TĖVYNĖJE: Jaunimas su kauke turi augti Lietuvoje
Korespondentai iš Vakarų pasaulio atsilanko Sovietų Sąjungoje, tačiau į Lietuvą ar kitas Baltijos valstybes jiems neleidžia užsukti. Tos sritys priklauso prie draudžiamųjų lankyti, žinių iš ten turime tik kitu keliu — iš pogrindžio žmonių, patekusių į Vakarus ar iš repatrijavusių užsieniečių. Jų žiniomis pasinaudodami, čia norim sustoti prie vienos okupuotosios Lietuvos gyvenimo dalies — jaunimo mokyklose. Vaizdumo déliai imame tik vieną provincijos vidurinę mokyklą, kokių yra dauguma.
Toje vidurinėje mokykloje yra 11 metų kursas. Pradžios mokyklai išeiti skiriami 4 metai, viduriniam mokslui treji ir aukštesniajam kiti 4. Po 4 metų reikia laikyti egzaminus iš pradžios mokyklos kurso, po kitų 3 metų iš vidurinės mokyklos kurso; baigus visus 11 metų ir išlaikius egzaminus, duodamas jau atestatas. Kas baigė 7 metus, gali toliau eiti į politechnikumus, įvairius institutus, akademijas ar specialias mokyklas. Tik visus 11 metų baigęs gali eiti į universitetą.
Gali eiti į universitetą, bet gali ir neiti. Nes tai priklauso ne tiek nuo to, ar gerai mokeisi, bet daugiau nuo to, kaip tave rekomenduos komjaunimo ar partijos atstovai.
Gerai mokytis nėra lengva Lietuvos mokykloje. Ne dėl to, kad būtų dideli reikalavimai. Ne. Daugiausia dėl to, kad trūksta tinkamų mokslui sąlygų. Šioje mokykloje yra apie 300 mokinių. Jų didžioji dalis yra valstiečių vaikai. Į mokyklą jie vaikščioja iš namų po 6 — 8 — 10 kilometrų. Rudenį ar žiemą, kai trumpos dienos ir blogi orai, daugelis mokinių susimeta grupėmis, samdosi miestelyje kambarį, patys perkasi maistą, patys taisosi valgį, ir mokytis tenka daugeliui naktimis prie menkos šviesos — žibalinės lempos. Dar 1954 m. pradžioje pati mokykla neturėjo elektros šviesos. Jos vos užteko milicijai, sveikatos namams, geležinkelio stočiai, depo ir geležinkeliečių namams. Už tat vasarą mokykloje pamokos po 45 minutes, žiemą. tik po 35, kad galima būtų mokytis prie dienos šviesos. Neužtenka mokyklai ir patalpų. Viena mokinių dalis mokosi joje prieš pietus, kita popiet.
Mokykloje nuolat lankosi inspektoriai, tikrindami daugiausia mokinių politinį lygį. Neužtenka to, kad mokykloje yra vadinamas komsorgas, kurio pareigos tarp mokinių tokios, kaip kariuomenėje politruko. Šalia jų dar specialūs inspektoriai tikrina, ar pakankamai mokiniai pažįsta kom. partijos istoriją, ar pakankamai susigyvenę su komunizmo dvasia. Ypačiai reikalaudavo, kad būtų pagerbti rusų didvyriai; rusų kultūra, rusų armijos galingumas ir jos pranašumas prieš Vakarus. Už nepakankamą politinį išsilavinimą daug pribardavo inspektoriai mokytojus.
Lankėsi į mokyklą ir komjaunimo inspektoriai, jei nebūdavo pakankamai komjaunimo organizatorių pačioje mokykloje tarp mokytojų. Vienaip jie verbuoja mokinus jaunesnėse klasėse, kitaip vyresnėse. Jaunesnėse, sakysim, toks inspektorius ar mokytojas užrašo lentoje pareiškimo tekstą, kad nori įstoti į komjaunimo organizaciją; liepia paskui mokiniam tą tekstą persirašyti į lapelius ar sąsiuvinius ir pasirašyti; paskui tuos lapelius bei sąsiuvinius surenka, ir jau yra gatavi pareiškimai. Vyresnėse klasėse padaroma kitaip. Atvykęs inspektorius ar kompartijos atstovas pasišaukia mokinius po vieną į “raudonąjį kampelį”. Prie stalo, užtiesto raudonai, pasisodina mokinį ir teiraujasi, kodėl jis nestoja į komjaunimą,, kodėl jis priešingas tai organizacijai, ar gal tėvai jam neleidžia. Jei mokinys prasitaria, kad tėvai draudžia, tada toks inspektorius vyksta pas tėvus. Kai nesiseka susikalbėti gražiuoju, partijos atstovas primena tėvams, kad jų sūnaus ar dukters mokslas baigsis su vidurine mokykla, jei jie nestos į komjaunimą. Ir priešingai, jei bus geras komjaunimo narys, galės gauti stipendiją ir stoti į universitetą.
Ir tai nėra tik grasinimas. Mokyklos baigimo pažymėjimas tikrai bus geresnis, jei mokinys yra komjaunuolis. Mokinys gali ir gerai mokytis ir per egzaminus gerai mokėti išeitą per metus kursą, bet švietimo atstovai jo pažymius sumažins, jeigu komjaunuolių ar kompartijos atstovai bus jį rekomendavę kaip “politiškai ne-pažangų”, “politiškai atsilikusį”, “politiškai neaktyvų”. O su silpnesniais pažymiais jis negalės įstoti į universitetą, nes stojant reikalingas ne tik atestatas, bet tarp kitų popierių ir kompartijos pažymėjimas, kuris įteikiamas universitetui uždarytame voke.
Kad apsisaugotų nuo blogų pažymių, kaikurie negabesni mokiniai įstoja į komjaunuolius. Vieni tik iš oportunizmo, bet kiti ir iš fanatizmo. Kiekvienoje klasėje yra tokių po vieną antrą, kurie seka kitus mokinius. Nors jų nedaug, bet su tokiais kiti mokiniai ir mokytojai turi nemaža vargo. Viena, nemokėdami pamokos, jie tuojau aiškinasi, kad nesupratę, ir mokytojas turi aiškinti iš naujo. Tai trukdo pažangesniems normalų darbą, prisideda prie to, kad bendras švietimo lygis žemas. Antra, kai komjaunuoliai gauna menkus pažymius, tuoj reaguoja partija ir tiria, ar mokytojas nėra nusistatęs prieš komjaunuolių organizaciją. Be to, mokymo lygį dažnai žemina ir vadinama “procentomanija”: mokytojas tegali rašyti tik tam tikrą procentą nepatenkinamų pažymių.
Nors partinis spaudimas stiprus, bet iš 300 šios mokyklos mokinių, komjaunuolių dar 1953 pabaigoje buvo nedaugiau kaip 10%. Nors propaganda prieš religiją varoma ir per kitas pamokas ir specialiai, bet iš 300 mokinių per 200 lankė bažnyčią ir ėjo sakramentų. Tokius kritikuoja mokinių susirinkimuose ir jų pavardes skelbia sieniniuose laikraščiuose.
Kalėdų ir švenčių metu mokslas nebuvo nutraukiamas. Tada mokiniai darės nervingi, klasės sunkiai suvaldomos. Tas pats darėsi ir vasario 16.
Pasitaiko, kad mokiniai susimeta į pogrindines organizacijas. Tokia organizacija buvo iššifruota 1952 Kaune ir daug mokinių suimta. Tokių atsitikimų šioje provincijos mokykloje nebuvo. Tik ir čia mokiniai priešingi visam režimui. Gyvenimas juos išmokė netikėti mokytojų žodžiais ir atskirti, kur jie kalba iš įsitikinimo ir kur iš prievartos. Išmokė taip pat daugiau tylėti ir savo nepasitenkinimo nerodyti veiksmais. Susidaro jaunimas kaukę, po kuria slepia savo mintis ir pergyvenimus, slepia jaunimui būdingą gaivališką tiesumą ir atvirumą, laukdami, kada galės ištrūkti iš mokyklos.
Tik baigęs 7 klases, 14 -— 15 metų vaikinas ima pažymėjimą ir savo asmens charakteristiką ir mėgina stoti į technikos mokyklą ar kitas specialias mokyklas, kurios paskubina duoti profesiją. Tokių esti apie 70%. Kai tokia mokykla turi pakankamai kandidatų ir naujų nepriima, buvę kandidatai į ją grįžta atgal įvidurinę mokyklą. Tokių grįžtančių esti apie 20% iš tų, kurie buvo pasitraukę. Tada mėginta ištesėti, iki baigs visus 11 metų, ir atsidarys kelias į universitetus. Bet juo labai nedaug gauna pasukti.
