TREMTYJE: Gudai ir Lietuva

Po paskutinio karo Vokietijoje Vlikas susirišo tuoj pat su latviais ir estais; bendrai politinei veiklai jie sudarė Baltų Tarybą. Po poros metų pradėjo bendradarbiauti ir su ukrainiečiais; darant protarpiais bendrus keturių pasitarimus. Penktuoju būtų galėję būti gudai. Tuebingene buvo atmosfera paruošta bendrame visuomenės susirinkime,., kuriame dviem pranešimais, lietuvio ir gudo, buvo apžvelgti istoriniai tarp lietuvių ir gudų santykiai. Tačiau po to pirmas lietuvių ir gudų politikų susitikimas Muenchene nesurado bendro ryšio. Iš lietuvių pusės, kaip ir seniau, buvo pareikštas džiaugsmas bundančia gudų tauta ir su simpatija sutiktos gudų pastangos sukurti savo valstybę. Tačiau gudų politikų teritorinės pretenzijos ne tik į Vilnių, bet vos ne iki Vievio nustūmė neribotam laikui bet kurį artimesnį bendradarbiavimą, iki gudų veikėjai realiau pergalvos savo tezes, žemiau dedama apžvalga rodo, kad ir dabar gudų veikėjų blaivesnio žvilgsnio nematyti.

*

JAV Atstovų Rūmų komisija, tyrinėjusi, kaip Sovietų Sąjunga brutalia jėga prisijungė Baltijos ir kitus kraštus, savo teisminių apklausinėjimų davinius sutraukė į apžvalginį raportą, padarytą Atstovų Rūmuose (Nr. 2684, Part 16) ir išleido jį atskiru leidiniu Summary Report of the Select Committee on Communist Agression, Washington, 1955, 44 p.). Leidinys daro gerą įspūdį. Jame gana ryškiai, nors ir suglaustai suminėti esminiai bolševikų teroro bruožai, etapai ir metodai, apie kuriuos komisija yra patyrusi iš tiesioginių liudininkų ir dokumentinės medžiagos. Raporte nurodoma, kad buvo padaryta 50 viešų posėdžių, apklausta Amerikoje bei Europoje 335 asmenys, ir peržiūrėta 1,500 vienetų įvairios įrodomosios medžiagos.

Be šio pagrindinio raporto, komisijos vardu išleisti dar specialūs raportai, skirti atskiriem kraštam ir žydam. Jų viso yra 14 ir apima Lenkiją. (nr. 1, 37 p.), žydus (nr. 2, 34 p.), Estiją, (nr. 3, 34 p.), Ukrainą (nr. 4, 36 p.), Armėniją (nr. 5, 16 p.), Gruziją (nr. 6, 31 p.), Bulgariją (nr. 7, 18 p.), Čekoslovakiją (nr. 8), Gudiją (nr. 9, 31 p.), Vengriją (nr. 10, 28 p.), Rumuniją (nr. 11, 25 p.), Latviją (nr. 12, 25 p.), Albaniją (nr. Iv, 22 p.) ir Lietuvą (nr. 14, 22 p.). Šie specialūs raportai, komisijai užsakius, buvo paruošti jėzuitų universiteto Washingtone (Georgetown University), pasitaikinus atskirų tautų žmones. Lietuviškajam raportui paruošti, kaip paaiškėjo iš sukelto ginčo spaudoje, buvo pakviestas dr. Domas Krivickas.

Visuose raportuose randame vienodas įžangas, kurios išleistas brošiūras pristato amerikiečių visuomenei tokiais pačios komisijos žodžiais:

“Tikimasi, kad šis raportas amerikiečių visuomenei padės geriau suprasti tautas ir žmones, pavergtus komunizmo, ir aiškiau įsisąmoninti tarptautinio komunizmo kriminalinės konspiracijos esmę, tikslus ir taktiką”.

Kad Amerikos visuomenė geriau nusimanytų, kas yra tie bolševikų pavergti kraštai, duoti trumpi istoriniai įtarpai, kurie praeitį suriša su dabartimi. Tos dalies autoriai į plačius istorinius vandenis nesileidžia, daugiau liečia pačius naujausius laikus, kitų kaimynų atžvilgiu laikosi santūriai. Mintis kreipiama į patį tikslą — iškelti komunistinės konspiracijos žalą.

Iš tos linijos ryškiai iššoksta Gudijai skirtas raportas (nr. 9). Jo istorinis įtarpas apima daugiau negu trečdalį viso teksto (11 pusl. iš 31) ir jame pasakojama ne tai, kas priklauso Gudijos praeičiai, o ra-šyte nurašoma Lietuvos praeitis.

Kodėl gudai taip padarė?

Gudijos raporto “istorikui” dūrė pagunda, prisidengus Atstovų Rūmų komisijos vardu, pakloti pretenzijas į Lietuvos žemes ir jos praeitį dviem tikslam: viena, parodyti, kokia galinga ir garsi buvo Gudija praeityje; antra, oficialiai lyg ir įteisinti tai, ko siekiama. Juk paskui bus galima sakyti: ana, JAV oficialiame leidinyje buvo taip ir taip rašyta. Kad tai yra dar nesubrendusios tautos ir jos vadovų žymė, aišku tik tiem, kurie Rytų Europos istoriją pažįsta geriau už tą Gudijos raporto “istoriką”. Kas to nežino, gali ir patikėti, jog “Gudija vaidino didelį vaidmenį viduramžiais”, kaip rašoma Gudijos raporto pradžioje, ir kad ji neatsirado tiktai po antrojo Didžiojo karo, kai “buvo įvesta į Jungtines Tautas Gudijos Sovietinės Respublikos vardu”. Va, ir tam faktui paneigti gudam teko griebtis istorijos klastojimo, nes praeityje niekada nėra buvę nei didelės, nei nepriklausomos Gudijos valstybės. Ji yra paskutinių laikų padaras, kuris norima įvilkti į istorinį Lietuvos drabužį su "Gudijos valstybiniu ženklu” — Lietuvos Vytimi, ir su “Gudijos valstybine vėliava” — lenkiškųjų varsų trispalve. Galima tai dar teisinti, nes tie simboliai praeityje apėmė ir gudų gyvenamas sritis, bet patys istoriniai faktai yra jau nebe simboliai, ir jų žarstymas į savo aruodą praeities nepakeičia. O aname Gudijos raporte, aklai užsimerkus, praeitis išverčiama it kokia rankovė.

Gudijos raporte pat pradžioje sudaromas įspūdis, kad gudai, o ne kurios kitos slavų giminės, pirmieji ėmėsi jungtis ir sudarę stiprią valstybę Dauguvos ir Dniepro aukštupiuose su centru Polocke. Polocko kunigaikščiai “valdę baltų gimines iki pat Baltijos marių”. Toje valstybėje dar XII amžiuje buvusios “gudiškos Vilniaus ir Gardino kunigaikštystės”. Vilnius ir kitoje vietoje suminimas anksčiau, negu istorijoje iškyla jo vardas (1323). Labai keista ir nesuprantama, kaip ta “galinga valstybė” nei iš šio, nei iš to susmenga, dingsta kažkur jos kunigaikščiai ir iškyla “gudas” Mindaugas. Jis laikomas Naugarduko kunigaikščio Ringaudo sūnumi, galimas daiktas pagonis (was apparently a pagan), bet 1250 metais krikštijęsis, popiežiaus vainikuotas karalium (nesakoma — Lietuvos, Lettovie), nužudytas savo sūnaus. Kiek žodžių — tiek nesąmonių!

Mindaugas nebuvo joks gudas, jo tėvo vardas nežinomas; jis krikštijosi tik vieną kartą; buvo nužudytas su dviem savo sūnumis, o ne sūnaus; Vilniaus jokie šaltiniai Mindaugo vardo nemini, jie nežino ir to, kad Polocko kunigaikščiai būtų kada valdę baltus net iki pačios Baltijos.

Tos pačios nesąmonės kartojamos apie Gediminą ir Algirdą. Gediminas steigęs savo sostinę Vilniuje, “vakarinėse gudų žemėse”, nes jam “patogiau buvę” vesti kovą su kryžiuočiais. Gudai “nelaimingai įtraukiami” į tas kovas; vadinasi, gudų tos kovos nelietę. Algirdas, tariant vulgariai, daromas jau tikru “kacapu”: jis gudų kalbą padaręs “valstybine kalba”, 10 savo sūnų iš 12 išauklėjęs provoslavais. O yra žinoma, kad daugiau Algirdo sūnų buvo nekrikštyta, iki jie suaugo, ir “valstybinės gudų kalbos” joks Lietuvos kunigaikštis neįvedė. Tiesa, bažnytinė slavų kalba, ne gudų, buvo vartojama oficialiem raštam, bet šalia jos raštui vartotos dar lotynų ir vokiečių kalbos.

Apie Kęstutį, kurio jau nebuvo galima sugudinti, terašoma, kad jis, “galimas daiktas” buvęs Trakų kunigaikštis, nors tai yra žinoma tiesa. Vytautas Didysis nė žodžiu neužsimenamas. Jis, mat, perdaug istorijoje žinomas ir į gudų sterblę nebuvo kaip jo sužerti. Apskritai, toliau Gudijos istorijos pasakojimas staiga susitraukia, nes Lietuvos kunigaikščių, kurie kartu buvo ir Lenkijos karaliai, nebuvo kaip gudinti.

Išeinama vėl į laukus tiktai XIX amžiuje, po padalinimų, ir čia pasakojama, kaip gudai, magiškai sukilę prieš Maskvą (1831 ir 1861), kaip jie veikliai dalyvavę 1905 metų revoliucijoje, kaip nuo 1907 metų labai žymus gudų judėjimas buvęs seminarijoje ir akademijoje, kaip pirmojo Didžiojo karo metu jie siūlę Vilniuje ir Petrapilyje — kunigų lietuviam atkurti Didžiąją Lietuvos Kunigakštystę, bet lietuviai “bijoję pradingti savo mažu skaičiumi”. Bolševikam gudai taip pat spyręsi, kiek galėję, ir čia lietuviai talkinę (vienintelis palankus atsiliepimas apie lietuvius, kurie telaikomi “žemaičiais”).

Šioje pagyrų istorijoje galima būtų daug pataisų padaryti, bet valia žmonėm girtis, kai kitų nekabina. Krinta į akį tik tai, kad ir čia viso gudiškojo judėjimo centru daromas Vilnius. Čia tėra tiek tiesos, kad gudiškajai sąmonei žadinti daugiau padarė Vilniaus krašto sugudėję lietuviai ar lenkai negu Minsko srities tikrieji gudai.

Pagaliau Gudijos raporte stipriai iššoksta gnybtelėjimas lenkam, o reverensas bolševikam. Rašoma, būtent, kad lenkų okupacijos metu (1920 — 1939) gudam buvę mažiaus laisvės negu dabar po bolševikų letena. “Gudijos SSR suteikė jaunimui darbą, studijų galimybę ir didesnę laisvę, negu buvo prie lenkų” — tvirtinama žodis žodin (14 p.). Kam tada reikėjo brošiūros antroje dalyje pasakoti apie bolševikų terorą ?

Reikia laikyti nesusipratimu, kad tokios brošiūros išeina iš oficialių JAV įstaigų. Lietuviam gi yra įspėjimas pasitempti informacijos lauke. Jei būtų daugiau gerai paruoštų, lengvai paskaitomų ir patrauklių leidinių apie Lietuvą, betkam greičiau užkliūtų ir tie melai, kurie dabar skleidžiami mažiau nusimanantiems Rytų Europos klausimais. Tai yra taip pat kovos baras, į kurį pro pirštus žiūrėti negalima. Ginant praeitį, labai dažnai ginama ir ateitis.    S. S.