. O jau eilė kitų organų, jei nenorima radikalesnių persitvarkymų, galėtų pagal savo išgales sutartus darbus vykdyti.
Tokia sugestija nėra idealas, bet ji galėtų būti pakenčiama praktinė išeitis dabartiniu metu, kada daros vis sunkiau susiklausyti; kada autoritetai pašlyja, o betgi kada momentas reikalauja ir aiškaus vieningo sprendimo ir įtempto veikimo.
J. B.
